Žalčio prakeiksmo pasekmės. Apie Imperiją, arba Mažos tautos kompleksas

Žalčio prakeiksmo pasekmes nagrinėsime atskirai, pagrindinės esti: 1) mažos tautos kompleksas (diskusija dėl Lietuvos kaip Imperijos); 2) alkoholizmas ir kitos priklausomybės (taip pat ir nuo valdžios; vadinamasis sheeple paklusnumas, puikiai aprašytas filosofo Gintauto Mažeikio[1]); 3) savižudybės; 4) taip pat atskirai nagrinėtinas ypatingas lietuvių susidomėjimas pseudomokslais: pradedant pseudoistorinėmis teorijomis apie Sarmatiją, galimą gotų ir gudų santykį, Lietuvą kaip Atlantidą ir baigiant parapsichologija, ezoterika, kitomis pigiomis misticizmo rūšimis. Visos šios keturios prakeiksmo pasekmių sudedamosios dalys tarpusavyje susijusios, tačiau panagrinėkime kiekvieną atskirai.

Lenkijoje gimęs vokiečių istorikas Otto Hintze (1861–1940), viduramžių istorijos žinovas, politinės struktūrinės istorijos pradininkas, senąją Lietuvos valstybę traktavo kaip patrimoninę imperiją, „nutrūktgalviško imperializmo“[2] (überstürzten Imperialismus) produktą, siekusį pajungti sau visas senosios Rusios žemes. Buvo realu, kad Vilnius taps antruoju Kijevu ir realizuos trečiosios Romos imperijos projektą. Tačiau LDK XV a. antroje pusėje, nors ir nesugebėjo išsaugoti nuo žlugimo Rytų Europos tarptautinės sistemos, visgi šiame regione tapo tuo, kas Vakarų Europoje teko Frankų imperijai (Regnum Francorum, III–X a.).

Kalbant apie Vilnių, negalime nepacituoti istoriko Gedimino Vaitkevičiaus, kurio esmines idėjas apie Vilnių čia pabandysime apibendrinti[3]. Kaip rašo G. Vaitkevičius, Gedimino laiške 1323 m. sausio 25 d. rašoma erectam in civitate nostra Vilna DE NOVO – „NAUJAI pastatėme [bažnyčią] mūsų mieste“. Mūsų manymu, tai reiškia, kad buvo perstatyta čia stovėjusi ankstesnė, „pagoniška“, bažnyčia. Janas Długoszas rašė, kad 39 m. Cezario nugalėti Pompėjaus šalininkai pasitraukė į šiaurę, kur įsikūrė negyvenamoje vietoje ir įkūrė miestą, pavadintą juos iš Romos išvedusio kunigaikščio Vilii vardu. Vėlyvosios brūkšniuotosios keramikos radiniai leidžia teigti, kad Gedimino kalno aikštelė apgyventa III–V a. po Kr., o tai artima J. Długoszo versijai.

Islandų keliautojas Snorri Sturlusonas (1179–1241) yra minėjęs žemyne priešais Švediją esant keletą gyvenviečių – VELNI ir TRYK (Vilnius, Trakai), kuriose jis galėjo truputį suprasti jų gyventojų kalbą.

G. Vaitkevičiaus tyrinėjimuose įrodoma, kad Šventaragis buvo palaidotas 1272 metais. Tad „bumblauskinės“ istorijos atstovų teiginiai, kad tokio išvis nebuvę, yra neigtini.

Statyti medines fortifikacijas mus išmokė IX–XI a. skandinavai. Rastas geležinis kirvukas Gedimino kalne, analogiškas skandinavams.

Vilnius egzistavo nuo XII a., kadangi buvo nemaža miesto tipo gyvenvietė, susapnavęs vilką Gediminas nusprendė čia kelti pilis (beje, pastatė ne vieną, o dvi).

Vilnius nuo pat pradžių kūrėsi kaip sudėtingas, gerai apgalvotas urbanistinis, gynybinis kompleksas pagal Romos pavyzdį. Greičiausiai dėl politinių priežasčių ketinta jį skelbti Šiaurės Roma. Jį sudarė: rezidencinė pilis Gedimino kalne, gyvenamasis masyvas bei gamybinės erdvės kalno papėdėse ir Kreivasis miestas priešais Gedimino kalną. Jame buvo Tauro (Stalo) ir Kreivasis (Plikasis, Trijų kryžių) kalnai. Viduramžiais Kreivajame mieste buvo trys amfiteatrai, kurie išnyko nuslinkus kalno šlaitams.

1298 metais Vytenio pasiuntiniai buvo Rygoje ir buvo sutarta dėl vienuolių ir kunigų priėmimo į Lietuvą. Mūrinė bažnyčia pastatyta Vilniuje 1320–1321 metais – apie tai užsimena Gediminas savo laiške. Be bažnyčios niekaip nebūtų buvę pritraukti pirkliai ir amatininkai. Tai buvo gudrus politinis žingsnis.

Vilniui įkurti pasirinkta vietovė buvo trijų baltų genčių žemių – Deltuvos, Nalšios ir Lietuvos – sandūroje.

Taigi pirmąją pilį pastatė ne joks Gediminas, kuris tik sužaidė „Romos pokerį“, bet Pukuveras ir jo sūnus Vytenis apie 1270–1300 m., kai jau buvo pastatyta rezidencinė Aukštutinė pilis. Vilniaus įkūrimas buvo planuotas veiksmas ir vyko organizuotai. Gediminas laiške jau vadina miestą karališkuoju.

Įdomu, kad visose legendos apie Geležinį Vilką versijose rašoma, jog Gediminas pradėjo pilies statybas jau kitą dieną po sapno. Iš tikro Vilnius buvo įkurtas siekiant vienyti Lietuvą, stiprinti ją ir įtvirtinti monarchiją. Katalikų, stačiatikių kvartalai, užsieniečių pasikvietimas buvo dirbtinis aktas, padėjęs Vilniui iškilti.

Vilnius (o gal tai Velino miestas?) – Bazilisko, viduramžių pabaisos, Žalčio manifestacijos miestas. Baziliskas turi keterą, Vilnius rašytas Bazilisko formos – kaip ketera: buvo rezidencinė Gedimino pilis ir Kreivojo kalno pilis.

Bazilisko pavadinimas greičiausiai siejasi su lydų kalbos žodžiu battos  – „karalius“. Pirmąsyk anglų kalba jis paminėtas 1300 m. Apie jį dar Plinijus rašė 77–79 m. veikale „Naturalis Historia“. Bazilisko tyrimai dar labai menki. Kad Baziliskas yra Žaltys, galime pamatyti įvairių Europos miestų, pvz., Olandijos Zvolės ar Vokietijos Miuncheno, kur šv. Mykolas žudo Žaltį (Baziliską), herbuose.

Baziliskas – tai mitinis gyvačių karalius, gimęs iš sferinio kiaušinio, kurį padėjo septynerių metų gaidys Sirijaus (sic) dieną, o išperėjo rupūžė. Apie Sirijų, kaip žmonijos protėvynę, kalba daugelis tautų.

Lietuva gimė iš dviejų – vandens (pieno) ir kraujo – putų. Bazilisko-Miesto iškilimas – Kraujo Putos esmė. Visame pasaulyje sutinkame „šventuosius“, žudančius „slibiną, gyvatę, baziliską, drakoną“. Vilniaus herbe per vandenis taip pat einama su žeberklu. Kodėl? Anksčiau vaizduotas Vytis, kuris jodavo per vandenis. Rytų ikonografijoje Šv. Kristoforas vaizduojamas su toteminio vilko galva. Šv. Kristoforas – psichopompas, pernešęs vaiką per vandenis, neišsigandęs vandenų valdovo Žalčio. Tai – tik kita visų „šventųjų“, kurie žudė drakoną-žaltį, versija.

Geležinį Vilką, kaip Vilniaus simbolį, išpopuliarino Adomas Mickevičius. Lenkų propaganda pasigavo šį įvaizdį, skelbdama, kad šis vilkas krikščioniškas, nors iš tikro jis susijęs su Žalčiu. Apie Baziliską rašė poetas Jonas Strielkūnas (1939–2010), rašytoja Kristina Sabaliauskaitė populiarioje knygoje „Silva Rerum“[4].

Estų politologo Reino Taageperos (gim. 1933) teigimu[5], Lietuva kaip imperija atsirado apie 1250–1260 metus, per šimtmetį subrendo, savo maksimalų stabilų plotą (740–790 tūkst. kv. km) pasiekė apie 1400–1500 metus, o 1569 metais žlugo. Kaip žinome, tais metais buvo pasirašyta Liublino unija, po kurios atsiradusioje Abiejų Tautų Respublikoje (ATR, Žečpospolitoje) Lietuvos plotas sumažėjo iki, įvairiais duomenimis, 292–347 tūkst. kv. km. 1569–1795 metais gyvavusioje ATR sostine tapo Varšuva.

„Žinome, kaip lengvai ir greitai jie [lietuviai – M. P.] surusėdavo, sulenkėdavo, suvokietėdavo [dabar jau baigia suanglėti – M. P.], bet nieko nežinome apie priešingos krypties procesus. „Minkštosios galios“ stoka buvo didžiausia LDK kaip imperijos silpnybė.“[6] Nesutikti su filosofu, sociologu profesoriumi Zenonu Norkumi (gim. 1958) čia tiesiog neįmanoma, nes lietuvių charakterio bruožai mums patiems, lietuviams, gana gerai pažįstami. Yra viltis, kad mumyse tebetūnantis amžinasis Žaltys (prisiminkime „Eglę žalčių karalienę“ – iš tikrųjų Žaltys nemirė) prisikels ir dvasinė revoliucija išvaduos Lietuvą iš prakeiksmo. Bet kuris apsiskaitęs mistikas ar net kaimo močiutė gali pasakyti, kad prakeiksmą galima „nuimti“ arba, atėjus laikui, jis dingsta pats. Tačiau kol kas prošvaisčių nematyti...

Pasak Z. Norkaus, Lietuvos, kaip imperijos, gedulo dėl jos pabaigos diena nėra tiksliai žinoma, tačiau galimi trys alternatyvūs variantai: 1) 1569 m. kovo 28 d., kai paskutinis LDK valdovas Gediminaitis Zigmantas Augustas paskelbė Palenkės ir Voluinės prijungimo prie Lenkijos privilegijas; 2) 1449 m. rugpjūčio 31 d., kai LDK valdovo Kazimiero ir didžiojo kunigaikščio Bazilijaus II atstovai Maskvoje pasirašė sutartį, kuria LDK išsižadėjo savo imperinės idėjos – užvaldyti visą Rusią; 3) 1471 m. liepos 14 d., kai Maskvos kariuomenė prie Šelonės upės sumušė Didžiojo Naugardo pajėgas. Tą gėdingą ir gedulingą dieną, kaip ją įvardija Z. Norkus, nors ir nežuvo nė vienas LDK karys, pati LDK pralaimėjo taip pat triuškinamai, kaip lygiai prieš 61 metus laimėjo Žalgirio mūšį.

Esama nuomonių, kad LDK egzistavo dar XII a. pabaigoje, taigi ir Mindaugo Lietuva jau buvusi LDK[7]. Vis dėlto realiai LDK pavadinimas vartotas tik nuo XV a. vidurio[8].

Nors visiškai tiksliai nustatyti neįmanoma jokios senovinės imperijos ploto – pirmiausia todėl, kad imperijos neturi sienų, kol nesibaigia jų teritorinės ekspansijos fazė (tuomet jos turi ne sienas, o neapibrėžtas ribas, „frontirus“), įvairiais skaičiavimais, Mindaugo laikais Lietuvos imperijos plotas siekė 114–210 kv. km. Gedimino laikais Lietuvos plotas siekė 350–385 tūkst. kv. km. Algirdo ir Kęstučio laikais, apie 1350 metus, – 400–440 tūkst. kv. km. Po pergalės prie Mėlynųjų Vandenų LDK išsiplėtė iki 611–672 tūkst. kv. km. Žalgirio mūšio metu atkovota Žemaitija užėmė 23 300 kv. km plotą. Vytauto valdymo pabaigoje LDK maksimalus plotas nuo Baltijos iki Juodosios jūros siekė 2,5 mln. kv. km (turėdami tokį plotą dabar, pasaulyje būtume dešimtoje vietoje po Kazachstano).

Kad jau prakalbome apie Juodąją jūrą, reikėtų paneigti vieną mitą, kurį taip intensyviai skleidžia Lietuvos sisteminiai istorikai, rašantys, „kaip reikia“, o ne kaip yra. Po 2000 km trukusios ekspedicijos, kurią 2010 metų rudenį (rugsėjo 8 d., Senieji Trakai – spalio 17 d., Očiakovas) surengė dešimt Lietuvos raitelių, žirgų mylėtojų, pakartojusių legendinį žygį žemaitukais buvusia LDK teritorija per Baltarusiją ir Ukrainą, paaiškėjo, kad ištroškę žirgai galėjo gerti ir gėrė Juodosios jūros vandenį, kuris nors ir sūrus, tačiau ne itin (Adrijos ar Raudonosios jūrų vanduo jiems būtų netikęs)[9].

LDK plotas pranoko beveik visas pirmosios imperijų istorijos fazės (3000–600 m. pr. Kr.) imperijas (išskyrus 6,2 mln. kv. km  Sia ir Šangų imperiją Kinijoje ir naująją Egipto imperiją, kurios plotas buvo 3,1–5,7 mln. kv. km, taip pat, be abejo, 21 mln. kv. km Romos imperiją). Antrojoje fazėje (600 m. pr. Kr. – 600 m.) LDK galėtų lygintis su Ptolemėjų Egiptu (2,5 mln. kv. km), pranoktų Baktriją (2,4 mln. kv. km).

Susumavus šiuos duomenis, pasak Z. Norkaus, paaiškėja, kad LDK, kaip imperijos, kilimo laikas buvo ganėtinai ilgas (100–120 metų; panašiai kaip Romos – 140 metų; tuo tarpu Hunų imperija iškilo vos per 40–80 metų), o LDK kaip imperijos trukmė – 180–200 metų[10].

Z. Norkaus manymu, „visiškai teisus“ yra G. Beresnevičius, „kai laiko lietuvius apsigimusiais imperialistais. Ta prasme, kad lietuvių etnijos nebuvo iki pirmų sėkmingų grobiamųjų žygių prieš rusėnus. Lietuviai gimė šiose kovose. Lietuviai atsirado iš tų baltų, kurie pirmi išdrįso pulti rusėnus ir kuriems pavyko šiuose puolimuose dažniau nugalėti, negu pralaimėti“[11].

Kaip matome, suindoeuropietinti posttoteminės visuomenės lietuviai genuose ir kolektyvinėje pasąmonėje tebeturėjo Žaltį, kovos dvasią. Deja, vėliau ji ėmė agonizuoti.

Vis dėlto LDK buvo imperija, kuriai istorija XV a. nusišypsojo net keturis kartus. Penktojo karto nebuvo, nes XV a. pabaigoje prasidėjo karai su Maskva, Lietuva prarado trečdalį teritorijos, ir nors Oršos pergalė 1514 m. sustabdė Maskvos agresiją, LDK sėkmė buvo laikina. XVI a. nusprendusi užvaldyti Livoniją, LDK jau nebeturėjo jėgų: Maskvos naudai pasikeitė galios balansas Rytų Europoje.

Ir vis dėlto LDK buvo imperija, nes iki pat krikšto – antrosios didžiulės nelaimės po Žalčio nužudymo – ji buvo tapusi didžiausia Europos valstybe. Iki 1387 metų Lietuva buvo suvereni valstybė, paskutinė pagonybės sala Europoje.

G. Beresnevičius, nors ir nekalbėjęs apie Žaltį, suvokė, kad „didžiausia iš įmanomų mūsų darytų ir tebedaromų klaidų – sėdėti pasyviai ir aimanuoti. Dėl prarandamo identiteto. Deja, sėdint jis nestiprėja. Jis stiprėja veikdamas ir patirdamas iššūkius. Reikia veikti taip, kad tas identitetas tvirtėtų. Identitetui pavojų nėra, kai jis eina, skina kelius, kai jis demonstruoja. Kai jis tampa veikiančia jėga“[12].

Iš kur lietuviuose atsirado baimė? Kur dingo imperialistų bruožai? Kodėl nebesame karingi ir tampame minkšti, sheeple, būrais, baudžiauninkais? Kodėl 1990–2004 metų Lietuva iki įstojimo į Europos Sąjungą laikoma nepriklausoma, o nuo 2004-ųjų – nebe? Mūsų manymu, tai šiek tiek klaidingas požiūris, atspindintis tik vieną medalio pusę. Taip, lietuviams tapo įprasta šlietis prie kažko: buvome prievartaujami lenkų, vokiečių, rusų, mūsų brolius prūsus išnaikino vokiečiai, atgavę Nepriklausomybę, nežinojome, ką su ja daryti. Lietuvą užvaldė romantizmas, o racionalų protą turintieji be jokių skrupulų, merkantiliškai, tapo valdžia. Kai 2012-aisiais buvo išrinktas dar vienas Seimas, palyginti su praėjusia kadencija, jame liko net 80 tų pačių žmonių (kitaip tariant, apie 57 proc.)! Ar lietuviai naivūs, ar bailūs, ar kvaili, kad nenori pokyčių? Ar sergame mažos tautos sindromu? Jei taip, mums derėtų apsidairyti – pasaulyje yra tūkstančiai mažų tautelių, kurių ne tik 3 milijonų, bet ir 300 nebeliko. Tačiau nors tautos nyksta, asimiliuojasi, ir tai, matyt, istoriškai neišvengiama, mes dar turime visus šansus išnaudoti savo kaip Tautos potencialą. Emigracija – Žalčio prakeiksmo pasekmė, bet tai nėra didelė nelaimė. Optimistiškai žvelgiant, emigrantai (bent dalis jų) galėtų grįžti ir kompensuoti „protų nutekėjimą“ naujomis žiniomis, idėjomis, galimybėmis, pinigais, pakeisti užpelkėjusią valdžią. Tai įmanoma. Juk bent kol kas nevyksta joks karas, Lietuva vis dar nepriklausoma (bent jau sąlyginai, turint omenyje Europos Sąjungos direktyvas, kurios kartais prasilenkia su lietuviška logika).

Deja, pasyvumas yra tapęs įsisenėjusiu lietuvių bruožu. Tačiau „mes esame jauni vilkai. (...) Mes – klastingi, tai blogai, bet tai tautiško charakterio bruožas. Kodėl jo, to negero charakterio nepanaudoti? Klasta – silpnųjų jėga, jis atsirado, kai mes buvome okupuoti, sustiprėjo. Tačiau klastingi esame nuo daug senesnių laikų, tą rodo mūsų karybos istorija. (...) Mes turime įeiti į ES kaip demokratiška imperija, veikdami plotuose, kurie gal pranoks pačios ES teritoriją. Mes iš to turime pasidaryti nuotykį. Mes dar žinome, pažįstame skurdą, vargą, apleistumą ir dėl viso šito pažinimo tebesame labai stiprūs. Mums tereikia panaudoti, kaip sakoma, savo svertus. Jie po ranka. Ukraina, Baltarusija, Užkaukazė – regionai, jaučiantys mums simpatiją iš bendros praeities; o tai dabar strateginiai pasaulinės geopolitikos regionai. (...) Mūsų mąstymas imperialistinis. Turime tai prisipažinti, prieš ieškodami sau vietos modernybėje ir juolab ateityje“[13].

Pasak G. Beresnevičiaus, visos mūsų depresijos, bėdos ir stresai kyla dėl to, kad mūsų charakteriai – valdantys, o mes – imperinio mąstymo žmonės.

G. Beresnevičius tvirtina, kad pagal išlikusius draudimus galima apytiksliai spėti, „kurie žvėrys buvo pagrindinių baltų protėvių genčių totemai, – svarbiausia, be abejo, žirgas, šuo (eventualiai ir vilkas), varlė / rupūžė, gyvatė / žaltys. Šie gyvūnai maistui nevartojami ir dabar, vien mintis apie galimybę valgyti, tarkime, arklieną kelia socialinį ir estetinį atstūmimą, nors Italijoje, Prancūzijoje, Rusijos rytinėje dalyje arkliena maistui vartojama. Atrodo, turėjome ir karvių tabuizavimo laikmetį – dar šiandien sakome, kad valgome jautieną, „karvienos“ nėra. (...) Kalba rodo, kad lietuvių protėviai dar labai neseniai desakralizavo karvę. Vien kalbinis pakeitimas liudija, kad [tai] labai nesenas įvykis, istoriškai gal net ne senesnis kaip koks tūkstantmetis“[14].

Kalbėdami apie totemizmą, turėtume nepamiršti, kad jis kaip religijotyros teorija sukurtas XVIII a. pab. – XIX a. XX a. pirmoje pusėje, kaip jau minėjome, S. Freudas atgaivino susidomėjimą totemizmu, religiją kildinęs iš neurotinės kaltės, atsiradusios po pirmosios ritualinės tėvažudystės (kas – akivaizdu – yra susiję su Pirmadievio, Žalčio nužudymu). Žodis „totemas“ paimtas iš odžibvėjų (ojibwe, ojibwa, ojibwayi, chippewa, chippeway, anishinaabemowin) genties indėnų, kurių kalboje doodem reiškia „giminingą gentį“, „asmeninę dvasią globėją“. Odžibvėjai, arba anišinabai, iki šiol sveikinasi taip: „Aaniin odoodemaayan?“ Tai reiškia: „Kas yra tavo totemas?“ Taip nustatoma, kokiam klanui priklauso žmogus. Tarp odžibvėjų klanų esama ir gyvačių totemo garbintojų (tai – ginebigų, omazaandamo, midewewe, ozhiishigwe, zhiishiigwaan klanai). Kaip teigia legenda, anišinabai gyveno prie Atlanto vandenyno (tai primena legendas apie Atlantidą), ir iš jūros pasirodę septyni didieji Miigis – mitinės būtybės – išmokė žmones gyventi pagal mide („šventumas, sveikata“) ir odoodeman (totemo) principus. Vienas iš septynių Miigis tapo pernelyg galingas, ir būdami šalia jo žmonės pradėjo mirti, todėl jam teko sugrįžti į vandenyną. Šeši likusieji Miigis liko mokyti žmonių, įkūrė toteminius klanus.

Galime tik spėti, kad panašių legendų galėjo išlikti ir Lietuvoje, deja, neišliko arba apie jas kol kas nieko nežinome. Tačiau faktas, kad esame dvasiškai artimi indėnams ir kitoms toteminėms visuomenėms, akivaizdus. Tai liudija ir lietuvių karingumas.

Tuo tarpu po kelių tūkstančių metų išsigimęs totemizmas XX a. – XXI a. pr. Lietuvoje apibūdintinas populiaria fraze „švogerių respublika“. Dabartinis totemizmas – tai įvairūs klubai, klanai, mafijinės, partinės struktūros, įvairaus pavidalo susiskaldžiusios visuomenės dalelės. Vadinamasis „elitas“ turi savo „totemus“, sporto aistruoliai – savus. Egzistuoja arba tariamai egzistuoja „iliuminatai“, „masonai“, kiti sąmokslo teorijų totemai, dėl kurių tariamos konspiracijos vyksta baisūs dalykai. Be abejo, yra tikimybė, kad dalis sąmokslo teorijų arti tiesos, kurios galbūt niekada ir nesužinosime, kaip kadaise nežinojome apie 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo–Ribbentropo paktą, Ukrainos holodomorą, kitas paslaptis, kurios anksčiau ar vėliau, kaip teigia tautosaka, lyg yla išlenda iš maišo.

Šiuolaikinis, „miestietiškasis“ totemizmas (urban totemism) labai primena G. Mažeikio vartojamą terminą urban shamanism ir iš esmės reiškia beveik tą patį. Bibline prasme tai yra stabų garbinimas. Skirtingai nuo Žalčio gerbimo (ne stabo garbinimo, o pagarbos), šiuolaikiniai stabai yra desakralizuoti, ateistiniai, susiję su pinigais, komercija, masiniu vartojimu. Sekuliarizuotai visuomenei nereikia Pirmadievio, Vieno Dievo, ji pasitenkina, anot Kanados prancūzų filosofo Jeano Baudrillard'o (1929–2007), simuliakrais, t. y. fantomais, miražu, tuo, kas netikra.

Be abejo, šioje vietoje kalbame apie Vakarų civilizaciją ir globalizacijos paveiktą pasaulį. Vis dėlto esama stiprių civilizacijų (stipriausia laikytume Islamo civilizaciją), kurios lieka ištikimos Tradicijai ir Vakarų civilizacijos simuliakrams beveik nepasiduoda. Iki šiol egzistuoja ir gentys bei tautos, kurias galime vadinti senosiomis tautomis ir kurias turėtume itin branginti. Tūkstantmetė sakytinė, vėliau rašytine tapusi jų patirtis tyrinėtina, ji gali atskleisti dar daug paslapčių.

Pirmiausia ir pagrindinė, kurią jau beveik atskleidėme: nekompleksuoti dėl to, kad esame „maža tauta“. Gairės nurodytos, belieka veikti.

Pagarba Žalčiui ir tikro, archajiškojo dvasingumo (mide) atkūrimas Lietuvai ir lietuviams būtinas. Žinoma, gyvename XXI amžiuje, todėl nesiūlau visiems imti gyventi miškuose. Tačiau pastarojo dešimtmečio tendencijos, kai vis daugiau žmonių renkasi gyvenimą kaime, ekologiniuose ūkiuose, rodo, kad lietuviai ima suprasti, kokia svarbi yra gamta. Dar nesame su ja visiškai nutraukę saitų, nors yra didžiulių problemų, kurios tuos saitus nuolat trauko.

[1] Gintautas Mažeikis. Po pono ir tarno. Lyderystės ir meistrystės dialektika. Kaunas: Kitos knygos, 2012.

[2] Otto Hintze. Wesen und Verbreitung des Feudalismus, in: Staat und Verfassung. Gesammelte Abhandlungen zur allgemeinen Verfassungsgeschichte. Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1962, S. 101.

[3] Gediminas Vaitkevičius. Vilniaus įkūrimas. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2010.

[4] http://www.sabaliauskaite.com/index.php?page=15. Žiūrėta 2012 12 01.

[5] Rein Taagepera. Size and Duration of Empires: Growth-Decline Curves, 3000 BC to 600 AD, in: Social Science Research, Vol. 7, 1978, p. 115–138.

[6] Zenonas Norkus. Nepasiskelbusioji imperija. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija lyginamosios istorinės imperijų sociologijos požiūriu. Vilnius: Aidai, 2009, p. 298.

[7] Tomas Baranauskas. Lietuvos valstybės ištakos. Vilnius: Vaga, 2000.

[8] Jan Józef Adamus. O tytule panującego i państwa litewskego parę spostrzeżeń, in: Kwartalnik Historyczny, Rocznik 44, T. 1, Zeszyt 3, S. 313–332.

[9] Gintaras Kaltenis. Žygis žemaitukais iki Juodosios jūros. 2000 kilometrų istorijos. Antroji patikslinta laida. Vilnius: Knygų kelias, VšĮ Foto sąjūdis, 2012.

[10] Zenonas Norkus. Nepasiskelbusioji imperija. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija lyginamosios istorinės imperijų sociologijos požiūriu. Vilnius: Aidai, 2009, p. 318.

[11] Ten pat, p. 356.

[12] Gintaras Beresnevičius. Imperijos darymas: lietuviškos ideologijos metmenys. Europos Sąjunga ir Lietuvos geopolitika XXI a. pirmojoje pusėje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, 2003, p. 5.

[13] Ten pat, p. 6–7.

[14] Ten pat, p. 63.