Jau skamba jubiliejiniai „VARPAI“

[Nemokamą naujausio almanacho VARPAI numerį rasite ČIA.]

Redakcijos žodyje – faktai ir pavardės

Tuose dvejuose puslapiuose – kelios svarbiausios datos ir daug pavardžių. Karo metais spėta išleisti tik porą „Varpų“ knygų, tačiau jos įėjo į literatūros istoriją dėl daugelio priežasčių, o pirmiausia todėl, kad almanacho puslapiuose buvo išspausdinti žymiausi to meto kūrėjai, kurių dauguma netrukus atsidūrė išeivijoje ar pateko į lagerius, buvo išvežti. 

Antroji „Varpų“ gimimo diena – 1988 m. rugsėjo 14-oji, kai almanacho pirmasis redaktorius ir prozininkas, buvęs lagerininkas Kazys Jankauskas jau po karo gimusiam Leonui Peleckiui-Kaktavičiui suteikė teisę atnaujinti leidybą. Netrukus tai padarė ir Sorbonos universiteto profesorius Algirdas Julius Greimas, literatūros almanacho sumanytojas vokietmetyje. 

„Per tuos 35 metus buvo visko, - pažymima redakcijos žodyje. – Ne sykį atrodė, jog išleidžiame paskutinį almanacho numerį. Ir – o stebukle! – vėl netikėtai atsirasdavo galimybė išlikti, nenuvilti ištikimų skaitytojų ir autorių“.

Buvo ir tokia diena, kai, Maskvoje siautėjant pučistams, teko slėpti rankraščius. Tądien antrasis redaktorius viešėjo pas pirmąjį Kaune.

„Skubėk į namus, - paragino K. Jankauskas. – Aš jau nieko nebijau. Ir tave Dievas apsaugos“. Atsisveikinta tarsi paskutinį kartą.

Tačiau Kremlius nesugebėjo dar sykį savo purvinos letenos uždėti ant Lietuvos.

Redakcijos archyve – du laiškai, atsiradę Rusijai užpuolant Ukrainą. Redakcijos kolegijos narys akademikas Vytautas Martinkus taip el. paštu užklausė: „Liūdnai pagalvojau: vėl karo būgnai dunda. Kas laukia „Varpų“?“. Redaktorius atsakė: „Nerimtai pajuokaujant, redaktoriaus laukia 25 metai lagerio. Turėkim vilties, kad taip neatsitiks“.

Čia ir tokia pastraipa: „Deja, karo būgnai tebedunda. Tačiau varpų kariliono, kuriuo pernai pasipuošė Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra, skambesys padeda atgauti dvasinę ramybę. O juk ir kitose Lietuvos šventovėse pastoviai skambinama varpais, ir jų dūžiams sutapus su širdies tvinksniais, patiriami šviesiausi jausmai“.

Tarp atnaujintų „Varpų“ autorių – literatūros klasikai, žymiausi dabarties kūrėjai, kurie išvardinti redakcijos žodyje „Aštuoniasdešimt“. Čia pažymėta, jog „Varpai“ pirmieji vėl nepriklausomoje Lietuvoje pristatė ir žymiausius išeivijos kūrėjus.

Simboliška: „Varpų“ debiutantas Vainius Bakas gimė spausdinant pirmąjį atnaujinto almanacho numerį.

Nuo karo aidų iki varpų kariliono

Jubiliejiniai „Varpai“ tradiciškai pradedami rubrika „Senųjų „Varpų“ skambesys“, išspausdinant Jurgio Baltrušaičio 1944 m. parašytą eilėraštį „Motina žemė“. 

„Varpų“ svetainėje“ – V. Martinkus ir Donaldas Kajokas, šiais metais pažymėsiantys apvalius jubiliejus. Abu pokalbiai neabejotinai verti dėmesio – žinomų kūrėjų požiūris į laikmetį, kūrybą, gyvenimo prasmę ne vieną skaitytoją privers giliau pažvelgti į save ir mus supantį pasaulį. Pora ištraukų. V. Martinkus tvirtina: „Tai, kas visuomet man rūpėjo: kūrybos formos. Jų įvairovė. Nuo asmeniško patyrimo iki tautos, valstybės, iki taikios kaimynystės. Rūpėjo, kad į Lietuvą nesugrįžtų, ko joje jau nėra, bet vėl galėtų rastis – tauta be demokratijos ir tikėjimo. Svarbu būtų, kas rašant man dabar svarbu: ką daryti, kad mažėtų kančios, žiaurumo, kraujo (troškimo), griovimo, viso to, ko neregėtai daug ištiko Europą per abu pasaulinius karus, ko – baisu atsimerkti ir išvysti – Ukraina paplūdusi šiandien“. „Ką nors rašant, manau, patartina būti kone vaikiškai smalsiam, nerimstančiam ieškoti, išalkusiam žinių ir įspūdžių. Sklidinam noro aiškintis aplinką, žmogaus skirtį, sąmonės galias ir galimybes, nustatyti asmeninį santykį su didžiąja triada: žmogus – pasaulis – Dievas“, - tai ištrauka iš pokalbio su D.Kajoku.

„Mūzos“ rubrikoje – keturių poetų kūryba: Ukrainai skirti V. Bako „Sonetai vietoj vainikų“, iki širdies gelmių persmelkiantis Dalios Jazukevičiūtės eilėraščių ciklas „Ką kiekvienas mirdamas regi“, Daivos Molytės-Lukauskienės „Raisos kaktusas“ dedikuotas Jonui Mekui, Alvydo Šlepiko „Liudininkė Onutė. 1990 m.“ – publicistinis eilėraštis, primenantis skaudžius pokario laikus. 

Prozininkus naujomis novelėmis atstovauja Rimantas P. Vanagas ir Nijolė Raižytė. O „Kūrybinio palikimo“ rubrika dovanoja užatlantėje gyvenusio Vytauto Volerto apsakymą „Išdavikų artelė“. Pokalbis su šia įvairiapuse, fiziku ir lyriku tituluota asmenybe bei apsakymas „Varpuose“ buvo išspausdinti  prieš 15 metų. Dar vienas almanachui atsiųstas apsakymas anuomet netilpo į numerį. Dabar spausdinamas niekur nepublikuotas kūrinys buvo pasislėpęs tarp gausaus „Varpų“ archyvo ir netikėtai surastas.

„Renesansas Nemunu plaukia“ – ištrauka iš Arvydo Juozaičio rašomo miesto epo „Kauno saulė“, skirta „Poezijos pavasario“ ir žurnalo „Nemunas“ gimimo peripetijoms. Čia taipogi daug netikėtos informacijos apie žurnalo jaunimui žvaigždžių valandą ir maištingosios dvasios flagmano viršūnės pjovimą, kilus kalantinėms. 

Teatrologė Elvyra Markevičiūtė pasakojime „Teatro bacila“ plačiai pristato žinomą režisierių ir pjesių autorių, jaunųjų menininkų ugdytoją ir aktyvų visuomenininką profesorių Gytį Padegimą.

Didelį malonumą almanacho skaitytojai patirs atsivertę poeto Algimanto Mikutos užrašus „Iš languotų sąsiuvinių“. Anot jų autoriaus, „dienoraščiai, nepramanyti prisiminimai ateina kaip pakaitalas kitiems literatūros žanrams, kai šie praranda savo svorį ir galią. (...)

Svarbiausia pasakyti visą tiesą, nedailinant jos, nedramatinant istorijų, taip, kaip yra pasakojama draugams prie pokalbių stalo“.

Atklastams skirtuose L. Peleckio-Kaktavičiaus puslapiuose – 13 intriguojančių istorijų, kažkiek primenančių dienoraštį, o dar labiau – subtilias noveles iš gyvenimo. Šis autoriaus naujadaras jau yra susilaukęs skaitytojų dėmesio.

Įsidėmėtinas Dalios Čiočytės straipsnis „Metafizinis klausimas apie politinę Lietuvos pavergtį Antano Baranausko ir Antano Vienažindžio poezijoje“. Anot Vilniaus universiteto literatūros mokslininkės, šių kūrėjų poezija, „apmąstydama tautos politinę pavergtį, glaudžiai sieja individualią ir tautinę agresijos patirtį. Meninėje erdvėje tarp vilties ir nevilties ieškoma egzistencinės laikysenos atramų. Poetinio mąstymo centre išryškėja Dievo leidžiamo blogio problema, kaip bedugnis metafizinis slėpinys“. 

Rubriką „Šviesa iš gilumos“ atstovauja trys pasakojimai: žinomo etnologo, profesoriaus Liberto Klimkos išskirtinio grožio esė „Lietuviai – medžio kultūros tauta“ ir dviejų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, rašytojų Stasio Kašausko ir Romo Gudaičio tekstai. Pirmasis jų skirtas Romualdo Ozolo asmenybei, antrasis – ne visada šviesiai dabarčiai, kuris užbaigiamas priverčiančiu suklusti sakiniu: „Mūsų literatūros, kultūros žlugimo ir nuotolio nuo šaknų, tautinio identiteto, visuotinio nuotolinio abejingumo ir susvetimėjimo laukia tik despotiškasis mafijozinis Rytų budelis, kliedintis imperiniais planais sunaikinti mūsų laisvę“. 

Rubrika „Pirmųjų „Varpų“ autoriai“ šįkart skirta tarpukario Šiaulių burmistrui, „Keleivio“ redaktoriui ir visuomenės veikėjui (VLIK’o vadovybės nariui) užatlantėje Jackui Sondai-Sondeckiui (1893-1989). Likimas taip sudėliojo, kad 1988-ųjų rudenį jam dar buvo lemta sugrįžti į Lietuvą, pasidžiaugti atgimstančia tėvyne. O pirmąjį po 45 metų pertraukos „Varpų“ numerį rengiantį redaktorių susirado pats žymusis tėvynainis: perskaitęs spaudoje apie rašomą knygą ir būsimą paminklą aktorei ir šimto vaikų Mamai Stanislavai Jakševičiūtei-Venclauskienei, pasišovė padėti iniciatoriui, pasidalinant savo atsiminimais. Tuos neeilinius susitikimus mena pora nuotraukų. O „Varpuose“ spausdinamą trečią nuotrauką almanacho redaktoriui J. Sonda padovanojo jau 1989 m. vasarą, viešint JAV.

Toje 1912 m. darytoje fotografijoje tarp J. Sondeckio jaunystės draugų – ir būsimas literatūros klasikas Kazys Binkis. Tuos laikus mena ir spausdinami atsiminimai, dovanoti „Varpams“. 

Rubrikoje „Pasaulis“ – Mindaugo Peleckio pasakojimas „Du škotų gėlų mitai“ apie keltišką kultūrą, mitus ir legendas, jų šventas vietas, Likimo akmenį ir Loch Neso pabaisą, apie gėlų kalbą, kuria kalba vos 70 tūkst. žmonių.

Gan netikėti Gražvydo Kirvaičio iš rusų kalbos išversti buvusio Sovietų Sąjungos lyderio N. S. Chruščiovo, 1964 m. atleisto iš visų valdžios postų, prisiminimai, išleisti 1970 m. užsienyje.

„Kuriantys Šiauliai“ plačiai supažindina su Šiaulių metraštininkais fotografais Algirdu ir Birute Musneckiais („Du kūrėjai iš baltų varnų giminės“). Čia talpinama ir trijų puslapių nuotraukų galerija, kurioje įamžintos su „Varpais“ susijusios asmenybės.

Virgilijaus Lukošiaus parengtame tekste „Šiauliai linksmos minties savaitraštyje „Kuntaplis“ – smagūs tarpukario metai.

Gediminas Krūmas supažindina skaitytojus su pernai Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje įkurdintu 36 varpų, nuliedintų Nyderlanduose, karilionu. Tris kartus per dieną, prieš Šv. Mišias dabar šiauliečiams ir miesto svečiams grojamos religinės giesmės, o prieš įvairias šventes skamba speciali programa. Anot JE Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio, karilionas Katedros bokšte – didžiulė Dievo dovana miestui. 

Bibliofilas Gintautas Černeckis pasakoja apie plungiškių suorganizuotą literatūros kūrinio konkursą „Draustos knygos kelias“ Žemaičiuose ir jo nugalėtojus.

P. S.

„Varpai“, kuriuos jau ketvirtą dešimtmetį redaguoja Šiauliuose gyvenantys rašytojai  L. Peleckis-Kaktavičius ir Silvija Peleckienė – vienintelė Lietuvoje šeima, apdovanota Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medaliu „Tarnaukite Lietuvai“. Tarp ypatingų pagarbos ženklų yra ir Leonui prieš penkmetį paskirtas A. J. Greimo medalis, paženklintas pirmuoju numeriu. „Priklauso“, - įteikdamas „Varpų“ sumanytojo vardo medalį, sakė prof. habil. dr. Kęstutis Nastopka. „Varpų“ leidėjai panašius žodžius yra ištarę geriausiems almanacho autoriams – Lietuvos rašytojų sąjungos klube literatūrinės „Varpų“ premijos laureatais tituluoti 63 kūrėjai.

„DRAUGO“ (JAV) šeštadieninis meno, literatūros, mokslo priedas „Kultūra“, 2023 m. sausio 28 d.