Virš siūbuojančių pušų stabtelėjo mėnuo, trumpam prigeso dangus. Apsupo ežerą tyla. Ant kranto skendo kiauros valtys. Švaistūnas vėjas apvertė miglos taurę, akmeny sustingo vilko pėda, rūkas godžiai išgėrė laukinių gėlių spalvas.
Į dumblą įbridęs lieptas stebėjo kaip ant plačių vandens lelijų lapų šoka varlės. Ežere skendo nuo medžių nukritę lapai. Į debesis plaukė blyški šviesa. Tolo bevertė praeitis. Vaigedas pastebėjo vandenyje nuskendusį akmens stalą. Į puotą skubėjo čiuožikai.
Miške seni takai žaidė slėpynių. Bejėgiškai džiuvo senos pušys it gyvatės rangėsi jauni beržai. Kaulėta kelmų ramybe apsitvėrė sudžiuvusių gėlių miškai. Kažkur skubėjo driežai ir skruzdėlės.
Danguje yra pastogė, o akyje - apvalus akmuo. Čia pat, pašonėje slėpėsi gilios paslaptys, bet Vaigedas buvo aklas. Jis tik pastebėjo, kad sausos samanų salos melsva žolės spalva nudažė pušų spyglius, o pakrantėje balti drugeliai žaidė akmenukais.
Danguje ilsėjosi debesys ir likusios dienos. Nereikia nieko išmokti, neverta skubėti gyventi. Lauko akmens viduje yra smėlio laikrodis. Beviltiška skaičiuoti valandas. It ledinis šiaurės varpas skamba stiklinis oras: švarus laikas neturi nei praeities, nei ateities. Amžinu ratu sukasi senos pušies šešėlis.
Lauko akmenys saugojo senus rašmenis, o blizgantys driežai skaitė runas. Šalia dolmeno Vaigedui buvo sunku kvėpuoti - svaigino čiobreliai ir pušys. Juokėsi aukšta žolė. Bangavo aikštelė. Į smaragdinę gelmę nėrė drugiai. Apskritimais šoko akmenys. Į medžius lipo minkšti vijokliai. Nereikia bijoti šviesos.
Bevardis akmuo - ne kapas, bet didžiulis smilčių orkestras. Griežė svirpliai. Repetavo debesys ir miškas.
Baigėsi girios apeiga. Miško pakraštyje Vaigedo laukė kietas plentas. Į stotelę skubėjo minkštas autobusas. Metas grįžti namo. Bet kur yra tikrieji namai?
Vaigedas abejojo ar verta grįžti į miestą. Namai – tai miškas.
Girioje čiulba paukščiai, todėl nėra tuščių kalbų – tik aiški išminties gravitacija, džiaugsmo trauka. Beribėje erdvėje nėra dulkių. Šypsosi saulė, dangumi plaukia debesų kalnai.
- Manęs mieste nėra ir niekados nebuvo. Tarp mūrų liko svetimas veidas ir surūdijęs žvilgsnio dugnas, - tarė Vaigedas.
Sustojo autobusas, atsidarė durys ir į vidų įlipo kitas žmogus – tiksli Vaigedo kopija, muliažas, kas tik nori, bet tik ne jis. Vaigedas draugiškai pamojo ranka.
- Važiuok, džiaukis progresu, o aš liksiu čia, - lengviau atsiduso jaunuolis.
Plati skruzdėlių šalis. Kregždės, stogastulpiai, pušys, medžių lapai, miško šešėliai ir ežero veidrodis dabar priklausė tik Vaigedui. Jį palaimino pavargę grioviai, akmenų upės ir grybais apaugę kelmai. Atsiskyrėlis tapo kriviu.
Vaigedo jau negąsdino mirtis ir kapinės. Debesyse negalima užkasti šviesos. Amžina dangaus erdvė. Į mėlyną tolį žvelgė žalios miško akys. Džiaugsmo lietuje džiuvo šlapi nevilties vaizdai. Nuo senos pušies lašėjo gintarinis vaškas, tirpo bereikšmė praeitis. Debesų kalnuose žaidė amžina vaikystė. Beribėje šviesoje tyvuliavo svajonių ežeras.
Miškas, gyvas lietus ir tolimos žvaigždės pašaukė Vaigedą. It adatos sparnai spindėjo ledinis krivio takas. Prie asfaltuoto kelio sustingo medžiai ir niekur nenorėjo eiti. Neverta keliauti. Niekur nerasi savo namų. Čia geltona pienių pieva, aksominės varnos ir bekraštė pilnatis.
Liepsnojo migla ir laužo dūmai. Už horizonto ribos nėra ribų. Švelnūs vinkšnos lapai atvėrė vėjui dangų. Mėnulyje Vaigedo laukė šilti namai.
Vilnius, 2012 m.
