Vandens kultai. Baltai / Water Cults (1) Baltic peoples

Lietuvos vardas glaudžiai susijęs su keliais svarbiais poetiniais-mitologiniais provaizdžiais, lemiančiais ne tik valstybės ir joje gyvenančios tautos vardą, bet ir šios tautos charakterį, vidinį psichologinį klimatą, kitaip tariant, šie provaizdžiai yra giliausieji archetipai, glūdintys kiekvieno lietuvio pasąmonėje. Glaustai aptarsime tris iš svarbiausiųjų provaizdžių: Žaltį, Putą ir Velnią.
Mes keliame hipotezę, kad senovės lietuvių (šiuo atveju – bent kol kas – neliečiame terminijos, susijusios su pavadinimais aisčiai, baltai, taip pat tik lyginamuoju aspektu paliesime latvius ir prūsus) religija iki vadinamosios Sovijaus reformos buvo kitokia, kur kas archajiškesnė, nei manyta. Kaip ir daugelis seniausiųjų pasaulio religijų, aprašytų tūkstančiuose knygų, pirmoji lietuvių religija buvo totemizmas. Tai patvirtina gausybė mokslininkų ir filosofų, pradedant Vydūnu, baigiant XX-XXI a. tyrinėtojais. Kokie buvo  pagrindiniai lietuvių toteminės religijos totemai? Manome, kad pagrindinis ir svarbiausias jų buvo dvigubas Žalčio / Gyvatės totemas. Kodėl dvigubas? Žaltys simbolizavo teigiamąją roplio pusę, Gyvatė – neigiamąją, tačiau kartu jie sudarė neatskiriamą diadą.
Žalčio fenomenas plačiai aprašytas pasakos „Eglė žalčių karalienė“ tyrinėjimuose, kuriuose ypač pasistūmėjo G. Beresnevičius, L. Sauka, B. Kerbelytė ir dar daug mokslininkų.

L. Sauka įrodė, kad ši pasaka egzistuoja ir kitose tautose, taigi „lietuviškasis“ Žalčio archetipas visai nėra „lietuviškas“ – jis globalus, apimantis iš esmės viso pasaulio geografiją.

B. Kerbelytė pripažino G. Beresnevičiaus įžvalgą, kad „Eglė žalčių karalienė“ nėra tiesiog pasaka, o teogoninis mitas, etiologinė sakmė, t. y. itin svarbus tekstas apie pasaulio (ir Lietuvos) sukūrimą.

Pereinant prie Putos provaizdžio, susiduriame su kosmine Žalčio charakteristika. Viena vertus, jis žemės gyvūnas, antra vertus – vandens gyvatė (angl. water-snake), nes puikiai plaukioja, be to, minėtoje pasakoje turi povandeninius rūmus. Puta, kuria turi atplaukti brolių nužudytas Žaltys, yra pirmoji toteminė žmogžudystė pasaulyje, kurią galėtume palyginti su Kaino ir Abelio provaizdžiu. Pasaulyje beveik nėra tautų (išskyrus eskimus ir samius), kurios nekariautų. Žmogus visada kariavo, tačiau visi karai turėjo pradžią, ir ji, pasak S.Freudo, buvo tabu sulaužymas, kai nepabijota blasfemizuoti totemo. Kodėl „broliai“ nužudė Žaltį? Nepamirškime tautosakos, į kurią visada galime atsiremti, ypač turėdami galvoje, kokia ji turtinga. „Broliai“ žudė ne bet ką, o jų sesers – Raganos, Regėtojos, Žalčio kulto žynės - garbintą totemą. Viena religija pakeitė kitą, kaip tai visada būdavo istorijoje. Be abejo, Žalčio kultas liko gyvas, – ir netgi iki XXI a. Kaip jau minėjome, esama duomenų, kad ir dabar Lietuvoje yra žmonių, laikančių Žaltį namuose kaip sargą, draugą, tačiau jo fukcija nėra tartum sarginio šuns, tai – sakralus gyvūnas.

Pagarba Žalčiui jaučiama daugybėje dainų, pasakojimų, apeigų. Puta šiam provaizdžiui suteikia platesnę erdvę, parodydama, kad Žaltys yra kosminė būtybė, kilusi iš amžinųjų vandenų, iš kurių sukurtas pasaulis (taip tvirtina daugelis senųjų pasaulio religijų). Jei leistume fantazijai kerotis, pamatytume, kad didžioji dalis mokslinės fantastikos „atsitiktinai“ yra susijusi su Žalčio / Gyvatės provaizdžiu, ir daugelis „piktųjų ateivių“ tiesiog atkartoja šio totemo archetipą.

Apie Putą ir Žaltį dar kalbėsime plačiau, tačiau tai neįmanoma nepristačius ir trečiojo sando – Velnio (senoviškai – Velino) provaizdžio. N. Vėliaus, R. Racėnaitės ištyrinėtoji chtoniškoji dievybė taip pat turi kelias konotacijas: senojoje religijoje Velinas buvo Žalčio atstovas anapusiniame pasaulyje, psichopompas, perkeliantis į kitą erdvę, esančią už gyvybės ir mirties ribų. Kaip vėliau nagrinėsime, o čia tik užsiminsime, psichopompais senojoje lietuvių religijoje buvo daug kas: pavyzdžiui, bitės, žuvys, įvairūs augalai. Vis dėlto Velinas, keičiantis religijai, tapo piktojo judėjiškojo nahaš atitikmeniu – tuo, kuris sugundė Adomą ir Ievą, tuo, kuris buvo sutapatintas su šėtonu (paradoksas: revoliucionieriumi), liuciferiu (paradoksas: šviesos nešėju). Neapykanta Velino provaizdžiui davė savo rezultatus: lietuviai tapo savižudžių, alkoholikų, smurtautojų tauta. Vis dėlto lietuviuose esama ir gerojo Žalčio prado, kuris pasireiškia kūrybiškumu, darbštumu, intelektu.

Šie pradiniai štrichai tik apytiksliai parodo, kurlink mes eisime tyrinėdami minėtus ir čia dar neaprašytus provaizdžius.
Svarbiausia – įsisąmoninti, kad „pagonybės“ tradicija (jos kismą puikiai aprašė J. Jonutytė bei tradicionalistų perenialistų mokyklos atstovai), kaip ir kiekviena religija (pvz., per amžius kintantis hinduizmas), nuo senovės kito ir keitė formą; ją vis pildė, susino vėlyvesnės, civilizuotesnės religijos formos. Pirminė, tyroji, toteminė religija – tai Žalčio kultas, propagavęs gyvybę, sveiką geismą (nepaliestą tabu, t. y. „brolių“ įvykdytos žalčiažudystės), gyvenimo džiaugsmą, kokį iki šiol, pasak Alphono Lingio, patiria kai kurios „necivilizuotos“ Papua Naujosios Gvinėjos ir kitų kraštų tautelės.

Norėdami suvokti, kas yra Lietuva, turime pasinerti į archetipų ir provaizdžių Putas, idant išvystume Žaltį ir visiškai nebaisų Veliną.  Tiksliau – į Vandenį, kurio archajiška religija tiesiogiai siejasi su Žalčio garbinimu.

Pradėkime šią sudėtingą temą nagrinėti nuo tautosakos, tiksliau, mūsų sakralinio paveldo – sutartinių. Vieną jų pristato romuviečiai krivio Jono Trinkūno knygelėje „Žodžiai mūsų dievams ir deivėms“ (Vilnius: Romuva, 2010).

„Vanduo lietuvių papročiuose ir senojoje pasaulėžiūroje labai svarbus. Mitinis pasaulis prasideda iš vandenų. Visose kalendorinėse ir šeimos šventėse vanduo naudojamas kaip švarinanti ir šventumą teikianti galia. Tai matome ir girdime seniausiose liaudies dainose bei sutartinėse, kurios veikia kaip maldos ar užkalbėjimai.

Teka upelė, dobile,
Dobiluci, dobile.

Teka Dunojus, dobile,
Dobiluci, dobile.
 
Kas toj upelėj, dobile?
Dobiluci, dobile.
 
Krėstalis stovi, dobile,
Dobiluci, dobile.
 
Kas unt to krėslo, dobile?
Dobiluci, dobile?
 
Mergelė sėdi, dobile,
Dobiluci, dobile.
 
Kų ana veikia, dobile?
Dobiluci, dobile.
 
Galvų šukuoja, dobile,
Dobiluci, dobile.
 
Plaukit plaukeliai, dobile,
Dobiluci dobile.
SIS.139“ (Trinkūnas 2010, p. 47)

Ką galėtume pasakyti apie šią vieną iš daugelio sutartinių, kuriose minimas vanduo? Dekonstruojant sutartinės tekstą, pirmiausia atmetame sakralinę formulę „dobile, dobiluci, dobile“, kol kas nebandydami išsiaiškinti, kokia dobilo prasmė šiame kontekste. Siužetas čia lyg ir nesudėtingas: teka upelė Dunojus, o upelėje (sic) krėslas, ant kurio sėdi mergelė, šukuoja galvą ir į upės vandenį leidžia plaukus. Kyla keli klausimai:

1) Kodėl upelė – Dunojus?
2) Kodėl krėslas upelėje, o ne ant žemės?
3) Kodėl mergelė krėsle šukuoja plaukus ir leidžia juos į vandenį?
4) Kas yra dobilas šiame kontekste?

Keliame hipotezę. Dobilas (įprastas žemės augalas) čia supriešinamas su upele ir joje plaukiančiais plaukais. Dobilo žiedai kažkuo primena mergelės (dar nenuskinti žiedai) plaukus. Kodėl krėslas upelėje? Tai – senovinio ritualo atkartojimas. Gali būti, kad toks ritualas (ar panašus) vykdavęs vandenyje. Žinoma, krėslas – tik simbolis, mergelė galėjo būti tiesiog įsilipusi į vandenį ir šukuoti jame plaukus. Kokia galėtų būti tokio ritualo prasmė? Vandens dievo pagarbinimas, tuo pačiu tarsi atsiprašant („dobiluci“) dobilo – žemės dievo atstovo. Krėslas taip pat simbolizuoja tam tikrą stabilumą ir pastovumą, kitaip tariant, šis ritualas – ne vienkartinis „plaukų šukavimas“, o į amžinybę mus nukeliantis vandens tekėjimas. Galima tik įsivaizduoti: švarus oras, jokios industrinės ir juolab postindustrinės civilizacijos, pusnuogės mergelės, nebijančios krikščionybės atneštos „gėdos“ ir „nuodėmės“, šukuoja plaukus ir siunčia juos į vandenį kaip gerą ženklą – kad jos yra vandens dukterys.

Dunojus – tolokai nuo Lietuvos esanti upė. Tačiau iš tautosakos akivaizdu, kad mūsų protėviai ją puikiai žinojo. Kuo ji svarbi mūsų tautosakai? Dunojus – vandens religijos simbolis. Tai – antra ilgiausia upė Europoje po Volgos, tekanti per dabartines Vokietiją, Austriją, Slovakiją, Vengriją, Kroatiją, Serbiją, Bulgariją, Moldovą, Ukrainą ir Rumuniją. Ji apima didelę dalį Europos, upės ilgis – 2860 km. Tačiau įdomiausia ne tai, kiek šioje upėje žuvų, o kokia jos vardo etimologija. Manoma, kad vardas upei suteiktas iranėnų, o PIE (indoeuropiečių prokalbėje) *dānu - „upė“ (*dā – „plaukti, tekėti, keistis, greitas, prievarta, nedisciplinuotas“). Sanskrito kalboje šis žodis reiškia „lietų“ (sic), Avestos kalboje – „upę“. Tiksliau, pirminę kosminę upę ir Rigvedoje minimą upės deivę Dānu, asurų danavų rasės motiną. Dānu tėvas – Dakša, dievas kūrėjas, vienas iš Pradžiapačių (plg. lietuvių dievą kūrėją Praamžį, kurio ir vardas, ir funkcijos sutampa su hinduistų dievu kūrėju). Dānu – viena iš 13 Dakšos dukterų, iš kurių daugelis buvo ištekėjusios už Somos (Soma arba Čandra, sanskr. „sultys“, „švytėjimas“) – Vedų mėnulio dievu, kuris Avestoje virsta haoma ir abudu jie simbolizuoja tai, kas vadinta įvairiai: gyvybės eliksyrą, filosofinį akmenį, nemirtingumo vandenį. Atkreiptinas dėmesys, kad Soma / Čandra kaip mėnulio dievas reguliuoja potvynius ir atoslūgius. Tai jam tekę padaryti po to, kai teko patirti Dakšos bausmę už didesnį prielankumą vienai iš dukterų (Rohini). Dėl kosminės harmonijos nesilaikymo Soma tapo nemirtingu, tiksliau, mirdavo ir lyg feniksas vėl prisikeldavo („tamsioji mėnulio pusė“).

Grįžtant prie pirminio vandens kosmogonijos, danavai (vandens dievai) sukilo prieš devas. Realybėje tai buvo dvi skirtingos arijų, pirmųjų indoeuropiečių grupės. Indoarijai tikėjo, kad tikroji dievų motina buvo Aditi, o iranėnai-arijai (Dasyu) manė, kad tai – Diti, jos dvynė sesuo. Rigvedoje vandens dievai tapo demonais, sukilėliais, „blogiečiais“, „šėtonais“. Nugalėtieji danavai buvo įmesti į okeano gelmes (tai padarė Indra, kitais šaltiniais Rudra).

Keliame hipotezę, remdamiesi šia tautosaka, kad pirminė – vandens – religija, patyrė pralaimėjimą ne vėliau kaip indoeuropiečių protėvynės laikais, kitaip tariant, pralaimėjusieji – iranėnai – turėjo migruoti. Toliausias jų migravimo taškas – Osetija Kaukaze. Kaip rodo Dainiaus Razausko-Daukinto ir kitų mokslininkų tyrinėjimai, iranėnų ryšys su lietuviais yra nenuginčijamas, nors ir ne visada aiškus. (Vien ko vertas faktas, kad šiuolaikinėje osetinų kalboje vanduo yra „don“. Beje, sanskrito kalba „tirthas“ reiškia „tiltas“.) Apie Vėjūką ir kitas iranėnų / lietuvių paraleles – kiek vėliau, o užbaigdami Dunojaus temą, paminėsime dar vieną keistoką, intriguojantį dalyką. Etimologai iš Dānu kildina daugelį upių – Danu upę Nepale, Doną, Dunojų, Dnieprą, Dniestrą ir kt. Lietuvoje turime daug upių ir ežerų, susijusių su Dānu: Dunajus (8 vietose), Dūnajus, Dunojus, Danajus, Dunojėlis. Kaip pažymi Aleksandras Vanagas, „šie upių ir ežerų vardai yra tam tikras Europos upės vardo Dunojus refleksas upių vardyne“ (Vanagas 1981, p. 96).

Dānu pastatytos dvi šventyklos Bali saloje Indonezijoje: Pura Bratan (pilnas pavadinimas – Pura Ulun Danu Bratan) – pagrindinė vandens ir Šivos šventykla Bali saloje, bei Pura Ulun Danu Batur. Atkreipsime dėmesį į stulbinantį faktą – didžioji dalis iš 3 milijonų Bali salos gyventojų tiki seniausia pasaulyje – vandens religija, Agama Tirta, „švento vandens tikėjimu“, priskiriamu šivaizmui. Nors kitų hinduizmo bei budizmo pakraipų šventikai bandė atversti Bali gyventojus į savo religiją, šie išlaikė nemažai senosios vandens religijos bruožų.

Agama Tirta šventyklos – jungtis tarp žmonių ir dievų. Bali gyventojai tiki dvasiomis, vaiduokliais, kurie gali slėptis juodose katėse, varnose arba nuogose moteryse (sic). Agama Tirta turi gausybę ritualų – nuo simbolinio mergaičių apvalymo vandeniu po pirmųjų menstruacijų iki kremavimo. Agama Tirta religijai, Bali gyventojams artima lietuviškąjį Pilėnų atitikmenį turinti masinės savižudybės idėja, vadinama puputan. Pirmieji ją aprašė olandai, kolonizavę Bali.

Paskutinis iki šiol žinomas puputan‘as atliktas 1946 m. lapkričio 20 d. per Indonezijos Nepriklausomybės karą (1945-1949), šiai masinei savižudybei vadovavo pulkininkas leitenantas I Gusti Ngurah Rai (1917-1946), 1975 m. paskelbtas nacionaliniu didvyriu (kaip Margiris): jo atvaizdas yra ant pinigų, statulose, jo vardu pavadintas Ngurah Rai Tarptautinis oro uostas Bali saloje. Olandų pavergti baliečiai didelius puputan‘us atliko ir 1906 bei 1908 metais Badunge ir Klungkunge.

Agama Tirta atmetė hinduizmo reinkarnacijos konceptą, vietoje jo egzistuoja daugybė hyang (plg. šintoistų kami) – nematomų dvasinių būtybių, kurios gali būti ir dieviškos, ir protėvių vėlės. Hyang‘ai gyvena kahyangan‘e („rojuje“). Aukščiausiasis dievas – Brahmano atitikmuo (ir wayang šešėlių teatro pagrindinis herojus – kaip tai simboliška!) yra Acintya / Atintya (sanskr. „tas, kurio neįmanoma suvokti“) / Tunggal (bali k. „vienybė“). Hyang‘ai, turėdami galią kebatinan, gali daryti gerus arba blogus poelgius.

Vandens religijoje yra žynio luomas, tačiau žynys nėra susijęs su konkrečia šventykla (pura), o veikia kaip dvasinis lyderis ir patarėjas visoje šalyje. Žyniai būtini ceremonijose, kuriose naudojamas (šventas) vanduo. Jei jis ceremonijoje nenaudojamas, pakanka ir vietinio žiniuonio.

Pura Bratan šventykla pastatyti prie Bratano ežero krantų, netoli Bedugulo kalnų. Žemyn vandeniu įsikūrusios mažesnės vandens šventyklos. Pura Bratan pastatyta 1663 m., jos svarba vietinei irigacijos sistemai (subak) itin didelė. Šventykla pagerbta vaizdu ant kupiūros. Ji sudaryta iš 11 aukštų, kuriuose yra ne tik Šivos, bet ir Buddhos statulos. Bratano ežeras dar vadinamas Šventojo Kalno ežeru dėl ypatingo šių žemių derlingumo. Tai – vėsaus tropinio klimato zona, esanti 1200 m virš jūros lygio.

Dar vienas itin svarbus elementas vandens religijoje – kalba. Šventoji vandens religijos Bali saloje kalba – kawi (sanskr. kavi – „poetas“; žodis kilęs iš šaknies ku, reiškiančios išminčių, išsilavinusį žmogų). Tai – šnekamoji ir rašomoji kalba, pagrįsta senąja javiečių kalba, turinčia nemažai sanskrito skolinių. Kawi kalba turi unikalų raštą hanacaraka / carakan / cacarakan / dentawiyanjana. Pirmasis žinomas dokumentas šiais rašmenimis datuojamas 804 m. Kawi kalba naudojama įvairiose ceremonijose – ypač vestuvėse. Tai – labai estetizuota kalba, primenanti Shakespeare‘o laikų anglų kalbą, o kawi rašmenys rašomi ant palmių lapų (lontar).

Pasaulyje yra ir kitų vandens kalbų.

Nuo dobilo ir Dunojaus perėję prie Bali salos, kokias išvadas galime padaryti? Pradžioje – dvi:

1) Vandens religija (kartu su Žalčio / Gyvatės totemu) – pirmoji pasaulyje, archaiškiausia, kai kur išlaikiusi daug savo elementų, kai kur mažiau. Bali saloje Indonezijoje ji užgožta mažiausiai, Lietuvoje apie vandenį kalbama nedaug – kaip apie mirusįjį – arba gerai, arba nieko (dažniausiai nieko arba vos keliais sakiniais).

 2) Iš pirmosios išvados išplaukia antroji, atsakanti į klausimą, kodėl vandens religija tapo tabu. Vėliau plačiau nagrinėsime šį procesą, tačiau dabar negalime nepaminėti, kad jo esmė – tai, kad vandens religijos išpažinėjai buvo paversti neigiamais, jie pradėti niekinti, geriausiu atveju ignoruojami, savaip interpretuojami.

Lietuvos vardo kilmė

Lietuvos vardas neabejotinai susijęs su žodžiais lieti, lietus, t.y. su vandens stichija, seniausiąja – Žalčio (tuo pačiu – vandenų) religija.

Nepradėsime ilgų lingvistinių debatų su įsivaizduojamais oponentais, kurie mielai užginčytų šią hipotezę, tik pateiksime keletą, mūsų nuomone, svarbių ją pagrindžiančių faktų.

Tiesiogiai su Lietuvos vardu, kaip jau minėjome, sietume ir vieną vandens dievų – Lietuvonį, pirmąsyk paminėtą 1582 m. M. Strijkovskio. „Lietuvonis (Lituwanis), kuris lietų duoda; jam aukodavo įvairių spalvų vištas – baltas, juodas, raibas ir kitokias“ .

Lietuvonis buvo tas dievas, į kurį kreipdavosi lietaus iššaukimo arba atitolinimo apeigų metu.

Įdomu, kad LKŽ nurodyta antroji žodžio „lietuvas“ reikšmė (2 lietùvas sm. (2) BŽ61 psn.) reiškia aukuro indas, iš kurio buvo pilamas aukai vynas ar kas kita.

Lietus lietuviams yra „kraujyje“, genuose, pasąmonėje. Prisiminkime kad ir Maironio žodžius: „Aš be tavęs kaip be lietaus išdžiūvusi žemė“ (iš eilėraščio „Draugo liūdesys“ ). Žinomos ir mielos frazės „grybų lietus“, „karalių lietus“ (su saule).

„Lietingomis“ vadingos graikų mitologijos nimfos Hajadės (Ὑάδες), nešančios lietų, atsiradusį nuo verkimo iš sielvarto, žuvus jų broliui Hijui medžioklėje per nelaimingą atsitikimą (kažkuo primena „Eglę žalčių karalienę, tiesa?). Hajadės buvo Atlaso dukterys (sąsajos su Atlantida, kurias aprašė Platonas?).

Japonų mitologijoje gerai žinomas lietaus dievas drakonas (sic) Zennyo Ryūō (善如龍王). Teigiama, kad 824 metais Kijoto imperatoriškuose rūmuose vykusiose lietaus iššaukimo varžytuvėse buvo iškviestas Zennyo Ryūō. Tai padaryti pavyko žymiam budistų vienuoliui, Didžiuoju Mokytoju tituluojamu Kūkai (空海, 774-835). Kūkai įkūrė bene paslaptingiausią japoniškojo budizmo atšaką – šingoną.

Žaltys, kaip ir drakonas, yra patekęs yra pasaulinio garso mitologijos sąvadus, pvz., „Britannica Encyclopedia of World Religions“ (sudarė Wendy Doniger, 2006, p. 1160), J. D. Conway knygą „Magickal, Mystical Creatures: (Llewellyn Worldwide, 2001, p. 128), kur aprašomas kaip šventas gyvūnas, susijęs su Saule, vaisingumu ir derlingumu, saugantis namus, maitinamas pienu, o tie, kurie nužudo žaltį, sulaukia nelaimės.

Lietaus iššaukimo apeigos, vadinamos „lietaus šokiais“, gerai žinomos tarp indėnų, kai kur praktikuojamos iki šiol . Labiausiai tuo garsėja labai sena tautelė (dabar jos atstovų tėra apie 10 000) zuni (a:shiwi), gyvenanti JAV, Arizonoje ir Naujojoje Meksikoje, prie Zuni upės. Zuni kalba (shiwi‘ma) – izoliuotoji, t. y. jos ryšys su kitomis kalbomis nenustatytas. Kitaip tariant, tai – itin sena tauta.
Rytų Europoje slavų tautos ir rumunai yra praktikavę lietaus iššaukimo ritualus, išlikusius iki XX a. Tai – bulgarų ir rumunų paparuda, rumunų caloian (šis pavadinimas dažniausias pietų Rumunijoje, Valachijoje), bulgarų, kroatų, serbų, makedoniečių perperuna, kurio pavadinimas susijęs su aukščiausiuoju slavų panteono dievu Perunu (analogiškai – su lietuviškuoju Perkūnu). Įdomu tai, kad perperuna (arba preperuša) turi ir kitą pavadinimą, kuris mums ypač įdomus: dodola (kitaip – doda, dudulya, didilya). Slavų mitologijoje Dodola – lietaus deivė, Peruno žmona . Dodola melžia dangaus karves – debesis, todėl lyja.

Lietaus iššaukimas tiesiogiai susijęs su fertilizacijos ritualais tiek šiapus, tiek anapus Atlanto, yra ikikrikščioniškas, vėliau bandytas „užtušuoti“ Velykomis. Caloian metu mergaitės iš molio pagamina lėles, simbolizuojančias Saulės Tėvą ir Lietaus Motiną, aprengia jas tradiciniais drabužėliais, padeda ant medinės lentos ar į improvizuotą medinį karstelį, orgamentuotą gėlėmis (kaip matome – tai džiaugsmo religijos, egzistavusios iki Žalčio nužudymo, reliktas, kai mirtis nebuvo laikoma liūdesio priežastimi) ir palaidoja. Tiesa, palaidojimas įvyksta tik tada, kai su karsteliu apeinami visi pasėliai, vandens šaltiniai. Po trijų dienų caloian iškasamas, sugražinamas į kaimą, apraudamas ir galiausiai išleidžiamas pavandeniui – į upę, ežerį, šaltinį. Pasibaigus šiai įdomiai ceremonijai, kepamas pyragas ghizman. Yra liudijimų, kad tokie ritualai Makedonijoje atlikti apie 1960-1970 metus .

Grįžtant prie Dodolos (albanai ją vadina dudulë, graikai – tuntule), mokslininkai mano, jog šis vardas tiesiogiai susijęs su lietuviškuoju Dunduliu , Perkūno sinonimu (antra dundulio reikšmė, kaip rašoma LKŽ, yra „verpetas, sūkurys“ – kaip matome, čia ir vėl sąsajos su vandeniu ir gyvastimi, gyvybe).

Slavų folklorą tyrinėjusi Bronislava Kerbelytė pažymi, kad „pietų slavuose populiarios giesmės apie merginų ir vaikinų santykius su mitinėmis būtybėmis – kalnuose ir prie vandens gyvenančiomis vilomis / samovilomis / divomis. Vila varžosi su moterimi, kuri iš jų gražesnė, ir pralaimi. (...) Vila užnuodija vyro žaizdas; jis miršta“ . Tai – mitologinio epo, primenančio „Eglę žalčių karalienę“ reliktai.

Šumeruose maišytas gėlas vanduo su molinguoju (taip atsirado pasaulis). Lietuviškai tai - lėnas vanduo. Žodis „lėnas“ reiškia „tykus, ramus, romus, neskubus, švelnus, nesmarkus, lankstus, liaunas, nuolaidus [apie, pvz., ežero krantą]“. Lankstumas ir liaunumas galėtų būti siejamas su Žalčiu. O pats žodis „lėnas“ – su žodžiu „leitas“ (leĩtas, -à adj. (4) K.Būg(Kv), NdŽ lėtas, romus; švelnus, LKŽ). Nuo „leito“ – vienas žodis iki „lietaus“, ramaus, lėto, lietuviško, iki Lietuvonio ir, žinoma, Lietuvos. Dar turėtume nepamiršti įrankio, vadinamo „lieta“ (LKŽ líeta: „ablius, leistuvas, kaltas ir pjūklas“), tuo pačiu žodžiu vadinami ir „nauda, pelnas, tikslas, daiktas, dalykas, reikalas, [žmogaus] būdas, ypatybė, valstybė, valdžia“. Įdomiausia citata būtų bene šioji: „Pavedė savo valdžią, įduodamas lietos arba ūkės lazdą, krivūle būk vadinamą A1884,81 (LKŽ)“.

Su šiais žodžiais akivaizdžiai susijęs žodis „laitotis“ – „gerai gyenti, netaupyti“. Tai – praeities reliktas iš Žalčiavos laikų, kai gyventa laitojant, t. y. nieko nestokojant.

Jei susumuosime tai, apie ką kalbėjome, matysime, kad Lietuva – tai lietaus, žynių (senosios religijos, kurios simbolis – krivūlė), nagingų žmonių, turinčių tam tikrų specifinį charakterį šalis. Mūsų tauta – lietuviai – savo tautosaka, folkloru, mitologija ir kalbiniais niuansais artimai susijusi su finų (suomių, samių, lyvių), baltų (latvių, prūsų), slavų, romanų, germanų tolimiau – keltų, ilyrų (albanų), iranėnų, indų tautomis.

Kosmologija. Žaltys ir Pasaulio medis

Vienas svarbiausių dalykų, norint suprasti Žaltį ir jo pasaulį, yra Pasaulio medis (lot. Arbor mundi). Tai – ašis tarp šio ir kito pasaulių, savo pavidalu panaši į Žaltį, simbolizuojanti kosmosą, visatą, gyvybę, pasaulio vienovę, tuo pačiu parodanti, kad gėris ir blogis yra netinkamos savokos pasauliui apibūdinti. Šviesa be tamsos ir tamsa be šviesos negali. Tai sako ir šiuolaikiniai astrofizikai, ir senovės tikėjimai, tarp jų – ir lietuviškasis.

Panagrinėkime Pasaulio medį ir jo struktūrą įvairių pasaulio tikėjimų, tautų bei lietuvių suvokime.

Pasaulio medis visuomet yra sakraliniame, šventajame pasaulio centre. Jis – vertikalus, taigi pagal Pasaulio medžio modelį matome esmines kosmoso dalis: viršutinę (dangus), vidurinę (žemė), apatinę (požemis). Pasaulio medį galima suvokti ir kaip amžinybę, kurioje praeitis, dabartis ir ateitis susilieja į vientisą „laiką“, kuris iš tikro tėra mūsų sąmonės produktas.

Yra ir kitų būdu skirstyti Pasaulio medį. Šiuo atveju mus domintų skirstymas pagal mitinius personažus. Viršutinėje dalyje paprastai yra paukščiai, viduriniojoje – arkliai (žirgai), bitės, karvės, elniai ir pan. Požemio pasaulyje apgyvendinamos vadinamosios chtoniškosios būtybės – gyvatės, varlės, pelės, bebrai, ūdros, žuvys, lokiai.

Pagal horizontaliąją Pasaulio medžio struktūrą, pasaulis tampa dualistinis: gyvybė priešpriešinama mirčiai (pvz. saulė ir mėnulis).

Centre – ritualo objektas, aplink jį – ritualo dalyviai.

Kartais Pasaulio medis vaizduojamas apverstas. Tai greičiausiai susiję su šamaniškomis kelionėmis, kai raganius praranda dualistinį pasaulio suvokimą.

V. Toporovas į Pasaulio medį žvelgia plačiu žvilgsniu, tapatina jį su Pasaulio ašimi  (lot. Axis mundi). Pasaulio ašis – tai ir dvasinis, ir fizinis pasaulio centras, kurį nors kiekviena tauta įsivaizduoja skirtingai, akivaizdu, jog tai yra archetipas, t. y. visoms tautoms būdingas vienovės suvokimas.

Pasaulio arba Gyvybės medis būdingas ne tik lietuvių, indoeuropiečių tikėjams, bet ir Sibiro, mongolų, tiurkų, indėnų, korėjiečių ir kitoms religijoms. Vengrai turi világfa, tiurkai - Ağaç Ana, mongolai – Modun, hinduistai – aśvattha, germanai (taip ir skandinavai) – Yggdrasil (Irminsul), keltai – Bile, gruzinai – Bordžgali (šis simbolis primena besisukančią saulutę, kokios randamos ir Šumere, ir Lietuvoje, ir simboliuoja amžinybę, visatą; šis simbolis dabar daug kur naudojamas Gruzijoje).

Įdomu tai, kad lietuvių (taip pat ir kitų baltų), suomių (finų) ir slavų mitologijose Pasaulio medis yra būtent ąžuolas. Todėl ąžuolų giraitės lietuviams visada buvo šventos, ir Pasaulio medis (Žaltys) bei jo sūnus Ąžuolas, minimi teogoniniame (kosmologiniame) mite „Eglė žalčių karalienė“, vaidino esminį vaidmenį. Ąžuolų giraitėse būdavo įrengiamos šventvietės – alkai, romuvos.

Darvinistų nuomone, prieš 60 milijonų metų žmonės gyveno medžiuose, todėl medis iki šiol mums toks svarbus. Besidomintiems gamta iš darvinistinės pusės, verta pasižvalgyti Gyvybės medžio tinklalapyje .

Senovės egiptiečiai rašė, jog pirmoji pora – Izidė ir Osiris – gimė iš akacijos, kuri laikyta gyvybės medžiu. Gyvybės medžio motyvus iki šiol piešia čiuvašų, armėnų tautos, Asirijoje tai taip pat buvo itin svarbus simbolis. Kinijoje Gyvybės medis (persikas) tapatinamas su drakonu, kuris simbolizuoja nemirtingumą.

Viduramžių alchemikai šią idėją plėtojo ir tapatino Pasaulio (Gyvybės) medį su filosofoniu akmeniu, t. y. nemirtingumu.
Britų genetikas Stephenas Oppenheimeris (g. 1947) mano, kad medžių garbinimo kultūra atsirado dabartinėje Indonezijoje maždaug 8000 m. pr. Kr., kai pakilo jūros lygis, tada ji pasiekė Kiniją, Indiją, Artimuosius Rytus, finougrų žemes, Rusiją, Baltijos kraštus, Skandinaviją. S. Oppenheimerio teigimu, pasibaigus ledynmečiui, - apie 12000-5000 m. pr. Kr. – pakilus vandenynų lygiui pietryčių Azijoje egzistavo Sundalendo kontinentas. Būtent Sundalende prasidėjo neolito revoliucija, kilo Austronezijos kalbos, kultūra, kuri pateko į Indiją ir Mesopotamiją, o iš ten – į kitus pasaulio kraštus .

Biogeografinio Sundalendo teorija atrodo tikėtina, ji daug ką paaiškina. Šiuo metu yra nemažai mokslininkų, kurie ją palaiko. Neseni genetiniai tyrimai rodo, kad būtent pietryčių Azijoje, Sundalende (žr. žemėlapį) greičiausiai gimė „europietiškieji“ genai . Priminsime skaitytojams, kad, eidami iš kitos pusės, atsitiktinai buvome atsidūrę ten pat – dabartinėje Indonezijoje, kur vandens religija iki šiol puoselėjama, o gyvatės gerbiamos.

Galime apžvelginėti dar daugybės tautų tikėjimus ir mitologines sistemas, tačiau visur rasime tą patį Pasaulio medį. Jis randamas ir visuose mistiniuose mokymuose, o – kas svarbiausia mums – Lietuvoje.

Lietuvių Pasaulio medis – ąžuolas ir jo „motina“ eglė – krikščionybės ir kapitalistinės vartotojiškos visuomenės buvo pakeisti kalėdų eglute. „Pažymėtina, kad vokiečiai Kalėdų medį kartais vadindavo „gyvenimo medžiu“ – „Lebensbaum“ .

O štai ši N. Vėliaus citata rodo Pasaulio medžio sampratos kaitą po pirmosios žalčiažudystės, kai atsirado dievų panteonas. Dabar jau vietoje Pirmadievio atsiradę Patrimpas ir Perkūnas tapo „kolegomis“, jiems buvo paskirstytos funkcijos, bet esmė išliko ta pati. „Ąžuolas baltų mitologijoje yra Perkūno medis, juo buvo reiškiama iš viso pasaulio struktūra („pasaulio medis“). Ąžuolinių malkų ugnis būdavo deginama Perkūno garbei. Tie kuršiai, kurie mirusiuosius degindavo ąžuolinėmis malkonis, savo globėju, matyt, laikė Perkūną. O Perkūnas visų pirma buvo karių globėjas. (...) Ghillebert‘as de Lannoy užfiksavo dar vieną baltų mitologijai būdingą detalę – būrimą iš laužo dūmų. (...) Kaip teigia Matas Pretorijus (XVII a.), buvo net burtininkų rūšis dūmonys, kurie burdavo iš dūmų“ .

Pasak Liberto Klimkos, „Pasaulio Medis – tai ir iš aukos stulpo evoliucionavę tradiciniai lietuviškieji pakelių, sodybų ir kapinių koplytstulpiai, stogastulpiai. Prasmė išliko nepakitusi: tai maldos kelias į dieviškąsias sferas. Koplytstulpiuose ryškus skirstymas į tris dalis: saulutė, koplytėlė su šventaisiais ir žemutinė dalis, aprėminta žalčių pavidalo atramomis“ .

Jonas Vaiškūnas taip pat pabrėžia Pasaulio medžio reikšmę lietuvių tikėjimui, tiesa, nuvertindamas kitų kultūrų tikėjimus (tai dažna tyrinėtojų klaida – nematyti toliau savo kiemo): „Pasaulio medis – gerai žinomas, bet daug kam abstraktus ir mažai suprantamas dalykas. Manoma, kad šis simbolis būdingas tik mūsų protėviams ir liaudiškajai pasaulėžiūrai. Tuo tarpu tai vienas esmingiausių visos žmonijos vaizdinių, gyvuojantis ir veikiantis iki šiol net ir pačiose moderniausiose visuomenėse. Pasaulio medis tai loginė struktūra, padedanti pažinti Pasaulį ir mūsų pačių vietą jame. Įvairios šiuolaikinės abstrakčios klasifikacinės schemos taip pat dažniausia remiasi struktūriniu medžio principu“ .

Pasak Virginijos Mikutavičiūtės, „apie Gyvybės medį yra apsiraizgęs žaltys, analogiškas vaizdas ir prie krosnies. Dar XIX a. pakrosnėje buvo laikomas ir globojamas žaltys, o XX a. pradžioje grafiniais žalčio ornamentais buvo dekoruojamas krosnies viršus“ .
Dainius Razauskas-Daukintas būtent krosnį vadina lietuvių Pasaulio medžio analogu. „Iš tikrųjų, archetipiniame mitiniame pasaulėvaizdyje po Pasaulio medžio šaknimis paprastai gyvena gyvatė, slibinas, žaltys ar panašus chtoniškojo „kosminio roplio“ įsikūnijimas. Savo ruožtu lietuvių mitinėje tradicijoje slibinas, žaltys, atsiduria po krosnimi“ .

Pasaulio medis tapo įkvėpimu ir lietuvių tautodailininkams, ir profesionaliems kompozitoriams (geriausiu pavyzdžiu tikriausiai galėtų būti Broniaus Kutavičiaus kūrinys „Pasaulio medis“ ). Nemažai meno kūrinių sukurta, remiantis teogoniniu Žalčio mitu.
Baigiant šią trumpą įžvalgą, norisi dar ir dar kartą pabrėžti – nepamirškime savo šaknų ir Žalčio, kitaip tariant, Gyvybės, Tradicijos, Tautos bei to, kad esame susiję su visu Pasauliu matomais ir nematomais ryšiais.

Vanduo lietuvių tradicinėse apeigose

Apie vandens reikšmę kalbinome krivį Joną Trinkūną (1939–2014).

Vanduo - tai gyvybės pradžių pradžia. Mūsų liaudies dainose vanduo minimas dažniau negu ugnis. Vanduo senojoje lietuvių pasaulėjautoje gal buvo dar svarbesnis negu ugnis. Beveik kiekvienoje liaudies dainoje teka upės, upeliai, mirga jūros marios ir pan. Sakmėse viskas prasideda vandenyse, taip ir žmonės gimsta vandenyje, o po mirties vėl turi susiliesti su vandeniu. Vandens pasaulis buvo tarsi kitas pasaulis, bet jis buvo gyvybiškai ir sakrališkai susijęs su žmonėmis.

Visose apeigose ir švenčių papročiuose vanduo gerbiamas ir įprasminamas kaip šventa galia ir svarbi apsivalymo priemonė. Lietuvoje iki šiol gerbiami ypatingi šaltiniai ir upeliai, kurie garsėja savo sakralumu ir gydomosiomis savybėmis.  Žymiausios šventvietės būdavo prie šaltinių, upelių, ežerų,  prie kurių būdavo atliekamos apeigos. Kiekviena apeiga prasidėdavo nuo vandens - atsigeriama vandens, nusiprausiama. Prausimasis pirtyje taip pat turėjo ir sakralinio įprasminimo.  

Tyrinėtoją domina, kiek vandens gerbimo tradicijose yra apeigiškumo ir kiek jose  buitinės higienos ar papročio. Pažvelkime į senuosius šaltinius, kuriuose kalbama apie baltų vandens papročius ir apeigas.

Svetimtaučiams, stebėjusiems prūsų ar lietuvių gyvenimą, pirmiausia dėmesį patraukė dažnas pirčių lankymas. Petras Dusburgietis rašė: „Iš pagarbos savo dievams kurie ne kurie kasdien maudosi pirtyje“ (1:345). Čia teigiama, jog maudymasis turi apeiginį-religinį pobūdį. XVI amžiuje Martynas Kromeris pakartoja aprašymą apie dažną maudymąsi pirtyje ir priduria: „būdami užsigrūdinę, nebijojo maudytis arba praustis šaltu vandeniu net ir žiemą“ (2:421). J.Lasickis pamini mitologinį fragmentą, kaip Griausmo motina „Saulę, nuvargusią ir dulkiną, išprausia maudyklėje, o po to kitą dieną išleidžia švarią ir švytinčią“ (2:593). Galima numanyti, jog tokiam mitui turėjo būti žemiškasis atitikmuo – žmonių apeiginis maudymasis.

Archainėje gyvensenoje gana sunku atskirti ūkinį gyvenimą nuo ritualinio, todėl ir vanduo reiškė kartu buitį ir būtį. Daugelis veiksmų ir darbų buvo persipynę su mitiniais vaizdiniais, įprasminančiais darbą ir tarsi padedančiais siekti gyvenimo tikslų.

Senieji istoriniai šaltiniai daug kartų mini prūsų ir lietuvių šventuosius vandenis. Lukas Davidas rašė, jog prūsai turėję upių bei šaltinių, paskirtų dievams, prie šių giraičių, upių ir šaltinių neleisdavo prieiti jokiam svečiui, nes manė, jei ten žengs krikščionis, šventenybės bus išniekintos (2:299).

Kaip buvo gerbiamas vanduo, nėra daug žinių. Matas Pretorijus rašo, jog Jono Bretkūno rankraštyje teigiama, jog žvejai vandens garbei tam tikru metu maudydavosi, Vandens dievo garbei laikydavo kelis vaidilučius, vadinamus naručiais. Šie nerdavo į vandenį ir, jų tvirtinimu, ten aktyviai bendraudavo su vandeniais (3: 262).

M. Valančius užsimena apie dar gyvavusias apeiginio maudymosi tradicijas: „Mūsų senolių senoliai, būdami stabmeldžiais, tikėjo: tą naktį (Kupolinių-J.T.) plaunančiosi deivės Laumės; tų tai Laumių paprotį tebepildo mergelės apie Biržus ir Pabiržę, ko Žemaičiuose nuo seno nebėra“ (4:226).

Pirtis – vienas iš seniausių lietuvių tradicinių pastatų, buitinės, o senovėje ir sakralinės paskirties. Pirtis buvo statoma toliau nuo namų, kaimo pakraštyje, tarsi riboje su kitu pasauliu, todėl ir pirties apeigos siejosi su kitu, t.y. vandens pasauliu.
Manyta, kad pirties kūrenimas ar higieniniai procesai reikšmės žmonių sveikatai neturėtų, jeigu pirties kūrenimas nebūtų susijęs su mitais ir ritualais.

Pirties simbolikoje svarbus yra ugnies, vandens ir žmogaus susitikimas. Anot S. Daunio, pirtyje ugnis ir vanduo  susitinka su žmogumi, tarsi tai būtų pirmapradės kūrybos veiksmas, kurio metu žmogus atgimsta ar net gimsta. Garuose vanojantis vanta, įgyjama dviejų pradų energijos ir taip grįžtama į pradžią, kai pasaulio rūkas  buvo dar švarus. Ne tiek vanduo svarbus, kiek garas, kuris priartina prie mitologinės kalvystės. Nusiprausimas pirtyje turėjęs magišką nusivalymo reikšmę ne tik fiziškai, bet ir moraline prasme (5:6).

Buvo tikima, jog pirtį lanko anapusinės būtybės. Po to, kai nusipraus žmonės, ateis praustis laumės arba velniai. Pirtyje reikia tinkamai elgtis. Per daugelį kartų susiformavo pirties etiketas ir net savotiška etika.  Pirtyje nevalia išdykauti – „šventa vieta“ (5:69). Apeigos pirtyje ir tinkama elgsena, simboliniai ir  magiški veiksmai turėjo saugoti nuo  blogybių ir suteikti gerovės. Maudymosi pirtyje apeiginė prasmė – tai perėjimas iš „seno“ į „naują“, tai  atsinaujinimas ir atsijauninimas.

Šeimos apeigose  apsiprausimas reiškia nuplovimą ar nuvalymą visų ryšių  su buvusiu stoviu (kūdikio, jaunosios ar velionio), tik po to galima pereiti į naują kokybę. Kūdikėliui nuplaunamas „svetimumas“. Tai jau socializacija, naujo bendruomenės nario priėmimas.  Taip pat ir mirusiojo prausimas reiškia atskyrimą nuo šio pasaulio. Prausimasis ar maudymasis reiškia grįžimą į pradinį “švarų” būvį, tai ir sveikatos gražinimo būdas. (6)

Gimimas

Etnografijos žiniomis, moterys gimdydavo pirtyje ir ten atlikdavo gimimo apeigas. Buvo atsidėkojama gimimo deivėms.
Johanas Langijus XVII a. savo žodyne rašė apie pirtynas – auką, paliekamą pirtyje, kūdikiui gimus. Taip pat buvo vadinamos ir vaišės kūdikiui gimus (3:702). Krikštynų  kai kurios apeigos buvo atliekamos pirtyje, kad naujagimis augtų sveikas ir laimingas (7:349). Pirmojo nuprausimo vanduo buvo pilamas prie židinio arba po krosnimis. P.Dundulienės žiniomis, apie Švenčionis, gimus vaikui ir jį pirmą kartą prausiant, uždegdavo žvakę. Tai vandens ir ugnies sugretinimas, o apeiginis reliktas buvo  žvakės uždegimas.

Vestuvės

Vestuvėse vanduo buvo naudojamas kaip apvalanti, sakralizuojanti ir vaisingumą skatinanti priemonė (8:176). Kai kurios vestuvių apeigos buvo atliekamos pirtyje. Nuotaka per vestuves joje prausdavosi. Pasak M.Pretorijaus, nuotaką, atvykusią į jaunojo namus, kitą dieną moterys nulydėdavo į pirtį. Paskui anyta ją išprausdavo, o marti anytą apdovanodavo. Šių papročių pėdsakų randame XIX-XX a.: marti į pirtį nešdavosi  pirmosios duonos ir stuomenis (8:365).

S. Daunys rašo, jog mergavimo pabaigoje buvo kūrenama „merginė pirtis“. Tai jaunosios fizinio ir dorovinio apsivalymo, atsisveikinimo su jaunyste bei jaunystės pirtimi, ritualinis pasiruošimas santuokai - perėjimui į santuokinės marčios luomą (5:94).
LLD.XI.5. Vestuvinės dainos. "Per jungtuves mergelė vainikėlį „paskandina“. Bronė Stundžienė, Vandens prasmės lietuvių dainose klausimu, TD.XI. 1999

B.Stundžienė mano, jog nuskendimas reiškia vestuves.

Mirusiojo prausimas

Be nuprausimo miręs žmogus negali pereiti į kitą pasaulį. Todėl tik ką mirusį žmogų nuprausia. M.Strijkovskis rašė, kad  lietuviai „mirusįjį gražiai pirtyje  numaudo ir apvelka ilgais baltais marškiniais pagal savo paprotį“ (2:550). Kiti senieji autoriai (Ch. Hartknochas, M. Pretorijus, T. Lepneris ir kt.)  panašiai mini numirėlių numazgojimą. Matyt, tai buvo labai svarbus apeiginis mirusiųjų susilietimas su vandeniu, reiškęs grįžimą į pirmapradį pasaulį, iš kurio mirusysis buvo atėjęs į šį pasaulį.

M. Pretorijus aprašo ir kitas vandens apeigas laidotuvėse: „Palaidoję mirusįjį, jie vėl grįžta į jo namus, o ten prie vartų stovi vandens kibiras ir kabo baltas rankšluostis. Kiekvienas laidotuvių dalyvis turi nusimazgoti rankas, nors ir visai nelietęs nei žemės, nei mirusiojo. Tada jie sueina į namus, o ten ant stalo jau padėta valgyti ir gerti“ (3:323). Toks laidotuvių dalyvių nusiprausimas reiškia atsiskyrimą nuo mirusiojo, apsivalymą nuo pačios mirties. P. Dundulienė rašo, jog mirusysis buvo ne tik nuprausiamas, bet kartais ir išperiamas pirtyje (7:371).

Maudymasis kalendorinių švenčių metu

Paprotys maudytis kalendorinių švenčių metu plačiai  aprašytas etnografinėje  literatūroje.  Nežiūrint pateikėjų aiškinimų, jog maudomasi dėl sveikatos, nesunku įžvelgti ir apeiginį maudymosi pobūdį.  Maudymosi apeigiškumą yra pastebėję ir kaimyninių kraštų papročių tyrinėtojai (8:176 ir 312)

Artėjantis pavasaris pasireiškia vandenų stichijos suaktyvėjimu. Užgavėnių laikotarpio liaudies dainose dažnai minimas vanduo, o šventiniuose veiksmuose svarbus yra laistymasis vandeniu, pasivoliojimas po sniegą ir žemę. P. Dundulienė rašė: „Senovės žemdirbiui tai buvo ne pramoga, o priemonė sukelti atšilimą, paverčiant  sniegą vandeniu, padidinti upių, ežerų bei šaltinių vandeningumą, taip pat garantuoti būsimai augmenijai bei pasėliams pakankamai lietaus“ (9:60).

Daugiau vandens – daugiau gyvybinių galių. Laistymas vandeniu kaip ritualas atlieka ir apvalymo funkciją bei apsaugo nuo piktų jėgų.

Velykų metą prasideda pirmieji apeiginiai maudymaisi, kurie vyksta visų pavasario švenčių metu iki pat Kupolinių. Švenčių metu naktinis, prieš saulės tekėjimą, vanduo turi ypatingų galių.

Didįjį ketvirtadienį reikia saulei netekėjus nusiprausti ar išsimaudyti upelyje  ežere, ar šaltinyje arba pirtyje, tai visus metus būsi švarus, pranyks ligos ir kt. (4:118-119).

Kartu su žmogaus atsinaujinimu, vyksta visų namų atnaujinimas, „Didysis ketvirtadienis arba „čystinės diena“. Šią dieną naujai kloja lovas, krečia patalus, vėdina, trobą valo, žodžiu, tai švaros diena“ (4:119). Paprausiami ir namų gyvuliai – arkliai ir kt.

Skaitant nesenus etnografinius aprašus, matom, jog prausimasis ar maudymasis turi daugiau higieninių tikslų – išsigydyti nuo odos ligų – dedervinių, niežų, vočių ir kt. Vis dėlto, maudymasis turi ir apeiginės bei maginės prasmės. Maudomasi anksti rytą, prieš saulės tekėjimą. Didįjį ketvirtadienį “reikia nubėgt nesidairant ir išsimaudyti prieš saulę tekančiame vandeny“ (4:118). „Reikia Didįjį ketvirtadienį niekam nematant sniegu nusiprausti, tai per visus metus būsi švarus“ (4:118). „Lydos apskrity prieš Didįjį ketvirtadienį vidurnaktį kuria pirtį. Iki aušros jau turi būti išsimazgoję vyrai ir moterys. Rytą visi turi būti švarūs linksmi...“ (4:119).

S. Daunio nuomone, naktis buvo suprantama kaip ypatingas gamtos jėgų suaktyvėjimo metas, kada labiausiai pasireiškia augalų vegetacija (5:14). Metas be saulės reiškė, jog tuo laiku  galima suartėti su pirmapradžiu pasauliu, galima atsinaujinti. Maudynės gydomojo poveikio akcentavimas  rodo sakralinės prasmės nykimą, bet praeityje sveikata nebuvo atskiriama nuo sakralumo.
Velykų šeštadienį pagal katalikišką tvarką šventinamas vanduo, kuris liaudyje buvo vertinamas kaip turintis ir gydomų savybių. Pavyzdžiui: „Švęstą vandenį geria nuo išgąsčio. Kai neša sėti sėmenis, juo apkrapija, kad amarai nepultų“ (4:126).

Velykų rytą reikia maudytis prieš saulės tekėjimą. „Velykų rytą per prisikėlimą reikia nusimaudyti tekančiame vandenyje, tai per visus metus būsi sveikas“ (4:128).

Rūpėjo ne tik sveikata, bet ir grožis. Apeiginis maudymasis žmogų darydavo tarsi naujai gimusį. „Prieš Velykų rytą reikia naktį nueiti pas upę, nusirengti ir išsiprausti, tai būni visados baltas“, t. y. gražus (4:128).

Sekminės

Per Sekmines bažnyčiose antrą kartą šventindavo ugnį ir vandenį

Jei arti bažnyčios būdavo upė ar ežeras, tai jo vanduo taip pat būdavo šventinamas. Seniau ligi  Sekminių, kol nebūdavo pašventintas vanduo, žmonės nesimaudydavo, nes buvo tikima, kad nešvęstame vandenyje galima greičiau paskęsti ar gauti įvairiausių ligų (4:206). Švęsto vandens pildavo šulinin ir upėn. Tačiau gyvavo ir kitas įsitikinimas, jog upėje ar ežere negalima maudytis iki pirmo griaustinio.

Pirmoji perkūnija pašventindavo pavasario vandenis. N. Laurinkienė rašo: “Iš tikėjimų galima spręsti, kad pirmoji perkūnija turėjusi pasaulį sakralizuojančios galios” (10:117). Šiedu įsitikinimai rodo pagoniškosios ir krikščioniškosios tradicijos sandūrą. Vandenis šventina Perkūnas ir bažnyčia. Žmonėms beliko spręsti, kokio papročio laikytis.

Joninės - kupolinės – tai metas, kai gamta pasiekia  savo galių kulminaciją. Augmenija ir vandenys įgyja nepaprastų savybių, todėl žolininkai tokiu metu rinkdavo žydinčius žolynus, prausdavosi rasa ir naktiniu vandeniu. “Kas Joninių naktį išsimaudo, pasidaro daug gražesnis, sveikesnis. Mergaitės visuomet prausdavosi, maudydavosi ir kasas mazgodavo... Sakoma, kad niekados vanduo tokios didelės galios neturi kaip Joninių naktį“ (4:226). „Kas turi niežų ar kitą nudą, reikia anksti rytą prieš saulės tekėjimą grynam (nuogam) ant rasos pasivolioti, tai išnyksta. O jeigu kur yra upė ir ji tek į saulę (rytų link), tai norint nuo nudų išgyti reikia joj prieš saulės tekėjimą maudytis“ (4:227).

Po saulės grąžos žolės netenka gydomosios galios, dėl to po Joninių niekas vaistažolių ir neberenka. Pasakojama, jog yra priežasčių, kodėl taip atsitinka. Naktį raganos atima žolelėms gydomąją galią. Ypatingų galių netenka ir vandenys, todėl apie maudymąsi ar prausimąsi po saulės grąžos nebekalbama.Bet atrodo, vandenų savybės yra susijusios su saule. Sakoma, jog vaistiniais žolynais reikia pasirūpinti, kol „saulutė dar nėra pradėjusi kristi žemyn“ (4:222)

Vainikų leidimas

Vainikus pina visą vasaros pradžią. Per Jurgines leidžia vainiką ežere ant vandens, į kurį šoną nuplauks, ten ištekės. Šv. Morkaus dieną (IV.25) leidžia tris vainikus šulinin... Per Kupolines būdavo didžiausias vainikų leidimas. Vainikų plukdyme galima įžvelgti būrimą. Vainiku siunčiamas pageidavimas tarsi susiliečia su anuo pasauliu, kuris atsiveria per stebuklingo meto vandenį.
Molėtų rajone Skudutiškio kaimo  pakraščiu teka upelė Skudutė. Slėnyje į Skudutę  įteka dar mažesnis upelis . Apie šitą santaką išsidėstę akmenys, laikomi šventais. Vienas jų yra su dviem žmogaus pėdom. Kitas su natūralia kryžma, primenančia ugnies ar laimės ženklą. Per šv. Trejybės (gegužės mėnesį) atlaidus čia suplaukia žmonių, kurie garbina akmenis, renka gydomas samanas nuo jų, semia vandenį, prausiasi, geria, meldžiasi. Ilgą laiką bažnyčia nesidomėjo šia šventviete, tačiau prieš keleta metų (5-6 m) prie šventų akmenų išdygo koplytėlė su Marijos stovyla. Todėl dabar ši pagoniška šventvietė jau įgavo ir krikščionišką išvaizdą. Bažnyčia žmonių gerbiamus šaltinius dažniausiai pašvenčia šv. Marijai.

Galima teigti, jog Saldutiškio vandens alkavietė tai Vilniaus Šventaragio slėnis miniatiūroje. Į Nerį įteka Vilnelė, čia gi – upelis į Skudutę. Slėnį supa kalvos, srovena šventi vandenys pro šventus akmenis. Čia susirenkančius gaubia gamtos galių šventumas.

Ką reiškė šventinimas?

Geru paaiškinimu gali būti pastebėjimas prie garsaus Krokulės šaltinio prie Šventosios upės, papasakotas etnologės Ritos Balkutės.
Ji nuvažiavo pasižiūrėti prie Krokulės šaltinio vykstančių kasmetinių šv. Trejybės atlaidų  gegužės mėnesį. Susirinkusios moterys sėmė į  butelius šaltinio stebuklingo vandens. Pagaliau atvažiavo kiek pavėlavęs kunigas ir ėmė šventinti šaltinį. Moterys sureagavo taip – jos išpylė savo vandenį ir prisipylė jau pašventinto vandens. Jos tarsi pripažino, kad šaltinis nėra šventas, jeigu jo laiku nepašventino kunigas. Bažnyčia, stengdamasi perimti neišnaikinamus papročius į savo rankas, įvedė vandens ir ugnies šventinimą, tuo teigdama, jog  pačioje gamtoje nėra šventumo. Taip bažnyčia sistemingai vykdė gamtos desakralizaciją.

Gyvulių prausimas

Senuoju supratimu, pavasarinis maudymasis buvo skirtas ir gyvuliams. Didįjį ketvirtadienį “seniau net ir gyvulius prausdavo” (4:119). „Švęstu vandeniu Velykų rytą apšlaksto gyvulius“ (4:126). Šv.Jurgio rytą prieš saulėtekį išmaudyti arklius – neturės nudos (odos ligos, – J.T.) (4:162 ). Šv. Jurgio rytą maudo arklius, tai arkliai būna gražūs.Kad arkliai žibėtų, reikia šv.Jurgio rytą išprausti ant bėgančio vandens. Ar švęstas vanduo, ar upės ypatingo meto vanduo gyvuliams teturėjo tik sveikumo ir gožio prasmę, bet toks vanduo turėjo ir apsauginę funkciją.

Vanduo ir šventos maudynės

Vandens apeiginė reikšmė yra žinoma beveik visose kultūrose. Iš senų tradicijų vandens simbolizmą paveldėjo ir krikščionybė, o  jos krikštijimo ritualas įgavo svarbią reikšmę. Tačiau šventu maudymusi labiausiai išgarsėjo Indija. Milijonai indų renkasi maudynėm, kaip labai svarbiam religiniam ritualui. Indams gyvybės vanduo įsikūnijęs Gangoje, kuri iš savo šaltinių Himalajuose, Dievų kalnuose, drėkina didžiausias lygumas. Jos vanduo laikomas tyru ir šventu nuo pradžios iki galo. Kas tik su malda pasineria į Gangą, apsivalo nuo visų nuodėmių. Michaelas Yorkas rašo, jog didžiausio šventumo momentas yra maudymasis Gangos upės dalyje ties Hardvaro miestu tada, kai prasideda pirmasis Vasakhi mėnuo, tekant saulei - balandžio 13 dieną (11:80).

Lietuvių šventinio maudymosi upėse papročiai primena indų  maudymąsi, tai liudytų šventų upių gausa, tačiau tokios apeigos prasmė naujesniais laikais jau gerokai skiriasi.

Žuvys

Archaiškiausia Lietuvos religija – Žalčio (arba Vandens) kultas, jo terpės vandens ir toje terpėje gyvenančių žuvų garbinimas. Tai - ne ugnis, kaip, tarkime, Indijoje. Tai ta pati religija, kuri iš indoeuropiečių gimtinės nukeliavo į Javą ir Balį, o taip pat į Samių bei Baltų žemes šiaurėje, Sardų žemes pietuose.

Tiesa, vanduo kovoje su ugnimi (senieji lietuviai neindoeuropiečiai ir indoeuropiečiai, atėję iš Indijos) nugalėjo ugnies religija, ir būtent TAI buvo pirmoji „baltų religinė reforma“.

Kai nugalėjo ugnis, vandens vaidilutės tapo ugnies vaidilutėmis, žuvis išlipo į krantą ir tapo dvikoje žuvimi – žmogumi.
Kad žuvis – svarbiausias mūsų mitologijos, kolektyvinės pasąmonės, religijos dėmuo, liudija gausūs tautosakos šaltiniai ir tyrinėtojų išvados. N. Vėlius Veliną / Velnią siejo su vandenimis, G. Beresnevičius rašė, kad tik per vandenis galima kalbėtis su dievais ir t.t.
Krikštas vandenyje visoms religijoms – ne tik archaiškosioms, bet ir krikščionims, musulmonams (ritualinis apsiprausimas wuzu), šintoistams yra šventas. Jis vienija religijas ir tautas.

Poetas Sigitas Geda yra rašęs: „Jeigu ne žuvys, tai mes seniai jau būtume išmirę. Aš augau prie ežerų, ir žuvys buvo mūsų maitintojos. Kai aš išleidau savo antrąją knygą „Poema apie Strazdą“, ant aplanko reikėjo ką nors parašyt, tai aš rašiau, kad dar nemokantį kalbėt mane motina vesdavosi prie ežero. Ten mačiau visokių žuvų, kaip jos plaukioja. Ir kai dar nežinai, kaip jos vadinasi, tai yra pati įdomiausia būsena. Tu susiduri su kažkokia būtybe, kuri neturi vardo. Man poezijos esmė ta, kad reikia įvardyti tuos daiktus, kuriuos matei. Matai nendres, vandeny siūbuojančias, jos meta atšvaitus, ir tau atrodo, kad čia prasideda stebuklas, mistika ir magija, ir kitas pasaulis, ir dangus. 0 vėliau, po karo, kai tėvas plaukdavo kratyti venterių, mane, kaip jauniausią šeimos berniuką, pasiimdavo kartu. Sėdėdavau valties gale ir matydavau, kaip saulė teka ir visa gamta nubunda. Šie mano patyrimai — patys didžiausi ir brangiausi. Aš su žuvimis pirmiau susidūriau, negu su kitais padarais.

Žuvis simbolizuoja sielą. Juk siela yra žmogaus paslaptis, ne iki galo atskleista ir atrasta. Tiek daug žuvų mano poezijoje, matyt, dėl to, kad man kažkas buvo labai neaišku. Ir dabar dar neaišku“ .

S. Geda pabrėžė, kad „mūsų geografinė padėtis, gamta, istorija, kalba yra sukūrusi mus tokius, kokie mes esame dabar. Aš džiaugiuosi, kad esu lietuvis. Mus užaugino senoji baltų mitologija. Tik per mitologiją poezija grįžo į savas tradicijas. Visi geriausi pasaulio poetai yra mitologiški. Jeigu jie nesiremia tautos mitologija, jie remiasi graikų, romėnų kultūra arba savo vaikystės įspūdžiais“ .

Išvados

1. Senieji šaltiniai teigia, jog pagoniškose tradicijose maudymasis upėse, ežeruose, o taip pat pirtyse turėjo ne tik buitinės, bet ir religinės prasmės.

2.Vanduo suteikia gyvybinių šventumo bei apsauginių galių.

3.Apeiginis maudymasis pirtyje buvo susijęs su svarbiausiomis šeimos apeigomis – kūdikio gimimo, vestuvių ir  ruošiant mirusįjį laidojimui. Vanduo apvalo, jis atskiria gyvuosius nuo mirusiųjų, o mirusiuosius nuo gyvųjų. Kūdikio nuprausimas jį atskiria nuo buvusio kito būvio. Vestuvinėse apeigose jaunoji įgauna naujų gyvybinių galių ir atsiskiria nuo praeities.

4. Apeiginis maudymasis atviruose vandenyse vykdavo pavasario švenčių metu ir baigdavosi po vasaros saulėgrąžos. Vandens ypatingos galios susijusios su saulės padėtimi. Upelis, tekantis prieš saulę, turi šventumo galių. Vanduo ypatingas, kai dar saulės nėra danguje.

5.Sakralinę vandens prasmę ir ritualą perėmė krikščionių bažnyčia, įvesdama krikštijimą vandeniu.

6.Nykstant senąjam sakralumui, apeiginis maudymasis įgavo daugiau buitinę sveikatingumo prasmę. Net ir bažnyčios šventintas vanduo, žmonių supratimu, turėjo daugiau sveikatingumo ir maginės prasmės.

Literatūra:

1.Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. I. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos/ Sudarė N. Vėlius. V., 1996.
 2.Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. II. XVI a. / Sudarė N. Vėlius. V., 2001.
 3.Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T.III. XVII a. / Parengė N.Vėlius. V., 2004.
 4.Balys J., Lietuvių kalendorinės šventės. V., "Mintis”, 1993.
 5.Daunys S., Pirtis kaimo kultūroje. Id. Liaudies papročiai. LLBuities muziejus. 2003.
 6.Belarusskaja mifalogija. Minsk, 2004.
 7.Dundulienė P. Lietuvos etnologija. V., “Mokslas”, 1991.
 8.Bartmiński J. (red.) Słownik stereotypów i symboli. Kosmos I. t.2. Wydawnictwo: Uniwersytet Marii Curie - Skłodowskiej. Ilość stron: 482 s.
 9.Dundulienė P. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos. V. “Mintis”, 1991.
 10.Laurinkienė N. Senovės lietuvių dievas Perkūnas. V.,1996.
 11.Michael York, Pagan theology. New York, 2003.