Prie dūžtančios sielos virpėjimo

Kur mūsų šaknys, ar jos dar gyvos, prie ko gi sustoti, kai taip tuščia ir neramu?

Žlugdo ir pačių kultūros darbuotojų paviršutiniškumas, susvetimėjimas, vargiai ar susitikę pasikalbam. Tolstam nuo kadaise krauju apgintų vertybių, išsaugotų, perduotų, maitinančių. Tolstam nuo minties, knygos, nuo savo kultūros. Ar neigdami ir mindydami kuriame? Ką naujo ir įspūdingo atnešame sau ir ateičiai? Klaidžiodami ar berasim geriau, ar berasim save?

Pilkuose laukuose, o gal sapnuose, skraido Bitė, dejuoja, žmogiškumo žiedai jau nežydi. Ką į avilį beparnešti? Ar atsimenam ją, gebėjusią dirbti, aukotis, mylėti, visą Aukštaitiją savo sparnais apkabinusią? Tiek daug apie ją žinome, plačiašakę jos geradarystę sutiktam žmogui minime, bet ar tas pavyzdys dar gyvas, ar į jį atsiremiam? Ar jis mums dar kalba? Žinom, kaip gyveno, tik, deja, patys jau tuo nebegyvenam, neįsileidžiam širdin. Ar beprisimenam Bitę Panevėžyje? Užsiėmę savais reikalais, savo verte, politinio, visuomeninio, kultūrinio gyvenimo banalybėmis, patys sau gražūs ir pakankami turbūt jau nebepajėgsime išsaugoti Bitės namelio šv. Zitos gatvėje. Per dvidešimt Nepriklausomybės metų rimtas, atsakingas požiūris į savo šaknis, kultūrą, asmenybes tik krito ir vis labiau ciniškėjo.

Nieko rimtesnio šiandien nebeturime, nieko ir pasiūlyti negalime, kas nors kiek kvepėtų tęstinumu ir gyvastingumu. Prabėgę jubiliejiniai Bitės metai kvietė į renginius, vakarus, konferencijas... Ar užkliudė jie sąmonę, ar pasiliko gelmėje, ar prašviesino gyvenimą, ar sutvirtino žingsnius? O su kokia drąsa, su kokia vidine laisve Nepriklausomybės aušroje Panevėžio krašto šviesuoliai pradėjo kalbėti apie Bitės fenomeną, kaip uoliai rinktasi į talkas tvarkyti Puziniškio dvarelio. Net surengtas Bitei skirtų ekslibrisų konkursas. Nebijota, nesidrovėta Bitės vardo įspausti iš naujo sąmonėje, darbe, dailėje...

Šiandieniniuose paviršutiniškuose bandymuose nebepriartėjama prie Bitės. Gal todėl, kad meluojama? Nebeatskrenda Bitė į mūsų žiedus. Tampomas, tąsomas šis vardas konferencijose, klijuojamas, kad ženklintų mokyklas, gatves, įstaigas... Jei neišsaugosim Bitės namelio, tai ir kitus jos vardo ženklus teks sunaikinti. O kas beliks?

Liks nuoširdus ir žmogiškas prof. Viktorijos Daujotytės kalbėjimas. Liks milžiniškas Jerutės Vaičekauskienės darbas, jos pastangomis išleistas visas tritomis G. Petkevičaitės – Bitės „Karo meto dienoraštis“. Ši knyga – šiandieninis bandymas prisiliesti prie Bitės darbų ir laiko, klausiant to, kas mums dabar svarbu, klausiant taip, kaip dabar suprantam, gyvenam, žiūrim. Ieškome atsakymų, nuoširdumo, tiesos apie save ir kitus skaitydami pačios Bitės raštus. Bandoma susikalbėti, o gal ir atgaivos savo sielai ieškoma. Šie bandymai tai irgi puikus mūsų laikų, mūsų supratimo ir gyvensenos paliudijimas.

Skaudančia širdimi klausiu, ar įstengsim gyventi mylėdami, ar pasiliks Bitė mūsų darbuose. Įspūdinga man ji, nes viena, vienintelė, vienišoji pilkuose laukuose skraidė kadaise. Viena, vienintelė, vienišoji Bitė ir šiandien. Kas ją apsaugos, kas beužtars? Taip dideliems žmonėms nutinka, sugebėjusiems pakilti aukščiau, nesuvienodėjusiems, neišblukusiems. Taip Bitei nutiko – tikrajai ne luomo, bet sielos bajorei. Iškalbingas, nors ir pasmerktas jos pavyzdys.