Bejausmiai dega savo tuštumos ugnyje. Recenzija GINTARO VARNO spektakliui PABAIGOS UGNIS

Neketinu nei atpasakoti, nei spoilinti tų 190 minučių, kurias teko išgyventi. Nelengvos jos buvo. Aktoriai puikiai keičia kaukes, juokinga nebent tai, kad daugelį jų, gabių žmonių, sugebančių vaidinti PABAIGOS UGNĮ, samdo serialų-muilo operų kūrėjai, ir juokingiausia tame, kad susidoroja jie su abiem amplua: ir su muilu, ir su Molotovo kokteiliais.

Širdy liko nerimas ir sunkuma, bet tai turbūt katarsis. Neišmanau teatro, todėl mano mintys padrikos, bet nuoširdžios.

G. Varno metaforos klasikinės: čia ugnies, vandens stichijos, žmonių santykiai, susvetimėjimas, būties prasmė yra nagrinėjami vėl  ir vėl (kitaip nei spektaklyje GYVENIMAS - TAI SAPNAS, tačiau G. Varnas tarytum visąlaik ieško vieno ir to paties klausimo; ne, ne atsakymo, o klausimo).

G. Varnas PABAIGOS UGNYJE klausia: ar? Ir tai grynai metafizinis klausimas, kurio žodžiais aiškinti ir nereikia. Kiek detektyvinis, gana paprastas siužetas čia paverčiamas Boscho didingumo vizualine simfonija.

Puiki aktorė, vaidinanti tapatybėse susipainiojusią policininkę, jai teko nelengvas vaidmuo. Nuo griežtos damos iki Alzheimeriu sergančios senutės tobulai sugebanti suvaidinti kita puiki aktorė.

Moteriškoji pusė, moteriškasis, sakyčiau, pradas, šiame spektaklyje pasirodė tvirčiau. Vyrai pavaizduoti trapūs, pažeidžiami, traumuoti. Moterys stiprios.

O bendrai: žmonės bejausmiai, ir tai verčia degti juos savo ugnyse.

Aktoriai ne 8, o 9. Kas nebuvo, nueikit ir atkreipkite dėmesį į Humboltą. Jis puikus.

Kas dar? Tiek daug visko, kad nė nesitiki, kad tokią simfoniją galima išguldyti vienu ypu. Ko gero, mintys turi susigulėti. O jų srautas sako štai ką: viskas yra kažkieno nutapytas paveikslas, kuris kažkada buvo dažai, o vėliau galbūt sudegė.

Džiaugiuosi, kad Lietuvoje tiek talentingų žmonių.