Paprastai kalbant, prisiskaitė nesąmonių. O dar ir skerdykloje pabuvojo. Baisu, tas tiesa. Todėl mamai teko ilgai sukti galvą, kaip apgauti jaunąjį vegetarą ir ji sugalvojo suktą patiekalą, pavadintą „morkų blyneliais“. Tai buvo grynai vegetariškas patiekalas su įmantriai dar tešloje paslėpta malta vištiena. Guru Guru šveitė blynelius ir džiaugėsi puikia vegetariško gyvenimo savijauta kaip koks Liūtas Storuolis, kuris iki mirties taip ir nesužinojo, ką jam gamino žmona.
Vėliau protas prašviesėjo (ne nuo vegetarizmo, žinoma) ir Guru Guru grįžo prie įprasto gyvenimo. Mėsa nebeatrodė baisi ir neskani. Kaip sakoma, ir vilkas sveikas, ir avys vėl vegetarės.
Tai prisimindamas Guru Guru galvojo, kuris jo pasirinkimas teisingesnis. „O jei sutiksiu moterį vegetarę ir ji man nekeps kotletų?“ – nerimavo Guru Guru. Bet čia anokia bėda. Svarbu – sielos gyvenimas. Juk visokie ezotertvajumatologai teigia, kad valgydami mėsą gauname kažkokias neigiamas substancijas. Gal.
Bet Guru Guru buvo skaitęs filosofų raštus, kuriuose aiškiai pasakyta: sielą turi ne tik žmogus, bet ir gyvūnai, augalai ir mineralai! Vadinasi, augalų irgi valgyti negalima? Ir tie žaliavalgių išsidirbinėjimai – niekalas? Tad kuo tada misti? Oru? Būtų gerai, tik kad organizmas greitai paskelbs SOS.
Guru Guru laukė kažkokio ženklo, postūmio, o jis vis neatėjo. Valgydamas tai mėsą, tai daržoves, pats nesuvokdamas savo tapatybės, galiausiai Guru Guru prisiminė senokai pažįstamą bičiulę, kuri nusimanė vegetarizmo labirintuose ir susitiko su ja.
„Mačiau, kaip vienas garsus dainininkas šlemštė blynus su mėsa“, - pasakė jam draugė, kurią kol kas pavadinkime Karaliene. Atrodė ji karališkai graži, o ir manieros – ne iš prasčiausių. „O aš esu tą patį dainininką matęs veneriniame“, - nei šį, nei tą leptelėjo Guru Guru. Visgi abu draugiškai pripažino, kad vegetarų ir šventuolių nėra – visiems visko pasitaiko. O jei žmogus apgaudinėja kitus, jis pirmiausia apgauna save. „O, kaip blogai yra apgaudinėti save“, - mąstė Guru Guru, žiūrėdamas į Karalienės akis. „Praėjo 14 metų, o man atrodo, kad aš ją taip pat tebemyliu. Ar gali taip būti?“
Į šį klausimą atsakymo dangūs duoti neskubėjo. Gal todėl, kad romanas dar nesibaigė? O gal dėl to, kad Karalienė, kaip jai ir dera, buvo santūri ir mandagiai atsisveikino, pažadėdama dar susitikti.
Grįžęs namo Guru Guru kaip Deksteris Morganas išsikepė patį kruviniausią steiką ir sušlemštė jį vieną. „Gyventi būna sveika, būna malonu. Ką rinktis?“ – pilnu skrandžiu galvojo Guru Guru. Sotus būdamas jis jautėsi esąs puikus vegetaras – mielai dabar sugriaužtų kokį kalafijorą.
(Bus daugiau.)
