ALDONAS PUPKIS: lietuvių kalbai kenkia neoliberalizmo krypties kalbos politikos (ideologijos) teiginiai

Gerbiamas profesoriau, ką manote apie lietuvių kalbos liberalizavimą ir VLKK kalbos politiką? Ar tai gerai (prisitaikymas prie to, kad milijonas lietuvių gyvena svetur ir lietuviškai nebelabai moka, o interneto dienraščiai rašo su siaubingomis klaidomis, kurios niekam neberūpi), ar tai blogai (drausti, bausti, gryninti kalbą)?

Gerai suprantu Jūsų susirūpinimą dėl mėginimų liberalizuoti kai kurias kalbos normas. Tokį požiūrį jau yra pasakęs ne vienas lietuvių kalbos brangintojas, o kai kas (kai kurie vertėjai, redaktoriai) dėl to tik džiaugiasi.

Reikėtų suprasti, kad VLKK pakomisėje svarstomos ir teikiamos kai kurios „Kalbos patarimų“ rekomendacijos neturi jokio juridinio pagrindo, – tai tik apsikeitimas nuomonėmis dėl tam tikrų kalbos normų tikslinimo. Negerai, kai informacija apie normų svarstymą imama traktuoti kaip galutinė nuomonė, kaip koks VLKK nutarimas (gal ir ta informacija nėra visai tinkamai suformuluota). Šiaip ar taip, šiuo metu kartu rengiamas „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“, taip pat nauji „Kalbos patarimai“ ir stengiamasi, kad abiejų veikalų normos būtų griežtai suderintos, t. y. nesikartotų ankstesnių laikų atvejai, kai vienur buvo teikiama vartoti, o kitur tai drausta. Būsimos normos tuose veikaluose dar bus nuodugniai apsvarstytos ir tik tada patvirtintos. Norėčiau Jus patikinti, kad padėtis kol kas valdoma ir bijoti kokių recidyvų tikrai nėra pagrindo.

O kad kalbos normos gali (ir turi) būti kiek liberalizuojamos, su tuo sutinku ir aš, nes laikai pasikeitė, turėtume į savo kalbą žiūrėti jau kiek kitokiomis akimis negu anksčiau. Man rodos, dabartinė VLKK norminimo srityje dirba pozityvų darbą ir norėčiau Jus patikinti, kad padėtis kol kas tikrai valdoma ir bijoti kokių recidyvų tikrai nėra jokio pagrindo. Reikėtų daugiau imti rūpintis dėl to, kad Lietuvoje vis plačiau skleidžiamos būrelio sociolingvistų ir istorikų mintys apie tariamą VLKK „sovietinį“ darbo stilių, kalbininkų normintojų diskreditavimą, platinamą nuomonę dėl bendrinės kalbos savireguliacijos (kalba pati atsirinks, nereikia jokių komisijų, normintojų, paties kalbos norminimo). Šie neoliberalizmo krypties kalbos politikos (ideologijos) teiginiai bendrinei lietuvių kalbai, neturinčiai tokių ilgų savo raidos tradicijų kaip kokios anglų, prancūzų, rusų ir kt. didžiųjų tautų kalbos (ir jų dažnai stelbiamos dėl mažo lietuviškai kalbančių žmonių skaičiaus) yra daug pavojingesni, negu vienos kitos kalbos normos patikslinimas ar liberalizavimas.