Už stiklo krito purios snaigės. Įskilusioje stiklinėje seko drumstas alus. Pastalėje duso tuščias butelis. Bilmantas įtempė atsileidusią gitaros stygą. Suskambo švarus septakordas. Bilmantas nugrimzdo į bliuzo bangas... Užtenka improvizuoti, neverta kapoti liūdnus kvadratus. Tingus katinas tysojo ant kilimo ir nekreipė į muziką jokio dėmesio. Suskambo mobilus telefonas.

Kenojuak Ashevak (Kenojuak Ashevak, ᕿᓐᓄᐊᔪᐊᖅ ᐋᓯᕙᒃ, Qinnuajuaq Aasivak, 1927–2013) viena žymiausių inuitų menininkių. Jos kūryba - unikali. Anksčiau inuitus vadindavo įžeidžiančiu žodžiu "eskimai". 1963 metais jo atsisakyta. Kanadoje gimusi K. Ashevak pelnė šios šalies aukštus apdovanojimus, o gimė ji paprastame iglu inuitų kaimelyje Irirasaq'e, esančiame Baffino salos pietinėje dalyje. K. Ashevak kūryba puošia ir Kanados pašto ženklus bei monetas. 1960 metais menininkės sukurta "Užkerėtoji pelėda" (Enchanted Owl) tapo Šiaurės Vakarų teritorijų simboliu, pateko ant pašto ženklo. 1974 metais K. Ashevak priimta į Karališkąją Kanados meno akademiją, vėliau tapo kelių universitetų garbės daktare.

Maždaug prieš metus buvo baigtos išvežti iš rūsiuo, kuriame buvo laikomas sunkiai sergančio fotomenininko Algimanto Žižiūno (g. 1940) asmeninis fotografijų archyvas, visos nuotraukos ir negatyvai. Į Valstybės vaizdo ir garso archyvą veltui atiduota daugiau kaip 200 000 vienetų aukštos kokybės fotografijų ir negatyvų, kuriuos įvertinus pačiu žemiausiu tarifu – 10 Lt, archyvo minimali vertė sudarytų 2 000 000 Lt. Šis fotografijų archyvas yra laikomas vienu didžiausiu Lietuvoje.

Bolivijoje įsigaliojo Motinos Žemės įstatymas. Tai – vienintelė valstybė pasaulyje, kuri, atsidėkodama Motinai Žemei už jos suteiktas gėrybes, suteikė oficialias teises. Spalio 24-ąją Bolivijos prezidentas Evo Moralesas apie tai visiems pranešė daug emocijų sukėlusioje ceremonijoje Palacio Quemado rūmuose („Sudegintieji rūmai“,vadinamoji Prezidento rezidencija) La Paso mieste.

Šiuolaikinis pasaulis trokšta naujų žinių ir kenčia nuo informacijos pertekliaus. Matyt, todėl madinga pasikliauti alternatyviais šaltiniais. Šias mintis man išdėstė senamiesčio kaminkrėtys Teodoras, pavaišintas buteliu stipraus alaus.

Žmonės sako, kad gyvename pasaulyje, kur visko pakanka, kur visko gali gauti bet kuriuo paros metu. Tau net nereikia išeiti iš namų. Net nereikia daug judėti. Bet pastaruoju metu man labai taip pašėlusiai trūksta laiko. Visos reliatyvumo teorijos nustoja veikti. Ir net tada, kai laiko būna vos truputis, aš jį vos sugraibau.

Publikuojame Olgos Nenaživinos kūrinius iš ciklo "Rytų dienoraštis" (rašalas ant popieriaus).

Vėlų rudenį Auštrinis vėjas skrodžia nuvirtusias pušis, o tušti medžių kamienai laukia balto sniego. Rudenį verta palikti šiltą kabinetą ir mąstyti gamtoje. Tariama vasaros žūtis skeptikams sufleruoja reinkarnacijos pagrįstumą ir moko nebijoti mirties.

Gana retas literatūros žanras yra noveletės. Tai trumpučiai, užbaigti pasakojimai apie įvykį, vaizdą, autoriaus pastebėjimą ar jo vidinį išgyvenimą. Prieš Antrąjį pasaulinį karą šis anras buvo plačiau pamėgtas Japonijoje, tačiau jį užgožė ir vos ne visiškai užtroškino platesnės apimties grožinės literatūros darbai. Suprantama, juk autoriui prie noveletės reikia sugaišti daug laiko, kad į siaurutėlius rėmus spraustų daug pasakantį paveikslą. Kiek tokių vaizdų turėtų sukurti didesniam leidinėliui? Kaip skaitytojas priimtų? Ar jis turėtų kantrybės pasvarstyti apie tai, ką perskaitė, ar palygintų su savu galvojimu ir įvertintų – aš manau ir galvoju gal taip, kaip sakoma, o gal visiškai priešingai. Juk po noveletės būtinai reikia susimąstyti. Per noveletes šuoliais nešokama. Jas tenka lukštenti kaip kevale – sudėtingai susirangiusį riešutą. Taigi sunku autoriui, painu skaitytojui.

Apima džiaugsmas. Džiaugtis yra kelios priežastys. 1) Lietuvių literatūra (ypač kalbu apie šių laikų prozą) nemirė (turėjau tokių negerų įtarimų, jog jau iškeliavo anapus). 2) Neabejoju, jog Donaldo Kajoko romanas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ („Tyto alba“, 2012, dizainas – dailininkės Astos Puikienės; toliau – tiesiog „Ežeras“) – geriausias lietuviškas prozos kūrinys kartu su vienu kitu, parašytu gerokai anksčiau. 3) Knyga suteikė ypatingą skaitymo, fantazijos ir mąstymo džiaugsmą, kokio seniai nepatyriau. 4) Siūlau D. Kajoką nominuoti Nobelio premijai, nes jis (ir rašytojas, ir romanas) to vertas.

Miestas – tai visų kelių pabaiga, dvasinių ieškojimų aklavietė, duobė. Miestas – tai nesuvaldoma automobilių srovė. Asfalto upe plaukia gyvi ir mirę. Vieniši dangoraižiai į amžiną kelionę palydi mirštantį žmogų.

Socialistinis liaudies frontas ir Algirdas Paleckis gali džiaugtis: didžiausi euroskeptikų košmarai išsipildė: vienu iš Europos Sąjungos oficialių simbolių tapo Lietuvoje, Moldovoje ir Vengrijoje draudžiamas pjautuvas su kūju, kuris vaizduojamas ant plakato, žyminčio naujosios Europos Sąjungos gaires.

Daugumai mano kolegų bendrapartiečių sukėlė šoką ar bent jau nuoširdų nusistebėjimą šių metų Seimo rinkimų rezultatai. Keista. Aš, žinoma, tikėjausi kiek gausesnių skaičiukų, bet paties fakto, tai nekeičia. Laimėti mes negalėjome. Ir nelaimėsime, kol nepadarysime išvadų ir nepriimsime teisingų sprendimų.

Pirmosiomis spalio mėnesio savaitėmis misijai Afganistane besirengiančios Lietuvos vadovaujamos Goro provincijos atkūrimo grupės (PAG-17) kariai dalyvavo kovinio šaudymo pratybose Pabradės poligone (Švenčionių r.). Ši karių pamaina, kuri tarnybą Afganistane pradės kitų metų gegužę, yra paskutinioji, todėl kariams teks veikti misijos uždarymo sąlygomis ir lygiagrečiai vykdyti logistines užduotis.

Ištikima JAV draugė – Saudo Arabijos valdžia – bijo perversmo ir stiprina saugumo bei karines pajėgas, praneša „Press TV“. Revoliucija šiai šaliai gresia ne juokais – žmonėms atsibodo kruvinas ir žiaurus naftos karaliukų, tarnaujančių vakarams, valdymas, įstatymai, pagal kuriuos, pvz., moterys negali vairuoti ir tai, kad švenčiausia musulmonams vieta – Meka – yra „privatizuota“ Saūdų klano.