Magiška erdvė tarp sapnų ir realybės

Pusiau juokais, pusiau rimtai galvoje pradėjo knibždėti klausimai... Kodėl taip parašyta? Ir iš kur tas nesavanaudiškumas? Juk gyvenime jis tapo tiesiog deficitu. Čia, kur viskas perkama ir parduodama, yra gyvenimas. O teatras mūsų sapnuose, tarsi išsigelbėjimas? Tai kas gi yra teatras, kur gi riba tarp teatro, sapnų ir realybės? Kur daugiau tikrumo ir tiesos? O galbūt tai, ką mes vadiname teatru, ir yra pats tikriausias gyvenimas... Kokiose magiškose erdvėse jis sklando tarp mūsų sąmonės ir pasąmonės? Juk būsena, kuri tęsiasi ilgai, vadinama sąmoningumu, o tai kas laikina, yra mūsų sapnai. Tuo metu, kai sapnuojame, sapnas įgauna tas pačias charakteristikas kaip ir būdravime. O kai būdravimo būsena suvokiama kaip praeinanti, ji įgauna sapnavimo charakteristiką. Juk tai vienas ir tas pats...

Palieku neatsakytus klausimus ir dabar nusileisiu ant žemės.

Pristatau: Vidmantas Fijalkauskas, J.Miltinio dramos teatro aktorius. Gimė 1965 07 26 Ukmergėje. 1992 m. baigė Lietuvos Muzikos Akademijos aktorinio meistriškumo katedros aktorių ir režisierių kursą, vadovaujamą režisieriaus Jono Vaitkaus. Jam suteikta dramos teatro aktoriaus kvalifikacija. 1991 m. – 1992 m. dirbo aktoriumi Valstybiniame Akademiniame dramos teatre. 1992 – 2006 m. dirbo aktoriumi Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Pagal sutartis dirbo Lietuvos Rusų dramos teatre, Kauno dramos teatre, teatro studijoje „Meno Fortas“, Panevėžio teatre „Menas“, dalyvavo nepriklausomuose teatro projektuose, filmavosi kine bei televizijoje. Nuo 1995 m. dirba teatro mokytoju Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijoje. 2011 m. sugrįžo dirbti aktoriumi į Juozo Miltinio dramos teatrą.

Ryškiausi vaidmenys:

MORCIŪNAS – F.Bajoro opera „Dievo avinėlis“, rež. J.Vaitkus (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 1991)

ASTONAS – H.Pinter “Sargas”, rež. G.Gabrėnas (J.Miltinio dramos teatras, 1993)

JUKA – R.Rastausko projektas „Klinika“, pagal E.Kirkkopelto pjesę „Rytoj ketvirtą“ (Klaipėda, 1996)

MARKAS – J.Reza “Menas”, rež. P.Stoičev (J.Miltinio dramos teatras, 1997)

KUNIGAIKŠTIS MYŠKINAS - A.Landsbergis ,,Idioto pasaka“ (pagal F.Dostojevskio romaną “Idiotas”), rež. S.Varnas (J.Miltinio dramos teatras, Rusų dramos teatras, 1997)

ČESIUS – J.Dautartas “Senojo gluosnio pasakojimai”, rež. J.Dautartas (J.Miltinio dramos teatras, 1997)

EDMUNDAS – J. O’Neil “Ilgos dienos kelionė į naktį”, rež. K.Žilinskas (J.Miltinio dramos teatras)

FRANCAS – “Franco Pasijos”, (pagal F.Šilerio dramą “Plėšikai”), rež. A.Kantaria (Rusų dramos teatras, 1997)

DŽONAS – T. Williams “Vasara ir dūmai”, rež. R.Abukevičius (J.Miltinio dramos teatras, 1999)

ALFREDAS ALMERSAS – H.Ibsen “Mažasis Ejolfas”, rež. G.Padegimas (J.Miltinio dramos teatras, 2000)

KURTAS – F. Dürrenmatt“Vaidiname Strindbergą”, rež. A.Pociūnas (J.Miltinio dramos teatras, 2001)

MIČELAS – T. Williams “Geismų tramvajus”, rež. R.Vikšraitis (J.Miltinio dramos teatras, 2002)

SKAPENAS – Ž.B.Moliere “Skapeno klastos”, rež. R.Teresas (J.Miltinio dramos teatras, 2004)

KRISAS KELERIS – A.Miller „Visi mano sūnūs“, rež. J.Vaitkus (Kauno dramos teatras, 2007)

MOKSLININKAS – J.Švarc „Šešėlis“, rež. S.Varnas (teatro studija Meno Fortas, 2007)

MARTINAS DAISERTAS – P.Shaffer „Equus“, R.Morkūnas (Panevėžio teatras „Menas“, 2008)

Mono spektaklis „Kritimas į tamsą“, pagal V.Nabokovo romaną „Camera Obskura“. Rež. S.Varnas, 2009

STASIUKAS HANANA – G.Grekov „Hanana, kelkis ir eik“, rež. Rolandas Atkočiūnas (J.Miltinio dramos teatras, 2011)

KOČKARIOVAS - N.Gogolis "Vedybos", rež. Rolandas Augustinas A.

JULIJUS - R.Vaivars "Bičai", rež. R.Vaivars

Apdovanojimai:

„MELPOMENĖS“ apdovanojimas už geriausią 1999 – 2000m. teatrinio sezono pagrindinį vyro vaidmenį Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre (Džonas Almersas, T. Williams dramoje “Vasara ir dūmai”, rež. R.Abukevičius)

„FORTŪNA 2007“ diplomas, už Kriso Kelerio vaidmenį A.Miller dramoje „Visi mano sūnūs“, rež. J.Vaitkus, Kauno valstybiniame dramos teatre.

V.Fijalkauskas. N.Gogolio „Vedybos“, rež. R.Atkočiūnas, T.Stasevičiaus nuotr. 

Sveiki, Vidmantai, noriu kalbėtis apie tave ir tavo darbus.

Sveiki. Iš tikro yra labai sunku kalbėti apie savo darbus, bet pabandyti galima.

Pradėsiu nuo to momento kai susitikome Ukmergėje (2010 m.) teatro festivalyje. Spektatkis ‚Kritimas į tamsą“, švelniai tariant,  trenkė kaip kūju per galvą. Unikalus ir be galo subtilus pjesės interpretavimas, geniali vaidyba, scenografija, - visa „sulipo“, tarsi tai būtų vieno žmogaus kūrybos darbas. Be galo aktualus  kūrinys mūsų homofobiškoje  visuomenėje, kur dvasinis aklumas šiuo metu turbūt yra pasiekęs epogėjų. V.Nabokovas savo pjesėje siekė atskleisti lyčių priešpriešos temą. Papasakok apie šio spektaklio gimimą. Koks buvo kūrybos procesas? Kas paskatino pasirinkti šią temą? Taip išgyventas kūrinys visada turi savo ypatingą atsiradimo istoriją, kuri dažniausia  lieka nematoma žiūrovui. Ar nesuklysčiau pasakiusi, kad šio spektaklio idėja - tai ne tik dviejų žmonių problema, kad tai aktualu mūsų šalies visuomenei, kur tautos vadų troškimas matyti kitokius žmones įkalintus kažkieno sukurtos nuostatos rėmuose, nenoras pripažinti kintančio pasaulio, yra nepajudinamas, nors  bandome save įtikinti, kad gyvename demokratinėje visuomenėje?

Manau, kad aktoriai, režisieriai turėtų dirbti savo darbą – kurti spektaklius – o juos vertinti, apie juos kalbėti turėtų tie, kurie juos žiūri, o dar geriau, - profesionaliai „žiūri“ (turiu galvoje teatro kritikus). Juolab kad tikrasis spektaklis gimsta ne scenoje, o žiūrovo sąmonėje, fantazijoje, širdyje ar sieloje. (Tu taip pat pateikei labai įdomią šio spektaklio versiją.) Ir gal kūrėjams reikėtų palikti tą spektaklio gimimo procesą paslaptyje, kad nesugriautų žiūrovo jau susikurtų istorijų. O ypač kalbant apie gana kontroversišką spektaklį „Kritimas į tamsą“ pagal V.Nabokovo romaną „Camera obscura“ (rež. Saulius Varnas). Geriau pacituokime GITIS‘o profesorių iš Maskvos Aleksandrą Barmaką, šitaip atsiliepusį apie šį spektaklį po mono spektaklių festivalio „VYDLUNJA“ Ukrainoje: „Literatūros kūrinį paversti spektakliu yra ypatingai subtilu, sunku, o neretai beveik ir neįmanoma. Teatras savo esme – grubus, juslinis ir pirmiausia kūniškas menas. Proza, kokia ji bebūtų žiauri ir negailestinga, vis dėlto tai lengva, permatoma ir besvorė meno rūšis, primenanti voratinklį, kur mintys nuaustos iš nematomų gijų. Režisierius Saulius Varnas ir aktorius Vidmantas Fijalkauskas padarė beveik neįmanomą dalyką – žavingo, bet kartu ir grubaus, pikto, ilgai nepripažinto rusų literatūros arlekino V.Nabokovo elegantiškai ir ciniškai, pašaipiai ir aitriai prozai buvo suteiktas realus sceninis gyvenimas. Tai, žinoma, lėmė puikus režisieriaus sumanymas. Ką S.Varnas įžvelgė Nabokovo literatūroje? Manau, kad tokį širdies karštį, nerimą, aistrą ir skausmą, kokio net pats autorius būtų nenorėjęs pripažinti. Taip buvo sukurtas jaudinantis, žmogiškas ir subtilios, nabokoviškos aistros kupinas spektaklis.“

Birželio 10-ąją Juozo Miltinio dramos teatras pakvietė žiūrovus į vieno geriausių Latvijos režisierių Regnars Vaivars (g.1973) premjerinį spektaklį „BIČAI“, kuriame žiūrovai išvydo boksininkų kovas. Bokso ringas - gyvenimo metafora.Vėl be galo skaudi ir aktuali tema. Lietuvoje vengiama diskutuoti tam tikromis temomis, siekiant išsaugoti fasadinį padorios visuomenės įvaizdį, tačiau tikras gyvenimas yra be fasado ir be apsaugų,ir norint  iš tikrųjų gyventi tenka atlaikyti kirčių ir nuokautų krušą. Ar lengva būti menininku?

Spektaklyje „BIČAI“ latvių režisierius  R.Vaivars galbūt labiau norėjo  išvesti paraleles apie santykius šeimose. Juk jie nesuyra per vieną dieną. Tačiau kai patys artimiausieji, puikiai žinodami tavo silpnąsias vietas, vis smūgiuoja į jas ir smūgiuoja, tu atsakai tuo pačiu. Jei nė vienas neieško išeities, ir niekas nepasako „stop“, - procesas tampa nesustabdomas... Taip teigdavo režisierius repeticijų metu. Buvo keliami klausimai, ar gyvenimas mieste atneš tą laimę, kurios taip tikėjosi iš kaimo atskėlusi šeima? Ar laimė priklauso nuo vietos, kur gyveni? Kur žmogus turėtų tos laimės ieškoti? Šiuos ir, žinoma, daugybę kitų klausimų režisierius  siūlė pasvarstyti aktoriams, o dabar jau ir  žiūrovams.

Gal tą pati reikėtų pasvarstyti ir menininkams... Gal reikėtų išmokti užsimauti bokso pirštines, apsiginti, užuot leidžiantis nuolat būti daužomiems lyg treniruočių kriaušei...

Esi ne tik puikus aktorius, bet ir talentingas pedagogas. Kuo tau svarbus pedagoginis darbas?

Tiesiog labai smagu matyti augančius, gražėjančius ir atrandančius kitą, gražesnį kultūros ir meno pasaulį jaunus žmones.

Papasakok apie J.Miltinio gimnazijos edukacinį projektą „Liftas“.

2012 m. birželio 8 d. Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos komanda dalyvavo DNB banko organizuoto projekto „Liftas“ finale. Pristatę savo verslo idėją – sukurti mobilųjį teatrą mokykloje – mokiniai savo pristatymu sužavėjo komisiją ir laimėjo pirmąją vietą bei pagrindinį prizą – 10 tūkstančių litų šiai verslo idėjai įgyvendinti. Gimnazijos mokiniai džiaugiasi pergale, kuri bus naudinga mokyklos teatrinei veiklai.

V.Fijalkauskas. N.Gogolio „Vedybos“, rež. R.Atkočiūnas, T.Stasevičiaus nuotr. 

Kodėl tapai aktoriumi? Ar tai susiję su šeimos tradicijomis?

Tai greičiausiai susiję su mokyklos, kurioje mokiausi, lietuvių kalbos mokytoja, kuri skatino dalyvauti įvairiuose skaitovų konkursuose, dramos būrelio veikloje.

Jei reikėtų rinktis kitą profesiją, kokią pasirinktumei?

Greičiausiai būčiau pedagogas.

Žiūrėdamas į gyvenimo aktualijas kaip aktorius, ką galėtumei pasakyti vienu sakiniu?

Per daug vaidybos...

Kokius išskirtumei talentingiausius pasaulio rašytojus, praeities ir šių dienų?

Talentingų ir reikšmingų yra daugybė, bet teatro srityje, suprantama, nepralenkiamas visais laikais buvo ir išlieka mūsų Viljamas.

Kokia teatro situacija šių dienų kontekste  pasaulyje? Ar pastebi unikalių proveržių, ar jauti sąstingį?

Yra daugybė įdomių atradimų ir netikėtų sprendimų, bet akivaizdu viena – teatras labiau artėja  pramogos, cirko link.

Jei reikėtų išskirti svarbų laikotarpį Lietuvos teatro raidoje, koks jis būtų? Kokias asmenybes išskirtumei?

Manau, kad Lietuvos teatre  buvo daug svarbių etapų – pradedant klojimo teatrais ir baigiant šių dienų eksperimentais. Nors, žinoma, negalime nepaminėti svarbiausių – R.Juknevičiaus, A.Olekos-Žilinsko, ir, suprantama, J.Miltinio – režisieriaus, pedagogo, mano galva, padariusio didžiausią įtaką visam moderniajam lietuvių teatrui.

Kokia šių dienų Lietuvos kultūros situacija?

Lietuvoje, deja, kultūra visada buvo podukros vietoje. Šiuo metu situacija, manau, taip pat sudėtinga, nors atsiranda vilties... Yra daug gražaus kūrybingo jaunimo, įdomių projektų, bet yra ir daug niekšelių, kurie bando kultūrą laikyti melžiama karve.

Ar gauni daug pasiūlymų bendradarbiauti įvairiuose teatro projektuose?

Gal ne tiek daug, kiek norėtųsi, bet įvairių pasiūlymų yra.

Ką patartumei šių dienų jauniems aktoriams, - kaip siekti tikslo, augti ir tobulėti kaip kūrėjams?

Čia jokių paslapčių – tiesiog reikia daug dirbti. O po to atsigulti ilsėtis. Ir dirbti toliau.

Koks skirtumas tarp kino, teatro ir televizijos aktoriaus?

Skirtumai didžiuliai, bet gal ne esminiai: ir vienur, ir kitur privalu sukurti žmogų, personažą, kurio iki tol nebuvo. Tiesiog tam naudojamos skirtingos priemonės.

Kokia yra įprasta aktoriaus Vidmanto Fijalkausko diena?

Viskas priklauso nuo to, ar tai darbo, ar poilsio diena. Jei darbo, tai teatre ir miegi, ir keliesi, o jei poilsio – ją būtų sunku apibūdinti, nes labai mėgstu improvizuoti: atsibundi, susirenki daiktus ir išvyksti prie kokio nors krioklio...

Na, Vidmantai, tikriausia visada puikiai žinai, prie kurio krioklio keliauti, nes, jaučiu,tavo kūrybos gelmė neturi ribų. Tiek to, tegul tai bus tavo maža paslaptis mūsų skaitytojams, ir aš nebeklausiu, kur tas paslaptingas krioklys, ir kur jo pradžia... Ačiū tau už nuoširdų bendravimą.

Ačiū...

V.Fijalkauskas. P.Shaffer “Equus”, rež. R.Morkūnas, I.Žilėnaitės nuotr.