Jausmų būna visokių. Kai imi į juos žiūrėti nelyginant pro kaleidoskopo akutę, supranti, kad tikrai pats pastoviausias yra nepastovumas. Ir to nuojata. Na, galbūt dar vienumo jausmas. Tas, apie kurį John O‘Donohue savo knygoje „Anam Cara“ aprašė kaip amžiną ilgesį. Schopenhaueris taip rašė, jog tas, kuris nemyli vienumo, niekada nemylės laisvės („Pasaulis, kaip Valia ir Idėja“, 1818, 1844).
Tačiau pastaruoju metu vis labiau įsitikinu, kad vienumo jausmas yra labai nepatogus. Niekada negali jo prisijaukinti. Niekada turbūt nerasi to, kuris jo nebijos, kaip juodo katino, tipenančio tau tieisiai per vidurį kelio ir dar kokį penktadienį, tryliktą.
Aš bijau ir laukiu to jausmo. Mokausi iš jo. Braižau jo žemėlapius tartum ieškočiau lobio. Jis toks pažįstamas, kaip senas bičiulis, su kuriuo traukinių stotyse loši kortom ar geri gazuotą vandenį prie univermago. Vienumo jausmas tave moko būti socialiu. Bent jau mane jis to labai gerai moko. Jis moko mane rašyti eilėraščius ir skaityti poemas, pyškinti esemesus ir netgi šypsotis nuliūdusioms parduotuvių kasininkėms.
Vienumo jausmas toks pildantis, kad nesvarbu, kokio dydžio kambary atsidurtum, viskas tampa per ankšta, pernelyg troškus tampa oras ir per daug visko būna viduje. Viduje tavęs. Nes ten nėra santechnikų, ten nenuskrenda balandžiai, apdergdami gražias palanges. Ten tiesiog tampa tusčia. Ten tiesiog skamba muzikos aidas. Ten girdisi eilėraščių pastraipos. Ten linksniuojami visi keisti nutikimai ir tada juos bandoma skrosti tuo mažyčiu peiliu, kurį kasdien nešiojuosi kuprinėj. Skrodimas vyksta be kraujo. Tik su trupučiu druskos (ašaroms taip greit garuojant). Druska kristalizuojasi. Krinta gabalėliais ant paciento žaizdų, voliojasi po kojom praeiviams gatvėse ir trukdo konsjeržui kabinti ponios X paltą. Visa ta druska nusėda metro vairuotojų kišenėse ir jei čiaudo pasitikdami kiekvieną stotį. Tos pačios kruopelės trukdo praeiviams užfiksuoti savo dar vienas atostogas dar vienos Europos sostinės širdy, todėl jie vis mojuoja rankomis, bandydami paspausti didelį savo ypač ypatingos kameros mygtuką. Jie tyliai gūžčioja pečiais ir garsiai rėkia ant grąžą pamiršusio atiduoti kebabo pardavėjo.
Bet kai jūra pamato krintančią druską, ji akimirkai nuščiūva. Kaip nuščiūva vaikai, birželio vidury pamatę sniegą. Nes druska krinta sniegu į jūros glėbį. Ji vejasi bangas ir žino, kad priklauso ten... Ir kai žinai, kad būtent jūros krantas yra ta neegzistuojanti vieta, kurios ilgiesi...
