Henrikas Pupelis
2017 m. Birželio 21 d., 13:58
Skaityta: 155 k.
Paliečiant religijų įvairovės klausimą, buitinėje kalbėsenoje galiausiai apibendrinama - betgi Dievas yra vienas. Analogiška, tačiau jau tarsi akademine išvada apie vieną Dievą, visa ko Kūrėją, užbaigiama 2014 m. sukurto filmo „Didžioji Lietuva. Lietuvių kalbos istorija“ ketvirtoji versija. Joje pasisako Lietuvos mokslui bei kultūrai atstovaujantys asmenys. Su Europos Sąjungos programa siejamame ne tik privačių bendrovių, bet ir LRT kultūros remiamame filme kalbama apie krikščionių prievartinį elgesį po Lietuvos krikšto, primenamas glaudus senovės baltų ryšys su gamta. Filme labai daug dėmesio skiriama žodžio „Dievas“ kilmės aiškinimui. Juo remiantis, įrodinėjama, jog pagonybę privaloma rikiuoti greta kitų Lietuvoje valstybiškai pripažįstamų religijų. Galiausiai filmas vainikuojamas mintimi, kuri teigia, kad krikščionybė savo religiniu turiniu neturi nieko išskirtinio bei pranašesnio už pagonybę. Anot filmo kūrėjų, krikščionybė tėra pagonybės kopija su iš pagonybės pasisavintomis šventėmis, o patys krikščionys - nežinia ką sau įsivaizduojantys veikėjai, padarę invaziją į pagonišką pasaulio civilizaciją. Tokia invazija buvo ypač svetima baltų tautai, nes ji su unikalia kultūra yra seniausia iš indoeuropietiškų tautų – tvirtinama filme. Faktą, kad didžioji dalis Lietuvos piliečių pasisako išpažįstantys krikščionišką tikėjimą (konfesine prasme priklauso katalikų Bažnyčiai), filmo kūrėjai komentuoja, jog dalis save vadinančių krikščionimis iš tiesų laikosi senųjų baltų papročių, todėl jie savo sąmonėje yra daugiau pagonys nei krikščionys. Anot filme teikiamos minties, tai rodo, kad būtina moderniai rekonstruoti senąjį baltų tikėjimą. Juolab kad Europos Sąjunga pasisako už religijų laisve bei toleranciją.