Šou pasaulyje pastebėjome, kad vis dažniau matomas Jokūbo Jankausko vardas. Norisi džiugiai pranešti, kad į platųjį muzikos pasaulį yra paleidžiamas Jokūbo kūrinys „Tik pasiliki“. Šis kūrinys perduoda kiekvienam svarbią ir asmeninę žinutę - tie, kas turėjo galimybę paklausyti dainą, teigia, kad ji sukelia asociaciją su: meile, su viena širdies dalimi, kuri ilgisi kitos. Dainos prasmė ir pagrindinė mintis ir yra laukimas, ilgesys ir meilė visi šie jausmai yra tam tikru būdu yra artimi, kiekvienam iš mūsų, todėl ir sukelia tokias asociacijas. Įdomu yra tai, kad pradinė dainos mintis yra - emigracija.

Kažkurie metai, kažkuris mėnuo, diena, dabar jam tai visai nesvarbu. Priešais jį stalas, su popieriaus lapu, ir rašikliu, kuriuos pro pietinį langą nušviečia popiečio saulė. Nugarą maloniai glaudžia patogus fotelis. Baltam lape, saulės take, rodos dar garuoja ką tik išvedžiotas užrašas- "Gyvenimas yra gražus". Kas tai?,-kažkada matyto kino filmo pavadinimas?, ar išsprūdęs Būties sarkazmas, težino tik jis vienas.

Ad Noe.

Monografija prasideda nuo padėkos žmonėms, suteikusiems informacijos apie NRJ (naujieji religiniai judėjimai), Mokytojams, Tėvams, ir aš pradėsiu nuo padėkos Autoriui už daugybę metų rinktą medžiagą, už asmeninius susitikimus su NRJ atstovais ir savo paties tam tikro kelionės etapo įspūdžius.

Rugsėjo 29 d. Kaunas 2022 Litvakų kultūros forumo metu pristatyta pirmoji poetės Lėjos Goldberg knyga, išversta į lietuvių kalbą. Tai toleranciją propaguojanti knygelė skirta ikimokyklinio ir pirmųjų pradinės mokyklos klasių moksleiviams. Poema pirmą kartą pasirodė 1948 metų spalio 22 d. vaikų laikraštyje „Mišmar Lejeladim“, o 1959 m. buvo išleista kaip atskira knygelė iliustruota Šošanos Heiman. Nuo tada knyga įtraukta į pradinių mokyklų mokymo programą ir yra Izraelyje ilgametė lyderė vaikų literatūroje. Žinoma, geriau būtų jei pirmasis Lėjos Goldberg leidinys lietuvių kalba supažindintų skaitytojus su rimtąją poetės poezija, tačiau ši pirmoji kregždė vis tiktai geriau negu nieko, ir gal sulaužys ledus į sekančius poezijos rinkinius ar rinktines.

Mūsų karta į akistatą su džiazu atėjo iš bigbeato, pop roko ar roko scenos. Ką apie džiazą žinojome? Ogi jog šita archainė muzika „neveža“ ir groja ją kažkokios praeitos kartos kostiumuoti ir šlipsuoti, trumpai kirpti restoranų muzikantai ir tai kuomet dar neapšilusi publika nereikalauja nieko solidesnio kaip pvz. dainų apie populiarios spalvos rožių skynimą, ar geografinį jūreivių kelių kursą. Nežinojome nieko apie The Real Book*, apie tūkstantį ar daugiau džiazo standartų toje knygoje žinomų beveik kiekvienam normaliam muzikos mylėtojui pasaulyje... nei apie didžiąją swing(o) erą, nei Four brothers** skambesį, nei tuo metu klestintį bebop(ą), gal girdėjome šį bei tą apie diksilendą ir Louis Armstrong ir gal dar Ella Fitzgerald... o, kad sužinoti apie bliuzo karalienę Billie Holiday arba Lady Day, kaip ją pavadino garsusis saksofonininkas Lester Young reikėjo jau pasinerti giliau...