Rokas tarybiniais laikais

Roko pradžia Tarybų (Sovietų) Sąjungoje (toliau – TSRS) sietina su dviem fenomenais: autorine daina (arba bardų muzika) bei vokaliniais-instrumentiniais ansambliais (VIA). 

 

 

Autorinės dainos žanras kilo iš meninės saviveiklos – liaudies kūrybos, kuri kurta ir individualiai (dainininkai, skaitovai, muzikantai, šokėjai, akrobatai), ir kolektyviai (rateliai, studijos, liaudies teatrai). Ikirevoliucinėje Rusijoje mėgėjai vienydavosi į ratelius ir draugijas, rinkdavosi vadinamuosiuose saviveiklinės dainos klubuose (klub samodejatelnoj pesni, KSP, dar vadintas komitet spasenija pesni). Autorinė daina suklestėjo 1950-1970 m., nepriklausomai nuo tarybinės valdžios politikos, ir tapo labai populiari.

 

Esminis autorinės dainos bruožas – teksto poetiškumas. Autorinės dainos pradininkais galima laikyti miesto romansą, atsiradusį kaip folkloro atmaina XIX a. pab. Rusijoje, ir Kijeve gimusio dainininko, aktoriaus, kompozitoriaus, poeto Aleksandro Vertinskio (1889-1957) miniatiūras. Iš miesto romanso kilo blatnaja pesnia (blatniak, kalėjimo folkloras), su miesto romansu susiję ir žiauriojo romanso, čigoniškojo romanso, operetės, klezmerio žanrai. Iš pradžių autorinės dainos žanrą sudarė studentiškos, turistų, romantinės dainos, atsiradusios dar 4-ajame deš. Bene pirmąja bardų daina TSRS pripažįstama „Brigantina“, kuriai 1937 m. muziką sukūrė Georgijus Lepskis (1919-2002), tekstą – Pavelas Koganas (1918-1942).

 

 

 

Vėliau dažniausiai autorinėms dainoms ir muziką, ir tekstus kurdavo vienas žmogus. 

 

Autorinė daina atgimė po karo. Genas (Gen) Šanginas-Berezovskis (1930-1992) 1949 m. parašė savo pirmąją dainą „Pesnia o vernom druge“ („Daina apie ištikimą draugą“). 1951 m. gimė Jurijaus Vizboro (1934-1984) „Madagaskaras“. Ypač autorinė daina išpopuliarėjo apie 1955 m., atsiradus magnetofonams. Tuo metu išgarsėjo vieni žymiausių autorinės dainos kūrėjų Bulatas Okudžava (1924-1997) ir Novella Matvejeva (g. 1934 m.). Kiek vėliau, 7-8 deš., žanro klasikais tapo aštriausiais tekstais pasižymėję Vladimiras Vysockis (1938-1980), Aleksandras Galičius (1918-1977), Julijus Kimas (g. 1936 m.) ir daugelis kitų. Jų dainos plito vadinamuoju magnitizdato būdu (principas – kaip ir samizdato, perrašinėjant juostas). 

 

V. Vysockis 1974 m. yra lankęsis Lietuvoje, mūsų šalyje viešėjo ir B. Okudžava. 

 

 

 

Žymiausiais TSRS-Rusijos bardais-rokeriais galime vadinti Andrejų Makarevičių ir Borisą Grebenščikovą. 

 

Nors Lietuvoje autorinės dainos atlikėjai linksta save vadinti bardais, vienas žymiausių tokio žanro atstovų V. Vysockis labai nemėgo, kad jį vadintų „bardu“ ar „menestreliu“. Vakaruose tuo metu kūrę autorinės dainos atlikėjai pradėti vadinti singer-songwriter. 

 

 

VIA atsirado 1966 metais, šis terminas (kartais anekdotiškai taikytas net užsienio roko grupėms) gyvavo dvidešimt metų. Terminas VIA buvo sugalvotas tarybinės valdžios vietoje ideologiškai nekorektiško „roko grupė“ (nes roko muzika buvo degraduojančios vakarų kultūros produktas).

 

Pirmaisiais VIA vadinami: „Pojuščije gitary“ (1966, Leningradas), „Vesiolyje rebiata“ (1966, Maskva), „Araks“ (1968, Maskva), „Ariel“ (1969, Čeliabinskas), „Pesniary“ (1969, Minskas), „Cvety“ (1969, Maskva), „Jalla“ (1970, Uzbekija), „Pojuščije serdca“ (1971, Maskva), „Samocvety“ (1971, Maskva), „Verasy“ (1971, Minskas), „Červona ruta“ (1971-1990, Ukraina, su Sofija Rotaru), „Siabry“ (1974, Gomelis, Baltarusija), „Zemliane“ (1974, Leningradas), „Siniaja ptica“ (1974, Kuibiševas), „Leisia, pesnia“ (1975-1984, Maskva), „Gorizont“ (1976-1989, Čeboksarai), „Kaskad“ (1983, Jaroslavlis). 

 

 

 

Tipiškame VIA buvo 6-10 ar dar daugiau žmonių, tarp kurių buvo keli vokalistai ir multiinstrumentalistai, o vadovaudavo meno vadovas. Skirtingai nei roko grupėse, VIA vokalistai tik dainuodavo. Daugelis VIA muzikantų buvo profesionalai, tad muzikos meistriškumo lygis buvo gana aukštas. VIA naudojo įprastus roko muzikantams instrumentus: elektrines gitaras, būgnus, elektroninius klavišinius (vargonėlius, sintezatorius), garso stiprintuvus. Dažnai prie jų prisijungdavo ir pučiamųjų sekcija, grota ir liaudies instrumentais. Apsirengimo stilius – nuo įprastų kostiumų iki liaudies kostiumų bei karinių uniformų.

 

Bet koks aktyvesnis judėjimas scenoje buvo draudžiamas, nekalbant apie neįprastas šukuosenas, tatuiruotes, metalinius aksesuarus ir kt. 

 

VIA įrašus leido TSRS plokštelių leidėja monopolininkė (tokia ji buvo iki maždaug 1986 metų), valstybinė firma „Melodija“, įkurta 1964 metais. Ji daugiausia leido plokšteles, nors vėliau atsirado ir kasetės, juostos, kompaktinės plokštelės. Įrašai daryti „Melodijos“ gamyklose įvairiuose TSRS miestuose: Aprelevkoje, Baku, Leningrade, Maskvoje, Rygoje, Taškente, Tbilisyje, taip pat garso įrašo studijose Alma Atoje, Vilniuje, Taline, Kijeve, Jerevane. 

 

VIA repertuaras būdavo dainos, parašytos profesionalių kompozitorių ir poetų, taip pat ir grupės narių sukurtos dainos (dažniausiai – meno vadovo). Grojamos muzikos stilius – liaudies dainos, disko, rokas, synth pop. Ilgesnės improvizacijos nebūdavo leidžiamos. Dažnai būdavo „pasiskolinamos“ vakarietiškų roko grupių melodijos, jų autoriais nurodant neegzistuojančius asmenis arba parašant, neva tai „amerikiečių liaudies daina“. Tokiu būdu VIA koncertų metu neretai skambėdavo perdirbta vakarietiška muzika – koveriai. Žinoma, su pozityvia, tarybine lyrika. Bene žymiausia VIA „Samocvety“ daina – „Mano adresas – Tarybų Sąjunga“. 

 

8-9 deš. sandūroje VIA ir gimstančių roko grupių santykiai kito: kai kurios pogrindžio grupės tapdavo VIA („Zemliane“, „Araks“). Populiariausi VIA koncertuodavo po kelis kartus per dieną, leisdavo daugybę albumų, jų dainos skambėdavo per radiją ir televiziją. Pvz., 1970-1975 m. vien pirmojo ansamblio „Vesiolyje rebiata“ minialbumo tiražo parduota apie 16 mln. egz. Daugelis VIA nustojo egzistuoti 9 deš. pab. Rokas išstūmė daugelį VIA, nors kai kurie ansambliai tapo įprastomis vakarietiškąja žodžio prasme grupėmis: nuo popmuzikos iki hardroko. 

 

 

 

 

 

1968 metais gimusi grupė „Mašina vremeni“ (ex-„The Kids“), įkurta A. Makarevičiaus (g. 1953 m.) ir japonų kilmės Sergejaus Kavagoe (1953-2008), - viena pirmųjų roko grupių, savo kūryboje naudojanti rokenrolo, bliuzo, bardų dainų elementus. Grupėje groja ir lietuvių kilmės (litvakas) Jevgenijus Margulis (g. 1955 m.). 

 

1972 metais įkurta viena žymiausių roko, folko, bliuzo grupių „Akvarium“, kurios lyderis B. Grebenščikovas dažnai užsuka į Lietuvą dar nuo tarybinių laikų. Keliasdešimt albumų išleidusi grupė – intelektualiojo roko simbolis, daug ką įkvepiantis ir Lietuvoje. 

 

8-9 deš. gimė daugelis žymiausių TSRS-Rusijos roko grupių: „Krematorij“ (1974), „Zakat solnca vručnuju“ (vėliau – „Brigada S“, „Neprikasajemyje“ – Igoris-Garikas Sukačiovas, 1977), „Aukcyon“ (1978), „Nautilus Pompilius“ (1978), „Voskresenije“ (1979), DDT (1980), „Zvuki Mu“ (1980-2000), „Zoopark“ (1980), „Kino“ (Viktor Coi; 1981), „Alisa“ (1983), „Agata Kristi“ (1988), „Bi-2“ (1985, Minskas), „Komitet ochrany tepla“ (1987-2010, Kaliningradas). 

 

Paminėtini TSRS-Rusijos roko muzikantai Aleksandras Bašlačiovas (1960-1988), Michailas Naumenko-Maikas (1955-1991), judėjimas „Mitki“ (1984). 

 

Sunkusis rokas TSRS-Rusijoje gimė 1975-1979 m., pankrokas – 1979 m. (grupė „Avtomatičeskije udovletvoriteli“, lyderis – Andrejus Panovas-Svin, 1960-1998). 1982 m. Igoris (Jegoras) Letovas (1964-2008) ir Konstantinas (Kuzia UO) Riabinovas (g. 1964 m.) Omske įkūrė pankroko ir avangardo citadelę, iš kurios geriausiai žinoma grupė „Graždanskaja oborona“. Kurį laiką su J. Letovu dainavo viena žymiausių 9 deš. Sibiro undergroundo atstovių Janka (Jana Diagileva, 1966-1991). 

 

Pirmosios TSRS-Rusijos sunkiojo roko grupės – „Piligrim“ (1975), „Čiornyj kofe“ (1979), „Legion“ (1979), „Kruiz“ (1980). Metalas atsirado 1984 metais. Pirmosios grupės – „Korrozija metalla“ (1984), „Šach“ (1985), „Arija“ (1985), „Čiornyj obelisk“ (1986), „Front“ (1986), „Master“ (1987), „Hellraiser“ (1989). 

 

Džiazo scena TSRS gimė 3 deš. Ypač ši muzika TSRS-Rusijoje išpopuliarėjo aktoriaus ir dainininko Leonido Utiosovo (tikr. Leizer Vaisbein, 1895-1982), „baltojo Armstrongo“ Eddie Rosner‘io (Adolf Rosner, 1910-1976) ir Lietuvoje 1971 metais įkurto GTČ trio dėka. 

 

Dabartinėje Rusijoje – daugybė įvairiausių stilių grupių ir muzikantų. Vis dėlto, būdama atskira valstybė, Lietuva patyrė tam tikrą įtaką iš TSRS-Rusijos muzikantų, tuo pačiu įnešdama ir nemažą savo indėlį į roko formavimąsi griūvančioje imperijoje. 

 

 

Pirmasis ir svarbiausias visam laikmečiui roko festivalis TSRS vyko 1980 m. kovo 8-16 dienomis Tbilisyje ir vadinosi „Pavasario ritmai. Tbilisi-80“. Festivalį surengė Gruzijos nacionalinė filharmonija, Kompozitorių sąjunga ir komjaunimo centro komitetas. Tarp organizatorių buvo žymusis roko kritikas Artemijus Troickis ir tuometinis Gruzijos vadovas Eduardas Ševardnadzė. Festivalio tikslas buvo „naujų talentų tarybinėje muzikoje paieškos“, jame buvo konkursinė programa ir žiuri. Nugalėtojai – grupės „Mašina Vremeni“, „Avtograf“ (abi iš Maskvos) ir Batumio grupė „Labirint“. Po festivalio 1981 m. „Melodija“ išleido plokštelę „Pavasario ritmai“. 

 

 

 

Šis festivalis žymus ir tuo, kad jame buvo diskvalifikuota grupė „Akvarium“ dėl, žiuri narių nuomone, „netinkamo elgesio“. Borisas Grebenščikovas atsigulė ant scenos su gitara tarp kojų, Siova Gakkelis ant jo padėjo violončelę, o fagotininkas Aleksandrovas imitavo šaudymą iš automato salės link. Žiuri traktavo tai kaip homoseksualizmo propagandą. Suomių televizijos dokumentininkai, buvę festivalyje, pagal šią istoriją sukūrė filmą „Tarybinis rokas“. 

 

Grupių iš Lietuvos šiame festivalyje nebuvo, dalyvavo latvių „Tip-top“ ir estų „Magnetic Band“. Pastarąją grupę įkūrė Estijos ir TSRS roko legenda Gunnar Graps (1951-2004), kurį lygino su Micku Jaggeriu ir Alice Cooperiu, vadino „Geležiniu žmogumi“ (Raudmees). G. Graps‘as pradėjo groti 1965 m. su grupe „Mikronid“, vėliau grojo grupėse „Ruja“ ir „Ornament“, 1977 m. įkūrė „Magnetic Band“, kurios stilistiką svyravo tarp hard roko, džiazroko, ritmenbliuzo. 1978 m. „Melodija“ išleido pirmąją grupės plokštelę „Magnetic Band“. Festivalyje „Tbilisis-80“ grupė „Magnetic Band“ gavo pirmąją premiją, apie juos rašė žurnalas „Times“. Nuo 1984 m. grupė koncertavo ir kūrė kaip „Gruppa Gunnara Grapsa“. 

 

 

 

 

Lietuvos, ypač Vilniaus, rokui didelę įtaką padarė Lenkijos roko muzika.

 

Vienas Lenkijos roko pionierių – Tadeusz‘as Nalepa (1943-2007), 1965-aisiais įkūręs poproko grupę „Blackout“ (1968 m. ji pervadinta į „Breakout“ ir pradėjo groti bliuzroką). Pirmasis jos koncertas įvyko 1965 m. rugsėjo 3 d. Rzeszów‘o mieste. 

 

 

 

Pirmąja Lenkijos roko, ritmenbliuzo, funk, soul grupe vadinamas kolektyvas iš Lodzės „Polanie“ („Polianai“), gyvavęs 1965-1968 m. ir išleidęs vienintelę plokštelę „Polanie“ (1967). 1967-ųjų rudenį ši grupė koncertavo LTSR Valstybinėje filharmonijoje. Pasak koncerte dalyvavusių liudininkų, tai buvęs bene pirmasis užsienio grupės koncertas Vilniuje ir Lietuvoje, padaręs neišdildomą įspūdį: grupė grojo ir vakarietiško roko, ir savos kūrybos dainas. „Polanie“ 1965 m. lapkritį yra koncertavusi su „The Animals“, aplankiusi Vokietiją, surengė apie 200 koncertų TSRS. Grupės branduolys – broliai Wiesław‘as ir Zbigniew‘as Bernolak‘ai. 

 

Lenkija – atvira įvairiems muzikos žanrams šalis. Dar tarybiniais laikais joje buvo roko, metalo, džiazo, elektronikos, new wave grupių, kai kurios jų dar 7 deš. atvykdavo koncertuoti ir į Lietuvą (daugiausia Vilnių). Beje, 1967 m. Lenkijos sostinėje koncertavo patys „The Rolling Stones“!

 

 

 

7-8 deš. gimė specifinis lenkų džiazo stilius. Žymiausi lenkų džiazo muzikantai – Krzysztof‘as Komeda (tikr. Krzysztof Trzciński, 1931-1969), Adam‘as Makowicz‘ius (tikr. Adam Matyszkowicz, g. 1940), Tomasz‘as Stańko (g. 1942), Michał‘as Urbaniak‘as (g. 1943). 

 

Du didžiausi mainstream roko ir popmuzikos renginiai Lenkijoje – tai Sopoto (1961) ir Opolės (1963) festivaliai. Alternatyvios muzikos mėgėjai kasmet vyksta į Jarocino festivalį (1980; įkurtas Woodstocko dvasia, jame tris dienas grojamas bliuzas, rokas, heavy metal, punk rock, reggae). Nuo 1995 m. Lenkijoje vyksta vienas didžiausių Europoje festivalių roko po atviru dangumi „Przystanek Woodstock“ („Woodstock‘o stotelė“). 2009 m. jame apsilankė net 450 000 žmonių. Nuo 2002 m. Gdynioje vyksta „Heineken Open‘er Festival“, nuo 2006 m. Mysłowice‘je – „OFF Festival“. Šiuos renginius galima lyginti pasaulinio masto festivaliais, pvz., legendiniu Woodstock‘u (1969 m. rugpjūčio 15-18 d., vėliau atkartotas 1979, 1989, 1994 ir 1999 m.) arba daniškąja Roskilde (pirmasis vyko 1971 m. rugpjūčio 28-29 d.), vengriškuoju „Sziget Festival“ („Salos festivalis“, 1993), angliškuoju „Glastonbury Festival“ (1970), šveicariškuoju „Paléo Festival de Nyon“ (1976) ir belgų „Rock Wechter“ (1974). 

 

Varšuvoje vyksta vienas didžiausių ir seniausių džiazo festivalių „Jazz Jamboree“ (1958), didžiausias pasaulyje ne lauke vykstantis bliuzo festivalis „Rawa Blues Festival“ (1981), kamerinės muzikos, vizualinio meno festivalis „Wratislavia Cantans“ (1966). 

 

 

 

Lenkijoje – didelė ir visoje Europoje gerbiama sunkiojo metalo scena. Žymiausios grupės –  pionieriai „Vader“ (1983), taip pat „Behemoth“, „Yattering“, „Decapitated“, „Lux Occulta“. 

 

Grįžtant prie VIA, reikėtų paminėti, kad VIA ir roko sandūroje gimė viena žymiausių lenkų grupių „Czerwone Gitary“ („Raudonosios gitaros“, 1965), populiari ir Lietuvoje. 

 

 

Lenkijos metalo pažiba - grupė "Vader".