Gegužės 5 dieną mūsų publikai puikiai pažįstama vokiečių heavy metalo grupė “U.D.O.” koncertuos Lietuvoje. Koncertas vyks Vilniuje, “Forum palace”, o scenos veteranus palaikys jaunesni bendražygiai – švedai “Sister Sin” ir austrai “Garagedays”.

Kitoks kultūros žurnalas RADIKALIAI! pasisako tik už pozityvą!

Sparčiai pirmyn judantis Lietuvos „indie“ roko scenos atradimas „Condor Avenue“ pristato naujausią savo kūrinį „The Crown“.

Ugninga, spalvinga, šviesi ir emocinga Vakarų Europos šalių kompozitorių kamerinė muzika balandžio 11 dienos vakarą Vilniaus paveikslų galerijoje įsilies į pavasariškai nusiteikusių klausytojų širdis.

Vis dar pasitikima industriniais dažais, narvais, teptukais, armatūra. Paveikslus įkalina spalva, o metaliniai narvai saugo laukinius gyvūnus. Tais pačiais dažais galima nupiešti ir nuostabią, pasakišką pilį ir purviną lūšną, o narve įkalinti plėšrų ar taikų gyvūną.

Velykos išėjo, Kristus liko. Meditacija baigėsi, Buda liko. Koranas perskaitytas, Dievas amžinai Vienas. Štai ir visas religijotyros įvadas.

Leidybos firma „Prior Musica“ man labai patinka, neslėpsiu. Kodėl? Maloniai nustebino savo asortimentu (nuorodos žemiau): tai pati naujausia muzika, tai „senovinė“, tai rokeriai, tai bardai, tai elektronika, dar hiphopas ir net pats Maestro Giedrius Kuprevičius. Sakysite, eklektika? Atsakysiu: harmonija.

Michaelas Contreras (michael nine, MK9, anksčiau – Death Squad, Trucido) yra vienas tų muzikantų ir apskritai žmonių, kuriuos labai gerbiu. Dėl to, kad neina į kompromisus su sąžine, atvirai, šokiruojančiai, žiaurokai, tiesmukai ir kietai parodo, koks žiaurus yra pasaulis (nepamirštant, kad jis yra ir nuostabus bei gražus vienu ir tuo pačiu metu). Kas matė nors vieną Michaelo pasirodymą (man teko laimė matyti du – abu Vilniuje), neliks jam abejingas. Bet tai tik tušti žodžiai. Kai muzikantas tiesiai Jums į veidą išrėkia pasaulio skausmą ir šalia Jūsų pjaustosi rankas, tai jau nebe vien tik performansas, šiuolaikinis menas, tai Muzika be kompromisų. Profesionali, nuožmi, radikali.

Autoriai pristato naujas literatūrines kompozicijas, kuriose atgyja jau skaitytojų pažįstami (pamėgti?!) herojai: Guru Guru ir Dravenis. Tekstus į visumą sujungia ne tik minėti personažai, bet ir būsimos knygos siužetas, mintys, bei idėjos.

Maestro Giedrius Kuprevičius toks įvairialypis eruditas, kompozitorius, kad visiškai netelpa į jokius rėmus, nebent „genijus“. Labai nekuklu taip sakyti, tačiau ką daryti, jei taip yra? Atrandu jį po truputį, jausdamas, kad dar daug oi daug turiu mokytis, kol perkąsiu įvairias jo užmintas muzikines mįsles: nuo „Ugnies medžioklės su varovais“ iki „Atviros jūros vaiko“ („Prior Musica“, 2009).

Kantriai kosėja vėjas kelmais. Šventė. Iškirsta giria pasitinka dykumą apvaliu vėjo šokiu, lauko akmenimis, pretenduojančius tapti artefaktais, pamirštais primirštų aisčių dievų altoriais.

Kai Guru Guru sugrįžo į šou biznio biurą, jis pamatė gerokai aplamdytą Dravenį, sulaužytą kėdę, sudaužytą gėlių vazą. – Gyvas! – pajuokavo Guru Guru.

Tai – tikras atradimas, kuris, kaip dabar dažnokai pasitaiko, tiesiog netyčia buvo aptiktas internete. Lietuviška muzika gerėja, ir tai mane kaip melomaną be galo džiugina. Aksominis neofolkas, akustinė muzika, atliekama dailininkės ir dainininkės Ievos Prūsaitės, verta dėmesio. Šiemet pagaliau turėtų pasirodyti debiutinis albumas! O su tokia daina kaip „Go and sing to the mountain“ galėtume ir „Euroviziją“ laimėti, nors tai nėra komercinė muzika. Tiesiog labai kokybiška.

Prancūzų muzika – tai unikalus rafinuotumo, elegancijos ir subtilumo derinys, kaskart įtraukiantis į ilgos ir turtingos kultūrinės tradicijos sūkurį. Lietuvos profesionaliosios muzikos scenoje nedažnai tenka žavėtis prancūziškos muzikos skleidžiamais kerais – prancūzų kompozitorių muzika skamba tik fragmentiškai, tad kiekviena galimybė pasiklausyti jos prilygsta nedidelei asmeninei šventei.

Isao Tomoda – dailininkas iš Tokijo. Pernai metų vasarą jis lankėsi Lietuvoje, Tarptautiniame meno festivalyje ANIMA MUNDI. Manau, nė vienas, matęs šio dailininko darbus, neliko jiems abejingas. Isao darbų pagrindinė tema – moters portretas. Jo darbams būdingas psichologiškumas bei kontrastingi charakteriai, nors ilgainiui jie pradeda panašėti ir jungtis, tarsi atmesdami konkretaus žmogaus psichologiškumą, jie tarsi įtraukia žiūrovą į neprilygstamą žaidimą. Daugelis moterų šiuose darbuose pradeda atpažinti save, tarytum susitapatina, suvokdamos tai, kas yra labai asmeniška, bet kartu labai visuotina, bendra, kiekvienam prieinama, suvokiama ir išgyvenama sava kalba. Fiksuojamuose veiduose kartu tarsi išsirutulioja įvairūs visuomenės aspektai. Menininko portretai, kaip jis pats įvardija, – tai susitikimai su nepažįstamaisiais, kurie kūrybos akimirką jam tampa labai svarbūs ir artimi. Trapūs ir prisotinti efemeriškumo metaforų susitikimų ženklai, tampantys gyva erdve, kurioje atsiveria nuolatinis vyksmas, neišbaigtumas, neišsakymas, vieno būvio virsmas kitu, nuolatinė intriga ir dinamika.