O kartais aš labai ilgai galvoju, kas sujungia žmones. Kas juos prijaukina prie mūsų esačių, prie tų jaukių ramių būtybių, kurios kartais bijo artumo vien dėl savisaugos instinkto. Žmonės, kurie mėgsta kavą ir vyną, mėgsta saulėtus gaivius rytus ir gatves, pilnas dar neatrastų minčių, juk jie yra panašūs į tave, net jei jūs dar niekada nesusitikot. Juk visi tie žmonės, kurie naktimis mėgsta žiūrėti pro pravirus langus ir ieškoti, kas irgi dar nemiega, jų užuolaidos turbūt labai panašios į tavąsias, ir puodeliai pilni mėtų arbatos.

Autorius prisistato taip: "esu Julius Naščenkovas. esu liudininkas įdomių politikų įdomių sprendimų. kai kurių sprendimų – ir kaltininkas. esu kūrėjas, sąskaitas apmoku vykdydamas. esu teisininkas. dirbu su problemomis tada, kai jos iškyla. esu blogeris. rašau apie kitų klaidas. subjektyviai. jei užtenka savikritiškumo – ir apie savo. jei Tu nori – naudokis tekstais kaip tik išmanai. nurodyk šaltinį. diskutuok, abejok, pritark arba nesutik – tik nedaryk to vulgariai."

Aš pati stebiuosi, kaip nuolat keičiasi mano identitetas.

Jeronimas tikrai nebuvo šventasis. Jis buvo padugnė ir niekas tuo neabejojo.

Lietuvos sunkiosios muzikos publika tiek metalo grupių vienu metu seniai neregėjo. Gruodžio 5 dieną Vilniaus „Forum Palace“ rūmų sceną šturmuos net keturios grupės: Vokietijos thrash metalo veteranai „Kreator“, JAV death metalo legendos „Morbid Angel“, techniškojo death metalo atlikėjai „Nile“ ir thrash metalą grojantys „Fueled by Fire“.

Lietuvos šiuolaikinio meno reprezentavimas Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, ko gero, vienoje prestižiškiausių šiuolaikinio meno renginių, yra svarbus formuojant Lietuvos kaip demokratiškos, šiuolaikiškos valstybės įvaizdį. Būtent todėl atstovavimo Lietuvai šioje bienalėje konkursas yra ypatingai aktuali ir jautri tema.

Žmonės yra stikliniai.

Parduotuvėje viešėjo saulė. Ore skraidė dulkės. Tirpo lubos, sienos ir durys. Gėlėmis kvėpavo langai. Gailutis pažvelgė į gatvę. Jam mojo nepažįstama mergina. Jauna, graži. Turbūt kvietė ne jį. Gailutis sudrebėjo. Norėdamas išsklaidyti abejones, jis dūrė sau į krūtinę pirštu. Mergina reikšmingai linktelėjo galvą ir įsakmiai pamojo ranka.

Visi siekia naudos. Gal būt, net gamta. Atšalo oras. Bevalis ruduo jaukią vasarą išmainė į darganą. Miestą apsiautė žiema. Į uždarus langus spoksojo belapiai medžiai. Šaltas žiemys nurengė apsnigtas pušis. Ant žemės voliojosi purvinas sniegas. Skubėjo pikta naktis. Kur dėtis, kai neturi namų?

Kaip lapkričio 9-ąją pranešė „The New York Times“ (http://www.nytimes.com/2012/11/10/us/citing-affair-petraeus-resigns-as-cia-director.html?hp), netikėtai iš CŽV (CIA) direktoriaus pareigų atsistatydino generolas Davidas H. Petraeusas. Vyriškis nesiejo atsistatydinimo su JAV prezidento Baracko Obamos perrinkimu, o prisipažino buvęs neištikimas žmonai.

VIENAS VEIKSMAS, VIENA SCENA, VIENAS AKTORIUS, VIENAS ŽIŪROVAS

Gražus ruduo. Ir lyja tik truputį. Protarpiais saulė nušviečia pavargusios sielos užkaborius ir tada žinau, kad tas nuobodus nugaros skausmas tik dėl to, kad kai gimiau man nupjovė sparnus ir likau tokia mergaitė didelėm akim ir su dideliu noriu skristi.

Sokratas Bedantis buvo ypatingas valkata. Jis negėrė alkoholio (nei surogato, nei tikro), nevartojo narkotikų, bet rūkė pigias, kontrabandines cigaretes. O kaip kitaip? Valkata negali būti pavyzdžiu jaunimui. Sokratas nemėgo nei savo vardo, nei pavardės, o ypač - sumauto gyvenimo. Metalinių konteinerių pasaulyje jis buvo vadinamas Sokra. Vardas - žiauriai kietas ir neabejotinai baisus. Sokrą visada lydėdavo didžiulis vilkšunis Reksas. Valkatos ir narkomanai Sokros vengė. Prisibijojo ne tik dėl šuns, Sokra garsėjo kaip šamanas, ekstrasensas. Jis permatė žmones kiaurai, be to buvo išsilavinęs ir apsiskaitęs. Laisvai kalbėjo ne tik rusiškai, bet ir angliškai.

Publikuojame neseniai atrasto, bet dar niekam nežinomo kinų poeto Bau Ai eiles. Vertė vertėjas.

Kiek besakytum, kad ne taškai svarbiausia, vis vien apie juos galvoji ir galvoji daug. O tai savo ruoštu atskleidžia kitą, pakankamai gilią problemą (ypač pradedantiems kūrėjams) – kada tampi kietas? Kada gali vadintis poetu? Tai atrodo lėkšta, bet įsigilinus į meną apskritai, akivaizdu, kad nemaža jo dalis yra kova dėl mikrofono (teatleidžia šią metaforą tapytojai). Nei Mona Liza yra geriausias paveikslas, nei Devintoji Simfonija – geriausias muzikos kūrinys. Jie tiesiog pripažinti. Žinoma, aš nesakau, kad tai prasti kūriniai, bet neabejoju, kad tiek dabartis tiek praeitis prarija masę menininkų, gal net genijų, kurių aukso amžius niekada neateis. Iš kitos pusės, pripažintieji neretai baigdavo gyvenimą skurde, jei ne visą gyvenimą jame praleidę. Aišku, po mirties greičiausiai tau visą tai nerūpės, kaip šiuo metu Šekspyrui nerūpi jo pjesės. Tačiau gyviesiems gero meno klausimas vis vien lieka atviras, nes akivaizdu, kaip dažnai pademonstruoja demokratija – liaudies balsu negalima pasitikėti.