Vasario 1-ąją Šiauliuose, eidama 105-uosius metus, mirė Pasaulio Teisuolė, advokatė, Šiaulių garbės pilietė Gražbylė Venclauskaitė. Lietuvos žydų bendruomenė pranešė išreiškianti nuoširdžią ir gilią užuojautą G. Venclauskaitės giminėms ir artimiesiems ir pabrėžė, kad Lietuva neteko dar vieno tikrojo dvasios aristokrato.

2017 m. sausio 17 d. Vilniuje, eidamas 97-uosius metus, mirė vienas žymiausių Lietuvos edukologų, 40 knygų autorius, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus ordino kavalierius Leonas Jovaiša.

Nuo XVI a. pradžios Lietuvoje besiskleidžianti filosofinė mintis nepasiekė pasaulinio masto laimėjimų, nepagimdė genialių mąstytojų, ryškiau nepakoregavo pasaulinės minties vyksmo, tačiau toji mintis vis dėlto radosi, vystėsi, kad ir nedideliais ir ne ypač srauniais upeliais vingiavo per nedidelės šalies kultūros laukus, juos drėkino iš pasaulio išminties šaltinių atitekėjusiais vandenimis, daugiau ar mažiau prisidėjo prie jų derlumo. Taip vilgomi tieji laukai tapo dar viena pasaulinės filosofijos sklaidos erdve, kurioje radosi savi nacionaliniai tos ar kitos filosofinės krypties recepcijos variantai. Daugiausia tokių variantų pagimdė dinamiškasis XX amžius, kuriame spartesni, sudėtingesni ir įvairesni darėsi socialiniai,politiniai bei kultūriniai pasaulio procesai, o juos savaip reflektavo mokslas, menas, filosofija, religija. Ne tik reflektavo, bet ir savais būdais tiesiogiai ar netiesiogiai tuos procesus veikė. Lietuvoje tieji procesai vyko savaip, tad sava buvo ir jų refleksija, kuri savo ruožtu sąlygojo ir pasaulinės filosofinės minties recepcijos specifinius bruožus.

...

Vydūnas (1868-1953) bene ryškiausias lietuvių kultūros atstovas, kuris susiformavo Rytų ir Vakarų sakralinių vertybių sandūroje ir kuris tas vertybes sintetino į sistemingą pasaulėžiūrinę visumą bei tą visumą tiek savo kūryba, tiek gyvenimu principingai ir nuosekliai reiškė. Jo teosofiškai grindžiamoje panenteistinėje filosofijos sistemoje pagrindinę vietą užėmė kultūra, kurią mąstytojas traktavo kaip svarbiausią vientiso dieviškosios raiškos pasaulyje (gal tiksliau būtų: pasauliu) proceso dalį.

A brief history: The Scythians originated from the Pazyryk culture which existed in the Altay region. Their original homeland was in Central-Europe from where before the Celto-Pannonians they fled to Asia. First they migrated to the Volga-Kama region and from there to the Altay region.

Lietuviai - patriotiški žmonės. Švenčiame valstybines šventes, ypač džiaugiamės, kai jos "išpuola" šiokiadieniais. Vasarą švenčiame Rasas arba Jonines (žiūrint, su kokiu vardadieniu labiau siejame šventę), vienintelio, todėl taip stipriai branginamo karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną (Lietuva - ne monarchinė valstybė ir tikriausiai negali džiaugtis kilmingos dinastijos palikuonimis kaip Anglija, Danija, Monakas ir keletas kitų Europos valstybių, bet tai netrukdo mums džiaugtis amžinai gyva legenda - Mindaugu), gal dar Mergelės Marijos ėmimo dangun šventę arba tiesiog senas geras Žolines. Liepos 6-oji suvirpina net užkietėjusias širdis, šią dieną pasipila įvairūs renginiai. Pirmąja Lietuvos sostine tituluojamoje Kernavėje, kuri įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą, jau 17 metų vyksta Gyvosios archeologijos dienos, taigi galime didžiuotis gilia ir gaja tradicija.

Žalčio prakeiksmas – labai svarbus fenomenas, lemiantis mūsų tautos posttoteminį gyvenimą. Netekę globėjo, totemo, atkirsti nuo Pirmadievio globos, sumaišyti su indoeuropiečių tautomis, lietuviai pamažu ėmė pajusti pasekmes, atnešusias Lietaus šaliai vien nelaimes. Jei Žaltys nebūtų buvęs nužudytas, viskas galėjo būti kitaip. Ir tai ne svaičiojimais paremta hipotezė, kurią keliame, ją patvirtina daugelio mokslininkų tyrimai. Sudėję juos į vitražą, gauname bendrą dėlionės vaizdą.

Kur mūsų, lietuvių, šaknys? Ar turėjome savo raštą, runas? Koks buvo mūsų pirmasis tikėjimas? Pateikiu faktus, kurie gali padėti rasti atsakymus.

Interview with Prof. Joseph M. Brincat, University of Malta, Msida (2016 06 23). Prehistory of Europe, old civilizations, Maltese language and many more.

Pastaruoju metu girdėti įvairių dabartinės lietuvių kalbos padėties vertinimų. Vieni sako, jog ji – susinama, menkinama, tampa interneto folkloro auka, kiti – priešingai – teigia, kad ji pernelyg konservatyvi kaip, tarkime, suomių, kuriose tarptautinių žodžių nėra arba beveik nėra, jie pakeičiami tautiniais naujadarais. Apie lietuvių kalbą, jos dabartį ir ateities perspektyvas bei anekdotines situacijas su legendiniu kalbininku Aldonu Juozapu Pupkiu (gim. 1939 m.) kalbėjausi 2010 m. rudenį, tačiau situacija nuo to laiko nė kiek nepasikeitė, išskyrus tai, kad Lietuvą paliko apie milijonas gyventojų, o emigracija nesibaigia.

This is an excerpt from forthcoming book that i began to write in Lithuanian and will continue in English.

Bevartydamas senus užrašus, aptykau dar 1957 metais pavasarį mano užrašytą pasaką "Išmintingas daktaras". Ją užrašiau Anykščių rajone, Penionių dvare, būdamas 7-oje klasėje.

Lietuva bunda, keliasi... sunkiai... vos vos... gal šios eilės pažadins... truputį... eilės piktos... o kaip kitaip...

Besidairant po rudens paliestas apylinkes, po nukamuotus, pavargusius plačiuosius mūsų žemės laukus, žiūrint į skubančius žmones, į sujauktą, dūžtančią kasdienybę, suprantu, kad nuo visų vėjų darosi vis šalčiau ir grubiau sieloje. Kur tos šilumos, užuovėjos ieškoti, prie ko prasmingai prisiglausti? Jaučiu, kad tvirtuma ateina iš to, kas padaryta, kas parašyta, išgyventa. Stiprybė atiteka iš mūsų asmenybių, darbais kilnių, aukštų ir nežemiškų. Asmenybių, autoritetų, palaikančių, sutvirtinančių šiandien mums nebereikia. Ignoruojam, atmetam, specialiai trypiam. Ar ne taip nutiko su Gabriele Petkevičaite – Bite? Lyg ir niekas nebeguodžia, nebetelkia, nebevienija nei požiūris, nei darbas, nei noras padėti, įsiklausyti, išlikti žmogumi, neišduoti to, kas giliai širdyje sykį pasėta.