Apie meilę

Vasaros naktys Amsterdame labai trumpos. Tebūna akimirka, kai viskas pavirsta į prietemą, kurioje medžių, namų ir  tiltų siluetai berods susilieja. Visi paukščiai nutyla. Visas pasaulis kvėpuoja tyliau. Iki pat tos akimirkos, kai nubunda pirmi autobusai, kai apsimiegoję tramvajų vairuotojai pažadina visa miestą bėgiais išraiziusias metalines gyvatėles. Tomis akimirkomis miestas atrodo ramus, tikras ir truputį pilnesnis meilės. Meilės, kuri neparduodama kofišopuose ir nestovi raudonųjų žibintų languose. Tą meilę gali matyti, net jei tavo bilietai yra patys pigiausi, ir tu visai to nesigedydamas sėdi pačiame sales gale, vos įžiūrėdamas, kas vyksta ekrane.

Mes taip dažnai laukiam viską apverčiančios aukštyn kojom, neatsiprašančios, didžiulės, beprotiškos meilės. Vienok aš manau, kad meilė, kuri yra pati svarbiausia, šalia tavęs būna kasdien. Ir nebūtinai didžiuliais kiekais ją reikia dozuoti. Net nežinau, ar ją galima / reikia dozuoti. Meilė tiesiog yra. Ji būna. Ji pažadina tave ryte netikėtais esemesais, mojuoja pro langą ar nuperka kavos, ji tyliai laukia šalia, kai tau būna liūdna ar verda mėtų arbatą, kai skauda pilvą.

Ji gyvena knygose, išdėliotose pagal abėcėlę tavo lentynoje ar muzikoje, tame sunkiai įsijungiančiame kompiuteryje. Ji gyvena medžiuose ir čiulba vakarais apie žalias papūgas, rašo laiškus, glosto galvą ir bučiuoja blakstienas. Ir ji niekada nepamiršta nieko. Ji ramina tave, kai būna labai tamsu. Ir net jei ji ne visada primena, kad tu esi pats laimingiausias žmogus pasaulyje, ji visada žino, kad tu tai žinai.