„Varpams“ – 70: nuo Agnietės ropinukės ir Greimo keiksmų patamsyje iki Lietuvos kultūros fenomeno

Atnaujintų „Varpų“ leidėjai per porą dešimtmečių sukaupė nemažai medžiagos, susijusios su almanacho geneze. Nemažiau svarbūs kūrėjų, turėjusių įtakos „Varpų“ svoriui karo metais ir vėl Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, portretai.

Dailiai išleista, gausiai iliustruota knyga (joje – daug istorinių nuotraukų, kuriose – nemažai mus jau palikusių žymių meno kūrėjų, kaip antai Bernardas Brazdžionis, Kazys Bradūnas, K. Jankauskas, Jurgis Jankus, Sigitas Geda, Onė Baliukonė, Justinas Marcinkevičius, Jurgis Kunčinas, Juozas Aputis etc.) – net 318-os puslapių, taigi pats tas: nei per stora, nei per plona. Besidomintiems Lietuvos kultūra, akivaizdu, kodėl apie „Varpus“ jau rašomi moksliniai darbai, jie susilaukė daugybės šiltų, gerų atsiliepimų iš šviesių praeities ir dabarties žmonių.

Kalbama, kad iš pradžių Lietuvos kultūros „elitas“ nenorėjęs pripažinti „Varpų“ – esą, tai provincijos leidinukas, nevertas didesnio dėmesio. (Dabar taip jau nekalbama, nes regioninės kultūros vystymasis visokeriopai skatinamas.) Tačiau „Varpai“ nepasidavė ir reguliariai pasirodydavo: su naujais įdomiais, toli gražu ne provincijos mastelio autoriais (ir jaunais, ir klasikais). Palaipsniui suprasta, kad tai naujas kultūros fenomenas Lietuvoje, kurį būtina vertinti, suprasti, skaityti ir permanyti. Kasmet jau nemažai metų Lietuvos rašytojų sąjungoje vyksta iškilmingas naujo „Varpų“ numerio paminėjimas, lydimas legenda tapusio literatūrinės „Varpų“ premijos laureatų ir prizininkų paminėjimo. Priklausomai nuo geradėjų dosnumo, daugelis apdovanotų rašytojų iš tokių paminėjimų yra išėję naujais batais avintys ar naujutėlaičiu dviračiu riedantys, o kartais ir televizorių rankose nešdamiesi. O kur dar garsieji „Rūtos“ saldumynai, kurių apdovanotiesiems turbūt užtenka ilgus mėnesius...

Tarp laureatų ir prizininkų (visų nevardinsiu, ilgas sąrašas – jį galima rasti knygos gale, p. 304-308) – ką tik Anapilin iškeliavęs Albinas Bernotas (2010), prof. Antanas Andrijauskas (2010), Gediminas Pulokas (2010), dr. Vacys Bagdonavičius (2009), Vladas Braziūnas (2008), Gintaras Grajauskas (2007), prof. Petras Bražėnas (2006), Jonas Liniauskas (2005), Arvydas Juozaitis (2004), Algimantas Baltakis (2002), Leonardas Gutauskas (2001), Justinas Marcinkevičius (2000), Donaldas Kajokas (1999), prof. Viktorija Daujotytė (1998), Marcelijus Martinaitis (1997), Valentinas Sventickas (1996), Sigitas Geda (1995), prof. Vytautas Martinkus (1995) etc.

Knygoje – penki skyriai: „Gera mintis, pone  Greimai“, „Po 45 metų“, „Antrasis kvėpavimas“, „Su „Varpais“ - į Europą“, „Laureatai ir prizininkai“. Knygos gale – angliška santrauka ir asmenvardžių rodyklė, taigi leidiniu naudotis ne tik malonu, bet ir patogu.

Prasideda knyga pratarme „Varpai“ skamba tau“. Prisimenamas anglų poetas metafizikas, teisininkas ir dvasininkas Johnas Donne‘as (1572-1631), sakęs: „Niekados neklausk, kam skambina varpai, - jie skamba tau“ (p. 7; originaliai ši frazė skambėjo taip: „And therefore never send to know for whom the bell tolls; It toll for thee“; Devotions upon Emergent Occasions, Meditation 17, 1624). Žinia, ši frazė daugeliui girdėta iš Ernesto Hemingway‘aus kūrybos, tiksliau, romano „Kam skambina varpai“ („For whom the Bell Tolls“, 1939) pavadinimo, įkvėpto būtent J. Donne‘o meditacijos.

O „Varpai“ prasidėjo filosofuojant apie tamsą ir šviesą: nuo 1942 m. gruodžio 20 d. Kaune A. J. Greimo rašyto laiško K. Jankauskui: „Gerai, kad dar Nemunas neužšalo, o tai siūlytųsi visai nešvankus lietuviškas priežodis. (...) Elektros, mat, mūsų kvartalui pritrūko. O be šviesos – žmogus baisiai tamsus daraisi, kaip sako Churginas. (...) Ir štai imi suprasti, dėl to kyla revoliucijos ir kitokie panašūs istorijos kataklizmai. (...) Man berašant šviesa užsidegė, tik nežinia, ar ilgam. (...) Laukiu iš Tavo pusės viso traktato apie žurnalo [„Varpų“] padėtį ypatingai“ (p. 11-13). „Varpai“ atsirado A. J. Greimui Šiauliuose besisvečiuojant pas gydytoją Domą Jasaitį, kai jis pasiūlė bendromis jėgomis išleisti literatūros almanachą. Po kelių dienų A. J. Greimas, užėjęs pas K. Jankauską į svečius, įkalęs jo žmonos Agnietės ropinukės, pranešė svarbų reikalą: leidimas spausdinti Šiauliuose literatūros almanachą gautas (leidėjas – Šiaulių apygardos lietuvių meno ir mokslo centras). Tokiu būdu sunkiais hitlerinės okupacijos metais, 1942-aisiais, pasirodė pirmieji „Varpai“ (tiesa, cenzorius liepė užjuodinti vieną tekstą – Adomo Lasto antialkoholinį eilėraštį „Verskime girtąjį vežimą“, nes įtarė, kad tai užmaskuotas raginimas versti „girtąjį“ (hitlerinį) režimą...

Knyga verta dėmesio ir nenuvalkiotų šposų, ir kultūros, literatūros istorijos mėgėjams, tyrinėtojams, ir istorikams. Įdomu ir vertinga.