2014-ieji Lietuvos muzikiniame gyvenime buvo intensyvūs (šioje publikacijoje bus kalbama apie vadinamają alternatyviąją muziką, taip pat neliečiama simfoninė, operinė, džiazo muzika – joms reikalingas atskiras dėmesys). Alternatyvioji / postmuzika vis labiau išskysta, jei kalbėtume apie žanrus, nors kai kurios grupės išlaiko gana konservatyvų stilių, tačiau jų vis mažėja. Tuo metu eksperimentuoti nevengia vis daugiau Lietuvos muzikantų.

Prieš pereidamas prie recenzijos, noriu pasidžiaugti, kad Lietuvoje atsirado dar viena nauja leidykla, kurios knygos – itin kokybiškos. Puiku, kad nepuolama į madingą pesimizmą, neva knygų niekas nebeskaito, jos nebereikalingos, nebent tik elektroniniai tekstai, kurių ir knygomis pavadinti nesiverčia liežuvis. Ši leidykla – „Gelmės“, savo veiklą pradėjusi 2014 metų pradžioje, subūrusi komandą specialistų, savo srities profesionalų, išmanančių savo darbą ir sukaupusių ilgametę leidybos, ryšių su visuomene, viešojo administravimo, vadybos, kūrybinio rašymo ir kt. patirtį. VšĮ „Gelmės“, įgyvendindama projektus, vykdydama kasdienę veiklą, bendradarbiauja su žinomais literatūrologais, rašytojais, publicistais, dailininkais, vertėjais, taip pat su profesionaliais aktoriais, režisieriais ir kt.

Reikėjo atskirti vakarą nuo ryto, nustatyti, ar temsta, ar švinta. Vienintelis instrumentas (neapčiuopiamas, nepatvirtintas, neįrodytas) buvo laikas. Laikrodis, kas ne keista (nekeista!), visiškai netiko tokiam bandymui.

Bažnyčios skliautai – panašūs į dangaus maršką, kartais gerai išskalbtą, priklausomai, kokiomis akimis į ją žvelgsi. Kai protas ramus – švari marška.

Apie 1970 metus vėlų vakarą po repeticijos Viktoras Jonkus, nešinas gitara ir drumeris Stasys ”Simas” Simanavičius eina tamsia gatve, šneka apie šį bei tą ir Viktoras, lyg tarp kitko, sako, kad mūsų grupė kažkaip vadintis turėtų. Simas, o jis buvo didelis lietuvybės išpažintojas ir labai kreivai žiūrintis į tautą, kuri nuolat stengėsi ‘‘dognat i pričinit dobro”, sako – bus AISČIAI. Iš karto gavęs Viktoro pritarimą, jie sekančią dieną tai pristatė kitiems grupės nariams. Taip gimė AISČIAI. Gražus lietuviškas, baltiškos kilmės pavadinimas. Po poros mėnesių, kai Viktoro ir Julės šeimoje šviesą išvydo jų pirmagimė, Viktoras davė jai Aistės vardą, taip įrodydamas, kokią svarbą grupė turi jų vertybių lentynoje. Aistė – gražus lietuviškas vardas, bet pati Aistė dar gražesnė ir už savo vardą. Anot Dzilbaus, tokios Lietuvoje tik kelios per šimtmetį gimsta.

Gyvenimas nutinka. Aš tik renkuosi veidus, kuriuose atsispindžiu. Kartais jie renkasi mane. Ir labai labai retai, kai danguje – šiaurės pašvaistė antrąkart iš eilės, žmonės, kuriuos renkuosi, renkasi mane. Ir ta jėga panaši į ugnikalnį, į tą trapų balansą tarp ugnies ir ledo, tarp sniego ir vandens. Svarbiausi dalykai dažniausiai būna sunkiai paaiškinami. Dar sunkiau paaiškinami protui, nes siela tiesiog pakyla, atsidūsta ir priima visatos dovanas.

– Ramus žvilgsnis į sieną. Ji ta pati. Ir kodėl turėtų keistis, tobulėti siena? Kodėl gyvenimo kliūtys turi pavirsti ryškiai apšviestais tuneliais ir visi nepakeliami darbai taptų lengvi it pūkas? Kodėl turėtų lubos pavirsti debesuotu dangumi?

2012 m. įkurtos vilniečių elektroninės, synthpop stilistikos, pasaulyje gimusios 1977 m., grupės „Cultor“ muzika daugeliui tapo žinoma per „Lemon Joy“ dvidešimtmetį, surengtą 2014 m. lapkričio 14 d. Legendinius „Lemon Joy“ apšildę „Cultor“ – puikus įrodymas, kad synthpop muzika Lietuvoje nemirusi.

Jovita Vaicekauskaitė muzikoje – nebe naujokė, tačiau tiems, kuriems jos vardas kol kas nieko nesako, greitai teks jį įsiminti.

Apie Antrojo pasaulinio karo baisumus ir jo metu, taip pat prieš jį ir po jo vykdytus genocidus žinome gana gerai. Kalbėti apie vienus genocidus yra politiškai korektiška, tuo tarpu kiti genocidai dėl tam tikrų politinių priežasčių nutylimi.

Aloyzas Každailis. Laivai ir jūrininkai. – 3 papild. ir patais. Laida. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 400 p. Knygos bendraautoriai Romaldas Adomavičius (7,8,9 sk.) ir Romualdas Adomavičius (10,11,12 sk. ir jūrininkystės terminų žodynėlio papild.) Dailininkas Arvydas Každailis. Dizainas Astos Puikienės.

Lietuvos hardroko legenda, Kauno roko klubo pionieriai PILIGRIMAS susikūrė 1981 m. sausio 1 d. Tuo metu „Piligrime“ grojo Raimundas Rakickas (gitara), Virgis Rakickas (gitara), Viktoras Beriozovas (bosinė gitara), Eugenijus Šimonis (vokalas) ir Algis (būgnai). 1983 metais į grupę atėjo Vidas Gusas (vokalas) ir Egidijus Petravičius (būgnai). Tokia sudėtimi grupė koncertavo „Jaunimo muzikos festivalyje“ (1983 ir 1985 m.), „Sidabriniame seife“, „Lituanica-87“, 1989 m. iširo. 2005 metais grupė atnaujino muzikinę veiklą. 2006 m. „Piligrimas“ sudalyvavo muzikos festivalyje „Antipops“. 2007 metais grupės nariai keitėsi dar kartą: grupę paliko R.Rakickas, vėliau ir bosistas Linas Laukaitis. Po to grupėje grojo Ričardas Matyženok (bosinė gitara), Povilas Banys (gitara), Aleksejus (Lioxa – gitara), Romas Kmitas (Kacele – gitara). 2010 metais į grupę įsiliejo Jurgis Bižys (bosinė gitara) bei sugrįžęs Povilas Banys (gitara). „Piligrimas“ dalyvavo festivalio „Roko naktys“ atrankos konkurse 2010 m. gegužės 14 d. ir, nurungę varžovus, pateko į festivalį. 2011 m. iš grupės išėjo jos ilgametis būgnininkas Egidijus Petravičius (Paisas).

Gruodžio 3 dieną iškilmingame I Nacionalinio Forumo „Ars Lituanica“ atidarymo koncerte klasikinės muzikos gerbėjus spalvingu garsų spektakliu užburs smuiko virtuozas Christianas Altenburgeris (Austrija). Scenoje kartu su pirmą kartą Lietuvoje viešinčiu smuikininku pasirodys ir Austrijoje gyvenantys tarptautinį pripažinimą pelnę lietuviai – smuikininkė Dalia Dėdinskaitė, violončelininkas Gleb Pyšniak bei pianistė iš Lietuvos – Inga Vyšniauskaitė.

Gimimas, gal vienintelis, gal tik kitas, po (ne)pavykusio gyvenimo. Argi tai svarbu? Ši akimirka yra magiška. Gyvenimo dar nėra, nežinia, koks jis bus. Pradžia... Vėl ir vėl pradžia...

Galbūt šio žmogaus vardas ir pavardė jums dar mažai girdėti, tačiau jo kūryba verta dėmesio. Pasiklausykime Ramūno Šiaučiulio, žinomo iš kultine tapusios dainos „Kikiliai“, kūrinių ir paskaitykime su interviu su juo.