Kultinio „Naratyvinio 100 g Alkobilio“ sėkmės formulė - tekstų absurdiškumas ir muzikos paprastumas

 

„Esu Alkobillyman, užgimęs kažkur Žemaitijoje. Apie 2010 metus. 

 

Nuo vaikystės klausiausi per magą muzikos iš kioskuose įrašytų kasečių: tai buvo lambada, Vilčinskas, Cojus, Karmen, Pink Floyd, Technologya, etc. Vėliau pirma gitara ir dainuojamoji poezija a la Aktorių Trio ir Akvarium. Paskiau metalas, doom metal ir black metal laikotarpis: Candlemass, Anathema, My Dying Bride, Paradise Lost, The Gathering, Lake of Tears, Cradle of Filth, Dimmu Borgir, Bethlehem, King Diamond/Mercyful Fate. Dar po kiek laiko - goth rock: The Cure, Evereve, Bauhaus, The Sisters of Mercy. 

 

Paskutinė stotelė - alkobilis, čia dėl rockabilly revival įtakos – Reverend Horton Heath ir Deadbolt. Nebūčiau šitų išgirdęs, nebūtų alkobilio. Absoliučiai tiesioginė įtaka. Patiko tekstų absurdiškumas ir muzikos paprastumas. Pabandžiau kažką savo padaryti. Originalumo mažai, bet koncepcija „buitinio alkoholizmo realijos LT provincijoje“ grojant pseudo western stiliaus muzikai (kurią stengiausi suprastinti iki negalėjimo) jutūbo žiūrovams patiko. Sprendžiant iš peržiūrų skaičiaus ir komentarų. Tiek ir žinių. 

 

Reikia dar vieną dalyką paminėti. Buvo tokia mada iš kaimiečių juoktis. Kaip pamenu, Suopio ir Rambyno projektas pasisekimo sulaukė. Gali būti, kad jie parodijavo lietuvišką „Sveikinimo koncertų“ muziką, o ne pačius provincijoje gyvenančius žmones. Bet iš kitos pusės – ta muzika yra tų žmonių kultūros dalis. Juokiesi iš kultūros, juokiesi iš žmonių, ko gero. Gali būti, kad tai buvo ir juokas iš dėdžių, tetų, tėvų, senelių muzikos, toks jaunos kartos show – off, mol, šūdas čia ta Jūsų muzika, mes galim taip pat ir geriau pagroti. Beje, tuo laikotarpių visokių juokų daug išlindo, Minedas, Karklelis... 

 

Kad ir kaip ten buvo, man nesinori iš kaimiečių juoktis. Kas yra užaugęs mažam provincijos miestely, kaip kad, pavyzdžiui, aš, tie žino, kad ten gyvenimas yra nejuokingas. Kažkada paleidęs pirmą alkobilį rinkau delfio kriminalų skilties naujienas apie tai, kaip kažkas ten šunį su kirviu užkapojo ar ten kokią kitą nesąmonę padarė. Tai yra baisu ir tai yra tragedija, o ne juokas. Nesuvokiama. Ką gali žinoti, gal kuriam nors miestely tikrai buvo koks senis, kuris po mišių sekmadieniais pasmaukydavo vidiaką įsijungęs, o paskiau pasikorė neištvėręs vienatvės.

 

Viena yra juokas pro ašaras, juodas humoras, o visai kitas dalykas yra juokas dėl pramogos. 

 

Apskritai, po gyvenimo provincijoje galvoj prisikaupia galybė visokių iš aplinkos gaunamų šūdų (pvz. įvairūs stereotipai, įsitikinimai ir pan.), kuriuos man asmeniškai alkobilio dainos padėjo išmėžti velniop. Tokia kaip psichologinė terapija. Esu girdėjęs padėkų iš pažystamų, kurie sunkiu momentu pasileidžia „Ontani, eik tu pėst“ ir jiems geriau pasidaro. Jiems tampa lengviau pernešti lietuviško gyvenimo absurdus, kurie dažniausiai būna santykiai tarp žmonių, pavyzdžiui santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo. Nuima socialinę įtampą.

 

Žmonių susvetimėjimas, socialinė atskirtis, alkoholizmas, žemas išsilavinimas, siauri interesai – tai pagrindinės problemos, kurias aš įvardiju ir jeigu kas iš jų pasijuokęs liaujasi judėti link jų – reiškia, kad mano taip vadinama muzika duoda kažką teigiamo, nors ir joje yra keiksmažodžių. 

 

Dabar niekur negroju ir nė velnio nekuriu. Neturiu noro. Alkobilių nebebus. Išsemta tema, man ji nebeįdomi.  

 

Žmonės, pasižiūrėję pirmą alkobilio klipą, dažnai pagalvoja, kad egzistuoja kažkokia muzikinė grupė. Nėra jokios grupės. Tai vieno žmogaus projektas internetui. Nes kur daugiau gi kiši savo kūrybą ir kaip kitaip su kitais pasidalinsi? Pirmo alkobilio dainai balsą įrašyti pasikviečiau draugą kraštietį. Pagalvojau, kad smagiau bus. Tikrai neblogai gavosi. Filmavo kitas draugas, profesionalus savo reikalo žinovas. Visuose alkobiliuose visi instrumentai suprogramuoti/sugroti/įrašyti mano. Ir nufilmuoti (išskyrus pirmą) beigi antras nupaišytas. Nesistengiau ieškoti bendraminčių gyvam grojimui. Nes o kam? Tai yra absoliučiai materialinės naudos nenešanti veikla. O laiko suryja daug. 

 

Bendrai imant, kartais pagalvoju, kad alkobilius galėjau geriau padaryti, labiau pasistengti. Tačiau viskas susiję su laiko stoka. Jeigu kokiai nors veiklai galiu skirti ribotą laiko kiekį, gali būti, kad ir rezultatas gausis ribotas ir ne toks profesionalus, kaip norėtųsi. Juolab kad muzika man yra hobis, malonus užsiėmimas po darbų. Nesinori investuoti į veiklą, kuri neatneš rezultatų, kuri yra bevaisė, išskyrus patiriamą malonumą grojant ir padarius kažkokį įrašą.

Buvo atvejis, kai vienas sostinės baras atsiuntė kvietimą pakoncertuoti. Ant bajerio paklausiau, o ką duosit. Baras atrašė, kad 30 lt baro čekį, dar nuo durų kažkiek. Paprašiau, kad man neberašytų. Trumpai tariant, sumokėti pačiam, kad gautum kur pagroti – man šito džiaugsmo nesiseka suprasti. Šita situacija primena Tado Vidmanto Ciniko Roberto bloge aprašyta bendradarbiavimą su reklamos agentūra.

 

Mėgstamiausia muzika: Johnny Cash, Leonard Cohen, Nick Cave, Borisas Grebenščikovas ir grupė Akvarium, Viktoras Cojus ir grupė Kino, Tom Waits, Candlemass, Black Sabbath. Literatūra: Henry Miller, Bukovskis, Viktor Pelevin, Neil Gaiman, Jean-Paul Sartre, Pierre Bourdieu".

 

Paklaustas, koks pats liūdniausias nutikimas jo gyvenime, Alkobillyman atsako: „Atėjęs suvokimas, kad Lietuvoje nėra roko/metalo žvaigždžių, yra tik apgailėtinos vakarietiško roko/metalo žvaigždžių padjobkės. Ir aš pats esu apgailėtina Deadbolt padjobkė, nors ir žemaitiška.

 

Neįdomi ta savo bezdaluose uždususi subkultūra. Niekada nepriklausiau gotų subkultūrai ir nepriklausau jokiai subkulturai dabar. Alkobilio projektas yra 'one man band' projektas. Ar darysiu daugiau projektų ateity, priklauso tik nuo mano paties noro išreikšti kažkokias idėjas. Jeigu jų bus. Muzika man yra hobis ir galimybė išreikšti savo poziciją vienokiu ar kitokiu socialiniu klausimu.

 

Hau.“

 

Publikuojame visus grupės klipus. Juos rasti galite ir Alkobillyman kanale http://www.youtube.com/user/AlkobillyMan.