Apie lietuviškos kultūros perdavimą tarp kartų

Marcelijus Martinaitis rašė Viktorijai Daujotytei 1984 m. gruodžio 25-31 dienomis:

„Visas tas mūsų nerimas, netikrumas, savigrauža, išmetinėjimai kyla ir dėl to, kad jaučiamės pakrauti tokia energija, neįsisąmonintu išmanymu, kuris buvo sukauptas ne raštu, ne kultūros centruose, net ne miestuose, o visoj tautos gyvenimo sanklodoj. Ši energija ir patirtis būdavo perduodama savaime su papročiais, kalba, daiktais, religija, architektūra, kraštovaizdžiu. Kartais primename perkrautus transformatorius, kurie savo viduje pramuša izoliaciją ir sudegina apvijas, nes nėra išvesta laidų, kuriais ta energija nutekėtų į kitas kartas. Didžiausi dalykai sudega mūsų viduje, todėl yra tiek daug tokių viduje išdegusių žmonių.

Taigi, pakito savaiminiai kultūros perdavimo būdai. Tradicinės kultūros, su kuria mes siejome savo tęstinumo ir išlikimo garantijas, jau neperteikia šeima, daiktai, šventės, darbas, ryšys su aplinka ir t.t. Savo gyvensena, išvaizda, specialybėmis dabar esame artimesni, sakysim, vengrams, vokiečiams nei XX a. Pradžios lietuvių valstiečiams. Būtų juokinga ir operetiška pačiame Vilniuje įsirengti šulinį su svirtimi, apsitverti kiemą žiogrių tvorele... O tas apsitvėrimas ne taip seniai išreiškė kultūros modelį, jos susitelkimą vienoje vietoje – sodyboje, šeimoje, ties slenksčiu, užstalėje. Juk už vartų jau buvo kitas, svetimas pasaulis. Kas kita, kai tie vartai jau nukelti...“

Keista – Martinaitis kalbėjo apie sovietines realijas anuo metu, o šiandien taip viskas tinka globalizacijos akivaizdoje!..

Nuostabus (galbūt mums, „naujosios kultūros“ vaikams, nors čia aš beveik neatpažįstu savęs, nes save laikau visiškai ne technikos žmogumi...) palyginimas su elektros transformatoriumi, tiksliau su tais laidais, kurie niekur neišeina. Tai – geriausias izoliacijos tarp kartų kai kuriose šeimose, kurių nariai buvo dirbtinai atskirti tremčių ar pabėgimo, įvaizdis. Mes vieni nuo kitų izoliuoti, nors čia turėtų pratekėti kultūrinė elektra. O gyvenime, skirtingai negu technikoje, ryšiai ne taip greitai atstatomi. Žmogus yra save kuriantis organizmas, ir jeigu jam nėra galimybės vystytis viena kryptimi, jis tuomet tobulėja kita. Taip dirbtinai formuojasi skirtingos kultūros: dypukai, tarybukai, kokie nors laisvukai ir t.t... Ir tai – tik vienas iš skirtumų – kartų. Žemynai ne mažiau atskiria, o kalbos – dar labiau. Vienos tautos žmogus, patekęs į kitos tautos kontekstą, arba pritampa prie tos tautos ir tampa naująja (kadangi toje tautoje to anksčiau nebuvo) jos savastimi, arba nepritampa ir todėl lieka nekūrybingas. O kontekstai juk skiriasi!..

Ir štai – susitinkame, atrodo, esame vieni kitų išsiilgę, kaip du (ar daugiau) tos pačios perlaužtos lazdos galų, bet lazdos jau nebe tokios pačios, jos yra apaugusios, ir tas atitikimas yra tik iliuzinis...

Savaiminiai kultūros perdavimo būdai perduoda globalizuotą superkultūrą, kuri tik išverčiama į skirtingas kalbas, bet savo esme lieka ta pati.

O vartai geometriškai auga kartu su naujosios komunikacijos galimybėmis. Jeigu turi raktą, gali išeiti, ir niekam nesvarbu – kur, ar tu nepasiklysi, tačiau jeigu neturi rakto tie vartai gali atitikti kalėjimo vartus, ir kuo daugiau virtualių galimybių, tuo kalėjimas uždaresnis...