Vieną dieną, pirmas variantas
„Miau“, - mintyse pasakau sau rąžydamasi šiltoje lovoje. Labai nesinori keltis, taip jauku, kai už ryškiai salotinių užuolaidų tingiai lyja lietus.
Iškišu iš po antklodės vieną koją, po to – kitą, po to žaibiškai vėl visa susitraukiu po patalais ir net galvą užsikloju: „Dar penkias minutes“.
„Bet tai juokinga, juk žinia, kad tos penkios minutės iš tiesų – visiškai mistiniu, mokslininkų dar neišaiškintu būdu – virsta mažiausiai pusvalandžiu“.
Ropškis lauk, komediante. Mokslininkai mat tau neišaiškino.
Labai mėgstu, kai nespėju išgerti kavos ir jos lieka kitai dienai – pusė puodelio kavos vos iškritus iš lovos... nuostabu!
Oooo, ir kas gi mums nutiko? Negi per naktį karą kariavom? - nustebusi klausiu savo paakių, netikėtai užpuolusių veidrodį. Na kągi, šiandien be sluoksnio „špakliaus“ į gatvę neisiu ir žmonių negąsdinsiu – nieko blogo jie man nepadarė.
Elektrinis virdulys sugedęs, dabar neturiu pinigėlių naujam, bet tikrai nepraleidžiu tokios progos niekada anksčiau nebandytam eksperimentui.
Su šlepetėmis, bet jau gatvės drabužiais ir patikimais „užšpakliuotais“ paakiais skambtelnu į kaimyno duris (trumpai, vieną kartą, kad zyzlus skambutis negadintų jam nuotaikos iš pat ryto).
Vargšas – mintyse krizenu net susirietusi, jo paakiai rodo dar kraupesnius naktinius mūšius sapnuose nei manieji, bet jis juk negali jų užteplioti pudra.
Na, gali – jeigu padorumas leistų, tą įsivaizdavusi jau kvatočiau iki ašarų.
Kaimynui skauda galvą, jis mane įsileidžia, bet nė nevaidina, kad tai jam teiktų kokio džiaugsmo.
Užplikau mums abiems kavos, plepu nesąmones, bandau pataisyti jam nuotaiką, nieko iš to nesigauna, nuo to – tik juokingiau.
Pagaliau, atsigėręs kavos ir išgirdęs, kad vakare už karštą vandenį kavai atnešiu pagaminusi šaltibarščių, žmogus atkunta.
Kitaip būtų atkutęs gal tik priešpiet, o gal visą dieną būtų praleidęs surukęs kaip pernykštės pasukos.
Išplasnoju iš jo buto, su puse nugerto puodelio.
Nebėra laiko baigti gerti kavos – ir tai nuostabu. Rytoj tingiai išropojus iš lovos ji mane atgaivins, šalta ir vakarykštė. Paruošta pralinksminant kaimyną. Pradėta gerti pliurpiant apie orą. „Miau“.
Vieną dieną, antras variantas
Nebegaliu, nusibodo taip. Nesuprantu, kas per šalis – vasarą lyja, rudenį lyja, žiemą lyja ir sninga, pavasarį sninga ir lyja. Nebegaliu to pakęsti, atsibundi ir norisi, kad vėl būtų naktis, ateitų kita diena, gal ji bus saulėta.
Penkis kartus atmetu telefone nustatytą žadintuvą, tačiau snūduriuoju ir nerimauju, bijodama pramiegoti darbą. Nors nėra ko bijoti, neįvyktų nieko blogo, bet bijau nes bijau nes taip įprasta.
Nustumiu nuo savęs patalus ir keliuosi. Žadintuvas dar kartą suskamba – suirzusi, kad prieš tai paspaudžiau ne „išjungti“, o „snausti“, per klaidą vėl paspaudžiu „spausti“. Vėl žviegs.
Ant staliuko prie lovos – kažkokiu lyg riebalo sluoksniu apsitraukusi vakarykštė kava. Išgeriu – ji šalta, tas gaivina, bet skonis...
Nieko nuostabaus, elektrinis virdulys sugedęs, dabar neturiu pinigų naujam, bet kur jų turėsi, kai toks darbas. Tokioje šalyje. Kur visi vagys, o aš nemoku vogti.
„Nuostabaus“ gyvenimo „nuostabioje“ šalyje atspindžiai žvelgia į mane iš veidrodžio. Jeigu galėčiau, imčiau atostogas, kur gi eisi taip baisiai atrodydama. Kita vertus, koks skirtumas. Kas man rūpi, kaip kitiems atrodau? Nepatinka – tegu nežiūri.
Nesinori su niekuo bendrauti, kalbėti, bet galvą maudžia, organizmas reikalauja kavos. Kavos narkomanė, siaubas ką tie visokie produktai su mumis daro.
Nueinu pas kaimyną, skambtelnu į duris (trumpai, dar betrūko, kad jis mane aprėktų už įkyrų skambinimą. Šito tai nebeištverčiau).
Kaimynas mane įsileidžia, bet nė nevaidina, kad tai jam teiktų kokio džiaugsmo, jam skauda galvą. Kur neskaudės – valkiojasi ištisomis naktimis, geria...
Jokios atsakomybės. Nereikėtų karšto vandens, su juo demonstratyviai nebendraučiau.
Užplikau mums abiems kavos. Nieko sau svečių priėmimas – ne tik pats nesiteikia vandens užkaisti, turiu tai daryti jam akivaizdžiai rodant, kad esu dėkinga.
Galvoju, kad rytoj virdulio vis dar tikrai neturėsiu, todėl pasakau, kad atnešiu paruošusi šaltibarščių vakare.
Pagaliau jis teikiasi nusišypsoti. Štai meilė artimui, štai supratingumas. Tik kažką pasiūliusi gali šypseną nusipirkti.
Na, tegul, jei mainai – tai mainai.
Vėl nespėju išgerti visos kavos, nerimas pavėluoti į darbą, kur nieko svarbaus nenuveiksiu, gena lauk. Nebegaliu, nusibodo taip.
