Šeša ir Šešupė

Sūduvos šalies ištakos

Aš vaikystėje vasaros metu lankydavausi kaime Sūduvos šalyje, meškeriodavau vietiniuose upeliuose, prūduose, ežerėliuose. Vieno iš upelio, prie kurio mėgdavau lankytis, pavadinimas Kirsna. Lankydavausi ir prie Šešupės. Patikdavo stebėti tekantį vandenį, klausytis jo šniokštimo. Tuo metu pasaulėjauta man buvo savaiminis dalykas.

Vėliau pradėjo man kilti įvairūs klausimai, kodėl taip, kodėl kitaip, kas tai ir panašiai. Dar vėliau kilo klausimai ir dėl žodžių kilmės bei prasmės. Suvokiau, kad žodžiai lietuvių kalboje radosi iš prigimtinės pasaulėjautos, todėl pradėjau domėtis lietuviškų žodžių kilme.

Taip pradėjau domėtis ir vietovių pavadinimais, iškilo klausimai iš kur atsirado ir ką reiškia pavadinimai Kirsna, Šešupė, Sūduva, Jotvingiai ? Žinodamas, kad lietuvių kalboje žodžiai tarpusavyje susiję prasminiais ryšiais, išplaukia vieni iš kitų, iš kart negalėjau atrasti kaip minėtieji pavadinimai siejasi su kitais lietuvių kalbos žodžiais.

Vėliau domėjimasis išsiplėtė iki vedinių raštų, susipažinau su Bhagavad-Gita knygoje pateiktu pasakojimu apie mokytoją Krišną ir jo mokinį karvedį Aržduną. Tuo metu smalsumo vedamas pasidomėjau, ką reiškia pavadinimas Bhagavad-Gita ir štai atradimas, – žodis Gita reiškia Giesmė ir kilęs iš prokalbės garso gei-, besisiejančios su lietuvių kalbos žodžiu giedoti (pagal OED). Bhagavad reiškia (dvasinių turtų) dievas, bagotas (dvasine prasme), kilęs nuo prokalbės garso bhag-, reiškiančio dalintis, boginti (pagal LKŽ).  Vardas Krišna, kartais tariamas kaip Kiršna, reiškia tamsusis, juodasis ir kilęs nuo prokalbės garso kers-, besisiejančio su lietuvių kalbos žodžiu keršas (pagal OED), reiškiančio margas ir juodai baltas (pagal LKŽ).

Taip pat man teko susipažinti su Sūduvos šalies tyrinėtojo Albino Kurtinaičio atradimais. Straipsnyje „Lietuvių kilties ištakos“, kuriame A. Kurtinaitis teigia apie prieš tūkstantmečius Sūduvos šalies buvusį išminčių, žynių, kunigų gardą Balą, – jos gyventojai (pastaba – savo prigimtimi) buvo žalčiai. Sūduvos šalyje gausu pavadinimų su garsu bal-, – Balakalnis, Ožkabaliai, Vilkabaliai, Virbalis ir t.t. Pasak A. Kurtinaičio, žodis „balas“ reiškia galingas. A. Kurtinaitis teigia, kad „dalis vyrų ir moterų išėjo iš Balos į Aziją, Artimuosius Rytus., – taigi, matydami, ką jie gali, moka, tų tautų žmonės juos praminė dievais… Dievo Trejybę pirmasis įvedė kunigas Šeša… Šešupė taip pat šventa – ne veltui kunigai joje nuo senų laikų buvo krikštijami, be to, upė vardą gavusi nuo pirmojo kunigo Šešos, šventas Šešupės vanduo dar ir dėl to, kad į ją daug šventų vandenų suteka…“.

Kirsnos upelis Sūduvos šalyje

Dar prie visa tai norėčiau pridėti atrastą baltiškų vandenvardžių žemėlapį, kuriame, buvusiose jotvingių vietovėse pavaizduota vandenvardžiai pavadinimais Kiršna, Krzna, Kirsna. Tokie pavadinimai išsidėstę gana plačiai iki Kauno, Varšuvos, Tilžės. Taigi, manyčiau, kad jotvingių šalyje buvo Kiršnos, Kirsnos kultas susijęs su vandeniu… Kirsnos upelis, esantis Sūduvos šalyje, išteka iš Rimiečio (Ram-Iečio) ežero ir įteką į Šešupę, – šventą Šešos upę… Beje, į Rimiečio ežerą, atsitiktinai ar dėsningai, įteka upeliukas Balinė…

Šeša, Krišna, Bala

Jau minėjau savo atradimus beskaitant knygą Bhagavad-Gita, dabar norėčiau panagrinėti pavadinimus Šeša, Krišna, Bala pasaulėjautos prasme vediniu ir sanskrito požiūriu.

Vedų pasaulėjautoje Višnus, aukščiausiasis Dievas, tai viskuo esantis, viskas esantis ir visur esantis Dievas. Lietuvių kalboje yra panašiai skambantys žodžiai viešus, vaišnus, viešas, – prokalbės garsas vish- reiškia apimti, paplisti. Manyčiau, kad Višnus turi praminį sąryšį su ViešuPats. Vedų mite teigiama, Višnus kiekvienos jugos eigos metu įtraukia į save Visatą ir nugrimzta į miegą, gulėdamas ant slibino Šešos, plaukiojančio Visatos vandenyne. Kiekvienos kalpos pabaigoje Šeša išspjauna iš savo nasrų nuodingąją ugnį, kuri sunaikina Visatą.

Krišna suvokiamas kai Višnaus įsikūnijimas (avataras). Vedų pasaulėjautoje Krišnos brolis BalaRama, kuriame iš dalies įsikūnijęs Višnus, yra garbinamas kaip Šešos įsikūnijimas. Šeša, nagų (slibinų) karalius, vaizduojamas kaip tūkstantgalvis slibinas. Nagų pasaulis (loka) yra patala, esantis požemyje. Manyčiau, kad sanskrito žodis naga atitinka lietuvišką žodis angis (nagis), – tai žodžiai tikėtina kilę iš to paties prokalbės garso nag-.

Sanskrito kalba žodis Bala reiškia galia, stiprybė, jėga. Tai iš esmės atitinka reikšmę, kurią pateikė A. Kurtinaitis, – žodis „balas“ reiškia galingas. Vedinėje pasaulėjautoje pateikiamos penkios galios (sanskritiškai pancabala), – balos, kurių laikantis įgyjami visapusiška galia ir išmintis. Galbūt Sūduvos šalies Balos gardo gyventojai vadovavosi šiomis penkiomis galiomis taip įgydami ypatingų savybių ir sugebėjimų?

Balarama

Verta labiau pasiaiškinti apie Krišnos brolį BalaRama, dar vadinamą BalaDeva. Teigiama, kad BalaRama, Šešos įsikūnijimas, pagelbėjęs Krišnai visuose jo žygiuose. BalaRama vaizduojamas laikantys plūgą ir garbinamas kaip artojų dievas. Vediniuose raštuose parašyta, kad Iš mirštančio BalaRamos burnos išėjo baltas slibinas.

IšVedimai, išVados, išVedos

Kaip matyti iš to kas pateikta, galima atrasti sąryšių tarp vedinės pasaulėjautos ir Sūduvos šalies. Kaip teigia A. Kurtinaitis, kiekviena baltų gentis turėjo savo priedermę visuomenėje. Štai jotvingiai labiau kariai, raiteliai, (iš)jodavo į svečias šalis. Sūduviai labiau žyniai, išMinčiai ir t.t. Matyt dėsninga ir tai, kad XX a. pradžioje Lietuvos valstybės atkūrimo vidėja iškilo iš Sūduvos šalies kilusiems, Basanavičiui, Kudirkai, Griniui ir kitiems to meto Sūduvos išMinčiams siekiant išsivaduoti iš tuometinės priespaudos. Be to, tikriausiai Sūduva nuo senų laikų artojų šalis.

IšVedant atitikmenis galimam teigti, kad BalaRama tai artojų dievo išraiška, Šeša tai žynių dievo išraiška ir Krišna tai raitelių dievo išraiška. Nors toks skirstymas labai sąlyginis, – visi paMinėti dievai atstovauja išMintį ir tiesiogiai susiję su ViešuPačiu.

Dar norėčiau pasamprotauti apie Šešą, kaip slibiną. Pietryčių Azijoje tikima, kad Nagai yra upėse, jūrose gyvenančios slibinai (gyvatės), – čia jie laikomi vandenų saugotojais, išmintingomis būtybėmis. Buda dažnai vaizduojamas lyg gobtuvu apsuptas septyngalvio Nagos. Taigi, slibinai nagos, kurių karalius Šeša, Pietryčių Azijoje laikomos teigiamomis, su žmonėmis draugiškai sutariančiomis išmintingomis būtybėmis. Manau, kad panašią sampratą turėjo ir Sūduvos piliečiai, tikėdami, kad Šešupė, Šešos upė, yra šventa. Žinome, kad senovės lietuviai garbino žalčius, tikėtina žalčių karalius Varūna, gerbė angis (nagis) ir sugyveno su slibinais.

Štai, pradėjus rastis naujai pasaulėžiūrai kunigaikščio Vytauto laikais, slibinai po truputį tapo kažkieno priešais, tai vaizduojama net dabartinės Sūduvos sostinės Starapolės (Marijampolės) herbe. Tai gali privesti prie to, kad Šeša vėl išspjaus iš savo nasrų nuodingąją ugnį, taip grąžindamas tikRąjį šventumą į Sūduvą ir Jotvingių šalį. Arba galbūt Šeša įsikūnys į BalaDevą grąžindamas tą šventumą savo upei Šešupei, koks jis buvo Balos gardo ir Sūduvos klestėjimo laikais.

Šio straipsnio užbaigimui noriu pateikti apibendrinančią išVadą – galbūt iš jotvingių ir sūduvių šalies išvyko į Pietryčių Aziją artojai, raiteliai bei rišiai, – taip ir radosi Bhagavad-Gita?

Šaltinis: http://teiwas.eu/2018/11/sesa-ir-sesupe