Širdies džiaugsmui malšinti arba nerimo debesiui iššaukti, kitaip neišlavintų ausų specialisto pavadintu geismu mušti, kelti triukšmą, noras žmonijai kilo senei, dar priešistoriniais laikais. Daužyti, kad būti išgirstu ar sau išreikštu per garsą. Visiškoje pradžioje mušdavo akmenis, arba nulaužtus medžius, ramiai besiilsinčius ir niekam nesipriešinančius. Nežiūrint to, pirmuoju muzikos instrumentu buvo pripažintas žmogaus balsas.

Vienintelis miesto festivalis „Loftas Fest“ toliau pildo rugsėjo 2–3 d. Naujamiestyje grosiančių žvaigždžių sąrašą – šiandien jį papildė indie folk grupė iš Izraelio „Lola Marsh“. Menų fabrike „Loftas“ sykį jau viešėję romantiškieji izraeliečiai nekantrauja sugrįžti į Vilnių ir klausytojus supažindinti su naujausia savo kūryba.

Kūrybinės klasės žurnalas – apie filosofiją, meną, mokslą, kultūrą, religiją, ekonomiką.

Atėjo laikas skelbti, jog Ledo Takas sudarė dviejų albumų sutartį su LAIR. Ši paslaptinga grupė, kurią sudaro du anonimai, besislepiantys po Swamp Dweller bei Hidden from Light pseudonimais, atstovauja autentišką, šiurkštų, pirmykštį ir užburiantį juodąjį metalą, kadaise šlovingai puoselėtą Ildjarn, Arckanum, Sort Vokter bei Hate Forest. *** The time has come to announce that Ledo Takas has signed LAIR for two album deal. This enigmatic entity that consists of two anonymous individuals, hiding under Swamp Dweller and Hidden from Light stage names, represents authentic, raw, primordial and mesmerizing black metal, preserved in classic tradition of the genre, once gloriously refined by the likes of Ildjarn, Arckanum, Sort Vokter, and Hate Forest.

Dar prieš kurį laiką apie masonus galėjo papasakoti nebent istorikai, žinantys, kas dėjosi Lietuvoje prieš šimtą kitą metų. Todėl pasklidęs gandas, kad, iki būdamas išrinktas Lietuvos prezidentu, Valdas Adamkus JAV priklausė masonų ložei, buvo šokiruojantis. Be abejo, V. Adamkus (lyg tikras masonas!) iš karto šį gandą puolė paneiginėti ir Katalikų radijo žurnalistams taip aiškinosi: „Vienintelis priekaištas , kurį primetė man ir Amerikoje, ir ypač Lietuvoje iš kai kurių sluoksnių prieš rinkimus ir per rinkimus, buvo tas, kad aš esu masonas. Atvirai sakant, jei šiandien manęs paklaustumėte, ką veikia masonai, išskyrus šalpos sritį, aš nieko nežinau, prisipažįstu, gėda, reikia pasiimti knygą ir pasiskaityti apie juos.“ (Rimkus G. (sudarytojas; tai – netikra pavardė; knygą sudarė lietuvė moteris.) Pasaulį valdo masonai? Vilnius, 2000.)

Oi brač. Nelengva užduotis. Antrąsyk sukasi albumas, ir ne kaip fonas, nes tai ne mellow jazz, tad ausys įtemptos, gaudo kiekvieną garsą, (savi)ironijos gaidelę, prasmės užuomazgą, džiazinę improvizaciją, bosinę liniją, klavišų smaigstymus, Šlipo demonišką balsą ir metalinius gitarų rifus. Albumas pasirodė vos prieš penkias dienas. Ir nors pusė dainų buvo skelbtos kaip singlai per pastaruosius dvejus metus, šis albumas yra vientisas kaip simfonija, sudėtingas kaip Philip Glass ir Robert Fripp go partija prie musmirių arbatos. O ypač veža prasmės, kurių negali suprasti ir instrumentų įvažiavimai, kurių pavydėti gali bet kas.

Šiuo metu Europoje ir Azijoje naują programą „Equalized“ pristatantis elektroninės muzikos atlikėjas ir prodiuseris Marijus Adomaitis prisistatantis „Ten Walls“ slapyvardžiu, naujausiais savo kūriniais jau netrukus pradžiugins Lietuvos klausytojus. Birželio 18 d. jis pasirodys menų fabriko „Loftas“ scenoje.

Richard Rudgley is a British author and television presenter. He specialises on the topics of the usage of hallucinogens and intoxicants in society. He has also written about the Stone Age and about Paganism: 1993, "Alchemy of Culture: Intoxicants in Society", 1998, "Lost Civilisations of the Stone Age", 1998, "Encyclopedia of Psychoactive Substances", 1999, "Wildest Dreams: An Anthology of Drug-Related Literature", 2000, "Secrets of the Stone Age", 2002, "Barbarians: Secrets of the Dark Ages", 2006, "Pagan Resurrection". Here's an interview with R. Rudgley (2016 04 27).

Dainininkė Erica Jennings šįvakar Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje vieną po kito surengė du savo pirmuosius solinius koncertus, kuriuos prisimins visą gyvenimą.

Pirmadienio sindromas: diena be muzikos yra ne diena, net jei tai pirmadienis. O, jau ir antradienis. Juo labiau. Cap už kompaktų ir aprašinėt. Šįsyk kitaip. Už juos dėkoju grupėms ir muzikantams DOMAS ALEKSA, ŽALVARINIS, NOJUS, JURGIS DIDŽIULIS, MESIJUS X MÜNPAUZN, JUODVARNIS, DAVID SMASH, PHRENETIX, DOGMA, PEKLA, KARŠTI KLIJAI, AISVA (ANTANAS FOKAS), VYDRAGA (ALGIRDAS KLOVA), IR VISA TAI KAS YRA GRAŽU YRA GRAŽU, WOLFSOME, CHASING THE RISE, NĖRIUS PEČIŪRA. Taip pat - MANO JUODOJI SESUO / THE SISTERS OF MERCY.

Legenda mini, kad Kastytis savo noru patapęs Jūratės meilės objektu susilaukė ankstyvos ir tragiškos mirties.

Balandžio 26 d., menų fabrike „Loftas“ įvyks jau antrasis muzikos inkubatoriaus „Novus“ renginys, kuriame klausytojų ir žiūrovų laukia nemokamas seminaras ir jaunų grupių, besivaržančių geriausių scenos debiutantų konkurse, koncertas.

At(si)kartojam. Po žodį, po du. Kartais. Ne daugiau. Kartais net daugiau. Logika? Logistika? Atryju prisiminimus. Viskas kitaip. Tik tas pats jausmas – laukinis vienišumas. Nesvarbu, kiek rankų tave liečia. Žmonės sako, kad tik tada, kai žinai, kas yra meilė, gali suprasti bliuzą. Žmonės sako, kad viskas turi kainą. Net pinigai. Net tai, ką vadinam gyvenimo dovanom.

Blaine Leslie Reininger is a legendary American post-punk, new-wave singer, songwriter, musician, multi-instrumentalist (particularly violin), writer, performer, a member of Tuxedomoon since 1977 after co-founding it with Steven Brown. For Your pleasure - an interview with B. L. Reininger (2016 04 20). I must remind that i prefer almost the same questions to see how different answers can be. And they are. (It's not because of my laziness. I personally think that there are only some main questions in life. Maybe some dozens.)

Iš spaudai parengtos Leono PELECKIO-KAKTAVIČIAUS esė, pokalbių, atklastų knygos „Ir dar kartą žodis“. Iš bendravimo su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu prozininku Romualdu GRANAUSKU labiausiai įsiminė jo elektroniniai laiškai, kuriuose vos du-trys žodžiai, o kartais ir vienas. Na ir, žinoma, nei labas, nei sudie. Toks įspūdis, kad tai visai kitas Granauskas, visai nepanašus į tą, kurio knygą atsivertęs neskubi padėti į šoną. Jei neklystu, mūsų pasikalbėjimas – paskutinis R. Granausko gyvenime.