Paralelinis snieguolės gyvenimas
Kažkur kažkada skaičiau, jog susitaikymas su situacijomis ar sprendimais yra dažniausiai tik nuovargio išraiška. Ir išties gyvenimas dažnai atrodo tik atsitiktinumų kratinys, kai jauti, kad viskas būtų buvę visiškai kitaip, jei būtum nepavėlavęs į traukinį ar nepamiršęs suskaičiuoti žingsnių iki reikiamų atsakymų, viskas būtų kur kas kitaip.
Evelina Kvartūnaitė
2012 m. Rugpjūčio 01 d., 00:36
Skaityta: 302 k.
Pastaruoju metu dienomis aš bėgu – jaučiu, tarsi suktųsi karuselė, toks jausmas, tarytum aš esu snieguolė, o septyni nykštukai suka savo ratą: pirmadienis, antradienis, trečiadienis... Dienomis aš bėgu, skaičiuoju žingsnius, nuo dviračio iki besisukančių ofiso durų, skaičius, kuriuos reikia suvesti, kai skambinu telefonu, jausmus, kurių negalima pamesti, net jei lyja, jogos kilimėlius ir skalbinių segtukus. Klausau, kaip tyliai groja Dievo pirštai, – taip bėgu nuo savęs ar į save?
Kaip kartais po tokio bėgimo reikia pareiti į save, kaip į šventovę, kaip į tylos mauzoliejų ir mėgautis tuo jausmu? Kaip neištuštėti, netapti tokiu tuščiu, kaip visi pasaulio pažadai? Žmonės sūdosi vienas kito alkiu. Kiek kartų mes išsineriam iš savo odos, kiek kartų nudažom akis dangumi, kad matytume naujus horizontus, rastume naujas vaivorykštes ir išjaustume naujus šaltinius?
Bet pastaruoju metu, kol mano naktys mane sutinka Amsterdame, aš bėgu. Juk ramybė yra išrinktųjų privilegija. Dabar jau labai gerai žinau, kad gyvenimas nutinka be kablelių, be įkvėpimų, be nuorūkų. Viskas turi prasmę, – net snieguolė pačiam vasaros vidury. Kartais tobuliausias ir pilnesnis nei mano feisbuko pašto dėžutė gyvenimas yra tas, kurio neišlinksniuojam iki galo, o leidžiam žydėti ir stebinti save.
