Lietuvių kilmė, vandens religija ir „dingusios“ runos

Kas yra lietuviai? Aisčiai, baltai?

Mes nežinome. Lietuvos teritorijoje randami maždaug prieš 2000 metų sukurti archeologiniai radiniai nėra pažymėti jokiu raštu.

Raštas - opi problema kalbant apie lietuvių raštiją ir tapatybę. Lietuviai kaip tauta, jei vertinsime pagal raštijos palikimą, yra labai jauna, tačiau pagal genus ir kalbą ji yra labai sena, ir greičiausiai susijusi su finougrų kalbomis, tautomis.

Galbūt tie, kas paliko mums įvairių dalykų ir kuriuos atrado archeologai, nebuvo lietuviai, t. y. indoeuropiečiai?

Tačiau yra atrasta ir runų, kurios gali būti indoeuropiečių kilmės. Taip pat runas turėjo ir tiurkų tautos, kurios nėra indoeuropiečiai. Runas turėjo ir vengrai, finougrų tauta. Tad ar mūsų runos skandinaviškos, ar finougriškos, ar tiurkiškos, pasakyti neįmanoma, nes trūksta medžiagos.

Pažvelkime į tai, ką jau galime pasakyti.

Kas buvo lietuviai?

Mes nežinome, kas dabar yra lietuviai. O kas jie buvo?

Gali būti, kad mūsų šaknys – Ukoko plokštikalnėje, esančioje tarp Rusijos, Kazachstano ir Mongolijos maždaug 3 km aukštyje. Ten gyvenusių pazyrykų tautos kurganai labai primena lietuviškuosius...  
   
Apie lietuvių kilmę ir nacionalinį charakterį prirašyta nemažai, tačiau čia neketinama atlikti išsamios visų parašytų veikalų analizės.

Mus domina keli esminiai dalykai.

1)      Kas buvo ir yra lietuviai.

2)      Koks lietuvio nacionalinis charakteris.

3)      Kokie galimi lietuvių lingvistiniai, mitologiniai, gimininiai ryšiai su kitomis tautomis ir tikėjimais.

Lietuviai ir prūsai

Prieš nagrinėdami šiuos svarbius klausimus apie lietuvių tapatybę, privalome nusistatyti, ką vadinsime lietuviais. Atmetame šiuolaikines oficiozines, „glamūrines“, „eurosąjungines“ teorijas apie lietuvius kaip „šiuolaikinius europiečius“, taip pat pseudoistorines teorijas apie lietuvius kaip gotus (Jūratė Statkutė de Rosales), sarmatus (Aivaras Lileika, Mindaugas Lučka ir bendrija „Sarmatija“), trakus, prygus ar bulgarus (Jonas Basanavičius), atlantų palikuonis (Algimantas Kurtinaitis), „pirmąją pasaulio tautą“ (Juozas Jokubauskas ir kiti), baskų giminaičius (Oskaras Milašius). Kadaise buvo populiarios ir teorijos apie tai, kad lietuviai yra romėnų ir (arba) graikų palikuonys[1]. Visa tai rodo (pseudo)mokslininkų, rašytojų išradingumą ir, viena vertus, yra pagirtina – ieškojimuose neretai gimsta tiesa. Tačiau pabandykime remtis patikrintais duomenimis, tikrais liudijimais, o ne nežinomų jėgų „apreikštomis“ hipotezėmis.

Mūsų manymu, kilmės prasme lietuviai – ypač sena, tačiau toli gražu ne pirmoji tauta, kuri yra (kaip ir nemažai kitų tautų) bent jau dvisluoksnė. Pirmasis sluoksnis – senieji autochtonai, ne indoeuropiečiai, garbinę Žaltį. Antrasis sluoksnis – senųjų autochtonų ir indoeuropiečių, kuris iš pradžių atnešė vyriškų dievų panteoną, Sovijaus mitą, vėliau – krikščionybę, simbiozė.
Kaip sinonimą „seniesiems autochtonams“ galime vartoti ir Kanadoje paplitusį terminą Pirmosios Tautos (First Nations), kuriomis šioje šalyje vadinama maždaug 630 tautelių, - visos, išskyrus europiečius, inuitus (eskimus) ir metisus. Nepagalvokite, kad išėjome iš proto, keldami hipotezę, kad lietuviai – viena Pirmųjų Tautų pasaulyje, Europoje. Tai liudija gausūs archeologiniai kasinėjimai. Lietuviai – senoji Europos tauta, nors ir suindoeuropietinta, tačiau mūsų šaknys, kaip ir mūsų pirmoji – Žalčio totemo – religija nėra indoeuropietiška. Nesame nei gotai-gudai, nei sarmatai, nei Atlantidos palikuonys (nors kas žino...). Esame Senosios Europos palikuonys, tokie pat keisti ir išsiskiriantys kaip kaukaziečiai, baskai, keltų tautos - ypač tokios kaip kernovijonai (kernowyon). Pastarieji mus ypač sudomino, nes savo tėvynę vadina Kernow (anglicizuotai tai – Kornvalis, Cornwall) – o tai labai primena mūsų sostinės Kernavės pavadinimą. Galbūt tai tik sutapimas, nors kai tiek daug sutapimų aptinkame nagrinėdami senąją Lietuvą, kyla mintis, jog tai nėra sutapimai.

Mokslininkų lietuviai vadinami įvairiai, priskiriami prie įvairių pavadinimų. Mums puikiai žinomi terminai aisčiai, baltai, venetai. Indoeuropiečių kalbų skirstyme lietuviai priskiriami baltų kalbų grupei, kurioje, be lietuvių, gyvos liko tik latvių ir latgalių kalbos (kai  kas latgalių kalbą laiko latvių kalbos dialektu). Prūsų kalba – pusiau gyva. Pasak kalbininko, baltisto, VDU Letonikos centro vadovo profesoriaus Alvydo Butkaus (g. 1950), būtent prūsų kalba „yra arčiausiai prokalbės. Jei prūsų kalba būtų gyva, jai tektų archajiškiausios indoeuropiečių kalbos laurai. Dabar jie tenka lietuvių kalbai. Ji yra archajiškiausia iš visų gyvų indoeuropiečių kalbų. Tačiau 6 puslapiai prūsiško teksto pirmuose dviejuose katekizmuose ir 54 puslapiai trečiajame katekizme yra lašas jūroje. Naujoji prūsų kalba – tai ne senosios gaivinimas, o kūrimas pagal analogiją su išlikusiomis formomis bei su lietuvių ir latvių kalba“[2].

Rimčiausiais prūsų kalbos tyrinėjimais A. Butkus vadina V. Toporovo (http://prussk.narod.ru), Vytauto Juozapo Mažiulio, Michailo Jekimovo (dar žinomo kaip Mikkelis Klussis ir Letas Palmaitis; http://wirdeins.prusai.org/ , http://donelaitis.vdu.lt/prussian), Janio Endzelyno (1873-1961) darbus.

V. J. Mažiulis (1926-2009) išleido net kelias solidžias knygas, skirtas prūsų kalbos tyrinėjimams: „Prūsų kalbos paminklai“ (1966-1981), „Prūsų kalbos etimologijos žodynas“ (1988-1997), „Prūsų kalbos istorinę gramatiką“ (2004).

Be minėtų katekizmų, dar egzistuoja vadinamasis Elbingo žodynėlis (http://www.prusistika.flf.vu.lt/Tekstai/Elbing.html), Simono Grunau žodynėlis (http://www.prusistika.flf.vu.lt/Tekstai/Grunau.html) bei keli smulkieji prūsų kalbos paminklai, taip pat – prūsiški toponimai ir antroponimai.

Elbingo žodynėlis – seniausias žinomas prūsų ir apskritai baltų rašto paminklas, surastas 1825 metais Elbingo (dab. Lenkija) mieste. Žodynėlis, kuriame yra 186 puslapiai (paskutinis tuščias), nurašytas nuo originalo, sudaryto XIII-XIV a. Elbingo žodynėlyje – 802 prūsų ir vokiečių kalbos žodžių, sugrupuotų į 32 temines grupes, pvz., religinės sąvokos, įrankių, gyvūnų, augalų, spalvų pavadinimai ir pan. Jau pirmas žodynėlio žodis deywis atspindi pagrindinį prūsų kalbos garsyno skirtumą nuo rytų baltų kalbų – išlaikytą baltišką dvibalsį ei, kuris, pvz., lietuvių kalboje tam tikrais atvejais pavirto į ie, plg. lie. dievas. Žodynėlio duomenys rodo, kad prūsų kalboje buvusios trys daiktavardžių giminės: vyriškoji (pvz., deywis), moteriškoji (pvz., saule) ir bevardė (pvz., assaran [sk. azaran]). Taigi prūsų kalboje buvusi išlaikyta sena indoeuropiečių kalbų ypatybė – bevardė giminė, iki šių dienų išlikusi, pvz., rusų ar vokiečių kalbose, tačiau išnykusi lietuvių kalboje: pastarojoje visi buvę bevardės giminės daiktavardžiai yra perėję į vyriškąją giminę, plg. minėtojo pr. assaran lietuvišką atitikmenį ežeras.

Simono Grunau (1470-1531) žodynėlyje – 101 prūsiškas žodis, išverstas į lotynų kalbą. Ir Elbingo žodynėlio autorius, ir jo tiek perrašinėtojas buvo vokiečiai, o ne gimtakalbiai prūsai, dėl to žodynėlyje yra nemaža klaidų bei netikslumų. Dar daugiau klaidų yra žodynėlyje, įdėtame į XVI a. Simono Grunau „Prūsų kroniką“.

„Prūsų kalba – tai iki šių dienų neišlikusi baltų kalba, dar iki XVIII a. pradžios vartota dabartinės Karaliaučiaus srities teritorijoje bei piečiau jos esančioje Lenkijos dalyje. Kitaip nei vienintelės dvi gyvosios baltų kalbos, – lietuvių ir latvių, – kalbininkų vadinamos rytų baltų kalbomis, prūsų kalba priskiriama vakarų baltų kalbų pogrupiui, kuriam, manoma, galėjusios priklausyti dar ir jotvingių bei kuršių kalbos. Iš visų mirusių baltų kalbų prūsų kalba visų pirma išsiskiria tuo, kad ji apie save yra palikusi ne tik fragmentinius liudijimus ja kalbėjusių žmonių gyventos teritorijos vietovardžiuose bei istorijos šaltinių menamuose asmenvardžiuose, bet ir rašytinių paminklų – jais remdamiesi mokslininkai šiandien gali ne tik pakankamai patikimai atkurti pačią kalbą, bet ir šį tą spręsti apie prūsų materialinę bei dvasinę kultūrą. Maždaug prieš pustrečio tūkstančio metų savarankišką raidos kelią pradėjęs vakarų baltų kalbų pogrupis, o vėliau ir iš jo išsirutuliojusi prūsų kalba iki pat išnykimo XVII/XVIII a. sandūroje (pasak vieno 1700 m. datuojamo istorinio liudijimo, 1677 m. miręs paskutinis prūsiškai kalbėjęs senelis Kuršių nerijoje, tačiau „tenai tokių dar esą“) laikui bėgant įgijo įvairių specifinių, tik sau būdingų bruožų, neaptinkamų kitose kalbose, tačiau kita vertus, besivystydama nepriklausomai nuo rytinių baltų kalbų, ji išsaugojo ir daugybę pastarosiose vėliau išnykusių senovinių ypatybių. Taigi tuo metu, kai dar buvo vartojama, prūsų kalba ne vienu atžvilgiu buvusi archajiškesnė už, pvz., lietuvių kalbą, kuri šiandien, kaip žinoma, yra archajiškiausia gyvoji indoeuropiečių kalba. Dėl šios priežasties prūsų kalbos faktai yra labai svarbūs baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų istorijos tyrimams. Todėl nenuostabu, kad šia kadaise išnykusia ir daug kam nežinoma kalba jau ne pirmas šimtmetis domisi įvairių pasaulio šalių mokslininkai. Galima paminėti vos keletą svarbesnių kapitalinių prūsistikos veikalų autorių: tai ir žymiausias visų laikų latvių baltistas Janis Endzelynas, II pasaulinio karo metais dviem kalbom (latvių bei vokiečių) paskelbęs iki šiol nepasenusią prūsų kalbos gramatiką, ir žymusis rusų kalbininkas Vladimiras Toporovas, parengęs penkis nepaprastai išsamaus prūsų kalbos tezauro tomus, ir amerikietis Williamas Schmalstiegas, originalios prūsų kalbos gramatikos anglų kalba autorius, ir lenkas Wojciechas Smoczyńskis, savo šalyje suorganizavęs kelias tarptautines mokslines prūsistikos konferencijas, be to, neseniai išleidęs nemažos apimties prūsų kalbos veiksmažodžių žodyną, ir originaliomis idėjomis pasižymįs olandų indoeuropeistas Frederikas Kortlandtas, savo asmeninėje interneto svetainėje paskelbęs visus prūsų kalbos rašytinius paminklus. Ypač daug prūsistikai nusipelnęs yra ilgametis Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Mažiulis, parengęs kelis epochinės reikšmės veikalus, kurių necituoti negali nė vienas save gerbiantis šių dienų prūsų kalbos tyrėjas: kritinį dviejų tomų prūsų kalbos tekstų leidimą, keturtomį etimologijos žodyną ir istorinę gramatiką“, - teigia Prūsų kalbos paveldo duomenų bazės sudarytojai[3].

Iš tikrųjų, norint suprasti, kas tokie buvo ir yra lietuviai, mums būtina suvokti ir tai, kas buvo ir yra kitos baltų tautos.

„Visų pirma prūsų kalba ypatinga tuo, kad ji yra anksčiausiai rašytiniuose šaltiniuose paliudyta baltų kalba. Seniausias iki šių dienų išlikęs baltiškas tekstas – ilgą laiką mokslui buvęs nežinomas prūsiškas humoristinis dvieilis, įrašytas į vieną vos prieš keletą dešimtmečių Bazelio universiteto bibliotekoje atrastą XIV a. foliantą:

Kayle rekyſe. thoneaw labonache thewelyse.
Eg. koyte. poyte. nykoyte. penega doyte.

Dėl to, kaip tiksliai reikėtų skaityti šį tekstelį, kalbininkai nėra priėję vieningos nuomonės, tad čia pateikiama tik viena iš galimų interpretacijų (V. Mažiulio): „Sveikas, pone! Tu nebe geras dėdelis, jeigu tu nori gerti, [bet] nenori tu pinigą duoti.“ Geriau įsiskaitę, dvieilyje nesunkiai atpažįstame kai kuriuos bendrabaltiškos kilmės žodžius, nors ir ne visai tą patį reiškiančius prūsų bei lietuvių kalbose, plg. pr. labonache, thewelyse, poyte, doyte ir lie. labas, tėvelis, puota, duoti. Iš kitų prūsų kalbos paminklų Bazelio tekstelis išsiskiria tuo, kad jo autorius turbūt buvęs gimtakalbis prūsas – manoma, kad tai galėjęs būti prūsų kilmės Prahos universiteto studentas. Tačiau yra pareikšta ir nuomonė, kad teksto autorius galėjęs būti vokietis, tik užrašęs kolegos prūso tariamus žodžius – tą esą rodo pernelyg dažnai pasitaikanti nemotyvuota žodžių galūnė -e, atspindinti tam tikrus to meto vokiečių kalbos tarmių ir rašybos reiškinius.

Pagrindiniais prūsų kalbos šaltiniais laikytini kad ir negausūs, bet vis dėlto iki mūsų dienų išlikę trys XVI a. Karaliaučiuje išleisti katekizmai – vieninteliai bent kiek didesnės apimties rišlūs prūsiški tekstai. Pirmasis jų, pasirodęs 1545 m., t. y. pora metų anksčiau už M. Mažvydo katekizmą, yra ne tik pirmoji prūsų, bet ir apskritai pirmoji baltiška knyga. Ypač svarbus mokslui yra trečiasis, 1561 m. išleistas katekizmas, kurį parengė Pabečių bažnyčios pastorius vokietis Abelis Willis, talkininkaujant savo parapijos laisvajam valstiečiui Pauliui Megottui. Šis tekstas iš kitų visų pirma išsiskiria savo apimtimi (yra keliskart ilgesnis už pirmuosius du katekizmus) ir ypač tuo, kad jame specialiu diakritiniu ženklu (brūkšneliu) žymimi kirčiuoti ilgieji žodžių balsiai. Kruopšti šio ženklo vartojimo analizė leidžia atkurti pakankamai archajišką ir ne visada su lietuvių kalba sutampančią prūsų kalbos kirčiavimo sistemą. Pvz., būdvardžius su priesaga -ing- prūsai, kitaip nei mes dabartinėje lietuvių kalboje, kirčiuodavo ne tik priesagoje (plg. lie. gėdìngas), bet ir šaknyje, plg. pr. (ni)gīdings „begėdiškas“. Toks kirčiavimas atitinka ir senuosiuose lietuvių raštuose paliudytą formą gė́dingas. Vietoj šaknyje kirčiuoto lie. žẽmė prūsai turi galūnėje kirčiuotą semmē (tarsi būtų žemė̃), kurį vieni kalbininkai laiko senoviškesniu variantu, kiti – prūsų kalbos naujove, treti išvis mano, kad brūkšnelis šiame žodyje galėtų žymėti netgi ne kirtį, o visai kitą fonetinę ypatybę“[4].

Mokslininkų ir entuziastų dėka, prūsų kalba atgimsta, tiksliau, sukurta ir tebekuriama naujoji prūsų kalba. Prūsų kalbos atgaivinimo judėjimui pradžią davė naujosios prūsų kalbos gramatika ir žodynas[5]. „Vadovaudamiesi griežtai apsibrėžtais principais ir pasitelkdami giminiškų kalbų duomenis bei pačios prūsų kalbos žodžių darybos priemones, aktyvistai naujosios prūsų kalbos žodyną nuolatos papildo žodžiais, dėl senųjų tekstų skurdumo nepatekusiais į autentiškus prūsų kalbos paminklus, kuria terminus pavadinti įvairiems prūsų dar nežinotiems reiškiniams, pvz., traukiniui, lėktuvui ar telefonui. Naująja prūsų kalba rašomi ir į ją verčiami literatūros kūriniai, jos virtualiai mokomasi interneto pokalbių svetainėse, be didesnių susikalbėjimo sunkumų ji vartojama entuziastų elektroniniuose laiškuose – visa tai rodo, kad prūsų kalba iš aptrupėjusio muziejinio eksponato šiandien pamažu vėl atgyja – tegu ir specifine forma – kaip gyvai funkcionuojantis kultūros reiškinys“[6].

V. Toporovas kalba ir apie mirusias baltų kalbas – galindų (minimi dar II a. Ptolemėjaus, XI-XII a. rusų metraščiuose, 1326 m. Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“), jotvingių (sūduvių; pirmąsyk minimi II a. Ptolemėjaus kaip sūdinai; http://www.suduva.com/virdainas), kuršių (apie juos rašoma nuo 853 metų, taip pat – ir islandų „Egilio sagoje“), žiemgalių, sėlių. „Neabejotina, kad egzistavo ir daugiau senovės baltų kalbų ir dialektų, kurių pavadinimų nežinome“, - konstatuoja V. Toporovas[7].
Bene rimčiausi prūsų kalbos ir kultūros tyrinėjimai vykdomi Karaliaučiuje (http://www.ekspertai.eu/romowe-rikoitoprusiskas-neofolkas-is-vandenstyloskadagiu-dykrosvideo/). Apie juos plačiau - kitą kartą.

Lietuvių nacionalinis charakteris

Kalbant apie lietuvių (ir glaudžiai su lietuviais susijusių tautų) tapatybę, būtina kiek plačiau paminėti kelis šaltinius.

Komentuodamas P. Dusburgietį, istorikas Romas Batūra rašo: „Prūsų, lietuvių ir latvių gyvenime daug kas buvo artima ir bendra. Dvasiniame pasaulyje – religijoje, tuo pačiu vardu vadintas aukščiausias dangaus Dievas, lat. Dievs, prūs. Deywis, Deyws. (...) Kaip liudija tyrinėjimai, baltų gyvenimas ir religijos anksčiau buvo daug artimesnės, jos išsiskyrė dėl vėlesnių istorinių, politinių aplinkybių. Dar XIII-XIV a. sandūroje gyvenęs ir rašęs šiame leidinyje pateikiamas kronikininkas Petras Dusburgietis pabrėžė visų baltų dvasinių, religinių ryšių buvimą – Nadruvos Romovės bendrabaltiškąją reikšmę. (...) Nežiūrint į įvairius sunkumus prūsai, jotvingiai, kiti baltai, lietuviai atkakliai gynėsi nuo agresijos suvokdami ginties būtinybę Tėvynės laisvės ir baltų egzistencijos užtikrinimui. Jėgų tam teikė šimtmetinė, tūkstantmetinė laisvo gyvenimo patirtis gimtoje žemėj (pabraukta mano, - M. P.), tėvų ir protėvių kapai – „Milžinų kapai“ ir dvasinės tradicijos. “[8].

Mąstytojas, rašytojas Juozas Albinas Herbačiauskas (1876-1944) yra rašęs, kad „senieji lietuviai, išsiauklėję Perkūno, Patrimpo ir Aukopirmo tikėjime, tikrus kovoje su priešais stebuklus darė ir paliko mums tos savo paslaptingos galybės testamentą“[9].
Apie lietuvių giminaičių kuršių galią minima garsiojoje islandų „Egilio sagoje“, kurioje aprašomas tikros istorinės asmenybės – Egilio (910-990) – gyvenimas ir nuotykiai. Įdomus epizodas, kuriame Egilis lankosi kuršių (sen. isl. Kúrir) žemėje (Kúrland). Egilis ir jo vyrai ėmė plėšti kuršius ir juos žudyti, tačiau „kuršiai juos įnirtingai puolė, daugiausia laidydami ietis ir strėles, bet laikėsi atokiau, kad Egilio vyrai nepasiektų kalavijais. (...) Kuršiai prirėmė juos prie tvoros, kai kurie pro plyšius badė juos ietimis ir kardais, o kiti jiems užmetė ant ginklų drabužius. Egilio vyrai buvo sužeisti, paskui paimti į nelaisvę, surišti ir nuvesti į sodybą“. Kitoje „Egilio sagos“ vietoje minima, kad Egilis turėjo „puikų ginklą“, kurį gavo kuršių žemėje ir vadino Angimi (Naður)“[10].

Pasak Simo Karaliūno, seniausiam lietuvių kalbos sluoksniui priklauso „upių ir ežerų vardai“, kurie „leidžia nustatyti senuosius dabartinių indoeuropiečių kalbų grupių arealus“[11]. Tai tik dar kartą patvirtina mūsų hipotezę apie senovės lietuvių Žalčio ir vandens religiją.

Erazmas Stela (Erasmus Stella, tikr. Johannes Stüller, 1460-1521) veikale „De antiquitatibus Borussiæ“ („Apie Prūsijos senybes“, 1518) mini legendinį Prūsijos įkūrėją Vaidevutį (Widewuto), kuris buvęs alanų (iranėnų tautos) kilmės, 500-aisiais metais susideginęs. Lietuvių tautos paraleles su iranėnų tautomis yra nagrinėjęs ir D. Razauskas[12]. G. Beresnevičius apie šiuos jo tyrinėjimus rašė: „Norėtųsi, užbėgant už akių būsimiems tyrinėjimams ir hipotezėms, pasakyti kai ką nuo savęs. Juk dabar galima formuoti požiūrį, kad tokia pati arijų atšaka, tik pasukusi ne į Indiją ar Iraną, o į šiaurę, yra ir baltai. Arba, galimas dalykas, ne tiek pasukusi, kiek likusi arya šiauriniame sparne. Ir tokiu atveju visi baltiškieji kalbiniai ir mitologiniai archaizmai sąlygoti to, kad mūsų protėviai paprasčiausiai „liko vietoje“ kaip ir skitai arba pasistūmėjo labai nedaug, ir tie iranėniški sutapimai, kuriuos ir man su nustebimu yra tekę šen bei ten konstatuoti, yra ne tautų ir genčių kelionių rezultatas, o padarinys to, kad stebime šiaurinę ir pietinę tos pačios arijų protėvynės nuoskalą. Taigi ne kontaktais, o autochtoniškumu viską galima aiškinti?“[13]

Tuo tarpu E. Stelos knygoje galime rasti ir paraleles su greičiausiai Gedimino broliu Margiriu, kuris su bendrapiliečiais susidegino Pilėnuose 1336 m. vasario 25 d. Ši data – ypač svarbi Lietuvos istorijai.

„Pilėnų dvasios nereikėtų laikyti savižudiška. G. Beresnevičius knygoje „Lietuvių religija ir mitologija“ (2004) analizavo Pilėnų tragediją ir parodė, kad gynėjai žudėsi laikydamiesi tam tikrų religinių papročių. G. Beresnevičius rašo, kad ranką prieš save iš tikrųjų pakėlė tik du asmenys – paslaptinga senolė žynė ir pats Margiris. Kitus jie nužudė jų sutikimu. „Bet ir pati senolės savižudybė (kirviu persiskelta galva), ir Margirio savižudybė (persirėžiant pilvą, plg. japonų charakirį; gal tai ritualinė kario savižudybė, iškrintanti iš „paprastos“ savižudybės konteksto), rodos, turi bendrą ritualinį „užnugarį“. Pilėnų gynėjų mirtis – ritualinė mirtis, o ne paprasta savižudybė. Žinoma, galima tik spėlioti, kokia buvo šio ritualo religinė motyvacija. Bet palyginimo dėlei galima vėl atsigręžti į senąsias Indijos karines tradicijas. „Mahabharatoje“ sakoma, kad mūšyje gali atsitikti du baisūs dalykai – galima „netekti abiejų pasaulių“: pralaimėję mūšį kariai netenka šio pasaulio, o bailiai, pabėgę arba pasidavę priešui, netenka dar ir ano (protėvių) pasaulio. Tada, kai prasidėjo mūšiai prie Veliuonos, ta vietovė dar taip nesivadino, ji buvo vadinama Junigeda. Įsiplieskus mūšiams imtas vartoti Veliuonos vardas, kuris aiškiai rodo vėlių įsitraukimą į kovas. Nemuno pakrantės buvo aplaistytos kovotojų krauju. Atrodo, kad Pilėnų drama nebuvo vienintelė, ko gero, tik ją vieną ir aprašė viduramžių kronika. Jeigu Pilėnų gynėjai atliko karinį ritualą, jų turėjo būti ir daugiau. Todėl ginčai, kur iš tikrųjų įvyko ši tragedija – Punioje, Molavėnuose, Pypliuose ar, anot J. Basanavičiaus, Trempuose – neturėtų būti labai svarbūs. Minėti Pilėnus reikėtų visur. Pilėnų dramos esmė ne savižudybė. Lygiai taip pat pokario partizanų savižudybės bunkeriuose reiškė apsisprendimą nepasiduoti, likti laisviems, nors ir mirties kaina. Gedimino laikų Lietuva jau buvo ypatinga šalis, turinti bendrą ugnies garbintojų religiją. Tik palaikomi tokios religijos dvasios lietuviai galėjo apginti savo kraštą, savo valstybę. Tuo metu lietuviai sugebėjo sukurti neįveikiamą Nemuno gynybinę liniją, kurios gynėjai buvo daugelis pilėnų“[14], - teigia J. Trinkūnas, įrodydamas, jog lietuviai nebuvo savižudžių tauta, kaip bandoma įteigti.

„Lietuvių prigimtinė pasaulėžiūra yra gyvenimo pasaulėžiūra ir meditavimas joje įpintas į patį gyvenimą. Tai reiškia, kad laikantis visų šios pasaulėžiūros principų pats gyvenimas žmogų pakylėja į aukštesnių virpesių sritį. Tokioje pasaulėžiūroje esantis žmogus yra arčiau dievų taip įgydamas didesnę jų apsaugą ir palaiminimą. Todėl nenuostabu, kad senovės lietuviai be baimės atremdavo žymiai skaitlingesnius, už jų pačių kariaunas, užpuolikų būrius. O pilėnų atvejis parodo, kad senovės lietuviai buvo ištikimi savo pasaulėžiūrai“[15], - rašė Mindaugas Lučka.

Savižudžiais lietuviai tapo postsovietiniais, o ypač – eurosąjunginiais laikais, kai pragyvenimo lygis ėmė smarkiai blogėti.
Tuo tarpu tokie kryžiuočių propagandistai kaip E. Stela rašė, kad prūsai buvę kone laukiniai (istoriškai įrodyta, kad tai – netiesa), „puolė į tokią beprotybę, kad pamaldžiai ėmė garbinti gyvates, žvėris ir medžius. (...) Nežinojo nei įstatymų, nei pareigūnų, kadangi kiekvienam buvo leista tiek, kiek išdrįsdavo. Niekuo jų gyvenimas nesiskyrė nuo žvėrių“[16].

Ačiū Dievui, kad prūsai net E. Stelos laikais, t. y. XVI a. pradžioje dar garbino gyvates, gyveno harmonijoje su gamta ir „nežinojo pareigūnų“. Tai tik darsyk įrodo, kad lietuvių (tuo pačiu ir prūsų, kitų baltų tautų) tautinis charakteris – tvirtas.

Panašią į E. Stelos nesąmonę, neva lietuviai (arba kitos baltų tautos) buvę barbarai (savaime būti barbaru labai gerai, paskaitykite Richard Rudgley knygą "Barbarians"), neseniai paskleidė teutonų palikuonys bei jų ir „bumblauskine“ ideologija persisėmę lietuviai, įgyvendinantys interneto projektą „Orbis Lituaniae“. Jame – apie 700 „istorijų apie Lietuvos didžiąją kunigaikštystę. Prieš daugiau nei du šimtus metų išnykusį LDK pasaulį mėgina aprėpti profesionalūs istorikai, menotyrininkai ir filologai, suprantamai ir įtaigiai pasakojantys apie viską - nuo kūrybos iki karybos, nuo mitų iki mokslo, nuo dvasinio gyvenimo iki medicinos. Projekto tikslas – pateikti įvairialypę LDK visuomenės, kultūros, politikos, ūkio, kasdienio gyvenimo reiškinių panoramą glaustų pristatymų pavidalu. Naršydami Orbis Lituaniae išvysite įvairialypę LDK visuomenės, kultūros, politikos ir kasdienybės panoramą, pateiktą glaustų pristatymų pavidalu. Susipažinsite su didvyriais, nevidonais ir bastūnais, kurių likimai leidžia pažvelgti į praėjusias epochas iš labai arti. Sužinosite ką karaliaus Mindaugo žmona Morta išvadino beždžione. Kuo sirgo senosios Kernavės gyventojai. Kas buvo pirmas lietuvis, užsiropštęs į Egipto piramidę. Kodėl kadaise buvome įsitikinę, kad esame kilę iš romėnų. Kas stebėjo žvaigždes gulėdamas. Drąsiau įsivaizduoti LDK pasaulį jums padės gausybė vaizdų: ir senų ir naujai sukurtų. Orbis Lituaniae susiliejo istorikų ir dailininkų, kurie sukūrė savo, dažnusyk šelmiškus ir linksmus, vizualinius pasakojimus, vaizduotės. Orbis Lituaniae bus ko pasisemti ir tiems, kurie išmano LDK istoriją ir beveik nieko apie ją nežinantiems, tačiau žingeidiems praeities naršytojams“[17].

Toks istorijos komiksizavimas, suprimityvinimas, subulvarinimas (nenuostabu, kad ant „Orbis Lituaniae“ istorijų kabliuko užkibo vienas bulvarinių šalies dienraščių) – dar pavojingesnis nei (ne)sąmoningas pseudoistorinių teorijų kūrimas. Geriau jau tebūnie lietuviai – Atlantidos gyventojų palikuonys, bet nereikia paversti šlovingos Lietuvos praeities niekinga.

Skaitytojai, susižavėję gražiais paveikslėliais, turėtų žinoti, jog šis projektas, dar vadinamas Virtualios istorinės Lietuvos informacine sistema, finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšomis, bendra projekto vertė – 3,6 mln. litų[18]. Projekto užsakovas – Vilniaus universitetas.

Viena pirmųjų į bulvarinę spaudą išėjusių ančių, kurią paskelbė šio brangaus projekto organizatoriai, - „faktas“, kad pirmasis lietuviškas žodis, išgirstas užsieniečių, buvo „ba“.

Štai kas rašoma apie neva žiaurius lietuvius: „1207 metų žiemą, prieš pat krikščionių Kalėdas, lietuviai, sutelkę nemažą kariauną, surengė didelį išpuolį į lyvių žemes. Naktį persikėlę per Dauguvos upę 1207 m. gruodžio 24 d. jie pasiekė dabartinio Turaidos miestelio Latvijoje apylinkes. Kadangi šios vietovės gyventojai iš anksto nebuvo įspėti apie lietuvių artėjimą, daug jų žuvo, o dar daugiau pateko į nelaisvę. Dalis lietuvių pajėgų pasuko prie šios pilaitės su bažnyčia, kurioje 1207 m. gruodžio 25-osios rytą Kristaus gimimo garbei du kunigai aukojo šv. Mišias. Parapijiečiai, išgirdę apie lietuvių artėjimą, spruko iš bažnyčios; vieni, pasileidę į miškus, išsigelbėjo, kitus, nuskubėjusius į namus, lietuviai paėmė į nelaisvę arba nukovė. Pagrindinėms pajėgoms apsupus bažnyčią, lietuviai iš karto į ją nepuolė, bet pirma nuskubėjo į kunigo namus, kaip karo grobį išsivedė arklius, gyvulius, o visą maistą ir namų apyvokos daiktus susikrovė į roges. Tuo metu bažnyčioje likę kunigai, pasikliaudami tik dangaus pagalba, aukojo šv. Mišias. Toliau leiskime prabilti šaltiniui: „Dievo malone baigę šv. Mišias, nuima nuo altoriaus apdangalus ir visus indus, sudeda juos zakristijoje į kampą ir pačiame kampe susėdę pasislepia. Iškart po to vienas iš priešų įeina į bažnyčią, apeina ją iki pat zakristijos ir, išvydęs tuščią altorių ir nematydamas ko nugriebti, taria „Ba“ ir išeina pas saviškius. Pasiėmę viską, ką tik rado, lietuviai savo keliu patraukia atgal“. Ką galėtų reikšti šis mįslingas Ba? Dabartinėje lietuvių kalboje toks žodis irgi yra. Jis, sutinkamas ir kitose kalbose, yra universali tam tikros emocijos ar vidinės būsenos išraiška, vadinamas jaustukas, ištiktukas, šių dienų kalba tariant, savotiškas emotikonas. Šis pirmas istoriniuose šaltiniuose užfiksuotas paprasto lietuvio žodis parodo jo stiprų emocinį pradą, gaivališkumą, vitališkumą. Henriko Latvio „Kronika“, kurioje yra šis pasakojimas, buvo parašyta praėjus maždaug 20 metų po pasakojamų įvykių (1225–1227). Neaišku, ar kampe iš baimės lindėdami kunigai vokiečiai, vargu ar mokėję vietinių žmonių kalbą, tiksliai perdavė tai, ką lietuvis ištarė jų bažnyčioje“[19].

„Baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose“ aprašytoje Henriko Latvio (Heinrich von Lettland, Henricus de Lettis, 1187-1259) „Senojoje Livonijos kronikoje“ (1225-1227) nieko panašaus nerasime, apie tai nekalba ir ją komentuojantys R. Batūra bei N. Vėlius.
Manoma, kad Henrikas Latvis iš tikro buvo katalikybės ideologas, Rygos vyskupo Alberto tarnybos kunigas, vertėjas, kilęs iš Vokietijos, aktyviai dalyvavęs mūšiuose. Pasak R. Batūros, ši kronika „aprašo vokiečių ekspansijos į lyvių, latgalių, estų žemes pradžių, šių žemių pavergimą ir prievartinį gyventojų krikštijimą“[20].

N. Vėlius pastebi, kad „Henriko Latvio aprašytuosius žalčius Kuoknesės kalne galima sieti su žalčių kultu“[21].

Ši pastaba mums yra labai svarbi, parodanti, kad XIII a. pradžioje Latvijoje Žaltys dar buvo aktyviai garbinamas.

Galimas dalykas, kad, nužudžius Žaltį Lietuvoje, jo kultas persikėlė mitologiškai „moteriškesnę“ Latviją.

Svarbiausi senovės lietuvių ryšiai su kitomis tautomis. Oskaras Milašius: lietuviai, latviai ir baskai – išrinktosios tautos

Mistikas, poetas Oskaras Milašius (1877-1939) lietuvius ir latvius kartu su baskais vadino „viena senųjų tautų, liudijančių priešistorinių laikų civilizaciją“[22].

O. Milašius 1937 metais parašė ypač mums svarbų veikalą „Lietuvių tautos kilmė“ („Les origines de la nation lithuanienne“). Šioje mokslinėje studijoje O. Milašius, remdamasis archeologijos, istorijos, lingvistikos ir net kraniologijos (tai – mokslas, tiriantis kaukolės formą, sandarą, raidą) duomenimis, teigia, jog lietuviai ir latviai, kaip ir baskai, yra gretintini tautos išrinktumo idėja, gyva šių tautų savimonėje. O. Milašiaus manymu, lietuviai, latviai ir baskai kilę iš Iberijos pusiasalio, o tai įrodo ir Aušrinės žvaigždės kultas. Pasak O. Milašiaus, pagal pailgą veido formą lietuviai – arijai, tačiau fokloras ir tradicijos rodo senuosius klodus: iberai ir baltai galėjo turėti kontaktų prekiaujant gintaru.

O. Milašius kaip vizionierius ir diplomatas numatė, kad būtinas Pabaltijo valstybių Aljansas. Deja, jo patarimo paklausyta nebuvo. 2004 metų gegužės 1 d. Lietuva, politikams net neskaičius stojimo sutarties, prastomis sąlygomis, papirkus nemažai žmonių buteliu alaus, buvo įmurkdyta į žlungančią Europos Sąjungą (tiesa, viešai žlugimo požymiai pasimatė tik po kelerių metų).

Kalbant apie Aušrinės žvaigždės kultą, reikėtų paminėti, kad lietuvių mitologijoje Aušrinę (Aušros deivę, Dangaus deivę, Rytmetėlę, Venerą) vadino antrąja Saule. Jos antipodė – Vakarinė (Žvorūna). Pirmąsyk Aušrinė paminėta Jano Łasickio (1534–1602) kaip „kylančios saulės spindulių deivė“. Senovės lietuviai planetas taip pat vadino savais vardais: Jupiterį – Indraja, Saturną – Sėlija, Marsą – Žiezdre, Merkurijų – Vaivora, Žemę – Žemyne.

Aušrinės žvaigždės kultas susijęs su indoeuropiečių protėvių aušros deivės kultu. Rigvedoje net 20 iš 1028 himnų skirta hinduistų aušros dievybei Ušas („karvė, aušra“; indoeuropiečių prokalbėje - *h₂ausos-). Graikai Aušrinę vadino Eos, romėnai – Aurora. Lietuvą apkrikštijus, Aušrinė sutapatinta su Marija. Aušrinės simbolis – pentagrama, karvė, marių kumelė (Žalčio valdų chtoniškoji būtybė).
Pakalbėkime plačiau apie baskų mitologiją, kuria taip žavėjosi O. Milašius. Ar tikrai esama paralelių su lietuviškąja pasaulėžiūra?
Baskų Žaltys – Sugaar (Sugar, Sugoi, Suarra, Maju; pavadinimas kilęs iš baskų kalbos žodžio suge, „gyvatė“ ir vyriškos giminės priesagos –ar; esama versijų, kad kita etimologija susijusi su žodžiais su, „ugnis“ ir gar, „liepsna“) – piešiamas panašiai kaip ir lietuvių, latvių saulutės-svastikos. Jis siejamas su audromis ir perkūnu (lietuvių mitologijoje Žaltys ir Perkūnas taip pat susiję). Sugaar vaizduojamas kaip gyvatė arba drakonas, jis yra deivės Mari palydovas. Baskų mitologijoje yra ir septyniagalvis drakonas Herensuge.
Sugaar palydovė Mari (baskų k. amari „motina“ kartu su priesaga) – baskų jūrų deivė, undinė, sirena (lamia). Ji labai graži, turi anties kojas, ilgus plaukus, kuriuos dažnai šukuoja auksinėmis šukomis pajūryje ir vilioja vyrus. Kai kurios baskų jūros deivės vadinamos itsaslamiak – turinčiosios žuvų uodegas. Lamijos padeda tiems, kurie joms palieka maisto ant upės kranto naktį. Tokie žmonės sulaukia pagalbos darbe (ypač žemės ūkyje). Tikima, kad kai kurie tiltai – naktimis pastatyti lamijų.

Mari gyvena aukšto kalno urve, kur kas penktadienį susitinka su Sugaar. Tai – raganų (sorgina; kilo iš sor „kurti“ ir –gin „daryti“, taigi – „kūrėjų“) ritualinis susitikimas Akelarre. Manoma, kad sorginos (dgs. sorginak) pastatė vietinius megalitus – didžiulius akmenis, kurių esama ir Lietuvoje, keltų, germanų kraštuose.

Mari – pagrindinė Baskų mitologijos dievybė, dažnai vaizduojama kaip raudonai apsirengusi moteris, identifikuojama su raudonos spalvos gyvūnais (karve, avinu, arkliu), juodu ožiu. Ji taip pat pasirodo kaip moteris ugnyje, moteris-medis (Eglė iš lietuviškojo teogoninio mito!), žaibas.

Sorginos dažnai dainuoja:

Ez geala, ba geala,
Hamalau mila hemen geala.

„Mūsų nėra, bet mes iš tikrųjų esam,
Mūsų – keturi tūkstančiai“.

Ši senojo pasaulio ritualinės giesmės liekana greičiausiai yra kažkas panašaus į lietuvių sutartinėse kartojamus ritualinius žodelius („dobile“, „leliumai“ ir kt.). Tuo pačiu buvimo ir nebuvimo dichotomijos paneigimas rodo, jog baskų mitologijoje slypi gilūs klodai.

Sorginos dažnai pasiverčia gyvūnais, dažniausiai katėmis.

Ispanijos inkvizicija ir Europą apėmusi raganų panika XVI-XVII a. išnaikino daug raganų, žydų, musulmonų. 1610 metais Logroño mieste buvo surengtas parodomasis dvylikos moterų sudeginimas, apkaltinus jas raganavimu. Inkvizicija išnagrinėjo 7000 baskų raganų bylų. Išžudyta tūkstančiai moterų.

Vadinamojo baskų nacionalizmo tėvas, rašytojas Sabin Polikarpo Arana Goiri (1865-1903) kažkuo primena Vydūną (tikr. Vilhelmas Storostas, 1868-1953), - jis taip pat kūrė savo rašto sistemą, kuri, deja, nebuvo priimta kuriant norminę baskų kalbą (Euskara Batua). S. P. A. Goiri, vadinamas tiesiog S. Arana, tikėjo, kad baskų tauta („rasė“) yra visiškai skirtinga nuo ispanų (dėl to jis, kaip vėliau paaiškėjo, visiškai neklydo), kuriuos vadino maketo. S. Arana buvo pirmasis, pareiškęs, kad baskai – atskira rasė, sukūrė politinį baskų judėjimą, simbolius (vėliavą, himną, šalies pavadinimą).

Baskų kalba (Euskara) tekalba 715 000 žmonių (663 000 Ispanijos teritorijoje, 51 000 – Prancūzijos). Tai – unikali kalba, priskiriama vadinamosioms izoliuotosioms kalboms (kaip, pvz., korėjiečių, ainų, burušaskių), paskutinioji likusioji iš iki indoeuropiečių gyvenusių tautų Europoje[23].

Suomių lingvistas Kalevi Wiik 2008 metais iškėlė hipotezę, kad baskų kalba buvo kalbama visoje paleolito laikų vakarų Europoje. Pasak mokslininko, baskų kalbų grupė, iš kurios liko tik viena kalba, buvo užgožta indoeuropiečių[24].
Baskai, pasak K. Wiik, priklauso genų haplogrupei R1b. Šis mokslininkas savo tyrinėjimuose derina archeologiją ir lingvistiką, kaip ir M. Gimbutienė, be to, tyrinėja ir genetiką.

K. Wiik teigia, kad baltų, slavų ir germanų kalboms didžiulę įtaką padarė Uralo kalbos, iš kurių trys tebėra gyvos Baltijos šalių arele – lyvių, ingrų ir votų (Latvijoje, Sankt Peterburgo apylinkėse, Estijoje). K. Wiik manymu, po paskutiniojo ledynmečio, 23-8 tūkst. m. pr. Kr., Europa buvo padalinta į tris regionus – refugiumus: Iberijos (baskų), Balkanų ir Ukrainos. Baltų kalbų kilmė, pasak K. Wiik, sietina su Balkanuose (Starčevo ir Kioriošo kultūrų aplinkose) ir Centrinėje Europoje (Juostinės keramikos aplinkoje) vartotomis indoeuropiečių kalbomis bei tarmėmis. Tuo pačiu baltų genofondas genetiškai daugiausiai siejasi su Ukrainos ir Iberijos refugiumais[25]. Mūsų genuose, pasak suomių mokslininko, esama ir balkaniškojo elemento. Tuo tarpu keltų pradinė teritorija, pagal vieną iš hipotezių, taip pat esantis Iberijos pusiasalis[26].

„Remiu samių kalbos kaitos hipotezę, manydamas, kad samių ankstyvoji kalba buvo baskų kalba“[27], - teigia. K. Wiik.
Įvairių mokslininkų teorijose baskų kalba siejama ir kitomis kalbomis, pvz., kaukaziečių (ypač kartvelų arba gruzinų), berberų, finikiečių.

Viena aišku – baskai, kaip ir lietuviai bei latviai yra iš senojo pasaulio, senosios Europos, į kurią, pasak K. Wiik, žmonės atsikraustė maždaug prieš 40 000 metų.

Palikdami baskus kiek nuošalyje, dar norėtume akcentuoti lietuvių Žalčio tikėjimo panašumą su senąja ilyrų (albanų) religija, dar vadinama paleobalkaniškąja religija.

Ilyruose buvo du pagrindiniai kultai: gyvatės ir saulės, kurie iki šiol stebimi Albanijos kaimuose[28]. 2005 metais Albanijos vyriausybė net paskelbė senovinę pavasario saulėgrįžos šventę nacionaline.

Gyvatės kultą albanų mitologijoje atstovauja Ora („laikas“), keičianti formą iš moters (grua) į gyvatę (gjarpër). Su gyvatės uodega albanų mitologijoje vaizduojama ir Llama, gyvenanti kalnuose, grobianti vaikus. Su lietuvių Perkūnu lyginamas albanų Shurdhi. Drakonu, susirangiusia gyvate vaizduojama albanų dievybė Bolla (pietų Albanijoje – Bullar).

Einame išnykimo link?

Filosofas, poetas, publicistas Vytautas Rubavičius – pesimistas ir teigia, kad „einame išnykimo link“[29].

Pasak mąstytojo, „visoks tapatumas – nacionalinis, grupinis, asmeninis, – yra svarbus žmonių sąveikos, apskritai socialinių santykių elementas. Žmonės bręsta, formuojasi ir yra ugdomi ne kažkokioje beorėje erdvėje kaip pavieniai individai, o konkrečių socialinių ir kultūrinių santykių aplinkoje. Individais tampame socializuodamiesi ir kultūringėdami. Tame „aš“, kurį susikuriame ir kuriuo puikuojamės, puoselėjame ir kūrybiškai reiškiame, glūdi labai didelė dalis „mes“. Juk „mes“ išmoko mus mąstyti. Negalėtume nei mąstyti, nei savęs suvokti be bendros gimtosios kalbos. (...) Tas stuburas ugdomas lietuvių kalbos ir lietuvybės pagrindu. Man lietuvybė yra ne tik esminis savasties bruožas, bet ir pasaulio suvokimo, taip pat sugyvenimo su kitais – latviais, estais, lenkais, rusais, žydais, baltarusiais – būdas. Todėl svarbus ir nacionalinis tapatumas – valstybinės saviorganizacijos patirtį sukaupusios lietuvybės raiška. Ta lietuvybė jau apima ne tik pilietiškumą, bet ir santykių su mūsų kitataučiais kaimynais paveldą. Ypač tų kaimynų, kuriems Lietuva – taip pat gimtinė. Stokojančiais vertybinio tapatybinio stuburo žmonėmis lengva manipuliuoti, jie tampa paveikia mase, darbo jėga. Kitaip tariant, jie lengviau susitaiko su žmogiškųjų išteklių būsena. (...)  Pažiūrėkime į dabartinės diasporos kultūrinę reikšmę. Ar iš emigracijos, vykstančios jau 20 metų, mes sulaukiame lietuvių kultūros produktų? Vienas kitas kūrinys. Dailės – vargu, šiek tiek literatūros rašinių, kompozitorių kūrybos negirdėti. Matome, kaip iš esmės nusilpsta kultūrinės kūrybos galia. Taip yra jau vien dėl to, kad visa žmogaus energija skiriama kurtis naują gyvenimą ir socialinius santykius naujoje erdvėje. (...) Europos Sąjungos politika yra grindžiama viena, mano galva, esmine nuostata –išnacionalinti valstybes ir paversti jas formalia struktūra. Kitaip tariant, atsieti žmones nuo valstybės ir teritorijos, nuo gimtinės. (...) Mes nuėjome kitu keliu. Mums kultūra nesvarbi, ir jau senokai gyvename be aiškesnių kultūros politikos gairių. Mums nesvarbus tautos išlikimas, nes apie lietuvybę, bent jau politiniu lygmeniu, nekalbama. Švietimo sistemą kuo skubiausiai pavertėme švietimo paslaugų tiekimo sistema. Perėmėme ekonomikos supratimą, kad švietimas yra paslaugos: perki – parduodi. Jokių sąsajų su žeme, su tauta. O tie, kurie kalba apie sąsajas, (...) Nenoriu pasirodyti esąs pesimistas ar gražaus mūsų politinio elito juodintojas, todėl siūlau įdėmiai paskaityti reikšmingą dokumentą – nacionalinę pažangos strategiją Lietuva 2030. Toje strategijoje nėra nei lietuvybės, nei lietuvių kultūros plėtros (pabraukta mano, - M. P.). Neįvardytos joje nei mus ištikusios bėdos bei kylančios grėsmės, nei nusakyti būdai, kaip su tomis grėsmėmis tvarkytis. (...) Man atrodo, kad kol kas nei mūsų politinis ekonominis, nei akademinis elitas neatlieka savo esminės priedermės – būti atsakinga tautos ir visuomenės savimone“[30].

Filosofas Stanislovas Juknevičius teigia: „Mes esame per maži, kad galėtume daryti įtaką globaliems procesams. Bet pakankamai dideli, kad bandytume juos suvokti. Ir nedarytume didelių kvailysčių“[31].

Tomo Balkelio manymu, valstietija nesukūrė lietuvio tapatybės, jis visiškai atmeta tradiciją, akcentuodamas, kad „kuriant lietuvių tapatybę reikšmingą vaidmenį suvaidino“: moterys, karo pabėgėliai, rusai, žydai, lenkai[32]. Mūsų manymu, toks pareiškimas tolygus Tėvynės išdavystei. Beje, prieš išverčiant knygą į lietuvių kalbą, ji buvo išleista kaip Thomas‘o Balkelis‘o veikalas 2009-aisiais leidykloje „Routledge“.

Ne ką labiau intelektu sublizga ir „bumblauskinės“ istorijos (tai nieko bendra su tikrąja Lietuvos istorija neturintis savąją istoriją rašantis klanas, paneigęs, pvz., Adolfo Šapokos atradimus) puoselėtojai. Darius Baronas vienoje „oficiozinės“ istorijos knygoje paneigia Sovijaus mitą, nors jo egzistavimas įrodytas daugybės mokslininkų – G. Beresnevičiaus, Iljos Lemeškino, Marijos Gimbutienės ir kitų. Kaip žinome, Sovijaus religinė reforma (bene pirmoji po žalčiažudystės), kaip teigė G. Beresnevičius, įveikė metempsichozės - pomirtinės būties kitame (medžio, paukščio, žvėries) kūne sistemą, įtvirtindama „užpasaulinę“ ar „transcendentinę“, nekūnišką erdvės sampratą[33]. Tuo tarpu „Lietuvos istorijos“ III tome, kuriame rašoma „bumblauskinė“ istorija, teigiama: „Šioje knygoje nėra tautinių mitų apie pagoniškosios Lietuvos didybę“[34].

Kalbėdamas apie 1009-1387 metų Lietuvos istoriją, D. Baronas XIV a. Lietuvą vadina „pagonių imperija, savo šerdyje pavirtusia užvažiuojamąja karčiama“. D. Baronas Algirdą ir Kęstutį įvardija kaip politikus, „nesaistomus moralės“: „Pagonio atveju tai galiausiai ypač ir nestebina“[35].

Baltarusių filosofas Aliaksejus Dzermantas, kalbėdamas apie lietuvių tapatybę, akcentuoja, kad „baltarusių istorija ir tradicija, kaip dvi šaknys, yra persipynusi su lietuvių – jų neįmanoma atidalinti, nepažeidus pirmapradės gyvybinės darnos. Senasis Lietuvos ąžuolas metė giles, o iš jų išaugo Baltarusijos medis, kurio kamienas jau kitas, atskiras, jis veržiasi į dangų savaip. Vis dėlto abu ąžuolai prisikėlė ir auga kartu, po tuo pačiu dangumi, drauge sudarydami šventąjį gojų. Lietuva yra šita bendra šventovė, ir kiekvienas, kas ją gerbia, - lietuvis“[36].

„Kodėl, po galais, mes blogiausi, jei iš tikrųjų esame unikaliausia pasaulio tauta ir valstybė. O ir gyvename Europos centre. Ne itin tai ir juokinga“[37]. Su šiais G. Beresnevičiaus žodžiais sunku nesutikti.

Kaip 1911 metų liepos 14 d. Lietuvos mokslo draugijos suvažiavime kalbėjo Vydūnas, „žmogus yra savo esybėje liepsna iš dieviškosios ugnies. (...) Visur, nuo rytų lig vakarų, pastebimos lygios apeigos ugnies garbinime. Visur kalbama ir apie medį ir žaltį. (...) [Žaltys] prie visų ugnies aukurų randasi, kur juos tik stato arijų tautos. Šis simbolas reiškia labai daug. Ir reiškiniai dar lyg būtų priešingi vienas kitam. Vyriausiai vienok rodos, kad žaltys yra simbolas, jog gyvybė pasirodo pavidalais, kurie laiks į laiką pasikeičia; toliau žaltys yra gudrybės, išminties simbolu“[38].

Iš minėtų faktų galima daryti kelias išvadas.

1)      Lietuviai, kadaise garbinę Žaltį ir Motiną Gamtą visais jos pavidalais (taip pat ir žvaigždes, visatą), gyvenę darnoje su ja, buvo laiminga ir taiki tauta. Tai buvo ne indoeuropiečių tauta, artima samiams, baskams, gruzinams ir kitoms seniausioms Europos tautoms.
2)      Indoeuropiečių atėjimas į Lietuvą pakeitė lietuvius. Prasidėjus natricidui, žalčių genocidui, buvo apnaikinti senojo tikėjimo pagrindai, kurie atgimė karingesne forma. Gimė dievų panteonas, baltų gentys tapo karingos ir gerai žinomos ne tik kaip gintaro pirkliai, bet ir kaip narsūs kariai, apie ką liudija, pvz., islandų šaltiniai.
3)      Lietuvos krikštas – dar viena didelė Lietuvos nelaimė. Teatleidžia man krikščionys už šiuos žodžius, tačiau krikščionybė lietuviams – svetima. XX a. pab. – XXI a. pr. suklestėję tautiniai sąjūdžiai (muzikiniai, folkloriniai, idėjiniai), įvairios savosios tapatybės paieškos rodo nenumaldomą norą surasti save. Kas mes, lietuviai?

Gali būti, kad mūsų šaknys – Ukoko plokštikalnėje, esančioje tarp Rusijos, Kazachstano ir Mongolijos maždaug 3 km aukštyje. Ten gyvenusių pazyrykų tautos kurganai primena lietuviškuosius. Taip pat neturėtume pamiršti, kad, pasak Z. Zinkevičiaus, gintaras minimas dar X a. pr. Kr. asirų dantiraštyje[39].

„Mūsų santykis su protėvių kultūra – tai, kaip mes ją suvokiame ir kiek dar mums aktualios senosios šventės, jų papročiai, ritualai bei dainos – priklauso nuo to, kiek mes pajėgūs suvokti jų prasmę“[40]. Ritualas – tai praeities atkartojimas. Užuot atkartoję žalčiažudystę, galime imtis gerų darbų atkartojimo, juk Žaltys visuomet buvo mūsų globėjas. Galbūt tai mūsų išeitis?

Turėjome ir turime daug išminčių, protingų, išmintingų ir geravalių žmonių, todėl Žalčio prakeiksmą, virtusį padidėjusiu nusikalstamumu, girtavimu, narkomanijos, prostitucijos, savižudybių paplitimu, emigracijos išaugimu, galime nugalėti. Prisiminkime, ką kalbėjo ir kūrė Vydūnas, M. K. Čiurlionis, O. Milašius, N. Vėlius, M. Gimbutienė, G. Beresnevičius ir begalė kitų šviesių žmonių. Lietuva gali būti laisva nuo bet kokios imperijos (pirmiausia – vidinės) pančių.

Ir viskas – tik mūsų rankose. Teatgimsta Lietuva-Žalčiava-Aistuva[41].

„Giminingos lietuvių ir latvių kalbos iki šiol yra mįslė mokslininkams, nežinia iš kur atklydo šios gentys, apsigyvenusios Nemuno ir Dauguvos žemupiuose“, - 1953 metais rašė Czesławas Miłoszas[42]. Mes – mįslė.

Ir tepadeda mums savas – ne svetimas - Dievas.
 
[1] Gintaras Beresnevičius. Palemono mazgas. Palemono legendos periferinis turinys: religinė istorinė studija. Vilnius, Sapnų sala, 2003.
[2] Iš privataus susirašinėjimo su A. Butkumi, 2012 11 20.
[3] http://www.prusistika.flf.vu.lt/paminklai.html. Žiūrėta 2012 11 24.
[4] Ten pat.
[5] Letas Palmaitis. Bazinis lietuvių-prūsų kalbų žodynas tolesnei leksikos rekreacijai (Sembos tarmė), 2007. http://donelaitis.vdu.lt/prussian. Žiūrėta 2012 11 24.
[6] http://www.prusistika.flf.vu.lt/paminklai.html. Žiūrėta 2012 11 24.
[7] Языки мира: Балтийские языки / РАН. Ин-т языкознания; Ред. колл.: В. Н. Топоров, М. В. Завьялова, А. А. Кибрик И др. - М.: Academia, 2006, c. 33.
[8] Romas Batūra. Baltai-prūsai-jotvingiai ir Lietuva šimtmetinėse laisvės kovose, in: Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika. Vilnius: Versus aureus, 2005, p. 279-297.
[9] Ten pat, p. 297.
[10] „Egilio saga“. Vilnius: Aidai, 2012, p. 125, 139.
[11] Simas Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose II. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005, p. 438.
[12] Dainius Razauskas. Vėjūkas. Lietuvių vėjo demono vardo ir įvaizdžio rekonstrukcija, atsižvelgiant į vieną skitų atitikmenį (osetinų wæjug / wæjyg). Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004.
[13] Gintaras Beresnevičius. Vėjo dievo vardai. Šiaurės Atėnai, 2005 05 21, Nr. 749. http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=749&kas=spaudai&st_id=3984. Žiūrėta 2012 11 25.
[14] Jonas Trinkūnas. Pilėnai Indijoje. Šiaurės Atėnai, 2006 12 02, Nr. 823, http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=823&kas=straipsnis&st_id=4791. Žiūrėta 2012 11 25.
[15] Mindaugas Lučka. Dvasinis kalnas, 2010. p. 67. http://teiwas.eu/wp-content/uploads/2012/11/dvasinis_kalnas.pdf. Žiūrėta 2012 11 25.
[16] Erazmas Stela. Apie Prūsijos senybes. Vilnius: Aidai, 2004, p. 40-41.
[17] http://www.ldkistorija.lt. Žiūrėta 2012 11 25.
[18] http://www.sintagma.lt/sintagma/content/news.jsp;jsessionid=DFAB80BBFE0084ED9B82ADB8895EE279?docLocator=1737DA8E0BC711E2B2F7746164617373. Žiūrėta 2012 11 25.
[19] http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/istorija/ka-tokio-baisaus-istare-lietuvis-karys-kubeseles-baznycioje-1207-metais-kad-vokieciai-si-zodi-uzfiksavo-metrastyje-582-281240#ixzz2DAcgBgey. Žiūrėta 2012 11 25.
[20] BRMŠ I, p. 275.
[21] Ten pat, p. 277.
[22] Elina Naujokaitienė. Oskaras Milašius – mistikas ir hermetinis poetas. Kaunas: VDU leidykla, 2001, p. 220.
[23] R. L. Trask. The History of Basque. Routledge, 1997.
[24] http://www.jogg.info/41/Wiik.pdf. Žiūrėta 2012 11 25.
[25] Kalevi Wiik. Europiečių šaknys. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2009, p. I.
[26] Ten pat, p. 302.
[27] Ten pat, p. 391.
[28] Mark Tirta. Mitologjia ndër shqiptarë. Tirana: Akademia e Shkencave e Shqipërisë, 2004.
[29] http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-11-07-vytautas-rubavicius-einame-isnykimo-link/90401
[30] Ten pat.
[31] Stanislovas Juknevičius. Pasąmonė ir religija. Monografija. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011, p. 230.
[32] Tomas Balkelis. Moderniosios Lietuvos kūrimas. Vilnius: Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 244.
[33] Gintaras Beresnevičius. Baltų religinės reformos. Studija. Vilnius: Taura, 1995.
[34] http://www.baltoslankos.lt/lt/knygos/istorijapolitologijakulturologija/lietuvosistorijaiiitomasxiiia-1385mvalstybesiskilimastarprytuirvakaru. Žiūrėta 2012 11 29.
[35] Vytautas Ališauskas (sudarytojas). Krikščionybės Lietuvoje istorija. Vilnius: Aidai, 2006, p. 44.
[36] Aliaksejus Dzermantas. Kaip galima būti lietuviu Baltarusijoje? // Liaudies kultūra, 2011, Nr. 3, p. 51.
[37] Beresnevičius, Gintaras. Ant laiko ašmenų. Vilnius: Aidai, 2002, p. 61.
[38] Vydūnas. Raštai III. Vilnius: Mintis, 1992, p. 43-44.
[39] Zinkevičius, Zigmas. Lietuvos senosios valstybės 40 svarbiausių mįslių. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011, p. 21.
[40] Aleksandras Žarskus. Rėdos ratas. Kaunas: Dakra, 2009, p. 7.
[41] Aistuvos viziją dar 1967 metais užrašė J. Trinkūnas. Trinkūnas, Jonas (sudarė). Baltų religija šiandien. Vilnius: Senovės baltų religinė bendrija, 2011, p. 34-37. Joje krivis rašė: „Mūsų žemę, kalbą, dainą, papročius ir senąjį tikėjimą išlaikė paprasti kaimo žmonės. (...) Regėkime tą gyvybę, juskime ją, gaivinkime ją“.
[42] Miłosz, Czesław. Pavergtas protas. Esė. Vilnius.
 
Žaltys, Vandens religija ir Lietuvos vardo kilmė
 
Lietuvos vardas glaudžiai susijęs su keliais svarbiais poetiniais-mitologiniais provaizdžiais, lemiančiais ne tik valstybės ir joje gyvenančios tautos vardą, bet ir šios tautos charakterį, vidinį psichologinį klimatą, kitaip tariant, šie provaizdžiai yra giliausieji archetipai, glūdintys kiekvieno lietuvio pasąmonėje. Glaustai aptarsime tris iš svarbiausiųjų provaizdžių: Žaltį, Putą ir Velnią.
Mes keliame hipotezę, kad senovės lietuvių (šiuo atveju – bent kol kas – neliečiame terminijos, susijusios su pavadinimais aisčiai, baltai, taip pat tik lyginamuoju aspektu paliesime latvius ir prūsus) religija iki vadinamosios Sovijaus reformos buvo kitokia, kur kas archaiškesnė, nei manyta. Kaip ir daugelis seniausiųjų pasaulio religijų, aprašytų tūkstančiuose knygų, pirmoji lietuvių religija buvo totemizmas. Tai patvirtina gausybė mokslininkų ir filosofų, pradedant Vydūnu, baigiant XX-XXI a. tyrinėtojais. Kokie buvo pagrindiniai lietuvių toteminės religijos totemai? Manome, kad pagrindinis ir svarbiausias jų buvo dvigubas Žalčio / Gyvatės totemas.

Kodėl dvigubas? Žaltys simbolizavo teigiamąją roplio pusę, Gyvatė – neigiamąją, tačiau kartu jie sudarė neatskiriamą diadą.
Žalčio fenomenas plačiai aprašytas pasakos „Eglė žalčių karalienė“ tyrinėjimuose, kuriuose ypač pasistūmėjo G. Beresnevičius, L. Sauka, B. Kerbelytė ir dar daug mokslininkų.

L. Sauka įrodė, kad ši pasaka egzistuoja ir kitose tautose, taigi „lietuviškasis“ Žalčio archetipas visai nėra „lietuviškas“ – jis globalus, apimantis iš esmės viso pasaulio geografiją.

B. Kerbelytė pripažino G. Beresnevičiaus įžvalgą, kad „Eglė žalčių karalienė“ nėra tiesiog pasaka, o teogoninis mitas, etiologinė sakmė, t. y. itin svarbus tekstas apie pasaulio (ir Lietuvos) sukūrimą.

Pereinant prie Putos provaizdžio, susiduriame su kosmine Žalčio charakteristika. Viena vertus, jis žemės gyvūnas, antra vertus – vandens gyvatė (angl. water-snake), nes puikiai plaukioja, be to, minėtoje pasakoje turi povandeninius rūmus. Puta, kuria turi atplaukti brolių nužudytas Žaltys, yra pirmoji toteminė žmogžudystė pasaulyje, kurią galėtume palyginti su Kaino ir Abelio provaizdžiu. Pasaulyje beveik nėra tautų (išskyrus eskimus ir samius), kurios nekariautų. Žmogus visada kariavo, tačiau visi karai turėjo pradžią, ir ji, pasak S.Freudo, buvo tabu sulaužymas, kai nepabijota blasfemizuoti totemo. Kodėl „broliai“ nužudė Žaltį? Nepamirškime tautosakos, į kurią visada galime atsiremti, ypač turėdami galvoje, kokia ji turtinga. „Broliai“ žudė ne bet ką, o jų sesers – Raganos, Regėtojos, Žalčio kulto žynės - garbintą totemą. Viena religija pakeitė kitą, kaip tai visada būdavo istorijoje. Be abejo, Žalčio kultas liko gyvas, – ir netgi iki XXI a. Kaip jau minėjome, esama duomenų, kad ir dabar Lietuvoje yra žmonių, laikančių Žaltį namuose kaip sargą, draugą, tačiau jo fukcija nėra tartum sarginio šuns, tai – sakralus gyvūnas.

Pagarba Žalčiui jaučiama daugybėje dainų, pasakojimų, apeigų. Puta šiam provaizdžiui suteikia platesnę erdvę, parodydama, kad Žaltys yra kosminė būtybė, kilusi iš amžinųjų vandenų, iš kurių sukurtas pasaulis (taip tvirtina daugelis senųjų pasaulio religijų). Jei leistume fantazijai kerotis, pamatytume, kad didžioji dalis mokslinės fantastikos „atsitiktinai“ yra susijusi su Žalčio / Gyvatės provaizdžiu, ir daugelis „piktųjų ateivių“ tiesiog atkartoja šio totemo archetipą.

Apie Putą ir Žaltį dar kalbėsime plačiau, tačiau tai neįmanoma nepristačius ir trečiojo sando – Velnio (senoviškai – Velino) provaizdžio. N. Vėliaus, R. Racėnaitės ištyrinėtoji chtoniškoji dievybė taip pat turi kelias konotacijas: senojoje religijoje Velinas buvo Žalčio atstovas anapusiniame pasaulyje, psichopompas, perkeliantis į kitą erdvę, esančią už gyvybės ir mirties ribų. Kaip vėliau nagrinėsime, o čia tik užsiminsime, psichopompais senojoje lietuvių religijoje buvo daug kas: pavyzdžiui, bitės, žuvys, įvairūs augalai. Vis dėlto Velinas, keičiantis religijai, tapo piktojo judėjiškojo nahaš atitikmeniu – tuo, kuris sugundė Adomą ir Ievą, tuo, kuris buvo sutapatintas su šėtonu (paradoksas: revoliucionieriumi), liuciferiu (paradoksas: šviesos nešėju). Neapykanta Velino provaizdžiui davė savo rezultatus: lietuviai tapo savižudžių, alkoholikų, smurtautojų tauta. Vis dėlto lietuviuose esama ir gerojo Žalčio prado, kuris pasireiškia kūrybiškumu, darbštumu, intelektu.

Šie pradiniai štrichai tik apytiksliai parodo, kurlink mes eisime tyrinėdami minėtus ir čia dar neaprašytus provaizdžius.

Svarbiausia – įsisąmoninti, kad „pagonybės“ tradicija (jos kismą puikiai aprašė J. Jonutytė bei tradicionalistų perenialistų mokyklos atstovai), kaip ir kiekviena religija (pvz., per amžius kintantis hinduizmas), nuo senovės kito ir keitė formą; ją vis pildė, susino vėlyvesnės, civilizuotesnės religijos formos. Pirminė, tyroji, toteminė religija – tai Žalčio kultas, propagavęs gyvybę, sveiką geismą (nepaliestą tabu, t. y. „brolių“ įvykdytos žalčiažudystės), gyvenimo džiaugsmą, kokį iki šiol, pasak Alphonso Lingio, patiria kai kurios „necivilizuotos“ Papua Naujosios Gvinėjos ir kitų kraštų tautelės.

Norėdami suvokti, kas yra Lietuva, turime pasinerti į archetipų ir provaizdžių Putas, idant išvystume Žaltį ir visiškai nebaisų Veliną.  Tiksliau – į Vandenį, kurio archajiška religija tiesiogiai siejasi su Žalčio garbinimu.

Pradėkime šią sudėtingą temą nagrinėti nuo tautosakos, tiksliau, mūsų sakralinio paveldo – sutartinių. Vieną jų pristato romuviečiai krivio Jono Trinkūno knygelėje „Žodžiai mūsų dievams ir deivėms“ (Vilnius: Romuva, 2010).

„Vanduo lietuvių papročiuose ir senojoje pasaulėžiūroje labai svarbus. Mitinis pasaulis prasideda iš vandenų. Visose kalendorinėse ir šeimos šventėse vanduo naudojamas kaip švarinanti ir šventumą teikianti galia. Tai matome ir girdime seniausiose liaudies dainose bei sutartinėse, kurios veikia kaip maldos ar užkalbėjimai.

Teka upelė, dobile,
Dobiluci, dobile.
Teka Dunojus, dobile,
Dobiluci, dobile.
Kas toj upelėj, dobile?
Dobiluci, dobile.
Krėstalis stovi, dobile,
Dobiluci, dobile.
Kas unt to krėslo, dobile?
Dobiluci, dobile?
Mergelė sėdi, dobile,
Dobiluci, dobile.
Kų ana veikia, dobile?
Dobiluci, dobile.
Galvų šukuoja, dobile,
Dobiluci, dobile.
Plaukit plaukeliai, dobile,
Dobiluci dobile.
SIS.139“ (Trinkūnas 2010, p. 47)

Ką galėtume pasakyti apie šią vieną iš daugelio sutartinių, kuriose minimas vanduo? Dekonstruojant sutartinės tekstą, pirmiausia atmetame sakralinę formulę „dobile, dobiluci, dobile“, kol kas nebandydami išsiaiškinti, kokia dobilo prasmė šiame kontekste. Siužetas čia lyg ir nesudėtingas: teka upelė Dunojus, o upelėje (sic) krėslas, ant kurio sėdi mergelė, šukuoja galvą ir į upės vandenį leidžia plaukus. Kyla keli klausimai:

1) Kodėl upelė – Dunojus?
2) Kodėl krėslas upelėje, o ne ant žemės?
3) Kodėl mergelė krėsle šukuoja plaukus ir leidžia juos į vandenį?
4) Kas yra dobilas šiame kontekste?

Keliame hipotezę. Dobilas (įprastas žemės augalas) čia supriešinamas su upele ir joje plaukiančiais plaukais. Dobilo žiedai kažkuo primena mergelės (dar nenuskinti žiedai) plaukus. Kodėl krėslas upelėje? Tai – senovinio ritualo atkartojimas. Gali būti, kad toks ritualas (ar panašus) vykdavęs vandenyje.

LKŽ nurodoma, kad „dóbilą mìndyti (mìnti, trem̃pti) Rod“ reiškia „likti gyvam, gyventi“: „Tas daugiaus dobilo nemys B. Neilgai dobilą mins Ss, Trgn. Blogas ans – nebmìns jau dóbilo Krš. Šitas žąsiukas nemins dobilo Kp. Ta motriška nebtremps dóbilą, t. y. nebiškatės, nebišmins J.“ Vadinasi, tas, kuris „trempia dobilą“ – gyvena. Pirmiausia – tai Gyvybės simbolis Trimp(a)s, vėliau tapęs dvigalvių Žalčiu (Autrimpu ir Patrimpu).

Žinoma, krėslas – tik simbolis, mergelė galėjo būti tiesiog įsilipusi į vandenį ir šukuoti jame plaukus. Kokia galėtų būti tokio ritualo prasmė? Vandens dievo pagarbinimas, tuo pačiu tarsi atsiprašant („dobiluci“) dobilo – žemės dievo atstovo. Krėslas taip pat simbolizuoja tam tikrą stabilumą ir pastovumą, kitaip tariant, šis ritualas – ne vienkartinis „plaukų šukavimas“, o į amžinybę mus nukeliantis vandens tekėjimas. Galima tik įsivaizduoti: švarus oras, jokios industrinės ir juolab postindustrinės civilizacijos, pusnuogės mergelės, nebijančios krikščionybės atneštos „gėdos“ ir „nuodėmės“, šukuoja plaukus ir siunčia juos į vandenį kaip gerą ženklą – kad jos yra vandens dukterys.

Dunojus – tolokai nuo Lietuvos esanti upė. Tačiau iš tautosakos akivaizdu, kad mūsų protėviai ją puikiai žinojo. Kuo ji svarbi mūsų tautosakai? Dunojus – vandens religijos simbolis. Tai – antra ilgiausia upė Europoje po Volgos, tekanti per dabartines Vokietiją, Austriją, Slovakiją, Vengriją, Kroatiją, Serbiją, Bulgariją, Moldovą, Ukrainą ir Rumuniją. Ji apima didelę dalį Europos, upės ilgis – 2860 km. Tačiau įdomiausia ne tai, kiek šioje upėje žuvų, o kokia jos vardo etimologija. Manoma, kad vardas upei suteiktas iranėnų, o PIE (indoeuropiečių prokalbėje) *dānu - „upė“ (*dā – „plaukti, tekėti, keistis, greitas, prievarta, nedisciplinuotas“). Indoeuropiečių protėvių tikėjime garbinta upių deivė *Deh2nu-[1]. Sembą iš visų pusių supa toponiminiai dariniai su šaknimi dan-, klaipėdiečiams gerai pažįstama Danė. Daugelyje austroneziečių kalbų iš jų prokalbės žodžio *daNum ("gėlas vanduo") kilę vediniai reiškia vandenį.
Sanskrito kalboje dānu reiškia „lietų“ (sic), Avestos kalboje – „upę“. Tiksliau, pirminę kosminę upę ir Rigvedoje minimą upės deivę Dānu, asurų danavų rasės motiną. Dānu tėvas – Dakša, dievas kūrėjas, vienas iš Pradžiapačių (plg. lietuvių dievą kūrėją Praamžį, kurio ir vardas, ir funkcijos sutampa su hinduistų dievu kūrėju). Dānu – viena iš 13 Dakšos dukterų, iš kurių daugelis buvo ištekėjusios už Somos (Soma arba Čandra, sanskr. „sultys“, „švytėjimas“) – Vedų mėnulio dievu, kuris Avestoje virsta haoma ir abudu jie simbolizuoja tai, kas vadinta įvairiai: gyvybės eliksyrą, filosofinį akmenį, nemirtingumo vandenį. Atkreiptinas dėmesys, kad Soma / Čandra kaip mėnulio dievas reguliuoja potvynius ir atoslūgius. Tai jam tekę padaryti po to, kai teko patirti Dakšos bausmę už didesnį prielankumą vienai iš dukterų (Rohini). Dėl kosminės harmonijos nesilaikymo Soma tapo nemirtingu, tiksliau, mirdavo ir lyg feniksas vėl prisikeldavo („tamsioji mėnulio pusė“).

Grįžtant prie pirminio vandens kosmogonijos, danavai (vandens dievai) sukilo prieš devas. Realybėje tai buvo dvi skirtingos arijų, pirmųjų indoeuropiečių grupės. Indoarijai tikėjo, kad tikroji dievų motina buvo Aditi, o iranėnai-arijai (Dasyu) manė, kad tai – Diti, jos dvynė sesuo. Rigvedoje vandens dievai tapo demonais, sukilėliais, „blogiečiais“, „šėtonais“. Nugalėtieji danavai buvo įmesti į okeano gelmes (tai padarė Indra, kitais šaltiniais Rudra).

Keliame hipotezę, remdamiesi šia tautosaka, kad pirminė – vandens – religija, patyrė pralaimėjimą ne vėliau kaip indoeuropiečių protėvynės laikais, kitaip tariant, pralaimėjusieji – iranėnai – turėjo migruoti. Toliausias jų migravimo taškas – Osetija Kaukaze. Iranėnų ryšys su lietuviais yra nenuginčijamas, nors ir ne visada aiškus. (Vien ko vertas faktas, kad šiuolaikinėje osetinų kalboje vanduo yra „don“. Beje, sanskrito kalba „tirtha(s)“ reiškia „tiltas, brasta“.) Apie Vėjūką ir kitas iranėnų / lietuvių paraleles – kiek vėliau, o užbaigdami Dunojaus temą, paminėsime dar vieną keistoką, intriguojantį dalyką. Etimologai iš Dānu kildina daugelį upių – Danu upę Nepale, Doną, Dunojų, Dnieprą, Dniestrą ir kt. Lietuvoje turime daug upių ir ežerų, susijusių su Dānu: Dunajus (8 vietose), Dūnajus, Dunojus, Danajus, Dunojėlis. Kaip pažymi Aleksandras Vanagas, „šie upių ir ežerų vardai yra tam tikras Europos upės vardo Dunojus refleksas upių vardyne“ (Vanagas 1981, p. 96).

Dānu pastatytos dvi šventyklos Bali saloje Indonezijoje: Pura Bratan (pilnas pavadinimas – Pura Ulun Danu Bratan) – pagrindinė vandens ir Šivos šventykla Bali saloje, bei Pura Ulun Danu Batur. Atkreipsime dėmesį į stulbinantį faktą – didžioji dalis iš 4 milijonų Bali salos gyventojų tiki seniausia pasaulyje – vandens religija, Agama Tirta (Agama Tirtha), „švento vandens tikėjimu“, priskiriamu šivaizmui. Nors kitų hinduizmo bei budizmo pakraipų šventikai bandė atversti Bali gyventojus į savo religiją, šie išlaikė nemažai senosios vandens religijos bruožų.

Agama Tirta šventyklos – jungtis tarp žmonių ir dievų. Bali gyventojai tiki dvasiomis, vaiduokliais, kurie gali slėptis juodose katėse, varnose arba nuogose moteryse (sic). Agama Tirta turi gausybę ritualų – nuo simbolinio mergaičių apvalymo vandeniu po pirmųjų menstruacijų iki kremavimo. Agama Tirta religijai, Bali gyventojams artima lietuviškąjį Pilėnų atitikmenį turinti masinės savižudybės idėja, vadinama puputan. Pirmieji ją aprašė olandai, kolonizavę Bali.

Paskutinis iki šiol žinomas puputan atliktas 1946 m. lapkričio 20 d. per Indonezijos Nepriklausomybės karą (1945-1949), šiai masinei savižudybei vadovavo pulkininkas leitenantas I Gusti Ngurah Rai (1917-1946), 1975 m. paskelbtas nacionaliniu didvyriu (kaip Margiris): jo atvaizdas yra ant pinigų, statulose, jo vardu pavadintas Ngurah Rai Tarptautinis oro uostas Bali saloje. Olandų pavergti baliečiai didelius puputan atliko ir 1906 bei 1908 metais Badunge ir Klungkunge.

Agama Tirta atmetė hinduizmo reinkarnacijos konceptą, vietoje jo egzistuoja daugybė hyang (plg. šintoistų kami) – nematomų dvasinių būtybių, kurios gali būti ir dieviškos, ir protėvių vėlės. Hyang‘ai gyvena kahyangan‘e („rojuje“). Aukščiausiasis dievas – Brahmano atitikmuo (ir wayang šešėlių teatro pagrindinis herojus – kaip tai simboliška!) yra Acintya / Atintya (sanskr. „tas, kurio neįmanoma suvokti“) / Tunggal (bali k. „vienybė“). Hyang‘ai, turėdami galią kebatinan, gali daryti gerus arba blogus poelgius. Vandens religijoje yra žynio luomas, tačiau žynys nėra susijęs su konkrečia šventykla (pura), o veikia kaip dvasinis lyderis ir patarėjas visoje šalyje. Žyniai būtini ceremonijose, kuriose naudojamas (šventas) vanduo. Jei jis ceremonijoje nenaudojamas, pakanka ir vietinio žiniuonio.

Pura Bratan šventykla pastatyti prie Bratano ežero krantų, netoli Bedugulo kalnų. Žemyn vandeniu įsikūrusios mažesnės vandens šventyklos. Pura Bratan pastatyta 1663 m., jos svarba vietinei irigacijos sistemai (subak) itin didelė. Šventykla pagerbta vaizdu ant kupiūros. Ji sudaryta iš 11 aukštų, kuriuose yra ne tik Šivos, bet ir Buddhos statulos. Bratano ežeras dar vadinamas Šventojo Kalno ežeru dėl ypatingo šių žemių derlingumo. Tai – vėsaus tropinio klimato zona, esanti 1200 m virš jūros lygio.

Dar vienas itin svarbus elementas vandens religijoje – kalba. Šventoji vandens religijos Bali saloje kalba – kawi (sanskr. kavi – „poetas“; žodis kilęs iš šaknies ku, reiškiančios išminčių, išsilavinusį žmogų). Tai – šnekamoji ir rašomoji kalba, pagrįsta senąja javiečių kalba, turinčia nemažai sanskrito skolinių. Kawi kalba turi unikalų raštą hanacaraka / carakan / cacarakan / dentawiyanjana.
Pirmasis žinomas dokumentas šiais rašmenimis datuojamas 804 m. Kawi kalba naudojama įvairiose ceremonijose – ypač vestuvėse. Tai – labai estetizuota kalba, primenanti Shakespeare‘o laikų anglų kalbą, o kawi rašmenys rašomi ant palmių lapų (lontar).

Pasaulyje yra ir kitų vandens kalbų.

Be to, kaip ištyrė 30 metų tam pašventęs profesorius iš Maltos Universiteto Joseph M. Brincat, kalbos plinta kaip vanduo.

Nuo dobilo ir Dunojaus perėję prie Bali salos, kokias išvadas galime padaryti? Pradžioje – dvi:

1) Vandens religija (kartu su Žalčio / Gyvatės totemu) – pirmoji pasaulyje, archaiškiausia, kai kur išlaikiusi daug savo elementų, kai kur mažiau. Bali saloje Indonezijoje ji užgožta mažiausiai, Lietuvoje apie vandenį kalbama nedaug – kaip apie mirusįjį – arba gerai, arba nieko (dažniausiai nieko arba vos keliais sakiniais).

2) Iš pirmosios išvados išplaukia antroji, atsakanti į klausimą, kodėl vandens religija tapo tabu. Vėliau plačiau nagrinėsime šį procesą, tačiau dabar negalime nepaminėti, kad jo esmė – tai, kad vandens religijos išpažinėjai buvo paversti neigiamais, jie pradėti niekinti, geriausiu atveju ignoruojami, savaip interpretuojami.

3) Poetiškai žvelgiant, pusę žmogaus (realiai kiek daugiau – apie 70 proc.) sudaro vanduo, pusę – sapnai... O ir objektyvios tiesos tame esama: vokiečių chemikas Friedrichas Kekulé (1829-1896) benzeno žiedo struktūrą 1865 metais atrado po to, kai dienos metu susapnavo gyvatę, ryjančią savo uodegą (Ouroboros, Žaltį).

Lietuvos vardo kilmė

Lietuvos vardas neabejotinai susijęs su žodžiais lieti, lietus, t.y. su vandens stichija, seniausiąja – Žalčio (tuo pačiu – vandenų) religija.

Tiesiogiai su Lietuvos vardu, kaip jau minėjome, sietume ir vieną vandens dievų – Lietuvonį, pirmąsyk paminėtą 1582 m. M. Strijkovskio. „Lietuvonis (Lituwanis), kuris lietų duoda; jam aukodavo įvairių spalvų vištas – baltas, juodas, raibas ir kitokias“[2]. Lietuvonis buvo tas dievas, į kurį kreipdavosi lietaus iššaukimo arba atitolinimo apeigų metu.

Įdomu, kad LKŽ nurodyta antroji žodžio „lietuvas“ reikšmė (2 lietùvas sm. (2) BŽ61 psn.) reiškia aukuro indas, iš kurio buvo pilamas aukai vynas ar kas kita.

Lietus lietuviams yra „kraujyje“, genuose, pasąmonėje. Prisiminkime kad ir Maironio žodžius: „Aš be tavęs kaip be lietaus išdžiūvusi žemė“ (iš eilėraščio „Draugo liūdesys“[3]). Žinomos ir mielos frazės „grybų lietus“, „karalių lietus“ (su saule).

„Lietingomis“ vadingos graikų mitologijos nimfos Hajadės (Ὑάδες), nešančios lietų, atsiradusį nuo verkimo iš sielvarto, žuvus jų broliui Hijui medžioklėje per nelaimingą atsitikimą (kažkuo primena „Eglę žalčių karalienę, tiesa?). Hajadės buvo Atlaso dukterys (sąsajos su Atlantida, kurias aprašė Platonas?).

Japonų mitologijoje gerai žinomas lietaus dievas drakonas (sic) Zennyo Ryūō (善如龍王). Teigiama, kad 824 metais Kijoto imperatoriškuose rūmuose vykusiose lietaus iššaukimo varžytuvėse buvo iškviestas Zennyo Ryūō. Tai padaryti pavyko žymiam budistų vienuoliui, Didžiuoju Mokytoju tituluojamu Kūkai (空海, 774-835). Kūkai įkūrė bene paslaptingiausią japoniškojo budizmo atšaką – šingoną.

Žaltys, kaip ir drakonas, yra patekęs yra pasaulinio garso mitologijos sąvadus, pvz., „Britannica Encyclopedia of World Religions“ (sudarė Wendy Doniger, 2006, p. 1160), J. D. Conway knygą „Magickal, Mystical Creatures: (Llewellyn Worldwide, 2001, p. 128), kur aprašomas kaip šventas gyvūnas, susijęs su Saule, vaisingumu ir derlingumu, saugantis namus, maitinamas pienu, o tie, kurie nužudo žaltį, sulaukia nelaimės.

Lietaus iššaukimo apeigos, vadinamos „lietaus šokiais“, gerai žinomos tarp indėnų, kai kur praktikuojamos iki šiol[4]. Labiausiai tuo garsėja labai sena tautelė (dabar jos atstovų tėra apie 10 000) zuni (a:shiwi), gyvenanti JAV, Arizonoje ir Naujojoje Meksikoje, prie Zuni upės. Zuni kalba (shiwi‘ma) – izoliuotoji, t. y. jos ryšys su kitomis kalbomis nenustatytas. Kitaip tariant, tai – itin sena tauta.
Rytų Europoje slavų tautos ir rumunai yra praktikavę lietaus iššaukimo ritualus, išlikusius iki XX a. Tai – bulgarų ir rumunų paparuda, rumunų caloian (šis pavadinimas dažniausias pietų Rumunijoje, Valachijoje), bulgarų, kroatų, serbų, makedoniečių perperuna, kurio pavadinimas susijęs su aukščiausiuoju slavų panteono dievu Perunu (analogiškai – su lietuviškuoju Perkūnu). Įdomu tai, kad perperuna (arba preperuša) turi ir kitą pavadinimą, kuris mums ypač įdomus: dodola (kitaip – doda, dudulya, didilya). Slavų mitologijoje Dodola – lietaus deivė, Peruno žmona[5]. Dodola melžia dangaus karves – debesis, todėl lyja.

Lietaus iššaukimas tiesiogiai susijęs su fertilizacijos ritualais tiek šiapus, tiek anapus Atlanto, yra ikikrikščioniškas, vėliau bandytas „užtušuoti“ Velykomis. Caloian metu mergaitės iš molio pagamina lėles, simbolizuojančias Saulės Tėvą ir Lietaus Motiną, aprengia jas tradiciniais drabužėliais, padeda ant medinės lentos ar į improvizuotą medinį karstelį, orgamentuotą gėlėmis (kaip matome – tai džiaugsmo religijos, egzistavusios iki Žalčio nužudymo, reliktas, kai mirtis nebuvo laikoma liūdesio priežastimi) ir palaidoja. Tiesa, palaidojimas įvyksta tik tada, kai su karsteliu apeinami visi pasėliai, vandens šaltiniai. Po trijų dienų caloian iškasamas, sugražinamas į kaimą, apraudamas ir galiausiai išleidžiamas pavandeniui – į upę, ežerį, šaltinį. Pasibaigus šiai įdomiai ceremonijai, kepamas pyragas ghizman. Yra liudijimų, kad tokie ritualai Makedonijoje atlikti apie 1960-1970 metus[6].

Grįžtant prie Dodolos (albanai ją vadina dudulë, graikai – tuntule), mokslininkai mano, jog šis vardas tiesiogiai susijęs su lietuviškuoju Dunduliu[7], Perkūno sinonimu (antra dundulio reikšmė, kaip rašoma LKŽ, yra „verpetas, sūkurys“ – kaip matome, čia ir vėl sąsajos su vandeniu ir gyvastimi, gyvybe).

Slavų folklorą tyrinėjusi Bronislava Kerbelytė pažymi, kad „pietų slavuose populiarios giesmės apie merginų ir vaikinų santykius su mitinėmis būtybėmis – kalnuose ir prie vandens gyvenančiomis vilomis / samovilomis / divomis. Vila varžosi su moterimi, kuri iš jų gražesnė, ir pralaimi. (...) Vila užnuodija vyro žaizdas; jis miršta“[8]. Tai – mitologinio epo, primenančio „Eglę žalčių karalienę“ reliktai.

Šumeruose maišytas gėlas vanduo su molinguoju (taip atsirado pasaulis). Lietuviškai tai - lėnas vanduo. Žodis „lėnas“ reiškia „tykus, ramus, romus, neskubus, švelnus, nesmarkus, lankstus, liaunas, nuolaidus [apie, pvz., ežero krantą]“. Lankstumas ir liaunumas galėtų būti siejamas su Žalčiu. O pats žodis „lėnas“ – su žodžiu „leitas“ (leĩtas, -à adj. (4) K.Būg(Kv), NdŽ lėtas, romus; švelnus, LKŽ). Nuo „leito“ – vienas žodis iki „lietaus“, ramaus, lėto, lietuviško, iki Lietuvonio ir, žinoma, Lietuvos. Dar turėtume nepamiršti įrankio, vadinamo „lieta“ (LKŽ líeta: „ablius, leistuvas, kaltas ir pjūklas“), tuo pačiu žodžiu vadinami ir „nauda, pelnas, tikslas, daiktas, dalykas, reikalas, [žmogaus] būdas, ypatybė, valstybė, valdžia“. Įdomiausia citata būtų bene šioji: „Pavedė savo valdžią, įduodamas lietos arba ūkės lazdą, krivūle būk vadinamą A1884,81 (LKŽ)“.

Su šiais žodžiais akivaizdžiai susijęs žodis „laitotis“ – „gerai gyenti, netaupyti“. Tai – praeities reliktas iš Žalčiavos laikų, kai gyventa laitojant, t. y. nieko nestokojant.

Jei susumuosime tai, apie ką kalbėjome, matysime, kad Lietuva – tai lietaus, žynių (senosios religijos, kurios simbolis – krivūlė), nagingų žmonių, turinčių tam tikrų specifinį charakterį šalis. Mūsų tauta – lietuviai – savo tautosaka, folkloru, mitologija ir kalbiniais niuansais artimai susijusi su finų (suomių, samių, lyvių), baltų (latvių, prūsų), slavų, romanų, germanų, tolimiau – keltų, ilyrų (albanų), iranėnų, indų tautomis.

Adolfo Šapokos istorijoje skaitėme apie Lietavos upelį Aukštaitijoje. Iš tiesų mūsų bočiai gyveno prie upių, savo civilizaciją kūrė pakrantėse, pilkalnius, o vėliau miestus statė prie santakų… Hidrosistema formuoja Lietuvos fenomeną. Ikiagrarinėje senovėje upės buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Žemdirbių kultūroje upės taip pat neprarado savo reikšmės, jos dovanojo ženklią mitybos dalį, gimė žvejų magija, ritualai, specifinė leksika.

Žuvų migracija ir nerštas buvo neeilinis įvykis senovėje. Jų antplūdis džiugindavo senovės žmones, suburdavo gentis, o jų gausa simbolizuodavo gerovę, pilnatvę. Žodis Lietuva ilgainiui ėmė reikšti gausybę, gerovę. Žodžiu „lietuva“ žmonės iš pradžių vadino seklesnes upių pakrantes, kurios geriausiai tiko žuvims telktis, dėti ikrus, vėliau mirti. Lietuva – tai pirmiausia nerštavietė, gana sekli, o ne gili kaip sietuva. Į lietuvas ateidavo daug žuvies, todėl šis žodis įgavo papildomas reikšmes, susijusias su laimikiu, sotumu, o nerštas, žuvienė ir ikrai pasidarė visuotinu savimonės bruožu: gyventi lietuviškai reiškė gyventi turtingai, patirti gamtos ir  gyvenimo dosnumą.

Lietžuvėmis žmonės vadino gėlavandenes žuvis. Lietuva – čia neršiančių žuvų pavadinimas – tai liet(ž)uvių kraštas. Dauguva – daug žuvų, Nemunas – upė, kurioje migruoja nebylios lietžuvės. Pagal jų kelią nuo jūros į Nemuną ir jo intakus galima nubrėžti žemėlapį, rodantį etnografines lietuvių žemes. Nemuno baseinas, o jo pabaigioje – marios, mirtis, galutinis žuvų migracijos taškas. Kadangi žuvys neršdamos nesimatina, o padėjusios ikrus dažnai žūsta, lietuviai jas pavadino žuvimis, - žuvusiomis. Vadinasi, mūsų protėviai tapatinosi su gyvenimo ir mirties ciklu, kurį išgyvena žuvys. Ir dabar lietuviai migruoja po pasaulį kaip tos žuvys.

Kapavietės vandenyje, pirmą kartą Vytauto Urbanavičiaus aptiktos Obeliuose apie 1975-1977 m., taip pat susiję su žuvimis. Lietuva – tai ir laidotuva. Vėlės pereina į vėliavas, plėvėsuojančias vėjyje ir talkinančias gyviesiems kare ir taikoje.

Lietuva yra tai, kuo kadaise buvo – Lietaus ir Vandens, Žalčio, Žuvies ir Patrimpo šalis. Vandens garbintojams susipykus su Ugnies garbintojais, įvyko tragedija – Žalčio, Žuvies Karaliaus nužudymas, vandens garbintojų atsitraukimas (polinkis į savižudybę) į pogrindį, dvasinis partizanavimas, o Ugnies religija paėmė viršų. Sovijus galutinai viską reformavo, sujaukė, stengėsi uždangstyti viską Mirusio Miesto legendomis. Tačiau apie vandenį mitologijoje, tautosakoje, pasakose, dainose yra tiek daug kalbama, o kur dar hidronimika, helonimika...

Kai Lietuvai iškilo pavojus tapti išnykusia, asimiliuota kaip Prūsija, vandens garbintojų pogrindis priminė Ugnies garbintojams, kad yra vienas Kelias (kūlgrinda, per pelkes, sunkus  kelias), būtent – VIENAS. Jie susivienijo ir pasiekė aukso vidurį tarp matriarchato ir patriachato. Ypač vykusiai tai padarė latviai (laumių ir mačių kultas), todėl jų religija net dabar pripažinta valstybės pagrindu (dievturyba). Romuviai pernelyg prisirišę prie Ugnies stichijos, nors Vanduo gerbiamas, apie jį – kaip apie mirusį (o juk tai Velino / Velnio valdos) – gerai arba nieko. Dažniausiai nieko, ir dar truputį gerai.

Indoeuropiečių prokalbės (PIE) etimologija rodo, kad žodis „žuvis“ lietuvių, latvių ir prūsų kalbose (žuvis, zuvis, suckis) yra artimas tik graikų ichthos (ichtiandrų civilizacija; juk graikai priminė apie Atlantidą) bei iranėnų paveiktiems armėnams (jukn). Lietuvių ryšys su iranėnais įrodytas, o graikiškos galūnės, vardai (Kostas ir pan.) rodo, kad ryšio būta. Kitos tautos paėmė kitą PIE šaknį, susijusią su žuvimi.

Kalbant apie pasaulio mitologiją: gėlas vanduo-tėvas-sperma (abzu) susimaišė su sūriu vandenimi-įsčiomis (tiamat), ir gimė daug žuveliokų. Iki šiol pasaulio kalbose AB/AP reiškia vanduo / tėvas.

Gamta yra didžioji erotika, nesustojanti natūralaus sekso mašina. Ugnies religija bandė tai paslėpti, žmonės prisidengė drabužiais.

Vandens religijos žmonės vaikščiojo nuogi arba su nedaug drabužių, jie dar nebijojo žmogžudystės ir kito blogio. Tai buvo Edenas. Po Žuvies Karaliaus, Žalčio žmogžudystės visi pradėti gąsdinti nuodėmėmis, nuogumas tapo nuodėme, kurtos legendos apie jūrų pabaisas, o dabar – apie roplių civilizaciją, kuri neva gyvena žmonių kūnuose (reptilijos).

Edgaras Cayce‘is rašė, kad iškils sala, panaši į Atlantidą, kai jau žmonėms reikės gelbėtis nuo savęs pačių. Marse rastas VANDUO, po VANDENIU yra povandeniniai miestai, skirti išsigelbėjimui nuo tvano. Biblijoje Dievas atskyrė vienus vandenis nuo kitų vandenų (perimtas šumerų mitas), o visa ko pradžia buvo tehom (Bedugniai Vandenys, abzu). Beveik neabejojama, kad Viduržemio jūros civilizacija (Nuragija Sardinijoje, Malta, Sicilija, Korsika, Graikijos salos Santorinis, Kreta) yra nuskendusios Atlantidos liekanos.

„Mūsų santykis su protėvių kultūra – tai, kaip mes ją suvokiame ir kiek dar mums aktualios senosios šventės, jų papročiai, ritualai bei dainos – priklauso nuo to, kiek mes pajėgūs suvokti jų prasmę“[9]. Ritualas – tai praeities atkartojimas. Užuot atkartoję žalčiažudystę, galime imtis gerų darbų atkartojimo, juk Žaltys visuomet buvo mūsų globėjas. Galbūt tai mūsų išeitis?

Kosmologija. Žaltys ir Pasaulio medis

Vienas svarbiausių dalykų, norint suprasti Žaltį ir jo pasaulį, yra Pasaulio medis (lot. Arbor mundi). Tai – ašis tarp šio ir kito pasaulių, savo pavidalu panaši į Žaltį, simbolizuojanti kosmosą, visatą, gyvybę, pasaulio vienovę, tuo pačiu parodanti, kad gėris ir blogis yra netinkamos savokos pasauliui apibūdinti. Šviesa be tamsos ir tamsa be šviesos negali. Tai sako ir šiuolaikiniai astrofizikai, ir senovės tikėjimai, tarp jų – ir lietuviškasis.

Panagrinėkime Pasaulio medį ir jo struktūrą įvairių pasaulio tikėjimų, tautų bei lietuvių suvokime.

Pasaulio medis visuomet yra sakraliniame, šventajame pasaulio centre. Jis – vertikalus, taigi pagal Pasaulio medžio modelį matome esmines kosmoso dalis: viršutinę (dangus), vidurinę (žemė), apatinę (požemis). Pasaulio medį galima suvokti ir kaip amžinybę, kurioje praeitis, dabartis ir ateitis susilieja į vientisą „laiką“, kuris iš tikro tėra mūsų sąmonės produktas.

Yra ir kitų būdu skirstyti Pasaulio medį. Šiuo atveju mus domintų skirstymas pagal mitinius personažus. Viršutinėje dalyje paprastai yra paukščiai, viduriniojoje – arkliai (žirgai), bitės, karvės, elniai ir pan. Požemio pasaulyje apgyvendinamos vadinamosios chtoniškosios būtybės – gyvatės, varlės, pelės, bebrai, ūdros, žuvys, lokiai.

Pagal horizontaliąją Pasaulio medžio struktūrą, pasaulis tampa dualistinis: gyvybė priešpriešinama mirčiai (pvz., saulė ir mėnulis). Centre – ritualo objektas, aplink jį – ritualo dalyviai.

Kartais Pasaulio medis vaizduojamas apverstas. Tai greičiausiai susiję su šamaniškomis kelionėmis, kai raganius praranda dualistinį pasaulio suvokimą.

V. Toporovas į Pasaulio medį žvelgia plačiu žvilgsniu, tapatina jį su Pasaulio ašimi[10] (lot. Axis mundi). Pasaulio ašis – tai ir dvasinis, ir fizinis pasaulio centras, kurį nors kiekviena tauta įsivaizduoja skirtingai, akivaizdu, jog tai yra archetipas, t. y. visoms tautoms būdingas vienovės suvokimas.

Pasaulio arba Gyvybės medis būdingas ne tik lietuvių, indoeuropiečių tikėjimams, bet ir Sibiro, mongolų, tiurkų, indėnų, korėjiečių ir kitoms religijoms. Vengrai turi világfa, tiurkai - Ağaç Ana, mongolai – Modun, hinduistai – aśvattha, germanai (taip ir skandinavai) – Yggdrasil (Irminsul), keltai – Bile, gruzinai – Bordžgali (šis simbolis primena besisukančią saulutę, kokios randamos ir Šumere, ir Lietuvoje, ir simboliuoja amžinybę, visatą; šis simbolis dabar daug kur naudojamas Gruzijoje).

Įdomu tai, kad lietuvių (taip pat ir kitų baltų), suomių (finų) ir slavų mitologijose Pasaulio medis yra būtent ąžuolas. Todėl ąžuolų giraitės lietuviams visada buvo šventos, ir Pasaulio medis (Žaltys) bei jo sūnus Ąžuolas, minimi teogoniniame (kosmologiniame) mite

„Eglė žalčių karalienė“, vaidino esminį vaidmenį. Ąžuolų giraitėse būdavo įrengiamos šventvietės – alkai, romuvos.

Darvinistų nuomone, prieš 60 milijonų metų žmonės gyveno medžiuose, todėl medis iki šiol mums toks svarbus. Besidomintiems gamta iš darvinistinės pusės, verta pasižvalgyti Gyvybės medžio tinklalapyje[11].

Senovės egiptiečiai rašė, jog pirmoji pora – Izidė ir Osiris – gimė iš akacijos, kuri laikyta gyvybės medžiu. Gyvybės medžio motyvus iki šiol piešia čiuvašų, armėnų tautos, Asirijoje tai taip pat buvo itin svarbus simbolis. Kinijoje Gyvybės medis (persikas) tapatinamas su drakonu (sic), kuris simbolizuoja nemirtingumą.

Viduramžių alchemikai šią idėją plėtojo ir tapatino Pasaulio (Gyvybės) medį su filosofoniu akmeniu, t. y. nemirtingumu.
Britų genetikas Stephenas Oppenheimeris mano, kad medžių garbinimo kultūra atsirado dabartinėje Indonezijoje maždaug 8000 m. pr. Kr., kai pakilo jūros lygis, tada ji pasiekė Kiniją, Indiją, Artimuosius Rytus, finougrų žemes, Rusiją, Baltijos kraštus, Skandinaviją. S. Oppenheimerio teigimu, pasibaigus ledynmečiui, - apie 12000-5000 m. pr. Kr. – pakilus vandenynų lygiui pietryčių Azijoje egzistavo Sundalendo kontinentas. Būtent Sundalende prasidėjo neolito revoliucija, kilo Austronezijos kalbos, kultūra, kuri pateko į Indiją ir Mesopotamiją, o iš ten – į kitus pasaulio kraštus[12].

Biogeografinio Sundalendo teorija atrodo tikėtina, ji daug ką paaiškina. Šiuo metu yra nemažai mokslininkų, kurie ją palaiko. Neseni genetiniai tyrimai rodo, kad būtent pietryčių Azijoje, Sundalende greičiausiai gimė „europietiškieji“ genai[13]. Priminsime skaitytojams, kad, eidami iš kitos pusės, atsitiktinai buvome atsidūrę ten pat – dabartinėje Indonezijoje, kur vandens religija iki šiol puoselėjama, o gyvatės gerbiamos.

Galime apžvelginėti dar daugybės tautų tikėjimus ir mitologines sistemas, tačiau visur rasime tą patį Pasaulio medį. Jis randamas ir visuose mistiniuose mokymuose, o – kas svarbiausia mums – Lietuvoje.

Lietuvių Pasaulio medis – ąžuolas ir jo „motina“ eglė – krikščionybės ir kapitalistinės vartotojiškos visuomenės buvo pakeisti kalėdų eglute. „Pažymėtina, kad vokiečiai Kalėdų medį kartais vadindavo „gyvenimo medžiu“ – „Lebensbaum“[14].

O štai ši N. Vėliaus citata rodo Pasaulio medžio sampratos kaitą po pirmosios žalčiažudystės, kai atsirado dievų panteonas. Dabar jau vietoje Pirmadievio atsiradę Patrimpas ir Perkūnas tapo „kolegomis“, jiems buvo paskirstytos funkcijos, bet esmė išliko ta pati. „Ąžuolas baltų mitologijoje yra Perkūno medis, juo buvo reiškiama iš viso pasaulio struktūra („pasaulio medis“). Ąžuolinių malkų ugnis būdavo deginama Perkūno garbei. Tie kuršiai, kurie mirusiuosius degindavo ąžuolinėmis malkonis, savo globėju, matyt, laikė Perkūną. O Perkūnas visų pirma buvo karių globėjas. (...) Ghillebert‘as de Lannoy užfiksavo dar vieną baltų mitologijai būdingą detalę – būrimą iš laužo dūmų. (...) Kaip teigia Matas Pretorijus (XVII a.), buvo net burtininkų rūšis dūmonys, kurie burdavo iš dūmų“[15].

Pasak Liberto Klimkos, „Pasaulio Medis – tai ir iš aukos stulpo evoliucionavę tradiciniai lietuviškieji pakelių, sodybų ir kapinių koplytstulpiai, stogastulpiai. Prasmė išliko nepakitusi: tai maldos kelias į dieviškąsias sferas. Koplytstulpiuose ryškus skirstymas į tris dalis: saulutė, koplytėlė su šventaisiais ir žemutinė dalis, aprėminta žalčių pavidalo atramomis“[16].

Jonas Vaiškūnas taip pat pabrėžia Pasaulio medžio reikšmę lietuvių tikėjimui, tiesa, nuvertindamas kitų kultūrų tikėjimus (tai dažna tyrinėtojų klaida – nematyti toliau savo kiemo): „Pasaulio medis – gerai žinomas, bet daug kam abstraktus ir mažai suprantamas dalykas. Manoma, kad šis simbolis būdingas tik mūsų protėviams ir liaudiškajai pasaulėžiūrai. Tuo tarpu tai vienas esmingiausių visos žmonijos vaizdinių, gyvuojantis ir veikiantis iki šiol net ir pačiose moderniausiose visuomenėse. Pasaulio medis tai loginė struktūra, padedanti pažinti Pasaulį ir mūsų pačių vietą jame. Įvairios šiuolaikinės abstrakčios klasifikacinės schemos taip pat dažniausia remiasi struktūriniu medžio principu“[17].

Pasak Virginijos Mikutavičiūtės, „apie Gyvybės medį yra apsiraizgęs žaltys, analogiškas vaizdas ir prie krosnies. Dar XIX a. pakrosnėje buvo laikomas ir globojamas žaltys, o XX a. pradžioje grafiniais žalčio ornamentais buvo dekoruojamas krosnies viršus“[18].

Dainius Razauskas-Daukintas būtent krosnį vadina lietuvių Pasaulio medžio analogu. „Iš tikrųjų, archetipiniame mitiniame pasaulėvaizdyje po Pasaulio medžio šaknimis paprastai gyvena gyvatė, slibinas, žaltys ar panašus chtoniškojo „kosminio roplio“ įsikūnijimas. Savo ruožtu lietuvių mitinėje tradicijoje slibinas, žaltys, atsiduria po krosnimi“[19].

Pasaulio medis tapo įkvėpimu ir lietuvių tautodailininkams, ir profesionaliems kompozitoriams (geriausiu pavyzdžiu tikriausiai galėtų būti Broniaus Kutavičiaus kūrinys „Pasaulio medis“[20]). Nemažai meno kūrinių sukurta, remiantis teogoniniu Žalčio mitu.
Baigiant šią trumpą įžvalgą, norisi dar ir dar kartą pabrėžti – nepamirškime savo šaknų ir Žalčio, kitaip tariant, Gyvybės, Tradicijos, Tautos bei to, kad esame susiję su visu Pasauliu matomais ir nematomais ryšiais.
 
________________________________________
[1] James P. Mallory, Douglas Q. Adams. Oxford Introduction to Proto-Indo-European and the Proto-Indo-European World. London: Oxford University, 2009, p. 434.
[2] BRMŠ II, p. 546.
[3] http://www.antologija.lt/texts/23/tekstas/5.html. Žiūrėta 2012 11 03.
[4] http://www.indians.org/articles/rain-dance.html. Žiūrėta 2012 11 03.
[5] Paul Rankov Radosavljevich. Who are the Slavs?: A Contribution to Race Psychology. University of Michigan: The Gorham Press, 1919, p. 19.
[6] Rodna Veličkovska. Музичките дијалекти во македонското традиционално народно пеење : обредно пеење. Skopje: Institute of folklore "Marko Cepenkov", 2009, p. 45.
[7] Sorin Paliga. Influenţe romane și preromane în limbile slave de sud. Ediţia a II-a. Ediţie electronică. București, 2003, p. 47. http://egg.mnir.ro/pdf/Paliga_InflRomane.pdf. Žiūrėta 2012 11 03.
[8] Bronislava Kerberlytė. Slavų folkloras. Tekstų rinkinys. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2012, p. 248-249.
[9] Aleksandras Žarskus. Rėdos ratas. Kaunas: Dakra, 2009, p. 7.
[10] Топоров В. Н. Древо Мировое // Мифы народов мира: Энциклопедия, в 2 тт. М.: Советская энциклопедия, 1980. С. 398—406.
[11] http://www.tolweb.org/tree. Žiūrėta 2012 11 17.
[12] Stephen Oppenheimer. Eden in the East: The Drowned Continent of Southeast Asia. Phoenix (Orion), 1999.
[13] http://www.eurekalert.org/pub_releases/2009-12/afst-gah120909.php. Žiūrėta 2012 11 17.
[14] Nijolė Laurinkienė. Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose. Vilnius: Vaga, 1990, p. 27.
[15] BRMŠ I, p. 513.
[16] http://www.baltai.lt/?p=1901. Žiūrėta 2012 11 17.
[17] http://alkas.lt/2011/12/22/j-vaiskunas-kai-medziai-kalbejo-audio. Žiūrėta 2012 11 17.
[18] Virginija Mikutavičiūtė. „Senoji krosnis“ // Šiaurės Atėnai, 2006 03 18, Nr. 10 (788). http://www.culture.lt/satenai/?st_id=3581. Žiūrėta 2012 11 18.
[19] Dainius Razauskas-Daukintas. Krosnis mitologijoje. Vilnius: Aidai, 2011, p. 53.
[20] http://www.youtube.com/watch?v=MUuEYptlWWE. Klausyta 2012 11 17.

Kokia religija Lietuvoje seniausia ir kodėl?

 

Parsibeldė kartą Patrimpas prisitrimpęs kaži kokio vandeningo srėbalo, su žalčiu kišenėje, merga už parankės... Žmonai, tiesa, sakė, kad prie Luokės žuvis baldu baidyt iškeliavo. Bet vaidilutės pletkininkės kitą rytelį ralio ralio viską žmonai pikčiurnai ištrimitavo. Gavo Patrimpas per kūną, per kūną, žaibavo žmona skalsiai... Tik žaltys gudriai tylėjo ir alibį tarp smilkinių laikė. Nuo to karto žaltys Patrimpui kaip šventasis.

 

Nežinomas XXI a. žalčių jaukintojas

Čia kalbama apie archaiškiausią Lietuvos religiją – vandens, žuvų, vėliau vandens gyvačių (žaltys yra ir vandens, ir žemės gyvatė) kultą, totemizmą. Totemizmas – pirmoji žmonijos religija. Apie seniausią lietuvių religiją išlikę labai daug medžiagos, tačiau beveik nėra jokių tyrinėjimų – tik nedideli fragmentai panagrinėjimo apie vandens ir žalčio reikšmę tautosakoje. Turime daugiau kaip 5 milijonus tautosakos vienetų (pasakų, dainų etc.), juose daug mįslių, į kurias neatsakyta.

Žaltys kaip simbolis

Keliame hipotezę, kad pirmoji, tikroji lietuvių religija buvo totemizmas (tiksliau - žalčio garbinimas), kuria siekiame įrodyti kelis svarbius dalykus.

Pirmasis: žaltys buvo (ir kolektyvinėje pasąmonėje tebėra) lietuvių tautos simbolis, nes jis buvo totemas, dievybė, garbinta iki vėliau atsiradusios „pagonybės“ ir pirmąsias dvi lietuvių religijas užgožusios krikščionybės.

Žaltys kaip totemas garbintas nuo senovės, skaičiuojamos tūkstančiais metų. Tiksli data nėra tokia svarbi, tačiau apytikslę galima nusakyti – tai mezolito laikotarpis, apimantis 10 000 – 3000 m. pr. Kr. laikotarpį[1]. Nors archeologai pripažįsta, kad „Lietuvos akmens amžiaus dvasinės kultūros raidos pažinimui yra labai nedaug duomenų“[2], vis dėlto Lietuvoje, Latvijoje, Baltarusijoje yra išlikę medinių žmogaus bei – kas mums šiuo atveju yra svarbiausia - zoomorfinių skulptūrų iš šio laikotarpio.

Iš zoomorfinių figūrų išsiskiria elnio, stumbro, žalčio (Žemaitiškės 2-oji gyvenvietė) figūrėlės ir lazdos su briedžio galvomis. Iš titnago gamintos vilko, iš medžio, molio – paukščių figūrėlės, taip pat rasta grafinių žuvų atvaizdų. Be jokios abejonės, tai – totemizmo liekanos, „žvėrių viešpaties kultas“, kaip tai vadina Algirdas Girininkas.
Rasti gyvūnų atvaizdai, padaryti iš įvairių medžiagų – tai ritualams, magijai, totemizmui, šamanizmui skirti artefaktai. Įdomu, kad

Žemaitiškės 1-osios gyvenvietės „mitogramos“ (kelių žvėrių kompozicijos) kartojasi ant Sibiro tautelės nganasanų[3] šamanų odinių maišelių, kuriame būdavo nešiojami totemai. Nganasanų dainų melodijos primena lietuviškąsias. Tai teko girdėti viename iš dokumentinių filmų apie nganasanus, rodytų Lietuvių liaudies centre.

Kiekviena tauta turi savo simbolius, be jų negali gyventi jokia tauta, jokia religija, o ypač pati pirmoji – totemizmas (šamanizmas). Pagal gyvenamąją teritoriją lietuviai savo simboliais - totemais - galėjo pasirinkti gana daug gyvūnų, iš kurių jau kelis suminėjome, kai kuriuos dar aptarsime (pvz., bites), tačiau vis dėlto didžiausią dėmesį lietuviai sutelkė žalčiui. Žaltys (gyvatė), kaip dar ne kartą kalbėsime, yra gyvybės (pats žodis „gyvatė“ kilęs nuo žodžių „gyvata“, „gyvybė“) simbolis, taigi pirmapradis gyvūnas, juolab kad nepavojingas, nenuodingas (Lietuvoje nuodinga tik angis). Žaltys vilioja tuo, kad yra ir žemės, ir vandens gyvūnas (angliškai jis ir vadinamas dvejopai – grass-snake bei water-snake), juodas, blizgus, paslaptingas. Taigi tai – įsikūnijusi gyvybinė energija, o žalčiai - Dievo pasiuntiniai (penates Dii, kaip juos vadino lenkų metraštininkas Janas Długoszas (1415-1480). Buvo manoma, kad žalčiai ne tik turi gyvybės jėgų, bet ir kad juose gyvena protėvių sielos: „Tai buvo įsivaizduojama kaip negęstančios gyvybės jėgos judėjimas iš vieno kūno į kitą“[4].

Pasak A. Girininko, žaltys-gyvatė labai dažnai aptinkamas miškų neolito kultūrų gyvenviečių vaizdinys. „Tai gyvybės ir atsinaujinimo simbolis. Jį ryškiai iliustruoja Žemaitiškės 2-oje gyvenvietėje rastas strėlės antgalis su pavaizduotais ant įkotės žalčiais-gyvatėmis (Girininkas 1990a: 96 (190 pav.). Nešantis mirtį antgalio smaigalys nepuoštas, tačiau strėlės įkotė puošta visa kompozicija: gyvatė veržiasi pro dvi juostų eilutes, tarsi vandens ir žemės sferas – į gyvenimą, kuris baigiasi mirtimi. Apatinėje įkotės dalyje, apsivijusi apie antgalio įkotę, vaizduojama gyvatė ramybės būsenoje. Tai būvis, į kurį gyvatė sugrįžta po mirties. Miškų neolito gyventojams – gyvenimas ir mirtis neatsiejami. Mirtis nėra blogis, nėra pabaiga, tai tik būties dalis, viena iš būties būsenų, tam tikra, laikina gyvybės būsena“[5].

Iki vadinamosios Sovijaus reformos, apie kurią kalbėsime vėliau, ir po kurios totemizmas buvo užgožtas „pagonybės“, dabar skambiai vadinamos „baltų religija“, žmonės į kapą „buvo guldomi suriesti ant šono – miego arba gemalo poza – jie turės iš naujo gimti“[6].

Mūsų laikus pasiekė ir miškų neolito chtoniškieji simboliai (žaltys, velinas, puta), ir agrarinio neolito simboliai – Saulė, Mėnulis, Aušrinė. Taigi lietuviai gali pasidžiaugti, kad iki krikščionybės turėjo net dvi religijas, kurių skirtis buvo didžiausia lietuvių tautos tragedija: pirmoji žalčiažudystė, plačiai aprašyta teogoniniame mite „Eglė žalčių karalienė“. (Tiesa, krikščionybė perėmė ir žalčio kulto elementus: „Vakarų Lietuvoje, palei Rytprūsių sieną ir XIX a. vidurio Prūsų Lietuvos protestantų kapinėse aptikta labai vertingų ir įdomių antkapinių paminklų. Tai – nei kryžiai, nei stogastulpiai. Savo forma šie paminklai primena rupūžes, driežus ar kitokius roplius (51-58 pav.)“[7].

Pagarba žalčiui minima jau XIV a. metraščiuose. Žaltys rūpestingai globotas, saugotas, sutikti jį – laimės ženklas, namuose laikomas žaltys neša palaimą, troboje jam duodama ypatinga vieta. Aitvaras, nešantis turtus – tai žaltys ilga uodega, tik skrendantis ir žeriantis šviesą.

Žaltys tautosakoje vadinamas dievų siuntinėliu, pjaunant žolę aplenkiamas. M. Gimbutienė yra pasakiusi aiškiai: „Užmušti žaltį – nusikaltimas. Sakoma: „Nepalik negyvo žalčio gulėti lauke; palaidok jį. Matydama mirusį žaltį, saulė apsiverks“[8].

M. Gimbutienė pabrėžė, kad jau III tūkst. m. pr. Kr. Dunojaus kultūros keramikoje buvo roplių atvaizdų, žalčių figūros puošė neolito molio dirbinius, akmeninius ir žalvarinius kirvius, jos aptiktos Skandinavijos uolų piešiniuose, geležies amžiaus keramikoje, žalčio motyvas dažnas Graikijos mene (ikigeometriniame, geometriniame ir Korinto). Lietuviai, pasak archeologės, žaltį ypač dažnai vaizduodavo IX-XI a. segėse bei apyrankėse.

Žalčio simbolis – totemas – neatsirado dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Jis atkeliavo iš toli. Pasak M. Gimbutienės, IV tūkst. pr. Kr. simboliai į Europą atkeliavo iš Artimųjų Rytų, tiksliau, Mesopotamijos, per Kaukazą, kitus regionus. Štai kodėl (ir ne tik dėl to) žalčio kaip gyvybės simbolis lietuviams visada buvo svarbiausias, šventas ir neginčijamas.

Lietuvą vadinamaisiais ikiistoriniais laikais galime vadinti Žalčiava. Spėjame, kad tai buvo laimingas lietuvių gyvenimo tarpsnis, jie nebuvo okupuoti, nevyko karai. Poetiškai kalbant, Žaltys globojo Lietuvą – lietaus, vandens kraštą ir jos gyventojus lietuvius.
Irena Čepienė apgailestauja, kad Lietuvoje plinta tautinis nihilizmas, dėl kurio negerbiama mūsų žemė, istorinis palikimas, papročiai, kultūra. O juk etninės kultūros vertybės –¬ tai „tautai reikšmingi paveldėti, saugomi, tęsiami ir naujai kuriami dvasinės ir materialinės kultūros dalykai“[9]. Tai – gyvoji tradicija, kuri, deja, baigiama primiršti, nes dvasingumą keičia vartotojiškumas. Įdomi autorės pateikta senosios lietuvių kultūros apžvalga. Joje bandoma laviruoti tarp įvairių požiūrių, pvz. archeologių Ramutės Rimantienės ir Marijos Gimbutienės. Pirmoji mokslininkė mano, kad neolito laikotarpiu Lietuvos gyventojai tikėjo žmonių pramote esant Žvėrių Viešpatę arba Briedžių Briedę (Elnę). M. Gimbutienė teigė, kad iki indoeuropiečių atėjimo Europoje vyravo matristinės kultūros tarpsnis, kai žmonės garbino Didžiąją Deivę (Motiną Kūrėją), – „ne Dangaus, bet Žemės valdovę“[10]. Tiesą pasakius, abi autoritetingos mokslininkės savaip teisios: Lietuvoje nuo seno gyveno žemiški žmonės, nors ir turėjo sudėtingą tikėjimą. I. Čepienė prisimena žmogaus–legendos N. Vėliaus 1990 m. gegužės 18 d. žodžius: „Nuo mokyklos suolo mums buvo kalama į galvą, kad etninė kultūra – tai tik muziejinę vertę teturintys medžiaginiai objektai (senieji darbo įrankiai, drabužiai, architektūra), „religiniais prietarais persisunkę“, „atgyvenę“ papročiai ir „primityvi“ liaudies kūryba, kurią, norint pritaikyti „šių dienų reikalavimams“, reikia tobulinti, perdirbti. Ir mes nė juste nepajutom, kaip per tuos pragaištingus 50 okupacijos metų užmiršome iš tėvų paveldėtus papročius ir tradicijas, kaip ėmėme darkyti savo gimtąją kalbą“[11].

Apie 1698 m. Matas Pretorijus rašė, kad išgyvendinus žalčius, „įvyktų nelaimė“.

Žaltys kaip simbolis, totemas lietuvių seniausiame tikėjime glaudžiai susijęs su kitais gyvūnais: žuvimis, bitėmis, nėgėmis, žirgais / arkliais, lokiais, vilkais, elniais devyniaragiais, varlėmis ir rupūžėmis.

Dabar daug kalbama apie toleranciją, kitų kultūrų supratimą. Be abejo, tai –¬ būtina, tačiau su viena „menkute“ sąlyga: nepamirškime savo žemės. Suvokę savą, suprasime ir kitą.

Tačiau pirmoji žalčiažudystė tapo nuosprendžiu, kurį lietuviai pasirašė ir jis turi neigiamas pasekmes iki šių dienų.

KAIP BUVO NUŽUDYTAS ŽALTYS?

Apie tai kalbama visame pasaulyje. Pasakose. Lietuvoje tai – „Eglės žalčių karalienės“ teogoninis mitas apie žalčio, vardu Žilvinas, nužudymą. Tuomet nepiktas, gerasis, toteminis, globojantis tautą ir nenuodingas žaltys – priešingai nei piktoji angis - virto piktuoju žydiškuoju nahaš (žalčiu gundytoju), vėliau tai per krikščionybę atėjusiu į dirbtinai apkrikštytą „Marijos žemę“.

Tačiau prieš krikštą gimė tai, kas dabar yra atkurta (atkūrinėjama) – Romuva, pagoniška religija, turinti daug dievų su daug funkcijų, savo kunigų luomą, kuriam priklausė žyniai, kriviai, vaidilos, vaidilutės.

Žalčio nužudymas – pirmasis ir svarbiausias religinis įvykis lietuvių tautai. Tačiau mes – ne kriminalistai, todėl nagrinėsime jį per religijotyros, mitologijos, lingvistikos, istorijos, archeologijos ir net genetikos prizmes.

Taigi Lietuvos religingumą chronologiškai galima apibūdinti taip:
1) totemizmas,
2) Romuva,
3) krikščionybė,
4) postmodernizmas, XX-XXI a., dabartis, kai viskas susimaišę, arba, kaip sako filosofas, prof. Gintautas Mažeikis, miestietiškasis šamanizmas (urban shamanism).

Visos religijos turi savo pirmtakes, iš kurių mokosi, kažką paima, kažką sukuria savo.

Iš tikro ir šios lietuviškosios religijos tėra vienos lietuvių religijos etapai, kuriuos lydėjo daug mirčių, skausmo, atsirado nepilnavertiškumo, savinaikos (savižudybės, alkoholizmas) kompleksai, visuomenėje gimė daug skaudulių, nes dingo Žaltys, ramiai saugojęs tautą.

Lietuva, kaip pasakoje, gimė iš dviejų putų – vandens ir kraujo. Žilvinas (Žaltys) atplaukė kraujo puta... Tai – tautos tragedija. Tačiau viltis visada yra. Svarbiausia žinoti savo istoriją ir tautosaką.

Pirmoji žalčiažudystė

Kadangi tai yra bene sudėtingiausias ir kertinis klausimas, nagrinėjant Žalčio totemo religiją, seniausią Lietuvos tikėjimą, skirsime šį skyrių į dvi dalis.

Pirmojoje norėtume aptarti teogoninį mitą apie Eglę ir Žaltį (Žilviną), - iš kur jis atsirado, kaip jis interpretuotas.

Antrojoje kalbėsime apie patį žudymo procesą – dvi putas, iš kurių gimė Lietuva (pieno ir kraujo), kodėl žaltys teogoniniame mite buvo nužudytas dalgiu, kuris Lietuvoje atsirado tik XIII a., o mitas gerokai senesnis; taip pat paliesime kelias versijas, susijusias su žalčiažudystės pasekmėmis: būtent – žalčių genocidu, natricidu (natrix lotyniškai – „žaltys“), apie kurį iki šiol nebuvo kalbėta.

I.Teogoninis mitas ir jo kilmė

Teogonija – (graikų k. Θεογονία – „dievų kilmė, dievų gimimas“) – mitologijos šaka, aiškinanti dievų kilmę, genealogiją. Šis pavadinimas prigijo nuo graikų poeto Hesiodo (apie 750-650 m. pr. Kr.) poemos „Teogonija“. „Rados Chaosas pirmiausia“[12], - rašo Hesiodas, ir šį jo teiginį galima lyginti su šumerų „Gilgamešo epo“ bei Biblijos teiginiu apie pirmapradžius vandenis, gelmę.
Remdamiesi seniausiais šaltiniais, mokslininkai nustatinėja dievų hierarchijas, genealogiją, o tokias pasakas, legendas, poemas, kuriose aprašoma dievų kilmė, vadina teogoniniais mitais. Būtent jie mokslininkams padeda nustatyti dievų tarpusavio ryšius skirtingose kultūrose ar net civilizacijose.

Taigi kaip nutiko, kad kažkas nužudė pirmąjį žaltį, tiksliau, visą toteminę struktūrą – Žaltį – tuo pačiu pasmerkdamas tautą tolesnėms kančioms?

Žinoma, mes vargu ar nustatysime konkretų asmenį ir jo bendrininkus, tačiau galime bent užčiuopti siūlo galą: pasakyti, ar tai padarė patys lietuviai, ar svetimšaliai (jokiu būdu neskatiname ksenofobijos).

Iš tikro pirmoji žalčiažudystė gana detaliai aprašyta teogoniniame mite (taip šią legendą, pasaką vadino Gintaras Beresnevičius) „Eglė žalčių karalienė“. Aptarkime šį mitą plačiau.

Pirmiausia, turėtume žinoti, kad Žalčio (drakono, gyvatės, kitokios reptilijos) mitas buvo ir yra gajus jau tūkstančius metų bene visose tautose visame pasaulyje, todėl, spėjame, kad Žalčio nužudymas buvo ritualinis aktas, kuris pakeitė visą žmoniją ir pasklido per ją legendomis ir mitais.

Šiek tiek istorijos. Lietuviškai teogoninis mitas (remdamiesi G. Beresnevičiumi, paaiškinsime kodėl, o kol kas galime vadinti jį ir pasaka, legenda – esmės tai nekeičia) „Eglė žalčių karalienė“ pirmąsyk užrašytas almanache „Biruta“ 1837 metais[13]. Netrukus, 1847 metų veikale „Litwa“, pasaką pamini lenkų rašytojas, istorikas ir žurnalistas Juzefas Ignacas Kraševskis (Józel Ignacy Kraszewski, 1812-1887), žavisi senovės lietuvių tikėjimu ir žmonių poetine fantazija. 1854 metais apie „Eglę žalčių karalienę“ parašo Pavelas Kukolnikas (Пaвел Кyкольник, 1795-1884) – rusų istorikas, poetas, rašytojas bei gerą reputaciją turėjęs cenzorius iškelia šios pasakos vertę, lygina ją su Ovidijaus „Metamorfozėmis“[14].

Latviai pirmąsyk „Eglę žalčių karalienę“ pamini 1852 metais žurnale „Inland“. Iškelta versija, kad mitas atkeliavęs iš tolimų kraštų, taip pat dar viena galima versija, kad tai – XIII a. kuršių vadovo Lamechino laikų pasaka.

Vėliau „Eglė žalčių karalienė“ imama minėti vis dažniau – apie ją rašo Aleksanderis Osipowiczius, Andrius Botyrius, galiausiai – Jonas Basanavičius. XX a. pradžioje pasaka paplinta mokyklose, apie ją kalba Jonas Jablonskis, o savo vadovėlyje „Literatūros teorija“ (1926) Jonas Norkus akcentuoja kad ši pasaka buvusi mitu, kuriame „žmogus pasiverčia žalčiu, pieno puta, medžiu“[15].
Atkreipkime dėmesį į šiuos žodžius, nes apie putą ir medį bei jų ryšį su Žalčio totemine religija dar kalbėsime.
J. Norkui antrina kito vadovėlio autorius Zigmantas Kuzmickis, kuris aiškina apie žalčio garbinimą ne tik Lietuvoje, bet ir senovės Indijoje, Egipte, Graikijoje[16].

Motiejus Miškinis pastebi, jog pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ esama burtažodžių, kurie liudija kūrinio senumą, vadinasi, mitinis elementas „išsaugojo savo senovišką dvasią ir daro realybės įspūdžio“[17]. Taip pat pastebima, kad liūdnas žalčio likimas, lyrizmas daro šią pasaką artimą lietuvių dainoms. Kaip žinome, didelė lietuviškų dainų lobyno dalis yra raudos, taip pat liūdnos, melancholiškos, lyriškos dainos. Rytų aukštaičių polifoninėje muzikoje „naudotos itin senoviškos kanklės, kurios labiau panašėjo į luotelį, geldą, karstą, o šiaurės vakarų aukštaičių ir žemaičių šitokie instrumentai labiau priminė liktines Lietuvos Raudonojon knygon įrašytas žuvis. (...) Polifoninė muzika Šiaurės Lietuvoje iki pat XX a. vidurio gyvavo kaip atskira su niekuo nesisiejanti sala, neturinti jokių artimesnių atitikmenų“[18]. Įsidėmėtinas šiuose žodžiuose išsakytas etnologo, prof. Romualdo Apanavičiaus pastebėjimas apie karstą ir retas žuvis. Mūsų manymu, tai akivaizdžiai siejasi su mūsų nagrinėjama tema ir yra labai svarbi detalė.

Viktoras Katilius iškelia hipotezę, kad „Eglėje žalčių karalienėje“ pasakojama apie nuotakų grobimą ir genčių pasipriešinimą šiam procesui[19]. Tai leidžia daryti prielaidą, jog pirmąją žalčiažudystę įvykdė ne svetimšaliai, nes pasak V. Katiliaus, sugretinus pasakos siužetus tarp lietuviškų ir skandinaviškų variantų, tai esą „grynai lietuviškas turtas nuo pat gimimo laikų“. Bent tokią išvadą, nagrinėdamas V. Katiliaus analizę, padaro L. Sauka[20]. V. Katilius, atidžiai pažvelgęs į pasakos tekstą, pažymėjo, kad joje ryškiai išsiskiria mitiniai, fantastiniai ir buitiniai elementai. Seniausią pasakos siužeto esmę V. Katilius aiškino pasitelkęs žinias apie senovėje egzistavusį nuotakų grobimą ir giminių pasipriešinimą šiam reiškiniui. Vėliau papročiai kito ir grobimą pakeitė pirkimas, taikios derybos, todėl vedybos ėmė reikšti nebe karą, o taiką. V. Katilius pabrėžia, kad skandinaviškose pasakose vedybų siužetai vaizduojami kur kas žiauriau, pasak jo, „lietuvio vaizduotė netinka kurti žiauriems vaizdams“[21]. Kai tokie vaizdai neišvengiami, pasak mokslininko, lietuvis griebiasi eiliuotos poezijos, taigi ir dainų.

Semiotikas, mitologijos tyrinėtojas Algirdas Julius Greimas (1917-1992), kalbėdamas apie tai, ką reiškia būti lietuviu, akcentavo: „Tauta – tai ne tik jos garbinga ar liūdna praeitis, ne tik dabarties neišskaitoma, dažnai nesuprantama mišrainė, kur neatskirsi niekšybių nuo žygdarbių; tauta – tai jos sukauptas energijos krūvis, jos atsisakymas priimti kolektyvinę mirtį, jos veržlumas gyventi. (...) Išlieka tik tos tautinės mažumos, kurios, saugodamos savo tautinę asmenybę, intuityviai žino pagal dabar madingą formulę, iki kol galima eiti „per toli“. Tai tautos, kurios turi istorinį patyrimą ir istorinę kantrybę. Lietuvių tautos išmintis: mokėti laukti“[22].
Žymus latvių mitologas, kalbininkas Pēteris Šmits (1869-1938), mokėjęs kinų, mongolų, madžiūrų ir kitas Rytų kalbas, parengė ir išleido pagrindinius senųjų latvių mitologijos šaltinių ir tautosakos rinkinius. Jis rėmėsi suomių folklorininko Antti Amatus Aarne (tikr. Limnell, 1867-1925) 1910 metais sukurta, vėliau amerikiečių mokslininko Stitho Thompsono (1885-1976) išplėtota sistema, iki šiol pripažįstama visame pasaulyje. Pagal vadinamąją Aarne-Thompsono pasakų tipų rodyklę (jos pradžia, kaip minėjome – 1910 m. A. A. Aarne knyga „Verzeichnis der Märchentypen“, „Pasakų tipų sąrašas“) iki šiol folklorininkai nustato pasakų tipus ir jas klasifikuoja[23].

P. Šmits „Žalčio jaunikio“ ir „Velnio jaunikio“ 20 variantų priskyrė Eroto ir Psichės tipui (425A, dar vadinamas „Prarasto vyro paieškų“ tipu). Tai - antikinė legenda, aprašyta romėnų rašytojo, Numidijos (dabar – Alžyras, Tunisas) berbero Liucijaus Apulėjaus (Lucius Apuleius, apie 125-180) romane „Aukso asilas“ arba „Metamorfozės“. Romėnų mitologijoje graikiškieji Erotas ir Psichė atitinka Amūrą ir Venerą. „Aukso asile“ aprašomoje legendoje, kurios šaknys – Afrikoje, kalbama apie senovinį, iš Egipto kilusį Izidės kultą (Navigium Isidis), kuriam legendos herojus po daugybės negandų atsiduoda. Šios legendos panašumas į „Eglę žalčių karalienė“ toks, kad joje slypi panaši simbolika. Psichė – tai žmogaus siela. Legendoje Erosas ją įsimyli ir veda, palikęs Afroditę. Galima versija, jog „Eglės žalčių karalienės“ istorijoje būta panašaus posūkio: Eglė pati liepusi savo „broliams“ nužudyti Žilviną iš pavydo, o pati pasivertusi medžiu ir medžiais pavertusi savo vaikus. Legenda – ir afrikietiškai graikiškai romėniška, ir lietuviška – rodo, susiduriame su aukštesniosiomis jėgomis, o ne paprasta meilės istorija.

Vienas žymiausių Lietuvos tautosakininkų Jonas Balys (1909-2011) 1936 metais sudarė „Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogą“, kur mūsų nagrinėjamą pasaką pavadino „Žalčio žmona“ ir pateikė indeksą 425 D*, kaip atskirą graikiškos pasakos „Dingęs vyras“ variantą.

1934 metais disertaciją apie romanų, germanų ir aisčių pasakas su eilėmis, kurioje vienas iš nagrinėjamų 17 pasakų tipų yra „Žaltys jaunikis“, parašė tautosakininkė Margarita Vymerytė (1902-1965). „Eglę žalčių karalienę“ ji analizavo pirmiausia kaip eiles: nagrinėti septyni lietuvių variantai, dvylika – latvių, po vieną – rusų ir suomių. M. Vymerytė padarė labai svarbią išvadą: „lietuvių variantuose paplitę du intarpai: žalčio kvietimas ir prakeikimas. Latvių variantų intarpai kalbiniu požiūriu nesą tokie raiškūs. Rusų variante tėra likę blankūs eilių pėdsakai“[24].

Mūsų manymu, M. Vymerytės išvada itin svarbi. Žaltys buvo pakviestas (prisiviliotas burtais, tarsi nieko bloga nelinkint) ir užmuštas (kadangi burtus mokėjo tik savi, spėjame – nors dar tai nėra iki galo aišku, tęskime tyrinėjimus toliau – jog žudikai buvo patys lietuviai), o tada Lietuvą ištiko Žalčio prakeikimas, tiksliau, prakeikė ne Žaltys, o pati Gamta, jos dėsniai suveikė kaip žalčiažudystės atoveiksmis.

1951 metais straipsnyje „Žalčio pasaka Indijoje“[25] J. Balys teigia, kad „Eglė žalčių karalienė“ atkeliavo į Lietuvą iš Indijos, ir vienas iš kelių, pasiekusių mus, galėjo eiti per Persiją, Turkiją, Bizantiją, Kaukazą, pietinę, vidurinę Rusiją. J. Balio manymu, pasakai – apie 1500 metų.

1955 metais „Žaltį jaunikį“ švedų folklorininkas, etnologas Jan-Öjvind Swahnas įtraukė į solidžią monografiją „The Tale of Cupid and Psyche“ („Kupidono ir Psichės pasaka“) ir suteikė pasakai indeksą AT 425M, kurio iki šiol laikomasi. Raidė M reiškia, jog tai – ne šiaip pasaka, o mitas, sakmė, ir tai, kad lietuvių bei latvių „Eglės žalčių karalienės“ variantai – seniausi pasaulyje. Taip tarptautiniu mastu buvo paneigta J. Balio teorija apie galimai indišką pasakos kilmę, tačiau vėliau matysime, kad iš dalies jis buvo teisus – kaip pasaka (bet nebūtinai kaip teogoninis mitas) „Eglės žalčių karalienė“ egzistuoja visame pasaulyje, deja, bent jau Lietuvoje tėra ištyrinėta vos 60 jos variantų.

1987 metais J. Balys atkreipia dėmesį, kad iš lietuvių mitą „Eglė žalčių karalienė“ pasiskolino daugybė tautų, pateikia dvi panašias Amerikos indėnų sakmes. Nors, pasak J. Balio, tiesioginio ryšio tarp lietuvių ir indėnų sakmių negali būti, „tačiau idėja ta pati. Tai bendra visai žmonijai pažiūra (Elementargedanke), pagal kurią norima aiškinti tam tikrus reiškinius“[26].

Taip pat J. Balys prieštarauja filosofo egzistencialisto Vinco Vyčino (1919-1996) teiginiui, kad žaltys esąs moteriškos deivės Žemynos manifestacija. J. Balys tame pačiame straipsnyje pabrėžia, kad „žaltys ir gyvatė jau nuo babiloniečių biblinių laikų yra vyriškojo prado simbolis“[27]. V. Vyčinas buvo Marijos Gimbutienės, feministinės pakraipos mitologės ir archeologės, bendramintis, politeistas, laikydamas politeizmą geresne religijos forma nei monoteizmas. V. Vyčinas parašė net kelias knygas, skirtas moteriškosioms dievybėms: „Search for Gods“ (1972), „Didžiosios Deivės epocha“ (1994), „Senovės Europos deivės“ (1999). Būtent V. Vyčinas ir M. Gimbutienė, o taip pat jos sekėja Elinor Gadon yra moteriškosios lietuvių senosios religijos pusės tyrinėtojai. Mokslininkai yra nustatę, kad labiau į rytus gyvenusios baltų tautos buvo linkusios didesnį dėmesį skirti moteriškumui. Jei prūsų religija buvo itin „vyriška“, lietuvių – labiau „vyriška“, tai latvių – labiau „moteriška“. Latvių senojoje religijoje yra daug deivių, vadinamų motėmis (pvz., Laima, Māra, Dēkla).

P. Šmits manė, kad latviai moteriškųjų dievybių kultą perėmė iš anksčiau Latvijos teritorijoje matriarchalinėje santvarkoje gyvenusių žmonių[28]. Apie tai rašo ir M. Gimbutienė, V. Vyčinas.

Apie žalčio vyriškumo klausimą dar kalbėsime, tačiau vertėtų paminėti, jog filosofas ne veltui praleido daug metų, bandydamas paneigti froidistinę Žalčio tapatinimo su falu teoriją. Erotika senojoje lietuvių religijoje vėliau tapo tabu. Tai – reiškinys, puikiai išanalizuotas psichoanalizės tėvo Sigismundo Schlomo Freudo (1856-1939) veikale „Totemas ir tabu“ (1912-1913).

Etnologė Daiva Šeškauskaitė savo tyrinėjimuose žalčiui skiria nemažai dėmesio. Prisimindama, kaip nuo senovės lietuviai gerbė žalčius, remdamasi tautosaka, teigia, kad „žmonės kitame, mirusiųjų pasaulyje būna žalčiais“[29]. D. Šeškauskaitė pateikia tris galimas „Eglės žalčių karalienės“ interpretavimo versijas. Pagal pirmąją, tai – teogoninis mitas, rodantis seniausią žmonijos raidos etapą, sąsajas su metempsichoze, t. y. sielos persikūnijimu, reinkarnacija po mirties arba – pavyzdžiui, šamanizme – transo metu. Senovės baltų sakmėse gausu pasakojimų apie žmones, pavirtusius arba paverstus žirgais, šunimis, paukščiais, medžiais[30]. Pagal antrąją versiją, Eglė išteka už vandenų valdovo žalčio tais laikais, kai būdavo laidojama vandenyje ir tikima iš vandens gimstančia siela. Eglė grįžo į žemę ir įsikūnijo į eglę (arba gegutę). Berndas Gliwa laiką, kai nerandama kapų (vadinasi, laidota vandenyje), sieja su V a. pr. Kr. – V a. po Kr. Vėliau, įsigalėjus žemdirbystei, vandens religija nyksta, po žalčiažudystės įvykdoma vadinamoji Sovijaus reforma, kai mirusieji imti deginti[31]. Apie laidojimą vandenyje 1983 metų rudenį hipotezę iškėlė archeologas Vytautas Urbanavičius, nuo 1966 metų savarankiškai tyrinėjęs kapinynus. „Mano misija tada buvo suieškot tokius paminklus, kurie dingę, užmiršti, arba žinios tik labai menkutės, kad juos būtų galima surasti. O vienos ekspedicijos metu atsidūrėme Obeliuose. Antras dalykas – Teodoras Narbutas. Yra jo knyga, kurioje sudėti laiškai ir aprašyti visi įsimintiniausi dalykai iki XIX a. vidurio. Ten buvo rašoma, kad nusileidus į vandenį buvo rasta visokiausių senienų. Vienais metais (1979 m.) radome kapinių pėdsakus sausumoje (Obeliuose), o kitais metais nuvažiavome nustatyti chronologiją, laidojimo pobūdį ir prasidėjo tyrimai, kurie truko iki 1983 m. O kai viską ištyrėme, pradėjome ieškoti tos vietos ežere, apie kurią rašė T. Narbutas. Aš empirikas esu, man reikėjo ją surasti... ir radome! Tai buvo 1983 m. ruduo“[32].

Pagal trečiąją versiją „Eglė žalčių karalienė“ yra erotinis mitas. D. Šeškauskaitė tokią savo hipotezę grindžia tuo, kad Eglę „gelbsti“ ne kitas vyras, o jos broliai, „vienos brolijos nariai, galbūt turintys tokių pačių kėslų – imti sau už pačią. Atlikęs savo pareigą – lytiškai santykiavęs su Egle ir susilaukęs vaikų, žaltys nereikalingas – užkapojamas (AT 425M). Eglė su žalčiu gyvenanti kitoje erdvėje, ne savoje, kitame pasaulyje. Žaltys turėjęs atlikti tik pirmos lytinės meilės ritualą. Eglės genties vyrai sugalvoja kerštą. Žaltį reikia pašalinti kaip seną, atgyvenusią liekaną“[33].

Pasak D. Šeškauskaitės, Žaltį išduoda Drebulė, nes ji dar nepasiekusi mergystės amžiaus, mergaitė, netinkanti tekėti, „nežinanti tėvo kaip žalčio vaidmens moters gyvenime“[34].

Šios versijos išties įdomios, nors su jomis nesutiktume, nebent su kai kuriomis originaliomis įžvalgomis. Vis dėlto D. Šeškauskaitės požiūris į Žaltį kaip seniausios epochos reiškinį, sutampa su mūsų hipoteze, tačiau prasilenkia su ja, kai mokslininkė frodistiškai vertina Žaltį kaip „slidų falo pavidalo gyvūną, simbolizuojantį pirmapradžio vandens ir žemės sąjungą“[35].

Abejotume, ar giliausi teogoninio mito klodai siejasi su falu.

Žaltys, kaip rodo šaltiniai, buvo Pirmadievis, šventas gyvūnas, totemas.

Seniausios lietuvių religijos pėdsakai net po senokai įvykusios pirmosios žalčiažudystės (prieš 1500-2500 metų, o gal daugiau) neišnyko. Atsirado žmonės, norintys atgaivinti senovės lietuvių, prūsų, latvių tikėjimus. Tradicija tęsiama.

Apibendrindami pirmosios žalčiažudystės teorijas, manome, kad labiausiai tikėtinos yra tos, kurios kalba apie seniausiąją – vandens – religiją, akcentuoja Žaltį kaip totemą, kuris buvo ypatingai garbinamas. Mūsų hipotezė: Žalčio nužudymas – nebūtinai svetimtaučių darbas.

Galimas daiktas, kad senovės lietuviai buvo ne indoeuropiečiai, kai dar garbino Žaltį, o su iš pietų atkeliavusiais indoeuropiečiais – baltų gentimis – susimaišė gana vėlai. Senosios Europos paslaptys nėra įmintos. Tarkime, italų kultūrinių protėvių etruskų arba baskų kalbos iki šiol nėra iššifruotos (tiksliau, iki galo neaišku, su kuo jos susijusios), ir tai liudija, jog Europoje egzistavo senoji civilizacija, vėliau beveik visiškai uzurpuota indoeuropiečių. Su šia hipoteze sutiktų ir G. Beresnevičius, rašęs, jog „Eglės broliai, užkapojantys (...) Žilviną, galėtų būti gretinami su kažkokia senąja dievų karta, panašia į graikų mitologijos kiklopus ar titanus, tačiau vis dėlto jie nėra tiek pirmapradžiai kaip Žilvinas. Tačiau jie yra senesnės kilmės nei Eglės ir Žilvino vaikai“[36].
G. Beresnevičius pastebi, kad dvylika brolių žudikų gali būti susiję su Jeronimo Prahiškio (m. 1440) teiginiu, jog jis Lietuvoje aptikęs gentį, garbinančią didžiulį kūjį – esą juo Zodiako ženklai kadaise išlaisvinę pikto karaliaus pagrobtą Saulę. Pagal miglotą Rivijaus kroniką, Vilniuje buvo Perkūno šventovė, kurioje stovėjo altorius iš dvylikos pakopų, kiekviena jų skirta vienam iš Zodiako ženklų. Ant tų pakopų, Saulei įkopus į tą ženklą, būdavo deginamos aukos.

Akivaizdu, kad Lietuvoje, kaip pastebi N. Vėlius, tuo metu – po žalčiažudystės – egzistavo jau keli kultai. „Senoji lietuvių religija ir mitologija buvo geografiškai orientuota: vienos gentys labiau garbino žalčius, kitos – ugnį, miškus ar saulę. Gaila tik, kad neišaiškinta, kokiose Lietuvos vietose kokie kultai buvo populiaresni“[37].

Sunku pasakyti, ar žudikai buvo svetimtaučiai, ar tikrai kitos „lietuvių gentys“. Visgi tikėtina, kad patys lietuviai užsitraukė prakeiksmą ant savęs.

Žalčiažudystės atlikimas

Kaip buvo įvykdyta pirmoji žalčiažudystė, pradėjusį pirmąjį natricidą (natrix lotyniškai – „žaltys“)?

Pasakoje „Eglė žalčių karalienė“, kaip daugelis tikriausiai pamena dar iš vaikystės, Žilvinas (Žaltys) pasirodo viena iš dviejų – kraujo puta. Tai, be abejo, simbolizuoja mirtį, kaip kad kita galimybė – „pieno puta“, akivaizdžiai susijusi su gyvybės pradžia, motinos pienu, o taip pat žalčiais, kurie mėgsta pieną. Žilviną Eglės „broliai“ užkapoja dalgiais, teigiama pasakoje. Tačiau čia prasilenkta su logika, ir tai rodo, jog susiduriame, kaip jau minėta, ne su paprasta pasaka, o su teogoniniu mitu, kuris lietuviams yra tokio pat svarbumo kaip „Gilgamešo epas“ šumerams ir visai Mesopotamijai, parašytas prieš maždaug 3800 metų (vėlyvesnei versijai – apie 3300 metų).

Logikos trūksta pirmiausia tame, kad teogininiame mite „Eglė žalčių karalienė“ Žilvinas užkapojamas dalgiais, nors, pasak G. Beresnevičiaus, „Lietuvoje dalgis atsiranda apie XIII a.; prieš tai, o ir vėliau, iki pat XX a., naudotasi pjautuvu“[38].

G. Beresnevičiui buvo kilusi mintis, kurią čia plėtojame, tačiau, deja, mokslininkas jos nespėjo išnagrinėti giliau: „Galima klausti, ar Žilvinas, paslaptingasis, netikėtai keistai populiarios lietuvių pasakos personažas – kartais nebūtų siejamas su senąja dievų karta ar konkrečiai su Pirmadieviu?“[39] Pirmadievis, hipotetinis pirmasis Dievas, pasak G. Beresnevičiaus, lietuvių religijoje nėra bent kiek aiškiau apibrėžtas. Grįžtant prie froidistinių teorijų, tai galima būtų aiškinti tėvo problemos sublimacija. Tiesa, kitose religijose Žalčio archetipas – Pirmadievis – egzistuoja ir yra gana aiškiai aprašytas. Pavyzdžiui, hetitų religijoje Pirmadievis vadinamas Alalu. Graikai jį vadino Hypsistos (Ὕψιστος). Mažojoje Azijoje (Kapadokijoje, Bitinijoje ir Ponte, – dabar Turkija) ir Pietų Rusijoje, prie Juodosios jūros, nuo 200 m. pr. Kr. iki 400 m. po Kr. egzistavo Hypsistos garbintojų grupės. Septuagintoje (graikiškajame Senojo Testamento vertime) vardas Hypsistos („Aukščiausiasis“) minimas daugiau kaip penkiasdešimt kartų ir apibūdina Jehovą (Tetragramatoną), t. y. Dievą.

Nesileisdami į tolesnius klaidžiojimus po pasaulio tautų mitologijas, paminėsime, kad Žaltys – Pirmadievis – dar vadintas ir kitokiais vardais: Praamžius – vienas dažniausiai sutinkamų. Pasak senovės baltų tikėjimo bendrijos „Romuva“ krivio Jono Trinkūno, įšventinto į šias pareigas 2002 metais Vilniuje, „Praamžius – tai Dievas Kūrėjas, minimas ir gerbiamas Žiemos saulėgrįžos – Kūčių ir Kalėdų metu“[40].

Pasak etnologo Rimanto Balsio, aukščiausieji lietuvių ir prūsų dievai vadinti dar ir taip: Andajas (1252 m., Ipatijaus metraštis), Nunadievis (1252), Teliavelis (1252), Ukapirmas (1520-1530 m., Sūduvių knygelė), Auxtheias Vissagistis (1582, J. Lasickis), Prakorimas (1582 m., M. Strijkovskis), Praamžimas arba Praamžius (XIX a., T. Narbutas, XX a., J. Šliūpas)[41].
Andajas kildinamas iš žodžių „vanduo“ (A. J. Greimas, D. Vaitkevičienė, V. Vaitkevičius), „Antdievis“ (V. Toporovas), tapatinamas su Upiniu ir Ežeriniu (M. Gimbutienė), siejamas su prieveiksmiu andai „anądien, anąsyk“ (D. Razauskas), o svarbiausia – su gyvatėmis. Andają kaip angį-dievą (Ang‘d‘ew) įsivaizdavo E. Volteris. Taigi, kaip matome, archaiškasis Pirmadievio pradas, kad ir nedaug kur, vis dėlto prasiskverbia pro tamsumas ir išnyra kaip amžinasis vanduo, amžinoji gyvatė, Žaltys.

Tiesiogiai su Lietuvos vardu sietume ir vieną vandens dievų – Lietuvonį, pirmąsyk paminėtą 1582 m. M. Strijkovskio. „Lietuvonis (Lituwanis), kuris lietų duoda; jam aukodavo įvairių spalvų vištas – baltas, juodas, raibas ir kitokias“[42]. Lietuvonis buvo tas dievas, į kurį kreipdavosi lietaus iššaukimo arba atitolinimo apeigų metu. Lietuviai bei prūsai turėjo ir daugiau vandens dievų, tarp kurių buvo ir Trimpas (Natrimpas, Patrimpas, Autrimpas, Antrimpas), kuris yra tas pats Žaltys.

Žaltys buvo vadinamas ir Aušautu (Auskutu, Aušlaviu) – dievu gydytoju. Jo atitikmuo – dievas gydytojas senovės graikų religijoje Asklepijus (Ἀσκληπιός), lotyniškai vadinamas Eskulapu (Aesculapius).

Kad Žaltys buvo lietuvių seniausios religijos totemas, pritaria Pranė Dundulienė: „Santuokinių gyvūno ir žmogaus ryšių vaizdiniai sustiprėjo atsiradus tikėjimui, kad žmonių vėlės galinčios pereiti į gyvūnus; tai vedė prie prosenių gyvūnų pavidalo kulto. Palikuonims, gimusiems iš gyvūnų, buvo priskiriamos antgamtinės savybės“[43].

Vadinasi, „dalgio“ versija yra vėlyva, o tikrojoje, archaiškojoje turėjo būti minimas pjautuvas. G. Beresnevičius Žalčio nužudymą traktuoja froidiškai – kaip kastraciją. Jis ieško paralelių tarp Lietuvos ir, pavyzdžiui, pasak jo, Pietų Afrikos, kurioje „gala genties vyrai iki pat šio šimtmečio į karo žygius nešdavosi pjautuvėlius į nelaisvę paimtiems priešams kastruoti“[44]. Sunku pasakyta, kas ta „gala gentis“, apie kurią kalba G. Beresnevičius, nes tokios Pietų Afrikoje nepavyko aptikti. Tačiau pavyko rasti galla gentį Rytų Afrikoje, kurią taip vadina etiopai (patys save jie vadina nacionalinio herojaus Ormos sūnumis – ilm‘ Orma). Tai – semitams artima gentis, atsisakiusi Islamo. „Jų ypatingo garbinimo objektas – gyvatė, šiauriniai galla žmonės tiki, kad ji – žmonijos pradininkė“[45].
Gal dabar daugeliui jūsų atrodys, kad šios paralelės – iš piršto laužtos, tačiau taip nėra, kaip įsitikinsime vėliau, panagrinėję gyvačių mitus visame pasaulyje.

Kodėl priešas būdavo kastruojamas? Taip totemistinėje visuomenėje iš jo atimama vyriškoji galia (kai kuriose gentyse tai daroma dar žiauriai – suvalgant priešininką, t. y. panaudojama kanibalistinė ritualinė praktika). Lietuviai nebuvo kanibalai, tačiau „broliai“, pjautuvu nužudę lietuvių totemą – Žaltį – galėjo tokiais būti. Kyla klausimas: iš kur Europoje kanibalai? Atsakymas labai paprastas: tai buvo senoji Europa, kurioje galėjo nutikti visokių dalykų. Taigi šioje vietoje aiškėja svarbus dalykas – hipotezė – kad Žaltį nužudė svetimšaliai, vadinami Eglės „broliais“.

Kodėl „broliai“? Atsakyti nesunku. Eglė buvo ragana, nes ji mitologijoje artimiausia Raganos įvaizdžiui. M. Gimbutienė rekonstruoja archajišką Europos deivę Gyvatę[46]. Jai pritaria ir G. Beresnevičius. M. Gimbutienė moterų kerėtojų bendrijas, gyvenusias, mūsų manymu, Žalčio epochoje, sieja su archajiniu Deivės kultu. Čia praverstų prisiminti paraleles ir su šamanizmu, animizmu – pirmosiomis religijomis kartu su totemizmu. Pasaulyje iki šiol gyvena daugybė tautų ir tautelių, kurios tai praktikuoja.

Taigi, kaip matome, ragana Eglė pavertė savo vaikus medžiais, be to, Žalčio žmona galėjo būti tik Reginčioji, anapusybę suvokiančioji; pasak G. Beresnevičiaus, tik ragana bet kurioje senojoje religijoje gali pasiversti medžiu ar kitu gyvūnu, gyventi su Žalčiu, vadinasi jos „broliai“ – kitos genties (genčių) raganiai, rituališkai nužudę Žaltį.

Kas nužudė Žaltį? Ar tai galėjo būti baltų genčių atstovai? Tikrai ne, kadangi „Eglės žalčių karalienės“ teogoninis mitas lygiai tokia pat forma aprašomas ir latviuose. Tas pats pasakytina ir apie slavų bei finougrų tautas.

Potencialiais priešais, nužudžiusiais Žaltį, mūsų nuomone, galėjo būti senovės keltai (galai; keltų prokalbe *galno – „galia“). Kimrų (valų) kalba net žodis „galėti“ panašus į lietuvišką – gallu. Panagrinėkime, kaip keltų kalbose vadinama gyvatė (žaltys), turėdami galvoje, kad indoeuropiečių prokalbėje (PIE) žodis „gyvatė“ buvo vadinamas *(s)nēg-o- („šliaužti“), iš kur kilo sanskrito kalbos žodis nāgá („gyvatė“), švedų snok („žaltys“), senosios anglų snaca („gyvatė“). Angliškasis serpent kilo iš PIE *serp- („šliaužti).
1)      kornų (Kernowek; primena Kernavės pavadinimą, tiesa?) – sarf (greičiausiai kilo iš hebrajų kalbos kaip ir žodis nahash);
2)      bretonų (Brezhoneg) – naer;
3)      Gaeilge ir Gàidhlig – nathair;
4)      kimrų arba valų (Cymraeg) – neidr ir panašiai kitose keltų kalbose.

Kodėl šie žodžiai taip smarkiai skiriasi nuo germanų, italikų, slavų ir baltų kalbų žodžių, skirtų pavadint gyvatei ar žalčiui, nors keltai – indoeuropiečiai? Mokslininkai teigia, kad keltų santykis su minėtomis kalbų grupėmis vis dar diskutuojamas. Archeologai mano, kad keltų prokalbė susiformavo vadinamojoje Urnfieldo kultūroje centrinėje Europoje vėlyvajame Bronzos amžiuje (1300-750 m. pr. Kr.). Urnfieldo pavadinimas kilo nuo žodžio „urna“ – palaikai tuomet būdavo kremuojami, o urnos su jais užkasamos laikuose. Prieš Urnfieldo kultūrą buvo Pilkapių kultūra (1600-1200 m. pr. Kr.), kurios teritorija – dabartinėje Vokietijoje, šalia Bavarijos. Pilkapių kultūros keltai, kaip ir lietuviai, žmones laidodavo kurganuose (pilkapiuose). Tai vėliau panagrinėsime atskirai. Po Pilkapių kultūros atėjo metas vadinamajai Hallstatto kultūrai (VIII-VI a. pr. Kr.), kuri priartėjo gana arti Lietuvos (arčiausiai žinomi pavyzdžiai – Bohemija, Čekija; beje, Urnfieldo kultūros paplitimas buvo gana didelis ir siekė baltų genčių gyvenamus plotus).

Iki šiol mokslininkai neturi pakankamai medžiagos, kad galėtų rekonstruoti kontinente gyvenusių keltų tautų ir genčių kalbų sintaksę – yra turima daugiausia fonologinių ir morfologinių duomenų. Nors yra išlikę įrašų gaulų (galų) ir keltiberų kalbomis (dar II-I a. pr. Kr.), vis dėlto keltų literatūra prasidėjo nuo salyne apsigyvenusių airių, rašiusių senąja airių kalba Goídelc VI-X amžiais. Ypač svarbus senovės airiams buvo jūros dievas (greičiau pačios jūros personifikacija) Lir (Ler).

Visa tai nagrinėjame, keldami hipotezę, kad senojoje Europoje dar ne indoeuropiečiai lietuviai susidūrė su keltais, kurie ir nužudė Žaltį. Oskaras Milašius taip pat kalbėjo apie galimus lietuvių ir baskų ryšius.

Grįžtant prie G. Beresnevičiaus ir N. Vėliaus tyrinėjimų, reikia prisiminti, kad Žilvinas – „chtoniškoji būtybė, kai kuriose pasakose, kaip pažymi N. Vėlius, Žilvinas vaizduojamas ir Velniu, ir gyvate, slibinu, žuvimi, žmogumi, turinčiu žuvies uodegą. (...) Lietuvių mitologijos fragmentai, atrodytų, tebeišlaiko atminimą apie Pirmadievį ištikusį likimą“[47].

Pirmadievis – kaip gražiai pavadino jį G. Beresnevičius – arba Žaltys, gyvybę prarado nuo svetimšalių, kurie papirko lietuvius. Būtent todėl teogoniniame mite „Eglė žalčių karalienė“ ragana Eglė rituališkai prakeikia išdavikus ir, deja, visą lietuvių tautą. Kaip pamatysime iš apmąstymų ir tyrinėjimų kitame skyriuje, Žalčio prakeiksmas veikia iki šiol.

Simboliškai galima teigti, jog mūsų tauta buvo iškastruota, o kadangi įvyko išdavystės aktas, iš esmės įvyko savikastracija, savidestrukcijos pradžia, kai prasidėjo negandos ir karai. Juk ne veltui žaltį net nuo stalo nuvyti buvo baisus nusikaltimas, nekalbant apie baisesnius dalykus. Kaip žinoma, žaltį iš žiemos miego specialiomis maldomis žadindavo specialūs žyniai.

Taip, reikia pripažinti, kad išsikastravimo praktika (ją, pavyzdžiui, sau pritaikė garsus filosofas ir mistikas Origenas, 185-254), tikėjęs sielų transmigracija (galima sakyti, reinkarnacija) buvo naudojama įvairiose tautose, tačiau tai sau atlikdavo žyniai (Eglės „broliai“), o ne bet kokie žmonės iš liaudies. Išsikastravimas buvo mistinė praktika, iš kurios turbūt katalikybė (ir ne tik) pasiskolino celibatą, skirtą kunigams ir vienuoliams.

Pirmadievio, Žalčio era baigėsi tautos išsikastravimu, tapusiu auka, besitęsiančia jau ne vieną šimtą (manyčiau, ir ne vieną tūkstantį) metų.

Kalbant apie žalčiažudystę, verta paminėti ir jau gerokai vėliau, krikščionybei prievartiniu būdu atėjus į Lietuvą, pasirodžiusį folklorą, kurį aprašė Jurgis Elisonas, pvz., iš kunigų ir misionierių mokymų, kaip teigia tautosakininkė, etnologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė (g. 1948), atėję prietarai: „Jei užmuši gyvatę, gausi atlaidų“. „Užmušk septynias gyvates – laimėsi dangaus karalystę“[48]. Visas šis moralinis katalikybės supuvimas atėjo dar iš Brunono laikų, kai krikščionių misionieriai degino šventąsias giraites, žudė žalčius, o žmonės žalčius gelbėdavo.

E. Bradūnaitė akcentuoja, kad pagarbos žalčiui pažeidimas „turėjo net ir kosminių pasekmių, pavyzdžiui, saulės aptemimas ir verkimas. Jeigu saulė verkia pamačiusi negyvą žaltį, tai ką gi ir gali kalbėti apie žmogaus nelaimes. Šitai turint omeny, visai nenuostabu, kad ir mūsų pasakoje žiaurus Žilvino sukapojimas Eglės brolių dalgiais irgi sukelia tokią tragišką pabaigą, visiškai nebūdingą stebuklinėms pasakoms. Pasaka negali baigtis laimingai, nes liaudis tikėjo arba bent nujautė, jog žalčio užmušimas nieko gera neneša“[49].

Pasak E. Bradūnaitės, „visi lietuviški ir dauguma latviškų tekstų paprastai aiškina, jog herojės broliai kvočia iš vaikų pašaukimo formulę ir kad ją išduoda jauniausias vaikas. Beveik visada vyrą-žaltį nužudo tie patys broliai“[50].

Atrodo, štai ir nustatėme žudikus bei išdaviką – jauniausiąjį vaiką, išdavusį burtažodį, kaip kviesti Žilviną (Žaltį). Tačiau, mąstydami mitologiškai ir tiesiog logiškai, bandome suprasti – kodėl judu tampa jauniausias vaikas? Galbūt todėl, kad naiviausias? O gal senovės lietuviai, tie, kurie tapo žalčiažudžiais, išdavikais, kankindavo vaikus? Manytume, kad tokios kraupios išvados logiškos, kadangi, blėstant Žalčio religijos gyvavimo laikams, turėjo prastėti ir žmonių moralė. Tolesnė religijos forma – nebe totemizmas, o kunigų luomą turinti pagonybė, kuri, be abejo, perėmė daug ką iš Žalčio totemo garbinimo laikų. O ir pats Žaltys dar iki XXI a. liko šventas. Yra pasakojimų, jog kai kuriuose Lietuvos kaimuose jis tebegerbiamas (tebegarbinamas?). Krikščionybė taip pat perėmė totemizmo ir pagonybės elementų: gerąjį Žaltį pagal žydiškąjį šventraštį pavertė piktuoju velniu, šėtonu, senąsias šventes „užklojo“ krikščioniškomis kaip kad Mindaugo pastatytą šventvietę Šventaragio slėnyje Vilniuje pavertė katalikiška katedra.

[1] Algirdas Girininkas. Lietuvos archeologija. I tomas. Akmens amžius. Vilnius: Versus Aureus, 2009, p. 73.
[2] Ten pat, p. 239.
[3] http://lt.wikipedia.org/wiki/Nganasanai. Žiūrėta 2012 09 22.
[4] Marija Gimbutienė. Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene. Vilnius: Mintis, 1994, p. 39.
[5] Algirdas Girininkas. Lietuvos archeologija. I tomas. Akmens amžius. Vilnius: Versus Aureus, 2009, p. 244-246.
[6] Ten pat, p. 246.
[7] Marija Gimbutienė. Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene. Vilnius: Mintis, 1994, p. 29-36.
[8] Ten pat, p. 37.
[9] Irena Čepienė, Lietuvių etninė kultūra: raidos įžvalgos, Vilnius, Alma littera, 2008, p. 8.
[10] Ten pat, p. 17.
[11] Ten pat, p. 276-277.
[12] Hesiodas. Teogonija. Vilnius: Aidai, 2002, p. 15.
[13] Leonardas Sauka (sudarė ir parengė). Pasaka „Eglė žalčių karalienė“, IV tomas: tyrinėjimai, kitos žinios. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 13.
[14] Пaвел Кyкольник. Предания литовского народа // Черты из истории и жизни литовского народа. — Вильно: Тип. О. Завадского, 1854. — С. 66—149.
[15] Jonas Norkus. Literatūros teorija (pagrindiniai prozos ir poezijos dėsniai). Vidurinei mokyklai. Kaunas, 1926, p. 48.
[16] Zigmantas Kuzmickis. Tautosaka. Kaunas, 1931, p. 96.
[17] Motiejus Miškinis. Lietuvių literatūra. Kaunas, 1939, p. 83.
[18] Romualdas Apanavičius. Etninė muzika. Monografija. Kaunas: Žiemgalos leidykla, 2009, p. 9-10.
[19] Vikt. Katilius. „Eglės žalčių karalienės“ pasaka. – Židinys, 1938, Nr. 12, p. 687.
[20] Leonardas Sauka (sudarė ir parengė). Pasaka „Eglė žalčių karalienė“, IV tomas: tyrinėjimai, kitos žinios. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 17.
[21] Vikt. Katilius. „Eglės žalčių karalienės“ pasaka. – Židinys, 1938, Nr. 12, p. 689.
[22] Algirdas Julius Greimas. Iš arti ir iš toli. Literatūra, kultūra, grožis: straipsnių rinkinys. Vilnius: Vaga, 1991, p. 320-322.
[23] http://scandinavian.wisc.edu/mellor/taleballad/pdf_files/motif_types.pdf. Žiūrėta 2012 10 13.
[24] Leonardas Sauka (sudarė ir parengė). Pasaka „Eglė žalčių karalienė“, IV tomas: tyrinėjimai, kitos žinios. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 19.
[25] Jonas Balys. Žalčio pasaka Indijoje. – Gabija, 1951, Nr. 1, p. 62-66.
[26] Jonas Balys. Moterys ir gyvatės (žalčiai). – Draugas, 1987, Nr. 174 (31).
[27] Ten pat.
[28] Pėteris Šmitas. Latvių mitologija. Vilnius: Aidai, 2004, p. 238.
[29] Daiva Šeškauskaitė. Erotika tautosakoje. Monografija. Sargeliai: Kruenta, 2011, p. 219.
[30] Gintaras Beresnevičius. Lietuvių religija ir mitologija: sisteminė studija. Vilnius: Tyto alba, 2004, 276–279 p.
[31] Bernd Gliwa. Die Hexe under der Junge (AaTh 327 F) und Der Junge im Sack des Freßdämonen (AaTh 327 C), ein kulturgeschichtlicher Deutungsversuch litauischer Märchen. – Fabula 3 / 4 vol. 44, 272-291.
[32] http://www.technologijos.lt/n/mokslas/istorija_ir_archeologija/S-15424/straipsnis/Vytautas-Urbanavicius:-Lietuvos-pagonys-po-kremacijos-galejo-bti-laidojami-vandenyje?l=2&p=1. Žiūrėta 2012 11 30.
[33] Daiva Šeškauskaitė. Erotika tautosakoje. Monografija. Sargeliai: Kruenta, 2011, p. 223.
[34] Ten pat, p. 223.
[35] Ten pat, p. 224.
[36] Gintaras Beresnevičius. Lietuvių dievų tarpusavio santykiai, in: Kultūros istorijos tyrinėjimai 5. Straipsnių rinkinys. Vilnius: Gervelė, 1999, p. 205.
[37] BRMŠ I, p. 589.
[38] Gintaras Beresnevičius. „Eglė žalčių karalienė“ ir lietuvių teogoninis mitas: religinė istorinė studija. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003, p. 37.
[39] Ten pat, p. 37.
[40] Jonas Trinkūnas. Žodžiai mūsų dievams ir deivėms. Vilnius: Senovės baltų religinė bendrija Romuva, 2009, p. 26-27.
[41] Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėdos universiteto leidykla, 2006, p. 20.
[42] BRMŠ II, p. 546.
[43] Pranė Dundulienė. Žalčiai lietuvių pasaulėjautoje ir dailėje. Vilnius: Mintis, 1996, p. 47.
[44] Ten pat, p. 38.
[45] http://www.1911encyclopedia.org/Gallas. Žiūrėta 2012 10 22.
[46] Marija Gimbutienė. Senoji Europa. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 184-186 ir kt.
[47] Gintaras Beresnevičius. „Eglė žalčių karalienė“ ir lietuvių teogoninis mitas: religinė istorinė studija. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003, p. 38-39.
[48] Jurgis Elisonas. Mūsų krašto ropliai (reptilia) Lietuvos folkloro šviesoje. – Mūsų tautosaka, (t.) 3. Kaunas, 1931, p. 81-180.