Jadvyga Gabriūnaitė
2017 m. Rugsėjo 15 d., 11:43
Skaityta: 178 k.
Jadvyga Gabriūnaitė gimė 1936 m. rugsėjo 10 d. Laukminiškiuose, Kupiškio rajone. Poetė, pedagogė. 1944 – 1951 m. mokėsi Jutkonių pradinėje ir Virbališkių septynmetėje, 1951 – 1957 m. Kupiškio V. Rekašiaus vidurinėje mokyklose, 1957 – 1958 m. studijavo Šiaulių pedagoginio instituto fizikos – matematikos fakultete. 1960 m. baigė kursus prie Šiaulių m. viešosios bibliotekos ir 1960 – 1968 m. dirbo Šiaulių II – ojoje masinės bibliotekos kilnojamojo fondo, skaityklos vedėja, kartu (1960 – 1966) neakivaizdžiai Vilniaus universitete studijavo bibliotekininkystę ir bibliografiją. 1968 - 1972 m. mokėsi Vilniaus pedagoginio instituto filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybės neakivaizdiniame skyriuje, baigė 4 kursus. 1968 – 1970 m. buvo Žadžiūnų (Šiaulių r.) pradinės mokyklos vedėja. Nuo 1970 m. pradėjo dirbti Šiaulių pedagoginiame institute. 1970 – 1990 m. Šiaulių pedagoginio instituto (dabar ŠU) katedros vyr. laborantė, Filosofijos ir politologijos katedros kabineto vedėja, kurį laiką studentams skaitė XIX a. užsienio literatūros kursą. Eilėraščius pradėjo rašyti dar besimokydama mokykloje. Nuo 1971 m. eilėraščius pradėjo skelbti respublikinėje spaudoje: „Pergalėje“, „Nemune“, „Literatūroje ir mene“, „Šiaurės Atėnuose“. Eilėraščių randame ir „Tiesoje“, „Komjaunimo tiesoje“, „Komunizmo keliu“, „Raudonojoje vėliavoje“, „Šiaulių naujienose“ ir kt. Kūryba skelbta almanachuose „Šiaurės Lietuva“, „Salduva“ ir kt. Eilėraščiai įtraukti į „Poezijos pavasarį“ (1984 m.), Šiaulių poetų kūrybos rinkinį „Kas esi“ (1992 m.), leidinį „Šiaulių universiteto moterys“ (1998 m.) ir kt. 1978 m. J. Gabriūnaitė išleido poezijos rinkinį „Vardynos“ (serija „Pirmoji knyga“). Joje – skambi garsadermė, melodingi pakartojimai ir moteriški tėviškės vaizdai derinami su vidinės ramybės tonacijomis. Kūrybos temos įvairios – gimtinė, jos ilgesys, gamta kaip nuolatinio atsinaujinimo simbolis, meilė ir gyvenimas kaip amžinosios vertybės. Daug eilėraščių liko rankraščiuose. Yra iš rusų kalbos išvertusi bičiulės poetės Tamaros Nikitinos eilėraščių. Poetė buvo parengusi antrąją knygą „Rasoti rytmečiai“, bet staigi mirtis sutrukdė ją išleisti. J. Gabriūnaitė buvo aktyvi Šiaulių literatų sambūrio, įvairių literatūrinių vakarų dalyvė. Mirė Laukminiškiuose, netoli savo sodybos 1990 m. birželio 13 d. Palaidota Laukminiškių kaimo kapinaitėse, šalia tėvų. J. Gabriūnaitė rašė: „Žodis, žmogus ir žemė – pačios gražiausios sąvokos, taip tampriai susijusios, išreiškiančios mūsų gyvenimo esmę, egzistuojančios laiko begalybėje... Poezija – žodis. Žodis – žmogui ir žemei. Myliu žmones, kovojančius už gyvenimo tiesą, myliu jų veržlią mintį ir kūrybinę galią. Džiaugiuosi žemės grožiu, tyru kaip kūdikio akys, švelniu kaip motinos rankos... Ir dar: kai linksma, rašau eilėraščius, o kai liūdna – irgi juos rašau.“ Šiauliečiai poetai E. Liumaitė, V. Veteikis, J. Kulnys J. Gabriūnaitės atminimui yra parašę eilėraščių, dailininkės L. Braza ir L. Zalogienė jai yra sukūrusios ekslibrių, dailininkas J. Kmieliauskas yra nutapęs J. Gabriūnaitės portretą. 1990 m. Šiaulių literatai J. Gabriūnaitės atminimui įamžinti Aleksandrijoje (prie Šiaulių) pasodino ąžuoliuką, kurį atvežė jos vyras Titas Ostašenkovas iš gimtojo Laukminiškių kaimo. [Parengė Justas Jasėnas.]
