Šešėlis, Maironį prišaukęs

Iš to didžio uolumo gal ir persistengta. Eilėraščius skaitėm visokiuose užkaboriuose, bet ar įsiskaitėm, ar supratom, kas juose bandyta pasakyti. Kažkur nuošalyje pasiliko Maironio dramos, jo bandymas kalbėti apie Lietuvos istoriją. Skaityti vis tie patys jo eilėraščiai, dažnai be jokios ypatingesnės raiškos, nuobodokai, be jausmo, be įkvėpimo, tiesmukiškai. Sunku tokį dirbtinį dėmesį turbūt buvo ištverti ir pačiam Maironiui Dangaus aukštybėse. Žmonės naują pėsčių karalių namelį už tvarto stato – jis Maironio garbei paskirtas. Kažkas naują šluotą nusimirko – ji vėl dedikuota Maironio garbei. Dar vieni pasėjo plantaciją morkų – tos vėl paskirtos Maironio atminimui.

Taip ir nuplaukė didžios pastangos kažkur patvorin. O kas liko, kas išliks? Žinoma, iš daugybės – tik keli akcentai. Lietuvos paštas išleido ženklą ir voką proginei datai pažymėti. Pasirodė Brigitos Speičytės monografija, pristatyta šių metų Knygų mugėje Vilniuje. Perleista Maironio kūryba. Rimtesniam, jautresniam žmogui dar dera perskaityti kadais pasirodžiusią Vandos Zaborskaitės studiją. Ši moteris visą gyvenimą buvo taip arti prie Poeto gyvenimo ir kūrybos. Ne pro šalį dar sykį apsilankyti Maironio namuose Kaune, pasivaikščioti jo kambariuose, užsukti į Kunigų seminariją, joje tiek metų dirbta, katedrą, kurios pašonėje Kūrėjas ilsisi... Dar verta pastebėti Maironiečių draugijos (įkūrėjas Eugenijus Urbonas) veiklą. Mokiniai studijuoja Poeto kūrybą, vaikšto jo takais, kartu su lituanistais lanko Lietuvos piliakalnius, drauge būna šventėse, renka tautosaką, domisi savojo krašto praeitimi ir dabarties naujienomis. Draugija pasiūlė pastatyti Poetui paminklą Vilniuje. Suprantama ir labai lietuviška – mokinių idėja užgesinta.

Kas geriau šiandien gali byloti apie Kūrėją? Žinoma, ši misija tenka ilgametei Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorei rašytojai Aldonai Ruseckaitei, kuri parašė knygą „Šešėlis JMM“ – Maironio gyvenimo meninius biografinius etiudus. Ir už šią knygą, ir už kilnias jubiliejinių metų pastangas, ir už ilgametę ištikimybę Maironio vardui autorė Kauno rotušėje buvo apdovanota literatūrine Bernardo Brazdžionio premija. Kiek sykių Aldona Ruseckaitė vartė rankraščius, skaitė žmonių prisiminimus, vaikščiojo Poeto sode, mąstė būdama Jo kambariuose, todėl dabar ir jaučia, ir supranta, ir mums kalba nuoširdžiai ir jautriai pristatydama ne stabą, bet žmogų. Mano galva, puiku, kad minimas leidinys skaitomas, plinta skaitytojų rankose, keliauja po miestus ir miestelius, tad ir Maironio veidas lyg artimesnis, savesnis, žmogiškesnis. Taip viliuosi.

Knygos viršelis – A. Ruseckaitės fotografija – joje toks žalias, didelio sodo fragmentas su Kristaus statula ir pavėsine. Būta ir būta čia Maironio, ne tik obuoliai rinkti, vaišintasi, džiaugtasi žiedais, bet ir vaikščiota, mąstyta. Knyga sudaužo į šipulius (kaip tai gerai) mūsų stereotipus, patogiai susigalvotus vaizdinius. Kelios senutės inteligentės Kaune nuogastavo, kad Maironis išrengtas, nuogas paleistas... Buvom pripratę prie chrestomatinių jo nuotraukų, daugiau nieko neturėjom, nesigilinom. Trumpai – kunigas, poetas, disciplinuotas žmogus, rūstus, jokios šypsenos, dalykiškas, tik bažnytinės pareigos, Lietuvos apdainavimas eilėraščiuose... Ir viskas. Ar tik tiek? Atsiminiau, knyga priminė, kad Maironis pirmiausia žmogus – su savitu charakteriu, jausmais, žiūrėjimais, liūdesiu, laisvalaikiu, saugiomis ramybės valandomis namie. Todėl artimesnis, šiltesnis, labiau į mus panašus. Gal ir gerai, kad netapo vyskupu. Būtų dar labiau rūstus, nežemiškas, toli nuo kasdieninių gyvenimo reikalų. Ir mums būtų buvę sunku prie jo prieiti, klausti, svarstyti, kalbėtis. O dabar liko poetas – jautrus, skaudulingasis, lyriškas, romantiškas, prie jausmo sustojęs.

Knygoje aprašyti paskutinieji Maironio gyvenimo dešimtmečiai. Veiksmas vis namuose, kartais Kauno senamiestyje, Palangoje prie jūros. Paskutinieji metai sunkūs, nuolatiniai apmąstymai, įtempta sąmonė, galvojimai, baimė, baugumas. Autorė į tekstą vis įpina prisiminimų nuotrupas, kitų žvilgsnius ir supratimus, paties Poeto parašymus. Knyga vis labiau ir labiau artėja prie gyvenimo, kuriame apstu visko. Čia dera ir Maironio sakinys: „Manyje gaudžia visas pasaulis“. Pasakojime sutiksime Šešėlį, kuris vis primena, dažnai kamuoja ir persekioja, klausinėja, nežinia, kur prapuola, nežinia kaip ir iš kur vėl prisistato tuomet, kai nesinori, nepatogu, kai daug nuovargio. Didelis ir mažas tas šešėlis, kai saulė vaikšto ratu, jis pastebimas sapnuose ir sąmonėje, ant grindinio, namų fasadų, sutikto nepažįstamojo veide ar ant palto. Sutiksime pasakojime ir prof. Vandą Zaborskaitę, jau iš Anapusybės kalbančią, prisimenančią, atkuriančią, vis norinčią pasitikslinti, kad tik tiesiau, teisingiau būtų suprantama ir žvelgiama. Veikia čia ir pats Poetas. Autorė padeda trijulei susitikti. Kai kurios šios knygos ištraukos vertos perkelti į sceną (pvz. Paskutinioji Maironio diena, rožė iš prezidentienės rankų, paskutinis Beatričės žvilgsnis...).

Ateina iki pat mūsų Maironis – ūkiškas šeimininkas, supratingas ir apdairus, mėgęs tvarkingą ir švarią, jaukią buitį. O vėliau – kasdienybė. Poeto slapyvardžiai, darbai seminarijoje ugdant naują būsimųjų dvasininkų kartą. Sušmėžuoja artimesnių bičiulystėje kunigų – Mykolo Vaitkaus ir J. Tumo – Vaižganto portretai. Norisi pavartyti Poeto albumėlius su nuotraukomis. Koks jo pomėgis kasmet vasaroti Palangoje, brūkštelėti laukiantiems keletą sakinių laiškelyje. Susitikimai salone su miesto inteligentija, buvimas savųjų draugijoje skaitant, kalbantis, klausantis muzikos. Jautrumas jaunųjų užgauliojimams spaudoje, kritikai, kai peikiamos jo parašytos dramos, kedenama kiekviena eilutė. Taip juk ir buvo – ūdytas, skųstas, smerktas, išjuoktas dėl kūrybos, dėl žodžio, pasakytos ir parodytos tiesios pozicijos. O ir dabar juk esti lygiai taip pat, už savo žodį visada gausi per kepurę. Visi tik moko ir moko, ką sakyti, kaip žiūrėti, kaip būti vis labiau patogiu ir gličiu.

Atpažįstame knygoje Poetą ir kaip dėstytoją, kaip tą, kuriam, kaip ir kiekvienam, svarbus įvertinimas, supratimas, dėmesys, noras, kad išliktų darbas ir pastangos. Gal todėl mielai pozavo dailininkams. Visos jo šlovės ir skausmo valandos pasilikusios eilėraščiuose, prisiminimuose, šešėliuose, visas ir visoks gyvenimas, kasdienybės vingiai, slaptumos, atvirumas vienam kitam, noras pasaugoti (apsaugoti) save ir mylimus, arčiau esančius, su kuriais bičiuliautasi, nuo pikto žodžio, žvilgsnio, pikantiškų naujienėlių, dabarties rietenų...

Vis neramu dėl Tėvynės, žemės, jos praeities, istorijos. Už tų temų lyg kokia moters nuotrauka, lyg jos prisiminimas. Todėl taip šviesu ir švelnu tarti Tėvynės vardą, ne kariškai, grubiai, bet švelniai, motiniškai, moteriškai. Atsimenami poezijos leidimai, „Pavasario balsų“ keliai, laiškeliai, graži mada palikti savo vizitinę kortelę su palinkėjimais ir taip suteikti paprasto ir tikro džiaugsmo. Tai jau praeities relikvija.

Gal toji baimė todėl, kad nelieka žmonių, bendraminčių, tų, į kuriuos gali atsiremti, pasmerkimas vienišystei. Ar neigti, ar susitaikyti? Lieka tik vienas žmogus, o kartais ir jo taip ilgai nėra. Kūryba amžina, ją prisišaukiam tuomet, kai ypač bloga, kai jokio kito kelio nematyti. Tada Maironį giedam, kalbam, atsimenam. Artėja, gaudžia didus, mąslus ir toks sukauptas Jo veidas. Kaip užgimsta eilėraštis? Kūryba, kūrybinis aktas ne visoms akims, tai lieka neatverta, slaptoje. Neaprašoma, neatsekama, retai kam tokia malonė suteikta. Kaip Šešėlis, neleidžiantis kad jį kas pagavęs pasisavintų. Gyvenimo geismas. Užsivėręs, užsidaręs, lyg slaptas, bet norįs bendrystės, ieškantis, trokštantis, besiilgintis žmogus. Lieka Šešėlis ir tai, kas juntama, bet nepasakoma. Lieka ne tik Kaunui, bet ir mums visiems.