Vaikai jau užaugę, savarankiški. Žmona laiminga, darbuojasi sode ir retai užklysta į jo dirbtuves. Robertas niekam nesiskundė sveikata, nesilankė pas gydytojus ir niekada negėrė jokių vaistų. Kai peršaldavo pakakdavo žolelių ir degtinės. Net nepažvelgęs į ilgus metus rinktą kompaktinių plokštelių kolekciją, tapytojas užvėrė studijos duris. Net neužrakino. O kam? Jis daugiau nebegrįš į pabodusias dirbtuves. Netapys beverčių drobių. Dar niekam nepavyko Roberto perkalbėti, pakeisti savo nuostatas. Tapytojas gyveno teisingai, teisingai tapė ir dabar be jokios klaidos pasitrauks iš savo gyvenimo.
Eidamas gatve Robertas patikrino piniginę. Dvidešimt tūkstančių litų. Turėtų pakakti. Kaip niekada tapytojas jautėsi žvalus ir jaunas. Nuotaiką užtemdė bjaurus prisiminimas - penkiolika metų jaunesnis kolega pavadino jį dieduku.
- Daugiau niekas nesišaipys ir mano amžiaus ir ironiškai neskaičiuos garbingai nugyventų metų, - pyktelėjo Robertas.
Pagaliau tapytojas pasiekė kliniką. Nereikėjo stumdytis registratūroje. Jis liftu nusileido į pastato cokolinį rūsį. Milžiniškoje garažą primenančioje erdvėje buvo tik vienos durys. Virš jų kabojo lakoniškas užrašas „UAB Eutanazija“. Kuklu, garbinga, demokratiška. Nė kiek nesudvejojęs tapytojas pravėrė amžinybės vartus. Tyliai skambėjo simfoninė muzika, kurios Robertas nemėgo. Kasdien jis klausėsi tik progresyvaus roko. Tapytoją pribloškė patalpos interjeras. Barokas! Dekadansas! Palubėmis skraidė riebūs angeliukai.
- Pterodaktiliai! – nusikeikė Robertas.
Robertas nudelbė akis. Postmodernizmas užgrūdino tapytoją - jo netrikdė pigus kičas. Nežinia iš kur išniro du stambūs sanitarai ir ganėtinai grubiai Robertą pasodino į blizgantį vežimėlį.
- Tausokite sveikatą! – rūsčiai įspėjo kresnas žaliūkas.
- Aš nerūkau! – prieštaravo tapytojas.
- Bet geri! – nukirto sanitaras.
Robertas nutarė su pagalbiniu personalu nesiginčyti. Tuoj nuveš pas specialistus. Pagaliau tapytoją įvežė į erdvų kabinetą. Viduryje stovėjo metalinė lova ir kažkokia, niekada nematyta medicininė įranga.
- Pakaks stebėtis. Niekada nesilankiau pas gydytojus! – nurimo Robertas.
Prie stalo sėdėjo jauna gydytoja.
- Laba diena, - mandagiai pasisveikino tapytojas.
- Norėčiau pasakyti – „sveikas gyvas“, bet negaliu, - paraudo medikė, - nemandagu, neetiška...
- Jei dar pagyvenčiau kokį mėnesį, galėčiau nemokamai nutapyti jūsų portretą, pažvelgusi į kurį tikrai nepažintumėte savęs, - įgėlė pacientas.
- Kai sumokėsite pinigus, trauktis jau bus vėlu, - įspėjo gydytoja.
Robertas tikėjosi, kad patyrusi psichologė ilgai ir nuobodžiai įkalbinės apsigalvoti. Šnekės apie gyvenimo grožį ir prasmę. Deja!
- Pinigų karta, - karčiai atsiduso tapytojas ir ant stalo paklojo dvidešimt tūkstančių litų.
Medikė kruopščiai suskaičiavo pinigus ir ištiesė popieriau lapą.
- Pasirašykite!
Robertas nemėgo biurokratų, popierizmo ir net neskaitęs pasirašė savo mirties nuosprendį.
Vilnius, 2012 m.
