Ir tada, kaip tave buvo išmokęs Mažasis Princas, po atidaus darbo tik tavo dangus lieka švarus. Net tavo dangus lieka švarus. O juk taip lengva pasiklysti.
Lengva pamiršti ravėti savo dangų. Dar nepamiršk. Per daug gatvėse sankryžų, o sankryžose per daug ženklų "STOP". Tau nereikia draudimų. Tau jau nebereikia maištauti. Tau tiesiog reikia kaskart prisiminti, kaip iš žodžio VEIDAS sudėti žodį DIEVAS. Tada tavo dievu tampa tavo pamišimas. Nori valgyti savo dievą po trupinėlį. Nori, kad jis valgytų tave. "O jūsų rankos persūdytos, brangioji... mmm... akyse trūksta šiek tiek cukraus... padavėjau!.. atneškit cukrinę... ir vandens... ačiū." Ir tuomet aš tyliai svarstau, ar Sizifo kalnas yra padarytas iš druskos...
Kai lietus krinta ir kaupiasi balose, jis užmiršta tiek daug. Ypač save. Panašiai, kaip aš pamirštu, kaip svarbūs yra Tikri dalykai. O tu pastebėjai, kiek daug dalykų mūsų pasaulyje tapo mokami? Juk kažkas neseniai nupirko paskutinį saulės neapšviestą mėnulio lopinėlį. Tuomet tu sužinojai, jog privalai užmokėti keturiasdešimt keturis kaštonus, kad galėtum pakelti akis į dangų. Pro perregimus bažnyčios vitražus matosi auksu išpuoštas altorius ir namas nubyrėjusiu tinku. Tinkas nubyrėjusių namų. Tavo yra tik norai, išsipildymai – kitų. Tavo yra tik tikėjimas, Dievas – kitų. Tavo yra tik laukimas, sugrįžimas – kitų.
Lauki. Kasdien supjaustai savo laukimą griežinėliais. Labai taisyklingais. Ir kramsnoji. Ryji savo laukimą. Lauki. Vėjas suvelia plaukus beeinant skinti laukimo. Augini jį šiltnamyje. Plaukų nešukuoji. Karvė, gyvenanti Belgijoje, vakar parašė tau laišką. Skaitei atsisėdęs ant viršutinės kopėčių pakopos.
Linksmas buvo laiškas. Pilnas pieno. Varvėte varvėjo, kai kvatojaisi. Pagirdei pienu savo laukimą – sveika. Tik lietuviškas pienas skanesnis. Ir gyvuliai gražesni. Jie plaukų nesišukuoja. Visi moka mūkti. Negirdėjot? Paskui pradeda staugti. Geležiniais Gedimino Vilkais. Staugia vištos, staugia arkliai, kol galiausiai ima klykti. Taip ir nuklykauja į pelkes, ten skęsta kartu su gervėmis. Gražūs lietuviški gyvuliai. Pieningi. Su gervėm sutaria. Kriokia lietuviški gyvuliai, ir vienas Dievas supranta, jog tai – jų malda.
Meldžiasi kriokdami, kad iškrioktų, išmelstų savo laukimą. Jis nebetelpa šiltnamyje, kruvinai nučiulpia karvių tešmenis. Jis per kietas, kad supjaustytum griežinėliais, per minkštas, kad kapotum židiniui, per ilgas, kad prarytum, per trumpas, kad išspjautum. Jis pats pradeda laukti ir dauginasi skrandžiuose, apsidulkina plaučiuose, sproginėja galvose. Kokios sūrios laukimo kiaulpienių sėklos! Neužsprink. Dar reikia palaukti...
Jau.
Karvė iš Belgijos sušukuoja tau plaukus ir numiršta. Kaip bitė, paaukojusi savo vidurius. Tavo laukimas surūšiuotas plaukuose užmiega ir laukia. Vėjo... turbūt.
O radijas praneša: "Sąjungininkai kontroliuoja dangų virš Beiruto". Taip, radijas tau primena, kad gimei laimingas. Juk tavo dangaus nekontroliuoja niekas. Nors, aišku, kiek ten to dangaus virš tavęs – nė malūnsparnis netilptų. Gal tik gandras. Gal net du gandrai. Kaip manai, ar radijas kada nors praneštų taip: "Du gandrai kontroliuoja dangų virš žmogaus"?..
