Pabudimas. Novelė

Dabar Giedrius nesidairydamas į šalis skubėjo prie sraunios Vilnios, ketindamas putotose bangose paskandinti valkatišką dvoką ir apsirengti naujais drabužiais. Sereikiškių parke nebuvo nė vieno žmogaus, todėl Vaidotas nedvejodamas nusirengė nuogai ir nėrė į vėsų, gaivų upės vandenį. Reikia gyventi etiškai, estetiškai, nevengiant nei šviesaus alaus, nei juodo humoro. Išbridęs iš sraunios upės, Giedrius skubiai apsirengė naujais drabužiais, o senus, pradvokusius, sugrūdo į polietileno maišelį. Vaidotas manieringai prisidegė didžiulę cigaro nuorūką, beje, surastą ne šiukšlių konteineryje, bet šalia kazino. Aštrus dūmas smogė į plaučius, iš akių pabiro ašaros. Giedrius nudžiugo – ne, jis ne rūkalius, dar nenusirito į duobės dugną.

- Puiku! Nepaisant ekstremalių gyvenimo sąlygų, aš išvengiau šio žalingo įpročio. Aš - čempionas, lyderis, asmenybė, - burbtelėjo Vaidotas.

Giedrius, kruopščiai į bato padą užgesinęs prabangų cigarą, atsargiai padėjo nuorūką ant parko suolelio. Be jokio garso sugirgždėjo likimo vartų spyruoklė, pasirengusi veidrodiniam smūgiui į barzdotą Vaidoto veidą. Atgal kelio nebėra. Tegul ant asfalto krenta nugalabyti nevykėliai, o atlapos vitrinų šviesos aprauda valkatų mirtį.

Šalia dekoratyvinio krūmo, nugalėjęs bet kokius kulinarinius apribojimus, saugiai rūdijo drąsus konteineris. Giedrius energingai, nė kiek nesudvejojęs, į metalinę dėžę išmetė senus drabužius. Nejučia Vaidotą supykino. Balti debesys šiek tiek sušvelnino šleikštulį, bet po maudynių reikėjo dar ir išsivemti. Ištuštinęs skrandį, Vaidotas atidžiai apžiūrėjo savo naujus drabužius. Visa laimė, beužtiško nė lašas. Giedrius, reikšmingai nusispjovęs ant žalios vejos, prarijo mėtinį saldainį. Reikia dar atsigerti paprasto vandens, bet mieste buvo sunku surasti čiaupą. Vaidotas žinojo visus, dar nesunaikintus vandens čiaupus ir nedelsdamas suskubo. Troškulį numalšins tik paprastas vanduo. Ne falsifikuotas alus, ne imitacinė gira.

Valkatos išgirsdavo miesto naujienas ne iš papirktos žiniasklaidos, bet iš kolegų, kadais dirbusių įvarius, atsakingus darbus. Buvęs policininkas Fredis ( atleistas už girtavimą ir pravaikštas ) pranešė Giedriui, kad licenzija jo asmenybės medžioklei jau parduota. Ore tvyrojo mirtis ir nerimas. Metas keisti išvaizdą, transformuotis.

- Reikia nusiskusti barzdą ir nusikirpti plikai. Atrodysiu kietas, nepriklausomas. Fredis siūlo nemokamą plastinę operaciją. Tiksliai apskaičiuoti smūgiai neatpažįstamai deformuos mano veidą, pakeis nosį, žandikaulius. Net mamytė nepažins! – svarstė Vaidotas.

Slinkdamas parko taku, Giedrius išgirdo keistą garsą. Tarsi virš galvos būtų prazvimbusi vapsva.

- Šūvis be garso, ginklas su duslintuvu“ – pakraupo Vaidotas.

Lūžo kulkos kliudyta šaka. Pakirstas skausmo Giedrius krito ant žolės.

Į atviras akis plieskė saulė. Jokio skausmo. Vaidotas nustebęs apsidairė. Jis stovėjo erdviame Fizikos instituto vestibiulyje. Prabėgo tiek metų, o jis vėl sename darbe. Giedrių sveikino pamiršti draugai ir draugės. Vaidotui džiugiai suvirpėjo širdis.

- Labas, Onute... Nežinau, kai aš čia atsidūriau, bet man malonu tave matyti jauną ir gražią.

- Tu irgi nepasenai, - nusijuokė mergina.

Tik dabar Vaidotas pamatė save didžiuliame vestibiulio veidrodyje. Jis buvo jaunas, apsirengęs nauju kostiumu. Kaip gera pabusti.

Vilnius, 2012 m.