Pokalbis apie žemaičių kalbą su jos tyrinėtoju ir puoselėtoju prof. J. Pabrėža. Je žemaitis osėspėrs – ėr i dėbėsi ispėrs

Papasakokite apie save. Kadangi Jums tokia artima žemaičių kalbos tematika, neabejoju, kad ir Pats esate žemaitis? Kada ėmėte tyrinėti šią kalbą?

Esu žemaitis nuo Skuodo, kaip vaizdžiai dar pasakoma, nuo tos vietos, kur prasideda Lietuva. Būtent Skuode gimiau, augau, baigiau pirmuosius mokslus dabartinėje Pranciškaus Žadeikio gimnazijoje. Po jos įstojau į Vilnaus universitetą studijuoti lituanistikos. Jau pirmame kurse mane pastebėjo iškiliausias žemaičių kalbos tyrėjas prof. Aleksas Girdenis ir pakvietė į savo vadovaujamą lietuvių kalbos mokslinį būrelį. Nuo to momento prasidėjo dar didesnis suartėjimas su žemaičių kalba, ėjimas į tą kalbą, gilinimasis į ją per įvairiausius darbus ir veiklą: kursiniai darbai, diplominis darbas, vėliau daktaro disertacija, moksliniai straipsniai yra iš gimtosios žemaičių kalbos.

Taigi profesorių Aleksą Girdenį su pasididžiavimu laikau savo Didžiuoju Mokytoju. Jis įskiepijo meilę gimtajai žemaičių kalbai, sugebėjo užkrėsti ieškojimų dvasia, įsukti į darbų verpetą, padėjo rasti kelią į ne vieną mokslinę tiesą. Visi pokalbiai, diskusijos, konsultacijos, ginčai su moksliniu vadovu prof. A. Girdeniu vyko tik žemaitiškai, nes taip bendraudami mes paprasčiausiai geriau suprasdavome vienas kitą, lengviau išreikšdavome mintis.

Kada pirmąsyk kalbininkai (ir kas konkrečiai) nustatė, kad žemaičių kalba nėra lietuvių kalbos tarmė? Kuo remtasi, darant tokią rimtą išvadą? Ką pasakytumėte skeptikams, kurie mėgsta įgelti žemaičiams, esą tai tiesiog „noras atsiskirti nuo Lietuvos“?

Užuominų apie žemaičių kalbą būta. Minėtini žemaičiai J. Čiulda, K. Jaunius, A. Salys, V. Grinaveckis, kiti kalbininkai. Tačiau pirmasis rimčiau pradėjęs gvildenti žemaičių kalbos klausimus buvo minėtas A. Girdenis. Daugiausiai remdamasis žodžio galo raida, jis pagrįstai mano, kad žemaičiai kalbos atžvilgiu turėjo pradėti skirtis ne vėliau kaip VIIa., o pirmieji žemaičių fonetikos bruožai galėjo atsirasti dar anksčiau – gal net V amžiuje, kurį dažniausiai mini archeologai. Veikiausiai, bendros lietuvių prokalbės apskritai nėra buvę: žemaičiai, kaip ir žiemgaliai, sėliai, gal ir kuršiai bei lietuviai, kalbėjo viena iš gentinių rytų baltų kalbų.

Esu A. Girdenio darbų pasekėjas ir tęsėjas. Visa mano naujoji knyga „Žemaičių kalba ir rašyba“ yra paskirta įrodymui ir parodymui, kad žemaičiai turi kalbą. Svarbiausi žemaičių kalbos tapatybės ženklai ir kalbos statuso įrodymai būtų tokie:

1. Žemaičių kalba labai ryškiai skiriasi ir nuo lietuvių bendrinės kalbos, ir nuo kitų lietuvių kalbos tarmių. Juk pagal kalbą žemaičiai nuo aukštaičių skiriasi daugiau negu rytų slavų rusų, ukrainiečių, baltarusių kalbos, pietų slavų serbų ir kroatų, vakarų slavų čekų ir slovakų kalbos, estų ir suomių kalbos, šiaurės vokiečių ir olandų kalbos. Kad žemaičiai pagal kalbą yra išskirtinesni, rodo ir kalbininkų, tarmėtyrininkų vieningas susitarimas visas lietuvių kalbos tarmes pirmiausiai skirstyti į du stambius būrius: žemaičius ir aukštaičius ( dar seniau žemaičius ir lietuvius ).

2. Žemaičių kalba turi visus svarbiausius kiekvienos kalbos lygmenis ( fonetiką, morfologiją, sintaksę, leksiką ), ir visuose tuose lygmenyse yra išlaikyta nemažai unikalių, archaiškų ypatybių, garsų, formų, konstrukcijų, ko šiandien nebėra lietuvių bendrinėje kalboje ar kitose termėse.

3. Žemaičiai turi sunormintą rašybą. Pagal mano ir A. Girdenio apibendrintas rašybos taisykles žemaičių kalba yra spausdinama nemažai publicistikos straipsnių, grožinės literatūros kūrinių, leidžiami laikraščiai, žurnalai, ištisos knygos.

4. Šiandien Žemaitijoje tapatinimasis, savęs identifikavimas per gimtąją žemaičių kalbą yra labai ryškus ir svarbus. Dauguma žemaičių tarmišką kalbėseną suvokia kaip tikrąją gimtąją kalbą. Apskritai žemaičių kalbos prestižas yra sustiprėjęs ir augantis.

O bandantiems įgelti žemaičiams dėl jų „neva noro atsiskirti nuo Lietuvos“ atsakysiu labai paprastai: nė vienas rimtas ir tikras žemaitis apie kokius nors atsiskyrimus net neturi laiko pagalvoti. Žemaičiai gyvena ir gyvens Lietuvoje, bet visada didžiuosis išskirtiniais savo žemaitiškos tapatybės dalykais ir ženklais.

Kokios žemaičių kalbos ypatybės, esmingai skiriančios ją nuo lietuvių kalbos? Kai kurie kalbininkai sako, kad egzistuoja dialektai, pvz., ginčijamasi, ar bavarų dialektas yra vokiečių kalbos dalis, ar tai atskira kalba ir pan. Ar galite šimtu procentų teigti, kad žemaičių kalba nėra lietuvių kalbos tarmė?

Savo knygoje po įvadinių dalykų apie žemaičių vardą, žemaičių tapatumą, žemaičių kultūrinį judėjimą iškart keliu kertinį klausimą: žemaičių kalba ar žemaičių tarmė? Apskritai sąvokos kalba ir tarmė yra labai artimos. Juk prigimtinė tarmė yra ir gimtoji kalba, paveldėta iš tėvų, iš to krašto, kuriame esi gimęs ir augęs, kuriame yra tikrosios tavo šaknys. Ir tik kur kas vėliau yra mokomasi kitos, antrosios, t.y. tautos bendrinės kalbos. Taigi į iškeltą klausimą apibendrintai būtų galima atsakyti taip: abi sąvokos yra geros ir vartotinos. Jeigu lyginamos kelios kalbinės sistemos, puikiai tinka tarmės sąvoka, pvz.: šiaurės žemaičių tarmė, pietų žemaičių tarmė ir pan. Tačiau kalbant ir rašant apie vieną kalbinę sistemą drąsiai galima vartoti sąvoką žemaičių kalba. Kaip rodo pats knygos pavadinimas, aš esu įsitikinęs ir tvirtai laikausi nuostatos, kad yra žemaičių kalba, turinti tris ryškias tarmes ( šiaurės žemaičiai „dounininkai“, pietų žemaičiai „dūnininkai“, vakarų žemaičiai „donininkai“), šiaurės žemaičių telšiškių ir kretingiškių, pietų žemaičių varniškių ir raseiniškių patarmes bei daugybę smulkesnių šnektų ir šnektelių.

Žemaičių kalbos ypatybių, ryškiau besiskiriančių nuo lietuvių kalbos, yra daug. Paminėsiu tik kelias. Šiauriniai žemaičiai turi labai retus lietuvių bendrinėje kalboje dvibalsius ou,ėi, pvz.: jouks „juokas“, douk „duok“, pėiva „pieva“, kėits „kietas“. Nemaža dalis pietrytinių žemaičių vietoj bendrinės kalbos nosinių balsių ą, ę, ų, į yra išlaikę senesnį tų garsų tarimą su priebalsiu n, pvz.: kansnis / konsnis „kąsnis“, švensti / švėnstė „švęsti“, gerun „gerų“, linstė „lįsti“. Žemaičiai palyginti labai gerai yra išlaikę įvairių kalbos dalių dviskaitą, pvz.: vedo, vedvė dėrbau, siedau „mudu, mudvi dirbame, sėdime“, dvė poikė mergė „dvi gražios mergaitės“. Turtingas ir spalvingas žemaičių žodynas. Yra nemažai žodžių, kurie visai nevartojami bendrinėje kalboje ir nelabai suprantami kitų tarmių atstovams, pvz.: kramė „galva“, staibis „blauzda“, išliežis „tarpupirštis“, blezdinga „kregždė“, krupis ar kriupis „rupūžė“, ašoklis ar vašoklis „raudonasis serbentas“, atvarslai „vadžios“, ledžinga „pačiūža“, slinkas „tingus“, drūktas „storas“, rušinti „liesti, imti“, apent, apentais „vėl“, nogniai „labai, smarkiai“ ir t.t.

Žemaičių kultūra turtinga. Kas Jums joje artimiausia?

Be paties svarbiausio ir išskirtiniausio žemaičių tradicinės kultūros elemento žemaičių kalbos, yra daug kitų žemaitišką tapatumą išryškinančių ir man brangių dalykų. Kaip nesigėrėti ir nesididžiuoti rekšmingais istoriniais įvykiais: savarankiška Žemaičių seniūnija, atskira Žemaičių vyskupija, svarbiais žemaičių laimėtais Saulės. Skuodo, Durbės mūšiais? Etnografų nuomone, pagal sodybų, trobesių išdėstymą Žemaitija kartu su Suvalkija ( buvusi Žemaičių kunigaikštystė ) priskirtinos vakariniam ( skandinaviškajam ) arealui, o likusi Lietuvos dalis – rytiniam ( slaviškajam ) arealui. Žemaičių sodybos pasižymi dideliu plotu, jose, palyginti su kitais Lietuvos etnografiniais regionais, daugiausia įvairių trobesių. Žemaičių išskirtinumą rodo iš esmės tik jiems būdingi tradiciniai valgiai: kastinys, pusinė ( pusmarškonė ) košė, cibulynė, šutynė, spirginė ir pan. Tik Žemaitijoje per šermenis, mirties metines, atlaidus giedami Kalvarijos kalnai, beje, dažnai jie giedami pritariant dūdoms, žemaitiškai vadinamoms trūbais. Dažnai išryškinamas ir teigiamai vertinamas esminis žemaičių charakterio bruožas užsispyrimas. Esu užrašęs tokį šmaikštų posakį Žemaitijoje: Je žemaitis osėspėrs – ėr i dėbėsi ispėrs „Jeigu žemaitis užsispirs – ir į debesį įspirs“.

Jūsų knyga „Žemaičių kalba ir rašyba“ tikriausiai yra daugelio metų darbas. Ar rašote naują knygą, skirtą šiai kalbai?

Iš tiesų, ta knyga yra ilgų metų mano mokslinių ir praktinių tyrinėjimų sankaupa. Ji yra ir mano 27 vadovautos dialektologinės ekspedicijos su studentais po Žemaitiją, daugybė išvaikščiotų kaimų ir miestelių ir juose prakalbinta daugybė žemaičių. Taigi tai svarbiausias ir brangiausias mano viso gyvenimo darbas. Šiuo metu kitos knygos nerašau. Tačiau, sutikite, kalbą galima tyrinėti be galo, be krašto. Dabar rašau mokslinius straipsnius apie žemaičių kalbą, ruošiu pranešimus konferencijoms. Apskritai šiais Žemaitijos metais daug važinėju ir įvairiausiose vietose turiu puikių galimybių pristatyti savo darbus, gyvu, šiltu žodžiu viešinti ir populiarinti žemaičių kalbą.

Kokių reakcijų Lietuvoje ir pasaulyje esate sulaukęs iš kolegų kalbininkų ir kitų žmonių, susidūrusių su žemaičių kalba?

Reakcijų yra pačių įvairiausių. Bet labai malonu, kad ryškiai auga ratas žmonių, pripažįstančių žemaičių kalbos statusą ir suprantančių, kad ta kalba yra pats svarbiausias ir išskirtiniausias žemaičių tradicinės kultūros elementas, ryškiausiai apibūdinantis, identifikuojantis ir reprezentuojantis žemaitiškąjį tapatumą.

Kokias kalbas mokate? Ką manote apie poliglotų fenomenų? Ar verta mokytis daugybę užsienio kalbų, ar geriau gilintis į savąją, kuri ir taip be galo gili?

Be gimtosios žemaičių kalbos, dar moku lietuvių, latvių, anglų ir rusų kalbas. Be galo gerbiu žmones, kurie moka ir mokosi kuo daugiau kalbų. Man kaip Šventraštis yra mano Didžiojo Mokytojo, žymiausio žemaičių kalbos tyrėjo ir puoselėtojo A. Girdenio žodžiai: „ Kalba ir tarmė – tai ne šiaip ženklų sistema, tai – savotiškas pasaulio modelis, lyg nepakartojami langai, pro kuriuos mes žvelgiame į pasaulį. Kuo daugiau tokių langų – tuo daugiau nepakartojamų žvilgsnių, tuo didesnė garantija, kad ir tauta, net ir visa žmonija daugiau sužinos apie pasaulį ir save pačią.“

Ačiū už įdomų pokalbį.

P. S. Recenziją prof. J. Pabrėžos knygai lietuvių ir anglų kalbomis skaitykite čia: http://www.radikaliai.lt/radikaliai/4453-samogitian-is-a-language-o-not-a-dialect-of-lithuanian-zemaiciu-kalba-nera-lietuviu-kalbos-dialektas.