Erikas ėjo mišku, neskaičiuodamas medžių, neskirstydamas jų į spygliuočius ar lapuočius. Medžiai yra tik medžiai.
Nurimo vėjas debesyse paskandinęs paklydusius žaibus, bet jaunuolio viduje nerimo audra. Kur slepiasi nelaimės židinys, viesulo epicentras. Širdyje nėra oro, atmosferos, tik teka kraujo upės. Iš kur gali atsirasti vėjas? Gal būt, tuščioje kaukolėje siaučia vėtra.
Erikas neabejojo, kad jo vidinis pasaulis visiškai nepažinus, psichinės sferos negali pasiekti net ir aštrus chirurgo skalpelis. Liūdna, bet išeitis yra. Laimę, tiksliau trumpalaikę euforiją galima pasiekti lengvai. Tik vienas alaus gurkšnis – ir akys kitos. Juodai baltas filmas virsta spalvotu.
Pagaliau parkas pasibaigė ir Erikas pasiekė miesto pakraštį. Liepsnojo vakaro debesys. Tingiai plaukė mėnuo. Erikas abejingai pažvelgė į dangų. Beviltiška. Žvilgsniu negalima pastumti debesų. Dangus priklauso kažkam kitam. Tik ne jam.
Nuodingai garavo karštas asfaltas. Blizgėjo aštri šukė. Erikas prislinko prie metalinio kioskelio. Langelis buvo atviras liūdesiui. Alus rodė kelią. Pro šalį žviegdamas pralėkė troleibusas. Suvažinėta dar viena diena. Erikas pasijuto giliai įbridęs į purvą. Sunku susigrąžinti proto pusiausvirą. Galvoje sukosi mirtinas elektrocheminis neuronų sūkurys, gaudė ilgas siaubo virpesys, pražūtingas dažnis. Smegenų rievėmis it metaliniais bėgiais riedėjo sunkūs prisiminimų lokomotyvai.
Išgėręs alų, Erikas piktai sviedė butelį ir pataikė tiesiai į automobilio langą. Sudužo stiklas, bet automobilis nesustojo, tik padidinęs greitį spruko šalin.
- Vogta mašina! Gal pranešti policijai, - sufleravo pilietinė pareiga.
- Sprunka niekšelis, - pritarė kioskelio pardavėja, sužavėta drąsiu kliento poelgiu, - butelis alaus čempionui! Nemokamai! Firmos sąskaita!
Erikas pasijuto Robinu Hudu, Tadu Blinda ir su pasigardžiavimu gurkšnojo prizinį alų.
- Galbūt, gyvenimas nėra sumautas...
- Sumautas, ir dar kaip sumautas, - nuliūdo pardavėja.
Tik dabar Erikas atidžiai pažvelgė į kioskelio darbuotoją. Jauna, graži mergina, gal bakalaurė.
- Baigiau Vilniaus kolegiją, esu diplomuota ekonomistė ir matote kur dirbu.... man dar pasisekė.
Erikas nejučia pasijuto džentelmenu.
- Ką veikiate vakare, po darbo?
- Jūs kviečiate mane į pasimatymą? – nustebo mergina.
- Taip, kviečiu. Mano vardas Erikas, esu dailės bakalauras.
- O aš Jūratė.
Putojo pigus alus. Iš susijaudinimo drebėjo Eriko rankos. Piniginėje šoko stambūs banknotai. Užteks.
*
Vazoje liepsnojo sausos gėlės. Degė dekoratyvinis žvyras. Sparčiai augo nervingos orchidėjos. Ant slenksčio tupėjo oranžinė katė. Už lango jau buvo tamsu. Lėtai, bet užtikrintai artėjo laimė. Neverta traukti iš kelio, žaisti slėpynių. Studijos rimtį sudrebino juodas varnos riksmas. Metas apsispręsti ir mylimai merginai atskleisti savo jausmus. Nespėjo Erikas ištarti nė žodžio, kai gatvėje prie studijos sužviegė automobilio stabdžiai. Neskubėdami išlipo du kvadratiniai vyrukai.
- Erikai, jie ginkluoti, - pašiurpo Jūratė.
Erikas skubiai iš spintos ištraukė medžioklinį senelio šautuvą, užtaisė ir nedvejodamas du kartus pykštelėjo pro langą. Pataikė. Užpuolikai krito ant žemės.
- Bėgame! – sušuko Erikas ir metė šautuvą į Jūratės rankas, - negalima delsti nė sekundės.
Kvadratiniai vyrukai gulėjo kraujo klane. Automobilis buvo užvestas, rakteliai neištraukti. Matyt, profesionalai.
- Erikai, ar matai sužalotą vyriškio veidą. Tu pataikei buteliu.
- Atvažiavo suvesti sąskaitas...
Jaunuoliai nurūko gatve. „Chrisler‘io“ langai buvo sveiki. Puiku. Atvažiavo kitu automobiliu. Kur važiuoti? Kur slėptis?
- Kol dar mafija nesusigriebė lekiam į Rygą. Ten išmesime automobilį ir būsime laisvi. Ar turi dokumentus?
- Aš visada nešioju pasą su savimi. Toks įprotis.
- Puiku ir aš turiu asmens tapatybės kortelę, - lengviau atsiduso Erikas.
- O kas toliau? – vis dar drebėjo Jūratė.
- Norvegija.
- Erikai, ar tu mane myli?
- Gyvenimas mus sujungė, ir išskirs tik mirtis.
Dangus buvo švarus. Nė vieno debesėlio. Virš saulės skriejo vėjas. Sprogo visos liūdnos Eriko mintys. Gyvenimas tapo įdomus ir prasmingas. Žmogus yra tik žmogus. Erikas greitai pamiršo incidentą. Jaunuoliai keliavo į Latviją nuosavu automobiliu. Erikas tuo tikėjo. Vadinasi, taip ir buvo.
Vilnius, 2012 m.
