Vanduo lietuvių tradicinėse apeigose

Visose apeigose ir švenčių papročiuose vanduo gerbiamas ir įprasminamas kaip šventa galia ir svarbi apsivalymo priemonė. Lietuvoje iki šiol gerbiami ypatingi šaltiniai ir upeliai, kurie garsėja savo sakralumu ir gydomosiomis savybėmis.  Žymiausios šventvietės būdavo prie šaltinių, upelių, ežerų,  prie kurių būdavo atliekamos apeigos. Kiekviena apeiga prasidėdavo nuo vandens - atsigeriama vandens, nusiprausiama. Prausimasis pirtyje taip pat turėjo ir sakralinio įprasminimo.  

Tyrinėtoją domina, kiek vandens gerbimo tradicijose yra apeigiškumo ir kiek jose  buitinės higienos ar papročio. Pažvelkime į senuosius šaltinius, kuriuose kalbama apie baltų vandens papročius ir apeigas.

Svetimtaučiams, stebėjusiems prūsų ar lietuvių gyvenimą, pirmiausia dėmesį patraukė dažnas pirčių lankymas. Petras Dusburgietis rašė: „Iš pagarbos savo dievams kurie ne kurie kasdien maudosi pirtyje“ (1:345). Čia teigiama, jog maudymasis turi apeiginį-religinį pobūdį. XVI amžiuje Martynas Kromeris pakartoja aprašymą apie dažną maudymąsi pirtyje ir priduria: „būdami užsigrūdinę, nebijojo maudytis arba praustis šaltu vandeniu net ir žiemą“ (2:421). J.Lasickis pamini mitologinį fragmentą, kaip Griausmo motina „Saulę, nuvargusią ir dulkiną, išprausia maudyklėje, o po to kitą dieną išleidžia švarią ir švytinčią“ (2:593). Galima numanyti, jog tokiam mitui turėjo būti žemiškasis atitikmuo – žmonių apeiginis maudymasis.

Archainėje gyvensenoje gana sunku atskirti ūkinį gyvenimą nuo ritualinio, todėl ir vanduo reiškė kartu buitį ir būtį. Daugelis veiksmų ir darbų buvo persipynę su mitiniais vaizdiniais, įprasminančiais darbą ir tarsi padedančiais siekti gyvenimo tikslų.

Senieji istoriniai šaltiniai daug kartų mini prūsų ir lietuvių šventuosius vandenis. Lukas Davidas rašė, jog prūsai turėję upių bei šaltinių, paskirtų dievams, prie šių giraičių, upių ir šaltinių neleisdavo prieiti jokiam svečiui, nes manė, jei ten žengs krikščionis, šventenybės bus išniekintos (2:299). 

Kaip buvo gerbiamas vanduo, nėra daug žinių. Matas Pretorijus rašo, jog Jono Bretkūno rankraštyje teigiama, jog žvejai vandens garbei tam tikru metu maudydavosi, Vandens dievo garbei laikydavo kelis vaidilučius, vadinamus naručiais. Šie nerdavo į vandenį ir, jų tvirtinimu, ten aktyviai bendraudavo su vandeniais (3: 262).

M.Valančius užsimena apie dar gyvavusias apeiginio maudymosi tradicijas: „Mūsų senolių senoliai, būdami stabmeldžiais, tikėjo: tą naktį (Kupolinių-J.T.) plaunančiosi deivės Laumės; tų tai Laumių paprotį tebepildo mergelės apie Biržus ir Pabiržę, ko Žemaičiuose nuo seno nebėra“ (4:226).

Pirtis – vienas iš seniausių lietuvių tradicinių pastatų,  buitinės, o senovėje ir sakralinės paskirties. Pirtis buvo statoma toliau nuo namų, kaimo pakraštyje, tarsi riboje su kitu pasauliu, todėl ir pirties apeigos siejosi su kitu, t.y. vandens pasauliu.

Manyta, kad pirties kūrenimas ar higieniniai procesai reikšmės žmonių sveikatai neturėtų, jeigu pirties kūrenimas nebūtų susijęs su mitais ir ritualais.

Pirties simbolikoje svarbus yra ugnies, vandens ir žmogaus susitikimas. Anot S.Daunio, pirtyje ugnis ir vanduo  susitinka su žmogumi, tarsi tai būtų pirmapradės kūrybos veiksmas, kurio metu žmogus atgimsta ar net gimsta. Garuose vanojantis vanta, įgyjama dviejų pradų energijos ir taip grįžtama į pradžią, kai pasaulio rūkas  buvo dar švarus. Ne tiek vanduo svarbus, kiek garas, kuris priartina prie mitologinės kalvystės. Nusiprausimas pirtyje turėjęs magišką nusivalymo reikšmę ne tik fiziškai, bet ir moraline prasme (5:6).

Buvo tikima, jog pirtį lanko anapusinės būtybės. Po to, kai nusipraus žmonės, ateis praustis laumės arba velniai. Pirtyje reikia tinkamai elgtis. Per daugelį kartų susiformavo pirties etiketas ir net savotiška etika.  Pirtyje nevalia išdykauti – „šventa vieta“ (5:69). Apeigos pirtyje ir tinkama elgsena, simboliniai ir  magiški veiksmai turėjo saugoti nuo  blogybių ir suteikti gerovės. Maudymosi pirtyje apeiginė prasmė – tai perėjimas iš „seno“ į „naują“, tai  atsinaujinimas ir atsijauninimas.

Šeimos apeigose  apsiprausimas reiškia nuplovimą ar nuvalymą visų ryšių  su buvusiu stoviu (kūdikio, jaunosios ar velionio), tik po to galima pereiti į naują kokybę. Kūdikėliui nuplaunamas „svetimumas“. Tai jau socializacija, naujo bendruomenės nario priėmimas.  Taip pat ir mirusiojo prausimas reiškia atskyrimą nuo šio pasaulio. Prausimasis ar maudymasis reiškia grįžimą į pradinį “švarų” būvį, tai ir sveikatos gražinimo būdas. (6)

Gimimas

Etnografijos žiniomis, moterys gimdydavo pirtyje ir ten atlikdavo gimimo apeigas. Buvo atsidėkojama gimimo deivėms.

Johanas Langijus XVII a. savo žodyne rašė apie pirtynas – auką, paliekamą pirtyje, kūdikiui gimus. Taip pat buvo vadinamos ir vaišės kūdikiui gimus (3:702). Krikštynų  kai kurios apeigos buvo atliekamos pirtyje, kad naujagimis augtų sveikas ir laimingas (7:349). Pirmojo nuprausimo vanduo buvo pilamas prie židinio arba po krosnimis. P.Dundulienės žiniomis, apie Švenčionis, gimus vaikui ir jį pirmą kartą prausiant, uždegdavo žvakę. Tai vandens ir ugnies sugretinimas, o apeiginis reliktas buvo  žvakės uždegimas.

Vestuvės

Vestuvėse vanduo buvo naudojamas kaip apvalanti, sakralizuojanti ir vaisingumą skatinanti priemonė (8:176). Kai kurios vestuvių apeigos buvo atliekamos pirtyje. Nuotaka per vestuves joje prausdavosi. Pasak M.Pretorijaus, nuotaką, atvykusią į jaunojo namus, kitą dieną moterys nulydėdavo į pirtį. Paskui anyta ją išprausdavo, o marti anytą apdovanodavo. Šių papročių pėdsakų randame XIX-XX a.: marti į pirtį nešdavosi  pirmosios duonos ir stuomenis (8:365).
S.Daunys rašo, jog mergavimo pabaigoje buvo kūrenama „merginė pirtis“. Tai jaunosios fizinio ir dorovinio apsivalymo, atsisveikinimo su jaunyste bei jaunystės pirtimi, ritualinis pasiruošimas santuokai - perėjimui į santuokinės marčios luomą (5:94).

LLD.XI.5. Vestuvinės dainos. "Per jungtuves mergelė vainikėlį „paskandina“.

Bronė Stundžienė, Vandens prasmės lietuvių dainose klausimu, TD.XI. 1999

B.Stundžienė mano, jog nuskendimas reiškia vestuves.

Mirusiojo prausimas

Be nuprausimo miręs žmogus negali pereiti į kitą pasaulį. Todėl tik ką mirusį žmogų nuprausia. M.Strijkovskis rašė, kad  lietuviai „mirusįjį gražiai pirtyje  numaudo ir apvelka ilgais baltais marškiniais pagal savo paprotį“ (2:550). Kiti senieji autoriai (Ch. Hartknochas, M.Pretorijus, T.Lepneris ir kt.)  panašiai mini numirėlių numazgojimą. Matyt, tai buvo labai svarbus apeiginis mirusiųjų susilietimas su vandeniu, reiškęs grįžimą į pirmapradį pasaulį, iš kurio mirusysis buvo atėjęs į šį pasaulį.

M.Pretorijus aprašo ir kitas vandens apeigas laidotuvėse: „Palaidoję mirusįjį, jie vėl grįžta į jo namus, o ten prie vartų stovi vandens kibiras ir kabo baltas rankšluostis. Kiekvienas laidotuvių dalyvis turi nusimazgoti rankas, nors ir visai nelietęs nei žemės, nei mirusiojo. Tada jie sueina į namus, o ten ant stalo jau padėta valgyti ir gerti“ (3:323). Toks laidotuvių dalyvių nusiprausimas reiškia atsiskyrimą nuo mirusiojo, apsivalymą nuo pačios mirties. P.Dundulienė rašo, jog mirusysis buvo  ne tik nuprausiamas, bet kartais ir išperiamas pirtyje (7:371).

Maudymasis kalendorinių švenčių metu

Paprotys maudytis kalendorinių švenčių metu  plačiai  aprašytas etnografinėje  literatūroje.  Nežiūrint pateikėjų aiškinimų, jog maudomasi dėl sveikatos, nesunku įžvelgti ir apeiginį maudymosi pobūdį.  Maudymosi apeigiškumą yra pastebėję ir kaimyninių kraštų papročių tyrinėtojai (8:176 ir 312)

Artėjantis pavasaris pasireiškia vandenų stichijos suaktyvėjimu. Užgavėnių laikotarpio liaudies dainose dažnai minimas vanduo, o šventiniuose veiksmuose svarbus yra laistymasis vandeniu, pasivoliojimas po sniegą ir žemę. P.Dundulienė rašė: „Senovės žemdirbiui tai buvo ne pramoga, o priemonė sukelti atšilimą, paverčiant  sniegą vandeniu, padidinti upių, ežerų bei šaltinių vandeningumą, taip pat garantuoti būsimai augmenijai bei pasėliams pakankamai lietaus“ (9:60).

Daugiau vandens – daugiau gyvybinių galių. Laistymas vandeniu kaip ritualas atlieka ir apvalymo funkciją bei apsaugo nuo piktų jėgų.

Velykų metą prasideda pirmieji apeiginiai maudymaisi, kurie vyksta visų pavasario švenčių metu iki pat Kupolinių. Švenčių metu naktinis, prieš saulės tekėjimą, vanduo turi ypatingų galių.

Didįjį ketvirtadienį  reikia  saulei netekėjus nusiprausti ar išsimaudyti upelyje  ežere, ar šaltinyje arba pirtyje, tai visus metus būsi švarus, pranyks ligos ir kt. (4:118-119).

Kartu su žmogaus atsinaujinimu, vyksta visų namų atnaujinimas, „Didysis ketvirtadienis arba „čystinės diena“. Šią dieną naujai kloja lovas, krečia patalus, vėdina, trobą valo, žodžiu, tai švaros diena“ (4:119). Paprausiami ir namų gyvuliai – arkliai ir kt.

Skaitant nesenus etnografinius aprašus, matom, jog prausimasis ar maudymasis turi daugiau higieninių tikslų – išsigydyti nuo odos ligų – dedervinių, niežų, vočių ir kt. Vis dėlto, maudymasis turi ir apeiginės bei maginės prasmės. Maudomasi anksti rytą, prieš saulės tekėjimą. Didįjį ketvirtadienį “reikia nubėgt nesidairant ir išsimaudyti prieš saulę tekančiame vandeny“ (4:118). „Reikia Didįjį ketvirtadienį niekam nematant sniegu nusiprausti, tai per visus metus būsi švarus“ (4:118). „Lydos apskrity prieš Didįjį ketvirtadienį vidurnaktį kuria pirtį. Iki aušros jau turi būti išsimazgoję vyrai ir moterys. Rytą visi turi būti švarūs linksmi...“ (4:119).

S.Daunio nuomone, naktis buvo suprantama kaip ypatingas gamtos jėgų suaktyvėjimo metas, kada labiausiai pasireiškia augalų vegetacija (5:14). Metas be saulės reiškė, jog tuo laiku  galima suartėti su pirmapradžiu pasauliu, galima atsinaujinti. Maudynės gydomojo poveikio akcentavimas  rodo sakralinės prasmės nykimą, bet praeityje sveikata nebuvo atskiriama nuo sakralumo.

Velykų šeštadienį pagal katalikišką tvarką šventinamas vanduo, kuris liaudyje buvo vertinamas kaip turintis ir gydomų savybių. Pavyzdžiui: „Švęstą vandenį geria nuo išgąsčio. Kai neša sėti sėmenis, juo apkrapija, kad amarai nepultų“ (4:126).

Velykų rytą reikia maudytis prieš saulės tekėjimą. „Velykų rytą per prisikėlimą reikia nusimaudyti tekančiame vandenyje, tai per visus metus būsi sveikas“ (4:128).

Rūpėjo ne tik sveikata, bet ir grožis. Apeiginis maudymasis žmogų darydavo tarsi naujai gimusį. „Prieš Velykų rytą reikia naktį nueiti pas upę, nusirengti ir išsiprausti, tai būni visados baltas“, t. y. gražus (4:128).

Sekminės

Per Sekmines bažnyčiose antrą kartą šventindavo ugnį ir vandenį

Jei arti bažnyčios būdavo upė ar ežeras, tai jo vanduo taip pat būdavo šventinamas. Seniau ligi  Sekminių, kol nebūdavo pašventintas vanduo, žmonės nesimaudydavo, nes buvo tikima, kad nešvęstame vandenyje galima greičiau paskęsti ar gauti įvairiausių ligų (4:206). Švęsto vandens pildavo šulinin ir upėn. Tačiau gyvavo ir kitas įsitikinimas, jog upėje ar ežere negalima maudytis iki pirmo griaustinio.

Pirmoji perkūnija pašventindavo pavasario vandenis. N.Laurinkienė rašo: “Iš tikėjimų galima spręsti, kad pirmoji perkūnija turėjusi pasaulį sakralizuojančios galios” (10:117). Šiedu įsitikinimai rodo pagoniškosios ir krikščioniškosios tradicijos sandūrą. Vandenis šventina Perkūnas ir bažnyčia. Žmonėms beliko spręsti, kokio papročio laikytis.

Joninės - kupolinės – tai metas, kai gamta pasiekia  savo galių kulminaciją. Augmenija ir vandenys įgyja nepaprastų savybių, todėl žolininkai tokiu metu rinkdavo žydinčius žolynus, prausdavosi rasa ir naktiniu vandeniu. “Kas Joninių naktį išsimaudo, pasidaro daug gražesnis, sveikesnis. Mergaitės visuomet prausdavosi, maudydavosi ir kasas mazgodavo... Sakoma, kad niekados vanduo tokios didelės galios neturi kaip Joninių naktį“ (4:226). „Kas turi niežų ar kitą nudą, reikia anksti rytą prieš saulės tekėjimą grynam (nuogam) ant rasos pasivolioti, tai išnyksta. O jeigu kur yra upė ir ji tek į saulę (rytų link), tai norint nuo nudų išgyti reikia joj prieš saulės tekėjimą maudytis“ (4:227).

Po saulės grąžos žolės netenka gydomosios galios, dėl to po Joninių niekas vaistažolių ir neberenka. Pasakojama, jog yra priežasčių, kodėl taip atsitinka. Naktį raganos atima žolelėms gydomąją galią. Ypatingų galių netenka ir vandenys, todėl apie maudymąsi ar prausimąsi po saulės grąžos nebekalbama.Bet atrodo, vandenų savybės yra susijusios su saule. Sakoma, jog vaistiniais žolynais reikia pasirūpinti, kol „saulutė dar nėra pradėjusi kristi žemyn“ (4:222)

Vainikų leidimas

Vainikus pina visą vasaros pradžią. Per Jurgines leidžia vainiką ežere ant vandens, į kurį šoną nuplauks, ten ištekės. Šv. Morkaus dieną (IV.25) leidžia tris vainikus šulinin... Per Kupolines būdavo didžiausias vainikų leidimas. Vainikų plukdyme galima įžvelgti būrimą. Vainiku siunčiamas pageidavimas tarsi susiliečia su anuo pasauliu, kuris atsiveria per stebuklingo meto vandenį.

Molėtų rajone Skudutiškio kaimo  pakraščiu teka  upelė Skudutė. Slėnyje į Skudutę  įteka dar mažesnis upelis . Apie šitą santaką išsidėstę akmenys, laikomi šventais. Vienas jų yra su dviem žmogaus pėdom. Kitas su natūralia kryžma, primenančia ugnies ar laimės ženklą. Per šv.Trejybės( gegužės mėnesį) atlaidus čia suplaukia žmonių, kurie garbina akmenis, renka gydomas samanas nuo jų, semia vandenį, prausiasi, geria, meldžiasi. Ilgą laiką bažnyčia nesidomėjo šia šventviete, tačiau prieš keleta metų (5-6 m) prie šventų akmenų išdygo koplytėlė su Marijos stovyla. Todėl dabar ši pagoniška šventvietė jau įgavo ir krikščionišką išvaizdą. Bažnyčia žmonių gerbiamus šaltinius dažniausiai pašvenčia šv.Marijai.

Galima teigti, jog Saldutiškio vandens alkavietė tai Vilniaus Šventaragio slėnis miniatiūroje. Į Nerį įteka Vilnelė, čia gi – upelis į Skudutę. Slėnį supa kalvos, srovena šventi vandenys pro šventus akmenis. Čia susirenkančius gaubia gamtos galių šventumas.

Ką reiškė šventinimas?

Geru paaiškinimu gali būti pastebėjimas prie garsaus Krokulės šaltinio prie Šventosios upės, papasakotas etnologės Ritos Balkutės.

Ji nuvažiavo pasižiūrėti prie Krokulės šaltinio vykstančių kasmetinių šv. Trejybės atlaidų  gegužės mėnesį. Susirinkusios moterys sėmė į  butelius šaltinio stebuklingo vandens. Pagaliau atvažiavo kiek pavėlavęs kunigas ir ėmė šventinti šaltinį. Moterys sureagavo taip – jos išpylė savo vandenį ir prisipylė jau pašventinto vandens. Jos tarsi pripažino, kad šaltinis nėra šventas, jeigu jo laiku nepašventino kunigas. Bažnyčia, stengdamasi perimti neišnaikinamus papročius į savo rankas, įvedė vandens ir ugnies šventinimą, tuo teigdama, jog  pačioje gamtoje nėra šventumo. Taip bažnyčia sistemingai vykdė gamtos desakralizaciją.

Gyvulių prausimas

Senuoju supratimu pavasarinis maudymasis buvo skirtas ir gyvuliams. Didįjį ketvirtadienį “seniau net ir gyvulius prausdavo” (4:119). „Švęstu vandeniu Velykų rytą apšlaksto gyvulius“ (4:126). Šv.Jurgio rytą prieš saulėtekį išmaudyti arklius – neturės nudos (odos ligos, – J.T.) (4:162 ). Šv. Jurgio rytą maudo arklius, tai arkliai būna gražūs.Kad arkliai žibėtų, reikia šv.Jurgio rytą išprausti ant bėgančio vandens. Ar švęstas vanduo, ar upės ypatingo meto vanduo gyvuliams teturėjo tik sveikumo ir gožio prasmę, bet toks vanduo turėjo ir apsauginę funkciją.

Vanduo ir šventos maudynės

Vandens apeiginė reikšmė yra žinoma beveik visose kultūrose. Iš senų tradicijų vandens simbolizmą paveldėjo ir krikščionybė, o  jos krikštijimo ritualas įgavo svarbią reikšmę. Tačiau šventu maudymusi labiausiai išgarsėjo Indija. Milijonai indų renkasi maudynėm, kaip labai svarbiam religiniam ritualui. Indams gyvybės vanduo įsikūnijęs Gangoje, kuri iš savo šaltinių Himalajuose, Dievų kalnuose, drėkina didžiausias lygumas. Jos vanduo laikomas tyru ir šventu nuo pradžios iki galo. Kas tik su malda pasineria į Gangą, apsivalo nuo visų nuodėmių. Michaelas Yorkas rašo, jog didžiausio šventumo momentas yra maudymasis Gangos upės dalyje ties Hardvaro miestu tada, kai prasideda pirmasis Vasakhi mėnuo, tekant saulei - balandžio 13 dieną (11:80).

Lietuvių šventinio maudymosi upėse papročiai primena indų  maudymąsi, tai liudytų šventų upių gausa, tačiau tokios apeigos prasmė naujesniais laikais jau gerokai skiriasi.

Išvados

1. Senieji šaltiniai teigia, jog pagoniškose tradicijose maudymasis upėse, ežeruose, o taip pat pirtyse turėjo ne tik buitinės, bet ir religinės prasmės.

2.Vanduo suteikia gyvybinių šventumo bei apsauginių galių.

3.Apeiginis maudymasis pirtyje buvo susijęs su svarbiausiomis šeimos apeigomis – kūdikio gimimo, vestuvių ir  ruošiant mirusįjį laidojimui. Vanduo apvalo, jis atskiria gyvuosius nuo mirusiųjų, o mirusiuosius nuo gyvųjų. Kūdikio nuprausimas jį atskiria nuo buvusio kito būvio. Vestuvinėse apeigose jaunoji įgauna naujų gyvybinių galių ir atsiskiria nuo praeities.

4. Apeiginis maudymasis atviruose vandenyse vykdavo pavasario švenčių metu ir baigdavosi po vasaros saulėgrąžos. Vandens ypatingos galios susijusios su saulės padėtimi. Upelis, tekantis prieš saulę, turi šventumo galių. Vanduo ypatingas, kai dar saulės nėra danguje.

5.Sakralinę vandens prasmę ir ritualą perėmė krikščionių bažnyčia, įvesdama krikštijimą vandeniu.

6.Nykstant senąjam sakralumui, apeiginis maudymasis įgavo daugiau buitinę sveikatingumo prasmę. Net ir bažnyčios šventintas vanduo, žmonių supratimu, turėjo daugiau sveikatingumo ir maginės prasmės.

Literatūra:

1.Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. I. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos/ Sudarė N. Vėlius. V., 1996.

2.Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. II. XVI a. / Sudarė N. Vėlius. V., 2001.

3.Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T.III. XVII a. / Parengė N.Vėlius. V., 2004.

4.Balys J., Lietuvių kalendorinės šventės. V., "Mintis”, 1993.

5.Daunys S., Pirtis kaimo kultūroje. Id. Liaudies papročiai. LLBuities muziejus. 2003.

6.Belarusskaja mifalogija. Minsk, 2004.

7.Dundulienė P. Lietuvos etnologija. V., “Mokslas”, 1991.

8.Bartmiński J. (red.) Słownik stereotypów i symboli. Kosmos I. t.2. Wydawnictwo: Uniwersytet Marii Curie - Skłodowskiej. Ilość stron: 482 s.

9.Dundulienė P. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos. V. “Mintis”, 1991.

10.Laurinkienė N. Senovės lietuvių dievas Perkūnas. V.,1996.

11.Michael York, Pagan theology. New York, 2003.