"...nukenksmintu lietumi..."
Šiai poetei iš Jurbarko, prisistatančiai kaip Knyginės Dulkės, dar tik 17. Publikuojame jos eilių.
Knyginės Dulkės
2012 m. Rugpjūčio 10 d., 16:18
Skaityta: 521 k.
ORBIT
pirmąją poezijos knygą
aš sukramčiau
iki paskutinio puslapio
tiesiogine šio žodžio prasme
dar kokioje antroje klasėje
ir per šiaudelį
išspjaudžiau po eilėraštį
ant kaimynų lango stiklo
keršijau
nes jų sūnus mokykloje
įmetė man į plaukus
kramtomą gumą
atrodo
tai buvo kažkas iš klasikos
trumpesnis kelias
ketvirtoje klasėje
tikybos mokytoja
paliko mane po pamokų
kai ėjau namo
buvo vėlyva popietė
lapkričio mėnuo
o parko krūmuose
slėpėsi žmogus
toks tylus
sulytas
ir susiraukšlėjęs
jis žiūrėjo į mane
kantriai
ir nemirksėdamas
pilkomis akimis
lyg apgailestaudamas
kol dingau už kalniuko
tąnakt sapnavau
kad lygiai taip pat
palinkęs virš lovos
į mane žvelgia
angelas
mokėjimai
mokėdami nuomą
mes įsigyjame dar vieną jaukų
rytą
su pagalve po ausimi
medžio šerdimi
po kojomis
ir lietumi
už lango
nukenksmintu lietumi
sausu ir
nepakimbančiu ant blakstienų
ilga kelionė pėsčiomis
pasiekęs tikslą
pirmiausia išvydau
namus
nutrūkusį nuo grandinės
alkaną šunį
iš medžio krentantį vaiką
ir didžiulį voratinklį
baloje
vietoj savojo veido
apie meteoritų lietų
tamsoje mes šiek tiek nemirtingi
nes nemetame šešėlių
o mūsų veidai susilieja su peizažu
ir visi mūsų troškimai
pavirtę smulkiais akmenukais
krinta
į kaimynų langus
tada išgirstame
kaip
senas girtuoklis
iš penkto aukšto
persisvėręs per lango rėmą
žvalgosi nematančiomis akimis
ir rėkia
duokit žmogui ramybę
suknisti šunsnukiai
iš bedugnės
Viešpatie
ir kaip čia ką nors mylėti
kai vis tiek
anksčiau ar vėliau
pasiliksi tik su savim
ir apkabinęs kelius
tegalėsi daužyti galva
apsamanojusį dantį
ir įsivaizduoti
kad ant žemės
bumbsi kaštonai
