Ar reikalingas lietuviams epas?

Todėl kyla natūralus klausimas – o kuo mes prastesni kad ir už kaimynus latvius ar estus? Nejau be modernių Antano Šmulkščio-Paparonio (1886-1951), Vytauto Alanto (1902-1990), Kazimiero Žoromskio (1913-2004) bei Stanislovo Karanausko (gim. 1928) bandymų niekada neturėjome senojo epo? O jei ne, ar nors vienas iš naųjųjų jo variantų atitiktų istorijos žinias ir kitus epams keliamus reikalavimus? Ar tautinis epas galėtų padėti formuoti teigiamą Lietuvos įvaizdį pasaulyje?

Apie tai pakalbinau 2000-aisiais išleistos daug diskusijų sukėlusios knygos „Lietuvos valstybės ištakos“ autorių, istoriką Tomą Baranauską.

Savo interneto svetainėje, tiksliau - joje esančiame bendravimui skirtame forume kartą minėjote, kad turime Motiejaus Strijkovskio epą, todėl kito nereikia. Apibūdinkite jo turinį, ar jis tikrai atitinka visus epo kanonus ir galime juo didžiuotis kaip latviai - „Lačplėsiu“, suomiai - „Kalevala“, tibetiečiai - Gesero nuotykiais ir t. t.?

Kalbėdami apie epą, mes paprastai turime galvoje didelės apimties eiliuotą kūrinį, pasakojantį apie praeitį. Tokių epų mes turime ne vieną. Seniausi jų sukurti dar XVI amžiuje. Tai ne tik didžiulė Motiejaus Strijkovskio poema „Apie garbingos lietuvių, žemaičių ir rusėnų tautos pradžią, kilmę ir narsą, karžygiškus darbus ir vidaus reikalus“, bet ir Jono Radvano „Radviliada“ bei kai kurie kiti kūriniai. Motiejaus Strijkovskio kūrinį aš išskirčiau kaip iki šiol vienintelę tokios apimties eiliuotą Lietuvos istoriją. Čia – ir lietuvių kilmės legendos, ir mūsų istorijos herojiškasis periodas, kuris pats savaime atstoja mums tautinį epą. Vertinant europiniu mastu, tai nėra seni epai, bet lyginant juos su suomių, estų ar latvių XIX a. surašytais epais, jų amžius – labai solidus.

Vienintelė problema, trukdanti šiems epams funkcionuoti mūsų kultūroje, yra jų kalba. M.Strijkovskio poema parašyta lenkiškai ir iki šiol net neišversta į lietuvių kalbą (paryškinta mano – M. P.), J. Radvano „Radviliada“ – lotyniškai, jos vertimas pasirodė neseniai, 1997-aisiais. Mes tik dabar atrandame Lietuvos literatūrą, parašytą kitomis kalbomis. O juk net lietuvių kalbos požiūriu M. Strijkovskis nėra mums visiškai svetimas – jo poemoje yra lietuviškų intarpų. Antai mūšio su rusinais įkarštyje lietuviai ir žemaičiai šaukia: „Mušk, ažmušk tuos gudus“ („Muś, ażmuś thos hudos“). O turinio požiūriu dėl šios poemos lietuviškumo nėra abejonių. Tai – mūsų istorija, mūsų legendinių ir istorinių kunigaikščių darbai ir žygiai.

Na, o jeigu vis dėlto sava laikytume tik lietuviškai rašytą literatūrą, tai pirmaisiais mūsų epais reikėtų vadinti XVIII amžiuje sukurtus Kristijono Donelaičio „Metus“ bei Kristijono Gotlibo Milkaus „Pilkainį“. Pastarajame, nors ir lakoniškai, apžvelgta lietuvių tautos istorija, tad K. G. Milkaus „Pilkainį“ iš esmės galima būtų laikyti ir pirmąja lietuviška Lietuvos istorija.

Žodžiu, epų mums netrūksta, jei ko ir neturime – tai viduramžius siekiančių epų. Betgi viduramžių epinių kūrinių apie Lietuvą yra. Eiliuotąsias kronikas rašė mūsų priešai – kryžiuočiai. Tokių kronikų buvo ne viena, bet originalia forma išliko tik dvi: „Eiliuotoji Livonijos kronika“, kurios pirmasis lietuviškas vertimas (literatūriniu požiūriu netobulas) išleistas tik pernai (tuo tarpu latviai į savo kalbą ją vertė jau tris kartus) ir Mikalojaus Jerošiniečio „Prūsijos kronika“ – pastaroji į lietuvių kalbą dar neversta (paryškinta mano – M. P.). Jei būtų mano valia, šios kronikos, kaip viduramžių poezijos pavyzdžiai, būtų nagrinėjamos vidurinėse mokyklose literatūros pamokose. Mokiniams būtų dviguba nauda – ir pažintis su viduramžių literatūra, ir su Lietuvos istorija. Beje, tai – daug įdomesnė ir prasmingesnė pažintis su istorija negu iš istorijos vadovėlių. Žinoma, pirmiausia reikia tuos kūrinius išversti į lietuvių kalbą, o tai mažai kam rūpi...

Kokia Jūsų nuomonė apie modernųjį epų rašymą? Juk „Kalevala“ parašyta 1849 m. Turėjome bandymų – tai A.Šmulkščio-Paparonio „Pasakų atošvaistos: tautinis epas“ (XX amžiaus 5-asis dešimtmetis; buvo sumanyta kaip trilogija, tačiau teparašyta pirmoji dalis), V. Alanto „Šventaragis“ (1972), K. Žoromskio „Lato sakmės“ (1994), S. Karanausko „Dangvyda“ (1998) bei „Indraja“ (2003). Gal nėra blogai, kad žmonės bando juos rašyti? Ką manote apie juos apskritai ir apie kiekvieną atskirai?

Tuo metu, kai Eliasas Lönnrotas rašė „Kalevalą“, mūsų romantikai Simonas Daukantas ir Teodoras Narbutas (vienas - lietuviškai, kitas – lenkiškai) rašė storus Lietuvos istorijos tomus. Kitaip nei suomiai, estai ar latviai, mes turėjome tikrą viduramžių istoriją – mums nereikėjo kažko „atkūrinėti“ iš folkloro ir fantazijos mišinio. Kiek vėliau Vincas Krėvė-Mickevičius, mėgdžiodamas liaudies dainų stilistiką, visgi parašė „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“ – jei jis būtų pasirinkęs eiliuotą formą, iki kurios šiems padavimams labai nedaug trūksta, tai ir turėtume „Lačplėsio“ tipo epą, t.y. folkloro pagrindu sukurtą istoriją. Bet mes niekada nejautėme didelio tokių „rekonstrukcijų“ poreikio, nes turime tikrą istoriją. Tuo tarpu suomių „Kalevala“, estų „Kalevipõeg“, latvių „Lačplėsis“ – tai XIX a. romantikų sukurti folkloriniai istorijos pakaitalai, nes savarankiškos viduramžių istorijos šios tautos faktiškai neturėjo.

Visgi šių kūrinių autoriai akcentavo ne savo kūrybinį darbą, o istorijos „atkūrimą“, todėl šie epai visada buvo apgaubti tariamos senovės aureole. Tad galiausiai ir kai kurių lietuvių sąmonėje atsirado nepilnavertiškumo kompleksas: o kodėl mes tokio „tautinio“ epo neturime? Mūsų poetas Vincas Mykolaitis-Putinas 1934 m. liejo ašaras dėl viduramžiais praleisto „tautinių epų kūrimosi periodo“ – esą dėl to „mes neišlavinome epinio grožio pajautimo, mes pasidarėme nebegabūs epiniam žanrui“, netgi paskendome „pasakų fantasmagorijose, nerealaus fiktyvaus gyvenimo vaizduose“. Aišku, kad šitaip mistifikavus tautinio epo problemą, atsirado didelis noras turėti kažką panašaus į „Lačplėsį“. Kai 1993 m. Leonas Gudaitis paskelbė XX a. 5-ajame dešimtmetyje A. Šmulkščio-Paparonio parašytą „tautinį epą“ „Pasakų atošvaistos“, šis kūrinėlis buvo sutiktas su didžiuliu entuziazmu – neva štai pagaliau ir mes ne prastesni už latvius, turime tautinį epą... Po metų, matyt, įkvėptas tokio Paparonio pasisekimo, atsirado dar vienas „tautinio epo“ kūrėjas – K. Žoromskis, išleidęs „Lato sakmes“... Pasotinę tuos, kurie buvo įsitikinę, kad mūsų literatūroje žioji pragaištinga „tautinio epo“ spraga, šie menkaverčiai kūrinėliai buvo greitai ir pelnytai užmiršti.

Ar išvis įmanoma parašyti lietuvišką epą? Ar jam parašyti būtina turėti tikslių žinių, ar tai gali būti tik romantinis kūrinys?

Aš, žinoma, nenoriu pasakyti, jog šiais laikais neįmanoma parašyti gero tautinio epo ar kad toks rašymas būtų kažkas blogo. Man neatrodo perspektyvūs tik epai, turintys pretenzijų į kažkokio „prarasto“ epo atkūrimą. Šiuolaikinis autorius kurdamas turėtų suvokti, kad jis kuria, o ne atkūrinėja. Ir, žinoma, vien tik žanro pasirinkimas dar negarantuoja kūrinio sėkmės – tai priklauso nuo autoriaus talento. Suprantama, jeigu tik yra noro, bandyti visada verta. O tiems, kurie nori prakalbinti senovę, grąžinti mums tai, ką esame praradę, patarčiau imtis vertimų – kaip minėjau, turime ne vieną Lietuvos epą arba epinį kūrinį apie Lietuvą, kuris dar neišverstas į lietuvių kalbą arba išverstas netobulai. Išties būtų šaunu, jei atsirastų gabus poetas, galintis šiuos epinius kūrinius prakalbinti lietuviškai.

Ar Jūs pats, kaip istorijos žinovas, imtumėtės rašyti epą?

Epui rašyti reikia ne tik istorinių žinių, bet ir literatūrinio talento. Epas nebūtinai turi pasakoti apie tolimą arba legendinę praeitį. Jis gali pasakoti ir apie visai nesenus laikus, net tuos, kuriuos mes patys išgyvenome. Tokiu atveju ir istorinio pasirengimo nereikėtų. Bet poetinio talento, imantis šio darbo, reikia visada. Taigi tai – poetų darbas.

Žinoma, baugina tai, kad kartais poetai ir rašytojai imasi istorinių temų tam visai nepasiruošę. Pavyzdžiui, Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“ beveik neturi nieko bendro su istoriniu Mindaugu, išskyrus vardą ir vos kelis sąlyčio taškus. Iš esmės tai – Mindaugo pakaitalas, sukurtas talentingai, bet formuojantis visuomenės sąmonėje klaidingus įvaizdžius. To paties Just. Marcinkevičiaus „Mažvydas“, istoriko akimis žiūrint, – irgi visiškas anachronizmas. Martynas Mažvydas - karštas protestantas, taigi įsitikinęs krikščionis, aktyviai raginęs savo tautą „pamesti“ kaukus ir žemėpačius, pašventęs savo gyvenimą krikščionybės atnaujinimui ir dėl to net priverstas palikti savo tėvynę, Just. Marcinkevičiaus vaizduojamas kaip pusiau pagonis. Negana to, Just. Marcinkevičiaus dramoje netgi Nemunas ties Ragaine virsta Lietuvos siena, nors Lietuvos siena pirmą kartą Nemunu išvesta tik prieš septynerius metus iki dramos autoriaus gimimo. Tai - visiškas istorinės atminties išsitrynimas. Kai kas gal ims ginčyti, kad čia pasireiškia poeto kūrybos laisvė, o aš nieko neišmanau apie poeziją ir jos simbolius. Galbūt, bet kaip istorikas galiu pasakyti, kad šie puikūs poetiniai kūriniai vis dėlto neturi nieko bendro su istorija, o jų herojų ir istorinių veikėjų vardų sutapimus reikia vertinti kaip atsitiktinumą. Manau, kad istorinės temos pasirinkimas netgi kūrybingiausiam poetui arba rašytojui turėtų reikšti įsipareigojimą susipažinti su istorija ir apriboti savo kūrybinę laisvę.

Galbūt epo turėjimas reprezentuotų mus kaip valstybę? Juk kalbama apie Lietuvos įvaizdžio kūrimą, tačiau kol kas jokių, mano nuomone, teigiamų rezultatų nematyti. Kokia Jūsų nuomonė tuo klausimu?

Mano manymu, mus kaip valstybę galėtų reprezentuoti visa Lietuvos istorija, skelbiama ir platinama bet kokia forma – literatūrinių kūrinių, istorinių tyrinėjimų, meninių bei dokumentinių filmų ir t.t. Poezija čia gal mažiausiai tiktų, nes gerai išversti poetinius kūrinius į kitas kalbas – sunku, tai ilgas procesas, kuris dažniausiai nė neprasideda. Bet jeigu būtų sukurtas tikrai genialus kūrinys – kodėl gi ne?

Nei mūsų visuomenė, nei valstybė dar nėra suvokusi, kad istorija yra mūsų nacionalinis turtas. Ir tai – visiškai neišnaudota Lietuvos įvaizdžio formavimo priemonė, nes mūsų istorija yra neatrasta pačios Europos. Ir visai ne dėl to, kad ji neverta dėmesio, nereikšminga ir nepastebima Europos istorijos fone. Priešingai, Lietuva yra buvusi didžiule imperija – pagoniška imperija. Pabaltijo kryžiaus žygiai – ilgiausiai trukęs karas Europos istorijoje. Lietuva padėjo pagrindus Baltarusijos ir Ukrainos valstybėms. Sunku net įsivaizduoti, kokia be Lietuvos įtakos būtų Lenkija – bet kuriuo atveju ji nebūtų panaši į tą Lenkiją, kuri egzistuoja šiandien. Beje, jei kalbame apie epą, juk lenkai savo tautiniu epu laiko Lietuvos poeto Adomo Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas“, kurios pirmoji eilutė beveik sutampa su Lietuvos himno pirmąja eilute... Žymiausi Lenkijos valstybės veikėjai nuo Jogailos iki Józefo Pilsudskio yra kilę iš Lietuvos. Tačiau Lietuvos istorijos tarptautinės reikšmės mes šiandien visiškai nemokame pristatyti ir išnaudoti. Galbūt dėl to, kad patys nepakankamai ją suvokiame ir vertiname?

Kokį epą vadintumėte idealiu epu?

Idealiu atveju puiki poetinė epo forma turėtų derėti su ne mažiau puikiu istorijos išmanymu.

Yra tokia baltarusių etno-folko grupė „Stary Olsa“. Jos muzikantai, aktyviai besidomintys istorija, teigia, jog yra litvinai, t. y. lietuviai, ir, kad Baltarusija – tai Lietuva, ir atvirkščiai. Kiek čia istorinės tiesos?

Tai nėra koks pavienės keistuolių grupės požiūris, o vienas iš kertinių baltarusiško nacionalizmo postulatų. Baltarusija iki pat 1991 m. neturėjo savarankiškos istorijos. Iki XIX a. pabaigos net nebuvo Baltarusijos sąvokos ar kokios kitos sąvokos, kuri apibrėžtų baltarusių etninę teritoriją kaip atskirą ir vientisą vienetą. Didžiąją savo istorijos dalį Baltarusija buvo Lietuvos valstybės dalis. Baltarusių žemės į Lietuvos sudėtį pateko dar Mindaugo laikais ir išbuvo joje iki pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žlugimo, taigi net pusšešto šimtmečio. Nuo 1569 m., kai Lietuva neteko Ukrainos, Lietuvos valstybę sudarė tik lietuvių ir būsimųjų baltarusių gyvenamos žemės. Lietuvos valstybės sienos ir nubrėžė tas ribas, kuriose susiformavo baltarusių tauta. Priklausomybė Lietuvai atskyrė baltarusius nuo kitų rusinų (rusų ir ukrainiečių). Taigi be Lietuvos Baltarusijos egzistavimas paprasčiausiai neturi prasmės – ji nė nebūtų susiformavusi. Štai kodėl, ieškodami savo šaknų, baltarusių nacionalistai neišvengiamai atsigręžia į Lietuvos istoriją.

Kitas dalykas, kad šis atsigręžimas įgauna iškreiptų formų. Baltarusių nacionalistinėje publicistikoje atmetamas faktas, kad Baltarusijos teritorija priklausė Lietuvai. Vietoje to teigiama, kad Baltarusija neva ir buvusi tikroji istorinė Lietuva, o dabartinė Lietuva – tai esą Žemaitija, priklausiusi tai tariamai „Lietuvai–Baltarusijai“ kaip autonominė teritorija. Ta proga baltarusių nacionalistai reiškia ir teritorinių pretenzijų į Vilnių, kuris, jų supratimu, yra senoji Baltarusijos sostinė, Stalino neteisėtai atiduota žemaičiams.

Šitoks Lietuvos istorijos savinimasis eilinį kartą parodo Lietuvos istorijos vertę. Tai istorija, kurią norėtų turėti ir mūsų kaimynai. Beje, ne tik baltarusiai. Yra daug Lietuvos istorijos faktų bei veikėjų, kuriuos savinasi lenkai (žinoma, ne taip tiesmukai kaip baltarusiai, nes lenkai turi senas istorijos tyrimo tradicijas), kitus faktus (Mažosios Lietuvos istoriją) kartais savinasi vokiečiai – tai ypač būdinga iš Rytų Prūsijos kilusiems vokiečiams. Jiems ir K. Donelaitis – vokiečių poetas, nesvarbu, kad vokiškai parašė tik kelis posmelius... Apskritai vokiečių revanšistams Klaipėdos kraštas – neginčijamos vokiečių žemės. Istorikas Alvydas Nikžentaitis, pastaruoju metu pagarsėjęs pareiškimais, kad Lietuva esą neteisėtai okupavo Klaipėdos kraštą, išreiškia gana tipišką vokišką poziciją.

Taigi turime turtingą istoriją, turime daug epų, rašytų Lietuvoje ir užsienyje apie Lietuvą, bet nemokame to vertinti. Kartais atrodo, kad mūsų kaimynams mūsų istorijos reikia labiau nei mums patiems. Štai pernai buvo Salaspilio mūšio, kuriame Lietuvos kariuomenė įveikė keturis kartus didesnę Švedijos kariuomenę, 400 metų jubiliejus. Apie šią pergalę, beje, pasakoja dar vienas Lietuvos epas – Vilniaus universiteto profesoriaus Laurencijaus Bojerio poema „Karolomachija“. Mūšis buvo apdainuotas ir iki šių dienų išlikusiose lietuvių liaudies dainose. Bet 400 metų mūšio jubiliejų Latvijoje šventė tik Lenkijos atstovai, prisiskyrę šią pergalę Lenkijai. Mūšio vieta irgi paženklinta tik lenkiškais ir švediškais įrašais, bet ne lietuviškai. Mūsų valstybei tokie dalykai, deja, vis dar nerūpi. Gal mūsų istorija per didelė mūsų kompleksuotai mažos valstybės savimonei? Skaitykime savo epus ir domėkimės savo istorija – gal tada ir tų kompleksų liks mažiau, ir nebereikės bergždžiai sukti galvą, nuo ko pradėti kurti Lietuvos įvaizdį.