Tolimųjų metų Šviesa. Skiriama Vasario 16-ajai

Aukštoji savasties, savosios būties bei tautinio identiteto kartelė, dar ir šiandien aktuali, virpanti, vėl iš naujo tyla aimanuojanti, jog labiausiai būnam tuomet, kai statom, gero linkim, stengiamės, kai leidžiam vieni kitiems gyventi, kai paprastai pasižiūrim į savo kaimyną. Mažytė popieriaus skiautė, Vilniaus popierėlis, paliudijęs saviškiams, išdrįsęs pasauliui palikti vienintelę valią, vienintelę drąsą – žmogus trokšta laisvai kvėpuoti.

Kaip ir kam šiandien kalbėti, kai ta Lietuva jau išsivaikščiojo, net nepamatė kur ir kada taip staiga nutiko... Su kuo kalbėti, kaip pasakyti apie laisvės kvėpsnį? Nieko kito juk ir neturim, tik tą pačios prigimties gelminį šauksmą. Pamestas Vilniaus popierėlis. Pamesta Lietuva, paskendusi Ispanijos plantacijose, Airijos statybų aikštelėse, Norvegijos pakrantėje gaudant žuvį... Kaip ją surinkt, kaip susitikt mylint ir ilgintis tikrumo ir širdies dar vis plakančios? O gal ji tose tolybėse jau susirinkusi ir ten gyvuoja – be savo žemės, be savo kalbos, be savo papročių, net be mūsų kraujo?

Žiūriu į tų metų laisvės dokumento kopiją, paskelbtą „Lietuvos aide“. Ir visai nesvarbu, kad šiandien nerandame originalo. Žiūriu į dailininko Arvydo Stanislovo Každailio Senadvaryje – Fausto Kiršos tėviškėje (Zarasų r.) 2009 m. rudenį padovanotą specialų pašto ženklų katalogą „Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signatarai“. Ir toji įstabioji data lyg labiau priartėja su šviesa iš tolimųjų metų. Dvidešimties žmonių valia, jų graži, daili rašysena, aiškiai įskaitomi parašai ir gyvenimo keliai jautriausiai pasako, kad gyvi tik tada, kai laisvi esam. Gyvoji mūsų žemė tuos dvidešimt vyrų sudaigino lyg kokius žmogiškumo palikuonis, suvokusius kad tik su degančia širdimi galima kurti save ir savo valstybę. Todėl šiandien noriu pastovėti Vilniuje, Pilies gatvėje prie namo 26 numeriu pažymėto. Noriu nusilenkti tiems žmonėms, kurių širdys tąsyk plakdamos degė. Kad turėtume savąjį Šiandien.

Šiai datai pažymėti Dangus du paminklus jau pastatė. Dviejų didžiųjų tautos patriarchų – J. Basanavičiaus ir Just. Marcinkevičiaus – mirtys paliudijo – tolimųjų metų šviesa dar gyva. Ir visa paguoda, kad po visą pasaulį išsivaikščiojusius lietuvius dar sukviečia lietuviškos pamaldos, sekmadieninės mokyklėlės ar pasėdėjimas prie šventinio stalo. Kažkas pasaulio universitetuose dar nori išmokti lietuviškai, Amerikoje dar vis leidžiamas šimtmetį perkopęs „Draugas“, dar gražiai lietuviškai padainuoja ketvirtoji karta Australijoje, Baltarusijos Gervėčiuose ir aplinkinėse salelėse dar kvėpuojama ir sapnuojama lietuviškai... Tai jau labai daug, gal net daugiausia. Gal ir jie, iš tolybių kažkada grįšiantys ir dar tebemokėsiantys lietuviškai, prisimins mūsų valstybės namus Pilies gatvėje, patylės prie jų atsistoję, nusilenks... Toji tyla bus gražiausias vainikas mūsų širdies pamatams.