Rimantas Bagdzevičius: paprasčiausia grikių košė tam tikroje vietoje su tam tikru žmogum gali būti skaniausias pasaulyje valgis

Vienas populiariausių teatro aktorių Lietuvoje Rimantas Bagdzevičius mums jau gerai pažįstamas ir iš populiarių televizijos serialų. Jo vaidmenys – labai skirtingi, o profesionalumas – aukščiausio lygio. Bandau kamantinėti Maestro apie jo kūrybinės virtuvės paslaptis.

Esate ir teatro, ir kino aktorius. Kuri sfera Jums mielesnė? Kokie kiekvienos jos pranašumai prieš kitą? Kuo teatras įdomesnis už kiną, ir atvirkščiai?

Aktorius. Nematau skirtumo tarp tų, kurie dirba teatre, estradoj, kine, televizijoj, cirke. Visi jie man – pasišventėliai, sąmoningai pasirinkę ne tik šlovės, bet ir varganas laukimo valandas. Tai ratas profesionalų, išsibarsčiusių po visą pasaulį ir visais laikais tikinčių, kad jų darbas bus suprastas ir reikalingas kitiems.

Viena karta Jus prisimena kaip „Raudonmedžio rojaus“ aktorių, kita - kaip „Garbės kuopos“ karininką, „Prokurorų“ Marijoną-Marytę, „Nekviestos meilės“/“Amžinų jausmų“ Stepą (Steponą), taip pat ir kaip „blogietį“ serialuose „Lietuviškas tranzitas“ bei „Naisių vasara“. Sugebate meistriškai persijungti nuo supratingo meilužio vaidmens į griežtą kariškį, „žulikavotą“ miesčionį. Kuriais vaidmenimis labiausiai didžiuojatės, mėgaujatės?

Kai dirbu, aš aktorius. Ir jokie nuopelnai, ordinai ar pavadinimai man pačiam to nepatvirtins. Tik darbas. Nevedu jokios buhalterijos ir nerašau jokių atsiminimų, nekaupiu fonotekos, filmotekos ir eksponatų muziejams. Darbai klojasi vienas ant kito, persipina ir gimdo naujus sapnus ir chimeras. Ne visada rezultatas svarbiausias (juokiuosi iš populiariausio klausimo: kaip galite išmokti tiek teksto). Taip ir gimsta laimės neradęs Lietuvos vyras Steponas, kurį pažįsta nemažai televizijos žiūrovų. O štai Gajevą, kuris per dvidešimt metų man nemažiau svarbus, žino tik Mažojo teatro žiūrovai. O dar anksčiau, žiemą, ant parketo ir sniego Kaune vaidintą avangardinį Juditos Vaičiūnaitės poezijos spektaklį „Kasandra“ turbūt prisimena tik Gytis Padegimas, Virginija Kochalskytė, Arvydas Jofė ir aš.

Turbūt sutiksite, kad didžioji dalis Lietuvos Jus geriausiai kaip aktorių įsidėmėjo „Nekviestoje meilėje“ - Jūsų personažas bene spalvingiausias, gyvenimiškiausias, natūraliausias. Tuo tarpu ausylesnė auditorija gerai įsidėmėjo ir Jūsų nepakartojamą balso tembrą, kurį galime išgirsti daug kur - nuo istorinių DVD, eilėraščių skaitymų iki televizijos reklamų. Kas Jus atvedė į televiziją?

Teatras.

Be geriau žinomos veiklos (vaidinimo serialuose ir kt.), Jūs dalyvaujate ir kitokio stiliaus renginiuose: koncertuojate su bardais, skaitote istorijos puslapius ir kt. Kaip sugebate suderinti tiek įvairių sferų? Ar Jūsų 24 valandose pakanka laiko poilsiui, šeimai, sau pačiam?

Neabejoju, kad Galaktikoje esančios sferos veikia ir daro įtaką viena kitai ne tik 24-ias valandas. O ar mumyse kitaip? Išnyra Rimvydas Stankevičius, priblūdija Domantas Razauskas, sužaibuoja Alvydas Šlepikas ir prieina Ginas Jovaiša. Ir kiekvienoje visatos valandoje vis dar noriu ir galiu dalyvauti, veikti, skaityti, būti, gyventi...

Ar turite savo paties mėgstamiausią (ar kelis mėgstamiausius) veikėjus, sukurtus personažus? Kodėl būtent jie Jums patinka labiausiai?

Rašytojas, poeta ar muzikas tiki, kad dar kitais metais parašys, kas gimė jo galvoj. O aktoriui – jei ne šiandien, tai kada? Štai ir visa egzistencija – lauki, dirbi, apkaltintas neatsakingumu, chaltūra, mėtaisi tarp duonos ir dešros ir mokaisi greitai susikaupti ties kiekvienu darbu. Todėl labiausiai patinka neįgyvendinti personažai.

Esate minėjęs, kad labai mėgstate knygas. Kokios trys paskutinės perskaitytos (ar skaitomos) Jūsų knygos?

Draugauju su Mike Pūkuotuku, pavasarį būriausi iš „Permainų“ knygos“, vakar kalbėjausi su Bohumilu Hrabalu, šiandien tariausi su Alberu Kamiu, ryt nežinau, ką sutiksiu. Žinau tik vieną – į kuprinę daug nepasiimsi.

Apie Jus žinoma ir kaip apie pypkorių. Kokių dar hobių turite? Galbūt esate melomanas?

Svaigstu nuo muzikos ir moterų, vertinu gerą vyną ir tabaką, skanauju bendravimą ir tylą, ilgiuosi miško ir vandens, gerbiu ir žiemą, ir vasarą. Ir tikiu tuo, kad paprasčiausia grikių košė tam tikroje vietoje su tam tikru žmogum gali būti skaniausias pasaulyje valgis. Taigi hobis – džiaugsmas dalintis džiaugsmu su kitais.

Per pastaruosius kelerius metus lietuviškų serialų lygis labai pakilo, atsirado įvairių filmų, skirtų plačiai auditorijai. Ką manote apie tai? Ar, be „Amžinų jausmų“ ir „Naisių vasaros“, šiuo metu dalyvaujate dar kokių nors serialų kūrime?

Serialai ir kinas plačiajai auditorijai yra verslas, ir jau sąžinės bei talento reikalas, kokio meninio lygio bus tie meniniai kūriniai ir kiek jie kainuos. Išmokome serialus gaminti neblogiau nei meksikiečiai. Norėčiau dalyvauti filme ar seriale, kur žmogiški išgyvenimai būtų susiję su tautos, kultūros, istorijos, valstybės likimu. Bet čia jau valstybės kultūros politikos klausimas, kurį išspręs talentingi, toliaregiški piliečiai, kuriems tai būtų įdomu ir labai svarbu.

Ar galėtumėte trumpai apibrėžti savo tikėjimo, gyvenimo kredo?

Gėrėtis ir džiaugtis gyvenimu. Nepamiršti, kad esi mirtingas.