Ši naktis buvo žymiai skaidresnė, aiškesnė, beveik atvira šviesai. Atrodė, kad saulė nenusileido, bet vis dar kabojo prie horizonto krašto. Miškas pamėlo, o debesys tapo žali. Svyravo greitkelio asfaltas, o visų pamirštas žvyrkelis šienavo pievas, danguje ieškodamas pamestos krypties.
Šią keistą naktį atokus ir visų pamirštas miestelis nemiegojo. Žmonės net nebuvo atsigulę. Visus apėmė keistas žvalumas. Gyventojai kažko laukė. Pagaliau paryčiais į turgaus aikštę įvažiavo didžiulis, dviaukštis autobusas. Atsidarė durys ir išlipo daug vienodai apsirengusių žmonių. Lydimas beveik visų miestelio gyventojų, atvykėlius pasitiko meras.
- Mes atvykome iš toli ir čia statysime miestą, - taisyklinga lietuvių kalba paaiškino svečias.
- Atvykote iš Londono? – smalsavo meras.
- Iš toliau, - nusijuokė atvykėlis, - ir patikėkite, miestelio laukia didžiulės permainos.
- Ir ką jūs veiksite mūsų varganame miestelyje?
- Statysime dangoraižius, gamyklas, - paaiškino svečias.
- Puiku, - lengviau atsiduso meras, - pagaliau ir į Lietuvą atėjo permainos. Atleiskite, kaip jus vadinti?
- Aš esu Jonas Jonaitis, pirmininkas, bet vadinkite mane Pirmuoju, - prisistatė atvykėlis.
- Meras, Gediminas Minvydas, jūsų paslaugoms, - mandagiai atsakė miestelio šeimininkas, pajutęs, kad kalba su svarbiu ir įtakingu asmeniu.
- Puiku! Gedai, man reikės jūsų pagalbos.
Vyrai sukirto rankomis, ir ne veltui, ši diena tapo lemiama ne tik miestelio, bet ir visos šalies istorijoje. Rajono laikraštis smulkiai aprašė netikėtą, bet ilgai lauktą išeivių (o galbūt ateivių!?) atvykimą. Miestelyje užvirė darbai it grybai po lietaus, dygo stikliniai dangoraižiai. Atvykėliai pastatė saulės energija varomų automobilių gamyklą. Miestelio gyventojai buvo sparčiai apmokyti ir netrukus tapo aukščiausios klasės specialistais. Darbuotojai uždirbdavo dvidešimt kartų daugiau nei vargani tautiečiai gyvenantys už miestelio ribų. Į miestelį plūstelėjo Lietuvos jaunimas. Prasidėjo unikali, demografų neištirta vidinės emigracijos banga.
Per vieną mėnesį dangoraižiai buvo pastatyti, o gamykla dirbo visu pajėgumu. Augo įmonės pelnas ir darbuotojų optimizmas. Pagaliau atsitokėjo, pabudo sostinės biurokratai, reikalaudami uždaryti gamyklą ir nugriauti dangoraižius. Kaip nesipiktins, jei valdininkams niekas nedavė kyšių. Bet biurokratai atsitrenkė į sieną. Miestelio meras Ūkio ministrui iškilmingai įteikė Europos Sąjungos direktyvą ir net nepanoro su juo kalbėtis. Valdininkai pasiuto. Neradę Briuselyje „teisybės“, jie paskendo pasitarimų, komisijų ir posėdžių liūne.
Kai ateiviai išvyko (beje, tuo pačiu autobusu), įmonė buvo žaibiškai privatizuota ir parduota užsienio firmai. Gamyba sustojo, nes visą įmonės įrangą išsivežė užsieniečiai, o dangoraižiai buvo nugriauti. Miestelis nurimo, užgeso. Laikas vėl tekėjo įprasta vaga ir nesimatė jokių prošvaisčių.
Vilnius, 2012 m.
