Įvadas

Gyvenime galima ne vien didinti greitį.

                                                                                                                                                                                                                                     Mohandas Karamchand Gandhi                                                                                                                                                                        

                      Greitis, efektyvumas, produktyvumas, rezultatyvumas ir panašios sąvokos tapo vyraujančiomis XXI amžiuje. Jos tapo rodikliais, kuriais yra matuojama praktiškai viskas. Nuolatinis progresas ir technologinis vystymasis tapo visuomenine norma. Norma, kuri sukuria vis didėjantį poreikį skubėti visur ir visada.  XXI a. žmonija didžiuojasi savo technologiniais laimėjimais, progreso sparta ir nuolat „lengvėjančiomis“ bei „gerėjančiomis“ gyvenimo sąlygomis. Viskas aplinkui sparčiu tempu modernėja, greitėja, darosi lengviau ir lengviau prieinama bei lengvai naudojama ir vartojama. Net tokios XX a. problemos kaip besibaigiantys gamtos ištekliai – naftos produktai, gamtinės dujos, anglys ir kiti gamtiniai ištekliai – nustojo būti itin aktualios, nes modernėjant technologijoms žmogus tapo įgalus suvaldyti kitos rūšies energiją, ją panaudoti skirtingiems poreikiams tenkinti. Technologinis vystymasis įgalina žmoniją įsisavinti tai, kas iki šiol buvo neįmanoma. Tačiau būtų galima sunerimti, ar toks technologinis pokytis ir nuolatinis vystymasis neturi šalutinio poveikio. Poveikio, kurio galbūt patys net nepajaučiame. Iš tiesų būtų sudėtinga nesutikti su faktu(ais), jog naujosios technologijos iš tiesų suteikia žmonėms galimybę paprasčiau, lengviau ir greičiau atlikti tam tikrus net ir buitinius darbus ar kitus žmogaus veiklos procesus, pavyzdžiui, komunikaciją, tačiau kyla klausimas, ar naudojantis naujosiomis technologijomis neatsiranda šalutinis poveikis ir ar mes pajėgūs tokį šalutinį poveikį suprasti ir jį valdyti. Taip pat svarbu tampa tai, kaip toks progresas veikia mūsų visuomenę – kokius pokyčius mes suvokiame, kaip juos vertiname ir ar esame įgalūs juos suprasti bei valdyti.  Tampa gyvybiškai svarbu suvokti, kokia vyksta transformacija bei kaip tai vyksta. Kaip taikliai pastebi norvegų profesorius Thomas Hylandas Eriksenas (Thomas Hylland Eriksen), bet kuris pasirinkimas apima tiek pat, kiek ir atmeta. Galime perfrazuoti šią jo mintį taip, jog bet koks pasikeitimas šalia to, ką atskleidžia ar suteikia, neišvengiamai kažką atima. Kai imame artėti prie kažko, tą pačią akimirką nuo kažko imame tolti. Nauji pokyčiai, vykstantys nuolat, mums suteikia naujas galimybes, tačiau lygiai taip pat kažką ir atima. Tad kyla klausimas, ką žmonija praranda dėl nuolatinio technologinio progreso? Nuo ko žmonija tolsta nuolat „skubėdama į priekį“? Ar esame pakankamai sąmoningi, kad suprastume pasekmes ir ar esame pajėgūs sąmoningai valdyti pokyčius?

Galime stebėti ir vertinti, kaip keičiasi visuomenės vertybės, savęs suvokimas, identifikavimas, tradicijos, kultūra, elgsena ir net mąstymo būdas ar pasaulio suvokimas bei vertinimo transformacija. Neretai žvelgiame į netolimą praeitį su nostalgija. Kyla nesaugumo ir netikrumo jausmas, jog galbūt nuolat progresuojanti žmonija iškeičia kokybę į kiekybę, t.y. atsisakome kažko kokybiško dėl didesnės kiekybės. Tai nesunku būtų iliustruoti konkrečiais pavyzdžiais – technologinis vystymasis mums suteikė galimybę panaikinti atstumus erdvėje ir laike. Norėdami bendrauti tiesiogiai su kitais žmonėmis iš kitų pasaulio šalių mums nėra būtina keliauti kelias dienas ar savaites. Technologinis progresas žmonijai suteikė galimybę bendrauti su daugybe žmonių visame pasaulyje realiuoju laiku, suteikė galimybę pažinti ir palaikyti kontaktus su šimtais ar tūkstančiais žmonių iš viso pasaulio, tačiau dažnas žmogus, turėdamas šimtus ar net tūkstančius draugų socialiniuose tinkluose, neturi nė vieno tikro draugo visai šalia. Bet galbūt nereiktų galvoti, jog visais atvejais kiekybė yra blogiau nei kokybė ir atvirkščiai. Tiek kokybė, tiek kiekybė savaime nėra nei gerai nei blogai. Pagrindinis klausimas šiame kontekste yra tai, ar šiuolaikinėje visuomenėje mes galime atpažinti kiekybės ir kokybės santykį savo gyvenime, savo veikloje, ir ar galime patys sąmoningai rinktis bei tą kokybės ir kiekybės santykį sąmoningai valdyti.

Šalia greičio kulto, galime stebėti ir pasaulinius visuotinius raginimus nepasiduoti greitėjimo reiškiniui. Pasaulyje formuojasi judėjimai, organizacijos, raginančios ir mokančios, jog norint pasiekti gyvenimo kokybės, būtina atsispirti pagundai viską ir visada daryti greičiau. Greičiau – nereiškia geriau. Technologinis progresas iš tiesų suteikia tokias galimybes ir sąlygas, kurių žmonija anksčiau neturėjo, todėl galime daugybę dalykų atlikti greičiau ir su mažesniais ištekliais. Tačiau beatodairiškas didėjantis vartojimas anaiptol nesukuria gyvenimo kokybės. Kiekybė negarantuoja kokybės, todėl būtina atkreipti dėmesį į dalykus, kurie suteikia ilgalaikį pasitenkinimą ir prasmės pojūtį. Pasaulyje vis daugiau žmonių atkreipia dėmesį į visuomenės greitėjimo reiškinį ir į šio greitėjimo pasekmes.  Vis dažniau pastebimi ir nagrinėjami pokyčiai, vykstantys dėl nuolatinio greitėjimo ir gausėjimo. Esminiai lūžiai –įvairių sričių technologiniai pasiekimai – sukūrė prielaidas visuomenės pokyčiui. Po XVIII a. – XIX a. industrinės revoliucijos susidūrėme su nauju iššūkiu, kuris turėjo įtakos visuomenės pokyčiui. XXI a. susiduriame su visuomenės transformacija – pasauliniai elektroniniai tinklai ir interneto naudojimas sukūrė prielaidas informacinės visuomenės susiformavimui. Visuomenės virtimas informacine sukelia didžiulių iššūkių. Kai milžiniški informacijos kiekiai tapo lengvai ir greitai prieinami, iškilo kita problema – informacijos pertekliaus problema. Pastaraisiais metais vis daugiau išteklių yra skiriama tam, kad būtų sukurtos informacijos filtravimo sistemos, padedančios atskirti svarbią informaciją nuo nesvarbios. Visuomenė vis labiau tampa priklausoma, o tuo pačiu ir pažeidžiama, nuo įvairiausių trikdžių, atsirandančių dėl išnykusių atstumų erdvėje ir laike. XXI a. didžioji dalis išsivysčiusių pasaulio valstybių žmonių tapo pasiekiami bet kuriuo paros metu, o tai reiškia – bet kuriuo paros metu yra ir gali būti lengvai blaškomi ir pertraukiami. Fragmentiškumas, nenuoseklumas, neišbaigtumas ir epizodinis dalyvavimas bendrąja prasme tapo visuotine norma. Vis didėjantis greitis sukuria poreikį nuolat greitėti patiems.

Tačiau ar iš tiesų „laiko lėtinimas“ yra ta panacėja, kuri gali „sulėtinti“ visą pasaulį? Ar prasminga yra varijuoti gyvenimą tarp dviejų kategorijų – greičio ir lėtumo?

Šio darbo tikslas – atskleisti greičio ir lėtumo santykį, jų išraiškas šiandienėje visuomenėje, išanalizuoti įvairius pasikeitimus visuomenėje, kuriuos sukelia greitėjimas ir(ar) lėtinimas. Taip pat svarbūs tampa pasitenkinimo gyvenimu ir laimės pojūčio aspektai. Darbe nagrinėjami ir aptariami visuomenės pokyčiai ir tokių pasikeitimų rezultatai, kurie pradeda veikti kiekvieną. Nagrinėjamos pasaulinių lėtumo judėjimų idėjos kaip vis didėjančio greičio atsvara. Bandoma surasti atsakymus, ar iš tiesų didėjantis greitis yra destruktyvus ir kokios yra alternatyvos, kurios gali sugrąžinti kokybės aspektą į žmogaus gyvenimą. Galima sakyti, jog darbo turinys yra aktualus ir paliečiantis kiekvieną, net ir tuos, kurie neigia šiuos greitėjimo ir lėtinimo reiškinius.

Greitėjimo fenomenas ir greičio kultas

                      Greitėjimo ir skubos klausimas yra labai aktualus didžiajai daliai išsivysčiusių pasaulio valstybių. Visuomenėje yra įsitvirtinusi norma, jog „greičiau yra geriau“. Todėl norėdamas būti sėkmingas bet kurioje gyvenimo srityje žmogus turi išmokti būti greitas – greitai valgyti, greitai skaityti, greitai priimti sprendimus, greitai sportuoti, greitai mylėtis ir t.t. Negana  to, pats greitis reikalauja dar labiau didinti greitį, todėl pagrindinis gyvenimo uždavinys tampa nuolatinis greitinimas. Jeigu kažkurie procesai nustoja būti greitinami, tuomet jie nustoja būti efektyvūs, veiksmingi, ir tokių dalykų labai dažnai yra tiesiog atsisakoma. Pats greitėjimas tampa pagrindiniu betiksliu tikslu. O toks betikslis greitėjimas turi nemažai neigiamų pasekmių. Greitėjimo reiškinys XXI a. visuomenėje tampa vis aktualesnis. Apie jį ima kalbėti bei jį analizuoti ir mokslininkai. Vienas tokių – Tomas Hylandas Eriksenas. Jis savo darbuose atskleidžia greitėjimo fenomeną bei iliustruoja neigiamus tokio beatodairiško greitėjimo padarinius

Thomas Hylandas Eriksenas ir akimirkos tironija. informacinė visuomenė

Thomas Hyllandas Eriksenas, gimęs 1962 m.,  yra Oslo universiteto Technologijos, inovacijų ir kultūros centro socialinės antropologijos profesorius, daugybės knygų antropologijos klausimais autorius. Jo tyrimo objektais yra identitetas, nacionalizmas, globalizacija ir identiteto politika[i]. Savo knygoje “Akimirkos tironija” autorius atskleidžia visuomenės ir atskirų individų kasdienius iššūkius, sukeltus naujųjų technologijų, globalizacijos procesų bei progreso spartos.

T.H. Eriksenas informacijos amžių sieja su XXI a. pradžia. Savo knygoje „Akimirkos tironija“ autorius teigia, jog XXI a. prasidėjo ne 2000 m. ar  2001 m.,  bet  jau 1991 m. dėl trijų esminių įvykių – Sovietų sąjungos žlugimo, Jugoslavijos iširimo ir po to vykusių karų bei interneto komercializavimo.  Šie įvykiai svarbūs ir reikšmingi tuo, jog išnyko ryški ir aiški riba tarp skirtingų rytų ir vakarų ideologijų, Balkanų tragedija priminė, jog etninis nacionalizmas ir fundamentalizmas gali būti galinga JAV hegemonijos ir globalizacijos priešprieša, o interneto naudojimo staigus augimas ir pasaulinis žiniatinklis sukūrė galimybę plačiajai visuomenei pasiekti ir dalintis dideliais informacijos kiekiais. Būtent šis naujas įrankis, leidžiantis pasiekti didžiulius kiekius informacijos ir dalintis ja, sukūrė prielaidas visuomenės tradicijų, vertybių, pasaulėžiūros bei poreikių kaitai. Be jokios abejonės, tokių pasikeitimų rezultatai pastebimi ne iš karto – turi praeiti tam tikras laikas, kad galėtume stebėti transformacijas bei jų poveikį, kad galėtume įvertinti tendencijas ir perspektyvas. Galima būtų sakyti, jog egzistuoja niekada neapčiuopiamas ir nepamatuojamas vėlavimas tarp naujų reiškinių atsiradimo ir jų sukeliamo poveikio – skirtumas tarp priežasties ir pasekmės. Ir šis skirtumas yra ne kas kita kaip laikas. Tačiau, anot T.H. Erikseno, būtent laikas yra didžiausias deficitas XXI a. visuomenėje: „Kas galėjo tikėtis, kad laiką taupančios technologijos, pradedant faksais, elektroniniu paštu ir mobiliaisiais telefonais, taps vis didesnio laiko trūkumo priežastimi? Dabar, kai 24 valandas per parą teoriškai esame online, turime kovoti už teisę būti nepasiekiami – teisę gyventi ir galvoti lėčiau.“[ii] Laikas, kuris nustojo būti mūsų egzistencijos pagrindas, tapo vartojama preke. Preke, kurios kokybė vis prastėja.

Viena esmine informacinės visuomenės kūrimosi priežastimi tapo pasaulinis žiniatinklis. Tai nei pradžios nei pabaigos neturinti terpė, kurioje įmanoma viskas. Terpė, kurioje visa informacija tarpusavyje siejama atsitiktinai ir kurioje stokojama tvarkos. T.H. Erikseno žodžiais sakant: „Pasaulinis žiniatinklis – tai kai kas kokybiškai nauja. Galbūt, rašytojo Williams Gibsono žodžiais, jis primena žurnalą be pabaigos arba didžiulę biblioteką, bet taip pat labai skiriasi nuo bibliotekos, net jei nepaisytume reklamos kiekio. Visų pirma informacija tinkle nėra sutvarkyta – nei pagal abėcėlę, nei kaip nors kitaip. Įvairios svetainės ir temos tarpusavyje susietos atsitiktinai. Be to, žiniatinklis nepaklūsta jokiai hierarchijai: svetainė yra svetainė, ir kūrybingo studento tinklapis gali būti toks pat prašmatnus bei užimti tiek pat vietos monitoriaus ekrane kaip ir „Microsoft“  antraštinis puslapis.“[iii] Svarbus aspektas, kalbant apie pasaulinį žiniatinklį, yra tai, jog jo vartotojų skaičius nuolat auga. Dėl to, kad kiekvienas turi galimybę laisvai priimti ir laisvai siųsti neribotą informacijos kiekį nuolat didėjančiam žiniatinklio vartotojų skaičiui, informacijos kiekis nuolat didėja, ir didėja geometrine progresija. Tačiau informacijos kiekio didėjimas anaiptol netolygus informacijos turinio didėjimui. Todėl XXI a. susiduriame su informacijos pertekliaus fenomenu. Kaip teigia T.H. Eriksenas, būtent informacijos perteklius, o ne jos trūkumas yra įrodymas, jog gyvename informacinėje visuomenėje. Autorius pastebi, jog informacinė visuomenė tai nėra poindustrinė visuomenė, kurioje  svarbiausia ir pagrindinė prekė yra informacija. Informacinės visuomenės bruožas yra tai, jog visa gamyba yra neatsiejama nuo informacinių technologijų. Būtent dėl šios priežasties išsivysčiusiose šalyse nuolat daugėja žmonių, dirbančiu su informacijos apdorojimu.  Jau dabar galime aiškiai stebėti reiškinį, kai esminė vertybė yra ne pati informacija, kurios kiekiai didžiajai daugumai žmonių yra laisvai prieinami kasdien, tačiau „atrinkta informacija“. Dar kitaip galima būtų įvardinti tai kaip „tik reikalingą“ informaciją. Dėl šios priežasties informacinėje visuomenėje individams gyvybiškai svarbus tampa gebėjimas atsirinkti tik svarbiausią informaciją iš visos gausybės.

Tačiau ar tai reiškia, jog šiandieniniame pasaulyje yra daugiau informacijos nei kad jos buvo, tarkim, prieš šimtą metų? Greičiausiai, kad ne. Skirtumas tas, jog šiandieniniame pasaulyje  dėl esančių ir nuolat tobulinamų technologijų, praktiškai viskas yra kažkur įrašoma. Nuolat girdime pranešimus iš mokslinių institutų, kurie teigia, jog išrasta nauja technologija ar atrasti nauji informacijos įrašymo ir išsaugojimo būdai, kurie padeda įrašyti informaciją bei ją išsaugoti mažesnėmis sąnaudomis: reikia mažiau vietos, mažiau medžiagų, kitų žaliavų bei išteklių. Įrašyta informacija yra saugoma ar tiesiog kaupiama. Dėl šios priežasties pati informacijos paieška tampa sudėtingesnė, nes kasdien vis didėja informacijos kiekis, kuris turi būti peržiūrėtas, norint surasti reikiamą informaciją.  Labai svarbiu tampa laisvės aspektas. Šiandieninėse pasaulio ekonomikose, kai informacija tapo itin svarbiu ekonomikos veiksniu, susiduriame su priklausomybe nuo informacijos. Žmonija tapo priklausoma nuo savo sukurtų sistemų. Tokio priklausomumo įrodymu galėtų būti faktas, jog, anot Erikseno, informacinėje visuomenėje vis daugiau žmonių dirba  darbą, kuris vienaip ar kitaip yra susijęs su informacijos apdorojimu. Tai iliustruoja teiginį, jog visuomenė tampa priklausoma nuo tam tikrų procesų – informacijos kaupimo, apdorojimo, jos atkūrimo ir kitų – ir nebeturime galimybės grįžti atgal prie „plunksnos“. Esame tame taške, iš kurio kelio atgal jau nebėra.

Anot T.H. Erikesno, informacinėje visuomenėje išryškėja tam tikri prieštaravimai, kuriuos galima įvardinti taip[iv]:

gerai žinoma                                          nauja

                                            saugumas                            laisvė

                                            komunitarizmas                  liberalizmas

                                            bendruomenė                                           individas

                                            tradicija                              impulsai

                                            fundamentalizmas              ambivalentiškumas

                                            praeitis                                                      ateitis

                                            stabilumas                          kitimas

branda                                                    jaunystė       

                      Šiandieninėje informacinėje visuomenėje vyrauja dešiniosios pusės vertybės. Aktualu, svarbu ir reikšminga tampa tik tai, kas yra nauja, kas yra pasikeitę ar nuolat besikeičiantis. Visuomenėje yra aukštinamos jaunystė bei individualumas, nesibaigiančios naujovės ir nuolatiniai atradimai. Galbūt tai labai puikiai būtų galima iliustruoti pavyzdžiu iš informacinių technologijų srities, kai nauji produktai pasensta dar net nepasiekę parduotuvių lentynų, nes dar nespėjus išleisti vienų, jau laboratorijose pradedami kurti kiti, naujesni, tobulesni, efektyvesni produktai. Tačiau informacinėje visuomenėje, kurioje nuolat pradedami gaminti nauji produktai, naujos paslaugos, naujos formos ir naujas turinys, ir kur atrodo, jog neegzistuoja toks poreikis, kuris negalėtų būti realizuotas, susiduriame su faktu, jog vis tik egzistuoja tam tikros deficito rūšys. Šios deficito rūšys, atsirandančios informacinėje visuomenėje, negali būti kompensuojamos naujomis technologijomis ar nuolatiniu progresu, nes būtent šis nuolatinis progresas, didėjantis greitis, nuolat auganti visa ko gausa ir yra tokio deficito formavimosi priežastis. T.H. Eriksenas išskiria tokias naujas deficito rūšis informacinėje visuomenėje[v]:

lėtasis laikas

                                            saugumas

                                            nuspėjamumas

                                            bendrumo jausmas

vienareikšmis identitetas

                                            aiškumas, suvokimas ir rišlumas

                                            švari aplinka

                                            nuoseklumas, linijinis, organiškas augimas

                                            tikri išgyvenimai (nei ironiški, nei surežisuoti žiniasklaidos priemonių)

Galime įžvelgti tam tikrą tendenciją, kuri išryškėja šiame kontekste – visko nuolat daugėja. Daugėja daiktų – prekių, produktų – kiekis, daugėja išsaugomos informacijos, dėl nuolatinio technologijų vystymo, naujų teorijų, jų pritaikymo ir metodų daugėja galimų pasirinkimų, nuolat didėja įvairių atliekamų operacijų greitis. Dėl nuolatinio progreso, dėl laimėjimų atsiranda galimybė tuos pačius procesus padaryti per trumpesnį laiko tarpą. Taip sutaupoma laiko, o tai savo ruožtu sukuria „laisvos vietos“ kažkam kitam atsirasti – vyksta nuolatinis krovimas. Žmonija tampa įkalinta pačiame greitėjimo, gausėjimo, didėjimo ir augimo procese. Dėl to minėtos deficito rūšys tampa itin aktualios, tačiau vis labiau ir labiau mums nebeprieinamos.  O bandymai staiga „sustoti“ daugybei žmonių sukelia rimtų nepageidaujamų pasekmių. Tampa akivaizdu, jog žmonija nebemoka gyventi lėtai.

                      Svarbu yra atkreipti dėmesį į tai, jog dėl minėtų visuomenės pokyčių kinta pats visuomenės individų mąstymas, suvokimas, net elgesys. Kaip teigia medijų teorijos pradininku laikomas Marshallas McLuhanas, „mes kuriame priemones, o po to priemonės kuria mus^[vi]“. Taigi, teoriškai esti toks lūžio taškas, kurį pasiekę prarandame įtaką ir galią kontroliuoti procesus, ir jie tampa nuo mūsų nebepriklausomi. Taškas, kuriame mūsų kūrybos produktai – priemonės, technologijos, įrankiai, daiktai, išradimai ir visi kiti mūsų sukurti elementai – nustoja būti mūsų kūriniais ir ima būti mūsų „kūrėjais“, t.y. tuo, kas mus vienaip ar kitaip veikia, kas turi mums įtakos – kas mus keičia. O tokius procesus yra praktiškai neįmanoma numatyti iš anksto, nes kaip teigia T.H. Eriksenas: „jokie technologiniai pokyčiai nebūna tokie, kokių tikėtasi[vii]“. 

Taigi, apibendrinti informacijos amžių ir informacinę visuomenę galime T.H. Erikseno mintimi, jog informacinio amžiaus pagrindinė savybė yra ne informacijos trūkumas, bet informacijos perteklius. Informacinė visuomenė – tai visuomenė, kurioje visko yra per daug, ir to „per daug“ nuolat daugėja. Tačiau įdomus dalykas tai, jog nuolatinio gausėjimo ir didėjimo eroje susiduriame su dar vienu labai svarbiu, kiekvienam žmogui reikšmingu, deficitu – vartoto dėmesiu. Kai nuolat aplink esame „svaiginami“ nesibaigiančia prekių ir paslaugų gausa ir pasiūla, didžiausiu iššūkiu tampa dėmesio sutelkimas ties vienu ar keliais konkrečiais dalykais. Šį reiškinį Eriksenas iliustruoja elektroninio pašto pavyzdžiu: kai tu esi siuntėjas, elektroninis paštas gali būti tau labai naudinga priemonė skubiai pasiekti daugybę adresatų, tačiau, jei esi informacijos gavėjas, tas pats elektroninis paštas gali tapti tikru prakeiksmu – esame atakuojami daugybės išorinių dirgiklių, ir būna itin sudėtinga sukoncentruoti dėmesį ties keliais, esminiais, mums svarbiausiais dalykais. 

Greitis

Rėjus Kezvailas (Ray Kurzweil) ir Teris Grosmanas (Terry Grossman) savo knygoje „Fantastinė kelionė“ („Fantastic Voyage“, 2004.), nagrinėjančioje žmonijos ateities problemas, teigia, jog technikos progreso sparta padvigubėja kas dešimtmetį, o specialių informacinių technologijų galimybės (jų pajėgumai ir sparta) padvigubėja kasmet. Vykstant tokiam eksponentiniam augimui ir išliekant dabartinei progreso spartai, XXI amžius turėtų prilygti 20 tūkstančių metų.

Paskutiniuosius kelis šimtmečius galime nagrinėti kaip nuolatinio greitėjimo ir greičio apskritai istoriją. XXI a. greičio fenomenas tapo itin aktualus. Gal tiksliau būtų įvardinti, jog ne tik greitis, kaip reiškinys, tapo aktualus ir svarbus, bet veikiau jau greičio, greitėjimo ir pagreičio poveikis visuomenei, jos raidos tendencijoms ir kiekvienam individui. T.H. Eriksenas pastebi ir argumentuoja  labai įdomią sąsają tarp greičio pokyčio per laiko vienetą, t.y. pagreičio, ir globalizacijos proceso: „Globalizacija yra ne kas kita, kaip tam tikra pagreičio forma, vedanti prie to, jog atstumai erdvėje susitraukia arba net visai išnyksta. Globalizacija perstumia laiko ir erdvės ašis. Tam, kad būtų įveiktas koks nors atstumas, nebūtinai reikia laiko. Daugeliu atveju laikas lygus nuliui[viii].“ Išryškėja labai svarbus aspektas – XXI a. nebelieka skirtumų, t.y. atstumų laike ir erdvėje. Viskas tampa pasiekiama vos keliais klavišų paspaudimais per kelias sekundes. Savo draugus, artimuosius ar bet kurį žmogų bet kuriame pasaulio krašte galima pasiekti vos per kelias sekundes ar minutes elektroniniu būdu. Iš vienos vietos į kitą, esančiame visai kitame Žemės gaublio vietoje, galime nuskristi vos per keliolika valandų. Kaip pastebi T. H. Eriksenas, dėl tokio laiko ir erdvės atstumų išnykimo nukenčia tikrasis artumas, kuris tampa nebeįmanomas, kai tolimi dalykai priartėja tiek pat arti kaip ir artimi. Tuomet tikrasis artumas išnyksta.

Greitis, ir pats greitėjimas yra tai, prie ko žmogus lengvai pripranta ir tampa priklausomas – greitis sukelia priklausomumą. Tačiau pats greitis ir nuolatinis greitėjimas yra betiksliai, lygiai kaip ir efektyvumas, t.y.  to paties atlikimas per trumpesnį laiko tarpą su didesne ar bent jau ne mažesne kokybe. Greitis, anot Erikseno, visuomet reiškia supaprastinimą. Atlikti kažką greičiau visuomet reiškia panaikinti, atsisakyti tų proceso etapų, kurie neturi įtakos galutiniam rezultatui. Atlikti greičiau, reiškia sugebėti įžvelgti tai, kur sugaištama bereikalingai laiko, ir tiesiog atsisakyti tų veiksmų. Pasikeitusi procesų trukmė, t.y. to paties proceso atlikimas per trumpesnį laiko tarpą, labai greitai tampa norma, prie kurios kiekvienas labai greitai ir lengvai pripranta. Pavyzdys, iliustruojantis šį teiginį, galėtų būti iš informacinių technologijų srities. Vos tik atsiradus kompiuteriams, jų atliekamų operacijų trukmė buvo vienokia. Nuolat tobulėjant technologijoms, tų pačių procesų atlikimo greitis padidėjo, t.y. sumažėjo laikas, reikalingas toms pačioms operacijoms atlikti. Kiekvienas iš mūsų labai greitai pripratome prie tokio pokyčio ir tai tapo norma. Ir šiandien jau po pirmųjų kelių sekundžių imame nekantrauti interneto naršyklei atidarant norimą internetinę svetainę, kai tuo tarpu dar prieš keletą metų norma buvo tai, jog šis laukimo terminas buvo kelis ar net keliolika kartu didesnis. Kitas labai puikus pavyzdys galėtų būti susijęs su komunikacija. Prieš keletą dešimtmečių buvo norma laukti keletą dienų ar net savaičių, kol gaunamas atsakymas susirašinėjant popieriniais laiškais, o dabar, Erikseno žodžiais tariant, imame nekantrauti, kai po keliolikos minučių po mygtuko „siųsti“ paspaudimo nesulaukiame iš adresato jokios reakcijos.

Šiame greičio ir greitėjimo kontekste išryškėja labai aktualus ir svarbus kokybės ir kiekybės santykis. Neretai yra įprasta manyti, jog dažniausiai kokybė yra kiekybės priešprieša. To, kas yra kokybiška, negali būti daug, ir atvirkščiai – tai, ko yra daug, negali būti kokybiška. Iš tiesų, kaip ir T.H. Eriksenas pastebi – „greitis sukelia konvejerio efektą[ix]“. Didėjanti kiekybė ir kiekybės aukštinimas sukelia vieną ryškią pasekmę – šabloniškumą. Konvejeriniame gamybos metode yra naudojamos tam tikros klišės ar šabloninės gamybos operacijos, kurių pasekmė – identiškai vienodi gaminiai (produktai). Kiekvienas rankų darbo gaminys (produktas) reikalauja kur kas daugiau laiko, dėmesio, energijos. Kokybė ima užleisti savo pozicijas kiekybei: nugali ir įsivyrauja tai, ko yra daugiau. Anot T.H. Erikseno, kiekybės kulto įsivyravimas  neįvyko staiga: „Galima dirbti tris darbus vienu metu ir visus tris – gerai. Galima dirbti šešis darbus vienu metu ir visus šešis – gerai. Kai kurie gali dirbti netgi dvylika darbų vienu metu ir visus dvylika – gerai. Bet, gavę tryliktą užduotį, staiga jie visus trylika ima daryti blogai. Tai kokybės perėjimo kiekybę esmė. Tolygus augimas ilgą laiką vyksta be dramatiškų pasekmių, bet staiga jis pasiekia kraštutinę ribą, ties kuria visa sistema „pasvyra“ į kažkurią kitą pusę ir visiškai pakinta jos pobūdis[x].“  Staiga įvyksta lūžis, kuris yra pasekmė tam tikrų pokyčių, pakitusių procesų, vertybių, pakitusio elgesio, mąstymo, net pasikeitusių ir keičiamų poreikių. Kokybė reikalauja apmąstymo, tinkamo įvertinimo ir analizavimo. Ypatingai šiandieniniame pasaulyje galime patys stebėti, jog aplinkui viskas keičiasi itin sparčiai. Todėl būtinas tam tikras laikas tokiems pokyčiams įvertinti, numatyti galimus sprendinius, juos išanalizuoti ir atsakingai pasirinkti. Greičio ir kiekybės siekis eliminuoja šį apmąstymų, svarstymų ir įvertinimo laiką, todėl neretai sprendimai yra priimami be gilesnių įvertinimų ir svarstymų. Kaip pastebi Eriksenas, kuo mažiau yra skiriama laiko sprendimų apmąstymui, susipažinimui su kintančia situacija ir aptarimui, tuo didesnė rizika padaryti lemtingų klaidų renkantis.

„Galioja informacijos revoliucijos principas: kai tarpusavyje varžosi trumpas ir ilgas „to paties dalyko“ variantas, laimi trumpasis. Klausimas – ką prarandame? Trumpai būtų galima atsakyti šitaip: sąryšį ir supratimą. Dar galėtume pridurti: patikimumą[xi]“ – taip T.H. Eriksenas įvardina fragmentiškumo įsivyravimą visuomenėje, nuoseklumo, linijinio mąstymo ir suvokimo praradimą. Net mūsų dėmesys tampa fragmentinis.  

Fragmentiškumas

Kasdienį fragmentiškumą labai gerai iliustruoti galima nauja informacijos saugojimo, valdymo ir atkūrimo priemone – hipertekstu. Hiperteksto sąvoka 1965 metais pirmą kartą panaudojo T. Nelsonas, jį apibūdindamas kaip informacijos pateikimo būdą, kai informacija patiekiama netiesiškai, o lanksčiai, naudojant daugybę sąsajų tarp skirtingų subjekto dalių. Tikriausiai hiperteksto prigimtį ir poveikį skaitytojui galima būtų nagrinėti labai įvairiais aspektais, o gautos išvados veikiausiai būtų gal net prieštaringos vienos kitoms. Svarbu tampa tai, ką pasirinksime atskaitos tašku, o svarbiausia – tyrimo objektu. Šiandien, be didelių hiperteksto kilmės analizių, dažnam vartotojui hipertekstas pirmiausia asocijuojasi su kompiuterine sistema ar net apskritai su visa kompiuterija. Kompiuterinės sistemos leido pradėti kaupti iki tol nesuvokiamus informacijos kiekius. Be to, atsirado galimybė reikiamą informaciją surasti ar atkurti itin sparčiai. Tuomet buvo pradėtos kurti ir naudoti  įvairios sąsajos tarp skirtingos informacijos, ir svarbiausia – tai buvo galima daryti nebe nuosekliai, linijiškai, tačiau lanksčiai, priklausomai nuo informacijos ieškotojo, arba kitaip vartotojo, poreikių. Taigi, galima būtų daryti išvadą, jog pagrindinė hiperteksto kilmės prielaida – informacijos gausa, t.y. informacijos kiekybė ir techninės galimybės tą informacijos kiekį išsaugoti neribotą laiką. Dabar atrodo savaime suprantama tai, jog vis didėjant saugomam informacijos kiekiui žūtbūt reikėjo naujos priemonės ar  naujo būdo tokios informacijos valdymui. Tačiau hipertekstą galima vertinti ne kaip specialią informacijos valdymo priemonę ar būdą, tačiau kaip įrodymą ar patvirtinimą reiškinių, kurie vyksta šiuolaikiniame pasaulyje. Hipertekstas galėtų būti interpretuojamas kaip tam tikrų visuomenės pokyčių įrodymas. Be jokios abejonės reikia pažymėti tai, jog hipertekstas yra patrauklus tuo, jog vartotojas gali pasirinkti tai, kas jam įdomiausia. Tą akimirką, kai vartotojas ima ieškoti norimos informacijos hipertekste, jis tampa tiesiogiai pats atsakingas už gautos informacijos turinį. Jis pats renkasi trajektoriją hipertekste, kuria  nori keliauti ar sekti. Tokiu būdu vartotojas tuo pat metu tampa kūrėju. Hipertekste, priešingai nei linijiškai išdėstytame įprastame tekste, nebelieka autoriaus, kuris tarsi veda skaitytoją (vartotoją) tam tikra iš anksto autoriui (o gal net ir vartotojui) žinoma trajektorija. Hipertekstas tampa didžiule duomenų baze, kurioje vartotojas keliauja sąsajomis tarp skirtingos informacijos be jokios aiškios, iš anksto numatytos, trajektorijos. Tačiau kalbant apie vartotojo pasirinkimą būtų netikslu įvardinti vartotojo pasirinkimą kaip visiškai laisvą pasirinkimą dėl vienos esminės priežasties – negalime pasirinkti to, ko nėra, arba to, kas nėra prieinama. Pavyzdžiui, įsivaizduokime hipertekstą kaip duomenų bazę, kurioje informaciniai vienetai yra tam tikros spalvos rutuliai. Tarkime, jog tokioje duomenų bazėje yra visų įmanomų spalvų rutuliai, tačiau baltos spalvos rutulių nėra. Tokiu atveju, kad ir kokia tvarka bepasirinktume rutulius ar kad ir kiek daug jų rinktumėmės, baltos spalvos rutulio mes negalėsime pasirinkti. Taigi hipertekste mūsų pasirinkimai yra riboti ir priklauso nuo duomenų bazės, t.y. kiek ir kokia informacija mums yra prieinama. Tačiau kalbant apie įprastą linijinį tekstą apskritai joks pasirinkimas nėra įmanomas. Vartotojas (skaitytojas) tiesiog seka autoriaus numatyta trajektorija be jokių alternatyvų, išskyrus vieną – visiško atsisakymo dalyvauti. Tačiau štai čia galima įžvelgti esminį pasirinkimo skirtumą. Įprastame linijiniame tekste vartotojas (skaitytojas) gali būti tikras, jog jis seka autoriaus diktuojama trajektorija ir žino, kad bet kada gali atsisakyti autoriaus siūlomos trajektorijos, t.y. tiesiog nustoti ja sekti. Įprastas linijinis tekstas turi pradžią ir pabaigą, kurios yra žinomos vartotojui (ar bent jau žinoma, kad tokios yra). Suprantama, jog vartotojas gali pasirinkti net ir čia: jis gali pradėti ne nuo pradžios arba baigti nepasiekus autoriaus diktuojamos trajektorijos pabaigos. Tačiau visada sąmoningai galima suprasti ir surasti, kur yra trajektorijos pradžia ir pabaiga, o svarbiausia – kokia yra trajektorijos, kuria sekama, kryptis. Ir nors įprastame linijiniame tekste mes galime tik sekti autoriaus trajektorija, tačiau liekame sąmoningi apie tokios trajektorijos prigimtį, apie jos pradžią ir pabaigą. O štai hipertekste nei pradžios, nei pabaigos, o tuo labiau aiškios trajektorijos krypties mes negalime aptikti. Vienintelė trajektorijos užuomina galėtų būti sąsajų, kuriomis sekėme hipertekste, eiliškumas. Tokiu būdu atskiri, kartais vieni su kitais visiškai nesusiję, informacijos fragmentai tiesiog jungiami vienas paskui kitą į tam tikrą visumą, už kurią esame atsakingi mes patys. Tačiau tokiu būdu „gauta“ visuma gali būti iškraipyta, o blogiausia tai, jog mes apie tai patys net nesužinome. Mūsų pasirinkimų gausa ir galimybė patiems rinkti ar išsirinkti tam tikrus fragmentus ir sudėti juos vieną paskui kitą į tam tikrą „visumą“ negarantuoja, jog mes išvengsime reikšmės ar prasmės iškraipymų. Be jokios abejonės, lygiai taip pat ir linijiniame tekste, kai mes sekame tam tikra trajektorijos kryptimi nuo pradžios iki pabaigos, mes negalime būti tikri, jog tokiu būdu mūsų patirta visuma nėra iškraipyta. Skirtumas tas, jog pastaruoju atveju mes liekame sąmoningi, o hipertekstas, suteikdamas mums patiems atsakomybę už savo pasirinkimą ir gautą rezultatą (susikurtą visumą), tarsi atima iš mūsų sąmoningumą ir budrumą. Tad linijiniame tekste esantį aiškų sąmoningumą ir kritinį mąstymą hipertekste mes „iškeičiame“ į galimybių ir pasirinkimo laisvę. Tačiau pavojus, slypintis tokioje pasirinkimo laisvėje yra tas, jog mes niekada negalime būti tikri dėl tos duomenų bazės, kurioje „blaškomės“. Tokiu būdu mes prarandame kritinio mąstymo įrankį, nes paprasčiausiai tampame kūrėjais (autoriumi) ir vartotojais tuo pačiu metu, t.y. nebegebame kritiškai vertinti savo pačių pasirinkimų – savo pačių kūrybos. Nebekvestionuojame savo pačių formuojamos visumos, o tiesiog sekame sąsajomis toliau hipertekste be aiškaus pabaigos taško.

Bet svarbiausia ne tai, jog hipertekstas neturi trajektorijos krypties, pradžios bei pabaigos, bet tai, jog pati vartotojo, kuris yra tuo pat metu pats kūrėjas, konstruojama visuma yra nenuosekli – ji tampa fragmentuota. Fragmentuota ne tik sukonstravimo prasme, t.y. kad ji sudaroma iš skirtingų informacinių vienetų, kurie tarpusavyje jungiami tik techninėmis kompiuterinės sąsajomis, bet fragmentuota ir ta prasme, jog tokių informacinių vienetų reikšmės ir prasmės gali būti skirtingos, viena su kita nesuderinamos turinio atžvilgiu. Taip vartotojo sukonstruota visuma arba visai neįgyja prasmės ir reikšmės, arba įgyja visas įmanomas hiperteksto reikšmes ir prasmes vienu metu. Kai kiekvienas hiperteksto žodis tampa sąsaja tarp skirtingų kontekstų hipertekste, tampa nebeįmanoma „iškoduoti“ nuoseklios minties ir jos reikšmės bei prasmės.

Galima būtų apibendrinti taip, jog hipertekstas transformuoja visuomenę – keičia kiekvieno visuomenės individo aplinkos „iškodavimo“ principus, nukreipdamas fragmentiškumo, bet ne nuoseklios minties ir prasmės, kryptimi. Gali būti, kad tokiu būdu žmonija tolsta nuo visatos (pasaulio) nuoseklaus „iškodavimo“, t.y. pažinimo ir suvokimo, nes hipertekstas ugdo fragmentinį pažinimą ir eliminuoja vieną svarbiausių mūsų visatos pažinimo įrankių – kritinį mąstymą. Tačiau labai įkyriai peršasi idėja, jog gal vis tik hipertekstas ne transformuoja visuomenę, bet yra tokios jau įvykusios transformacijos įrodymas.

                      Tokiu būdu, T.H. Erikseno žodžiais sakant, dalys pakeičia visumą.

Lėtumas vs greitis

                       „Kas galėjo tikėtis, kad laiką taupančios technologijos, pradedant faksais, elektroniniu paštu ir mobiliaisiais telefonais, taps vis didesnio laiko trūkumo priežastimi? Dabar, kai 24 valandas per parą teoriškai esame online, turime kovoti už teisę būti nepasiekiami – teisę gyventi ir galvoti lėčiau[xii]“. T.H. Eriksen‘as savo knygoje „Akimirkos tironija“ išskiria du laikus – greitąjį laiką ir lėtąjį laiką. Lėtajam laikui autorius priskiria tai, kas yra nepertraukiamo, nuolatinio, tęstinio, prasmingo, nuoseklaus ir kokybiško. Tai gali būti buvimas su artimais žmonėmis, poilsis, nuoseklus knygų ar kitų šaltinių skaitymas ir pan. Lėtajam laikui būdingas nuoseklumas, linijinis ryšys, nepertraukiamumas. Lėtojo laiko priešingybė – greitasis laikas. Jam būdingas fragmentiškumas, greitis, neišbaigtumas, nuolatiniai pertraukimai.

                     Greitojo ir lėtojo laiko esmes atskleisti galima pabandžius išskirti šių sąvokų esinius:

lėtasis laikas                                                                greitas laikas

                                            vientisumas                                              fragmentiškumas

                                            nuoseklumas                                            blaškymasis, šokinėjimas tarp skirtingų dalių

                                            tęstinumas, pastovumas     laikinumas, kintamumas

                                            lėtumas                                                    skuba, greitis

ramybė, harmonija                                 stresas, įtampa

išbaigtumas                                                                 neišbaigtumas

linijinias tekstas                                     hipertekstas

Kalbant apie šiuolaikinio žmogaus gyvenimo būdą, gyvenimo stilių, požiūrį į pasaulį ar net pasaulio ir savęs suvokimą, galima būtų išskirti tokias greičio ir lėtumo analogijas šiame kontekste:

tai, kas yra ir kaip yra vs. nuolatinis siekimas vis daugiau ir daugiau be pasitenkinimo, nes visada yra dar kažkas, ko neturime, ko neįgijome ir ko galime ir net privalome siekti

Kai susitinka šie du laikai – greitasis laikas ir lėtasis laikas – visada laimi greitasis laikas, išstumdamas lėtąjį. Vis greitėjančioje visuomenėje vyrauja kaip tik greitasis laikas. Viskas tampa fragmentiška, neišbaigta, vienus procesus nuolatos pertraukia ir keičia kiti. Susikaupimo ir nuoseklumo reikalaujančios veiklos turi būti vis atidedamos, nes visada atsiranda kažkas, ką reikia padaryti prieš tai. Jau minėti išnykę atstumai erdvėje ir laike kaip tik ir sukūrė prielaidas įvairiems trikdžiams, kurių esame atakuojami praktiškai kiekviename žingsnyje. Pats Eriksenas išskiria, jog nuoseklumą naikina ne kas kita kaip atsirandantys trikdžiai. Nebelikus minėtiems atstumas erdvėje ir laike, esame bet kada ir bet kur pasiekiami kitų žmonių, todėl nuolat esame atakuojami informacijos srautu. Srautu, kuris nuolat didėja.  Kaip Eriksenas pastebi: „Svarbiausias dalykas, kurio reikia, norint kokybiškai manevruoti žiniatinklyje yra ne supergreitas kompiuteris, didelė atmintis ar greitas interneto ryšys, bet geri informacijos filtrai.“[xiii] Būtent, nesant tinkamiems filtrams mes „paskęstame“ informacijos sraute ir nuolat pasiduodame trikdžiams: mūsų pačių dėmesys nuolat iš mūsų yra atimamas, mūsų veikla nuolatos yra pertraukiama, imame šokinėti nuo vienos užduoties ar veiklos prie kitos. Remdamiesi lietuvių autorių mokslinio tyrimo rezultatais ir išvadomis galime iliustruoti, kaip veikia mūsų efektyvumą ir veiklą jau įprastu tapęs elektroninis paštas ir jo naudojimas: „tyrimais nustatyta, kad vienam laiškui perskaityti vidutiniškai reikia 76 sekundžių, o susikaupti ir grįžti prie atliekamo darbo trunka dar apie 64 sekundes. Tad kuo daugiau nebūtinų, mažaverčių ir besidubliuojančių laiškų darbuotojas gauna, tuo daugiau iššvaistoma jo  darbo laiko. Straipsnio autorių atliktas empirinis tyrimas parodė, kad tyrimo dalyviai per darbo dieną pašto dėžutę vidutiniškai tikrina 10 kartų, tačiau net 15 proc. apklaustųjų tai daro nuo penkiolikos iki dvidešimt penkių kartų per dieną. Vadinasi, vien pašto dėžutei tikrinti sugaištama nuo 11 iki 27 minučių darbo laiko, neskaičiuojant nereikalingų laiškų skaitymo ir su darbu susijusios korespondencijos aptarnavimo[xiv]“. Tai tik pavyzdys, iliustruojantis elektroninio pašto įtaka. T.H. Eriksenas šį reiškinį įvardina taip: „Elektroninis paštas yra tikras išganymas, kai esi siuntėjas, bet gali tapti prakeikimu, kai tu – gavėjas[xv].“ Tačiau tokių trikdžių, kurie mus vienaip ar kitaip veikia kiekvienos dienos metu yra kur kas daugiau: telefonai, internetinės svetainės, socialiniai tinklai, internetiniai portalai, kitos elektroninės priemonės ir t.t. Kitas svarbus aspektas, kalbant apie tai, kas mus atitraukia nuo tiesioginės veiklos ar konkrečių užduočių, yra susijęs su pačiomis technologijomis ir jų naudojimu. Sugaištama daug laiko, energijos ir kitų išteklių, norint aptarnauti tas technologijas, kurios buvo sukurtos laiko taupymui, efektyvumo didinimui, greitesniam įvairių operacijų atlikimui. Todėl svarbiausiu uždaviniu informacinėje visuomenėje tampa tinkamų, patikimų filtrų konstravimas ir jų naudojimas. Kalbama ne tik apie tinkamus internetinius elektroninius paieškos filtrus paieškos sistemose ar informacijos filtrus elektroninio pašto dėžutėse, bet taip pat filtrus, kurie leidžia tapti nepasiekiamais ir atsiriboti nuo tų trikdžių, kurie mums nėra reikšmingi ir kurie jokia forma nekuria pridėtinės vertės.

                      Pats greitis sukuria vis didėjantį poreikį greitėti, tokiu būdu greitis reikalauja didinti greitį. Nuolat didėjant greičiui ir atliekant tam tikrus procesus vis greičiau ir greičiau, sutaupoma laiko. Tačiau toks „sutaupymas“ yra tik iliuzija, nes atsiradę „tarpai“ užpildomi kažkuo kitu dėl nuolatinio didėjančio tempo. „Laikas tankėja. Tarpai užpildomi[xvi]“. Jeigu nekalbame telefonu, nespoksome į kompiuterio ekraną, neskaitome elektroninių laiškų, galime klausytis muzikos ar užsiimti dar kuo nors. Net nekyla abejonė, jog tarpai nuolat yra užpildomi tam tikra veikla, ilgų pauzių nebelieka, jos pripildomos kažkuo kitu. Nebelikus tokių pauzių, neįmanomos lėtos mintys, kurios reikalauja susitelkimo, ramybės, kontempliacijos, savirefleksijos. Buvo manoma, jog įvykus pramonės revoliucijai ir nuolat besivystant technologijoms, ateis diena, kai žmogui užteks dirbti vos dvi valandas per dieną, o visą kitą likusį laiką galės skirti savišvietai, poilsiui, šeimai, mėgstamiems užsiėmimams, laisvalaikiui ir kitiems dalykams. Tačiau matome, jog anaiptol taip neįvyko. Priešingai, vis didėja pasaulyje skaičius žmonių, kamuojamų darboholizmo sindromo. Informacijos visuomenėje pastebimas dar vienas su tuo susijęs reiškinys – išnyksta riba tarp darbo ir laisvalaikio. Atsiradus „laisvo grafiko“, „darbo iš namų“ ir panašioms sąvokoms ir reiškiniams ši riba tarp laisvalaikio, šeimyninio gyvenimo, laiko sau ir darbo tapo sunkiai įžiūrima. Įpročiai viską daryti vis greičiau ir greičiau, kurie susiformuoja darbe dėl nuolat didėjančių reikalavimų ir tempo, persikelia ir į tas gyvenimo sritis, kurios reikalauja lėto, nepertraukiamo laiko. Kaip pastebi T.H. Eriksenas, šiandieniniame pasaulyje sprendimus turime priimti ypatingai žaibiškai, nenorėdami atsilikti ar kad kas kitas neužbėgtų mums už akių. Ir tai galioja ne tik versle, bet ir kitose srityse. Todėl nuolat skubėdami ir versdamiesi „per galvas“ susiformuojame sau įpročius viską daryti greitai, ir tie įpročiai pradeda veikti visose gyvenimo srityse. „Kai pritampi prie tam tikro standarto vienoje srityje, ir į kitas pradedi žiūrėti nauju žvilgsniu. Ir jeigu kai kuriose srityse pripranti prie greitojo laiko, poreikis persikelia ir į kitas sritis.“ [xvii] Vykstant nuolatiniam gausėjimui, žmogus neišvengiamai turi pasirinkti, arba skirti tam pačiam dalykui mažiau laiko, arba daryti keletą dalykų tuo pačiu metu. Bet kuris pasirinkimas veda prie to, jog vyksta nuolatinis greitėjimas, kuris panaikina nuoseklumą, išbaigtumą, pastovumą, ramybę. Taigi, randasi vis mažiau ir mažiau vietos lėtajam laikui.

„Darbo, vartojimo ir šeimyninio gyvenimo suskaidymas nukelia mus į pasaulį be tradicinių gatavų sprendimų. Kiekvienas iš fragmentų turi susidaryti savo visumą. Tik kyla klausimas, ar tokia sudėtinga užduotis išvis įvykdoma, ar nėra taip, kad gyvenimas neišvengiamai darosi vis panašesnis į koliažą ir jį veikiau valdo pavieniai dramatiški įvykiai, idėjos ir atsitiktinumai, o ne bendri ilgalaikiai planai – taigi greitasis laikas, o ne lėtasis.“[xviii] Šia Erikseno mintimi galime įvardinti esminį klausimą apie pagrindinį uždavinį, tenkantį XXI a. individui – ar įmanoma greitėjimo epochoje (XXI a.) nustoti skubėti ir vėl tapti nuosekliais, puoselėti tas žmogaus gyvenimo sritis, kurios kuria prasmės jausmą, t.y. atsisakyti fragmentiškumo, nuolatinės skubos, rasti būdus ir priežastis skirti lėtojo laiko toms gyvenimo sritims, kurios to nusipelno ir argumentuotai to reikalauja.

Didėjantis vartojimas

Kiekvienas žmogus yra vartotojas. Mes vartojame kiekvieną dieną, kiekvieną valandą. Vartojame ne tik prekes iš parduotuvių, tačiau lygiai taip pat vartojame ir informaciją, tad vartojimas yra mūsų viena iš gyvenimo sąlygų. Pats vartojimo reiškinys neatsiejamas nuo gyvos būtybės esmės. Mes turime vartoti, norėdami išgyventi: turime valgyti, kad nenumirtume. Tačiau istorijoje yra lūžis, kuriame, kaip Zygmuntas Baumanas teigia, įvyko „konsumeristinė revoliucija“, kurioje buvo pereita nuo vartojimo prie „vartotojiškumo“: „Tvirtinama, jog labai svarbus lūžio taškas, kuris, galima sakyti, nusipelno būti pavadintas „konsumeristine revoliucija“, įvyko keletu tūkstantmečių vėliau, perėjus nuo vartojimo (consummtion) prie „vartotojiškumo“ (consumerism), tuomet, kai vartojimas, pasak Colino Campbello, daugumos žmonių gyvenimuose tapo „ypač svarbiu, jei ne esminiu“, „pačiu tikriausiu egzistencijos tikslu“; tuomet, kai „mūsų gebėjimas „norėti“, „trokšti“, „geisti“ ir ypač mūsų gebėjimas nuolat tokias emocijas patirti faktiškai tapo žmonių bendrabūvio „ekonomikos“ pagrindu“[xix].  Kitaip sakant, vartojimas, iki tol buvęs kaip funkcija, kuri garantavo fizinę egzistenciją, kuri užtikrino sveiką buvimą fiziniame pasaulyje, tapo tikslu. Atsirado siekis įgyti ir valdyti daugiau: daugiau daiktų, turtų, informacijos ir t.t. Tai paantrinti galima Ericho Fromo mintimi:  „Taip mąstant atrodo, jog būties esmė yra būtent turėjimas, o nieko neturintis žmogus ir yra niekas“.[xx] Taigi, vartotojiškoje visuomenėje įsivyravo nuomonė, jog nieko neturintis žmogus yra nieko vertas, jog gyvenimo sėkmė, laimė ir gyvenimo džiaugsmas yra neatsiejami nuo fizinių daiktų turėjimo, jų kaupimo ir saugojimo. Atsirado tokios sąvokos kaip „pridėtinės vertės kūrimas“, kas netiesiogiai nukreipia į dar didesnį vartojimą dėl vartojimo: perdirbti žaliavas taip, kad būtų sukurta daugiau, geresnių ir įvairesnių prekių ar paslaugų. Kitaip sakant, jeigu savo veikla nesukuri pridėtinės vertės bendrąja prasme, tuomet tavo buvimas, tavo egzistencija nėra įprasminta, tampi nebereikalingas visuomenei, ar netgi žalingas. Kaip pastebi Zygmuntas Baumanas, „kitaip nei vartojimas, kuris pirmiausia yra pavienių žmogiškųjų būtybių bruožas ir užsiėmimas, vartotojiškumas yra visuomenės atributas[xxi]“. Taigi, vartotojiškumo visuomenėje esame tam tikroje nuolatinėje konkurencijos būsenoje, kuri mus nuolat skatina gaminti ir vartoti vis daugiau ir daugiau, nes kitu atveju, tokioje vartotojiškumo visuomenėje mes nesugebėtume aptikti savo prasmės, nes buvimo prasmę imame matuoti vartotojiškumo visuomenės standartais. Todėl neišvengiamai įsiveliame į „žiurkių lenktynes“, t.y. lenktynes, kurių laimėti neįmanoma. Gamybos – vartojimo ciklas yra nuolat greitinamas, didinamos apimtys. Negana to, kad šis gamybos – vartojimo ciklas nuolat didėtų, yra stengiamasi dirbtinai sukurti tam tikrą poreikį, kuris yra patenkinamas naujomis prekėmis ar paslaugomis. Taigi, didėjantis vartojimas skatina greitėti ir greitinti.

Technikos suvokimas

                                            Pats greitėjimo reiškinys, apie kurį kalbame šiame darbe, yra neatsiejamas nuo technologinio vystymosi. Visi pokyčiai, su kuriais susiduriame, vienaip ar kitaip yra įtakoti technologinių pasikeitimų, t.y. technologinio progreso. Patį greitėjimą, nuolatinį skubėjimą apmąstydami kaip technologinio vystymosi priežastį, neišvengiamai turime klausti, o kas yra pati technologija, pati technika. Technikos klausimo analizei pasitelksime Martino Heidegerio[xxii] idėjas apie technikos esmę, kuriose atsiskleidžia įdomi, iš pirmo žvilgsnio sunkiai įžvelgiama interpretacija, jog pati technikos esmė anaip tol nėra vienmatė. M. Heidegeris pasiūlo būdą pačią techniką vertinti ne tik instrumentiškai, tačiau kaip artėjimą prie to, kas iki šiol yra nepažinta, ką dar galime atskleisti, suprasti – išslaptinti. Ši interpretacija gali būti svarbi greitėjimo kaip reiškinio suvaldymo kontekste. Atradus, įžvelgus technikos esmės daugiamatiškumą, galbūt atsivers kitą greitėjimo (greičio) reiškinio perspektyva, ir galbūt taps įmanomi, pastebimi ir galimi sprendimai, kurie galėtų padėti XXI a. žmonijai suvaldyti ir valdyti (sąmoningai kontroliuoti) greitėjimo reiškinį.

Apie technikos klausimą M Heidegeris kalbėjo savo pranešime 1953 metais Miuncheno aukštojoje technikos mokykloje, vėliau šis pranešimas 1954 metais buvo paskelbtas rinkinyje „Menas technikos amžiuje“.

Technikos esmė

Martinas Heidegeris savo pranešime apie technikos klausimą labai aiškiai atskiria tai, jog pati technika anaiptol nėra technikos esmė: „Taip ir technikos esmė visai nėra techninė. Todėl mes niekada nepatiriame savo ryšio su technikos esme, kol techniką tik mąstome ar ja naudojamės, kol esame prie jos ar jos vengiame. Visais šiais atvejais mes liekame vergiškai prikaustyti prie technikos nepriklausomai nuo to, ar mes ją teigiame, ar neigiame“[xxiii]. Šios M. Heidegerio mintys suponuoja išvadą, jog nepriklausomai nuo to, ar mes žavimės technologine pažanga, ar skeptiškai ją vertiname, mes negalime artėti prie pačios technikos esmės. Nors M. Heidergeris šias savo mintis apie techniką išdėstė dar 1953 m., tačiau jos yra kaip niekada aktualios ir XXI amžiuje. Šiame amžiuje technologinis progresas ir nuolatiniai technologiniai atradimai bei išradimai jau  nieko nebestebina – tai tapo mūsų amžiaus laikų norma. Žmonijai  tai tapo tiesiog įprasta rutina. Martinas Heidegeris išskiria dar vieną svarbų aspektą apie technikos vertinimą, tiksliau, jo nebuvimą. Pasak jo, mes tampame ypatingai priklausomi nuo technikos net tada, kai priimame ją kaip visiškai neutralų dalyką. Toks požiūris yra labai paplitęs, ir tai, anot autoriaus, daro mus visiškai neįgalius pažinimui technikos esmės atžvilgiu. Galima būtų formuluoti tokią išvadą, jog, norėdami suvokti technikos esmę, jos poveikį ir technikos intencijos perspektyvą, t.y. technikos (technologijos) tikslą, turime susikurti tam tikrą atstumą, kuris leistų apmąstyti technikos esmę, ir kad pati technika (technologijos) bei jos poveikis tokiam mūsų apmąstymui neturėtų daryti įtakos.

Heidegeris, naudodamasis K. Jasperso knygos „Istorijos šaltiniai ir jos tikslas“ (1948 m.) tezėmis, pristato du teiginius, atsakančius į klausimą „kas yra technika“. Pirmasis, anot autoriaus, yra toks, jog technika yra priemonė, padedanti pasiekti tikslus. Antrasis atsakymas teigia, jog technika yra tam tikra žmogaus veika. Akivaizdu, jog šie du atsakymai yra tarpusavyje susiję: „Tai, kas yra technika, apima reikmenų, įrengimų ir mašinų pagaminimą ir panaudojimą, kartu tai apima pačius pagamintus ir panaudojamus dalykus, pagaliau tai apima poreikius ir tikslus, kuriems visa tai skirta. Visų šių įrengimų visuma yra technika[xxiv]“. Anot Heidegerio, įprastas technikos vaizdinys, atskleidžiantis ją kaip priemonę ir žmogaus veiklą, gali būti pavadintas instrumentiniu ir antropologiniu technikos supratimu. Autorius pats teigia, jog toks instrumentinis technikos supratimas yra teisingas, kuris tinka net ir moderniajai technikai. Toks instrumentinis technikos suvokimas gali būti nulemtas siekimo valdyti techniką: „Viską lemia tai, kad technika kaip priemone būtų tinkamai manipuliuojama. Siekiama – kaip įprasta sakyti – „techniką valdyti dvasiškai“. Siekiama ją valdyti. Siekimas valdyti tampa tuo būtinesnis, kuo didesnė grėsmė, kad technika taps nebepavaldi žmogui“[xxv]. Šalia įtikinamo, akivaizdaus instrumentinio technikos apibrėžimo M. Heidegeris iškelia idėją, jog technika nėra tik priemonė, ir tai neprieštarauja instrumentiniam technikos apibrėžimui. Autorius tai argumentuoja tuo, jog tai, kas teisinga, visuomet konstatuoja kažką, kas palyti esmę. Tačiau tai, kas konstatuota, nebūtinai privalo atskleisti visą dalyko esmę. „Todėl tik tai, kas teisinga, dar nėra tiesa. Tik pastaroji įstato mus į laisvą santykį su tuo, kas mus palyti savo esme. Todėl teisingas instrumentinis technikos apibrėžimas dar neparodo jos esmės. Kad ją atskleistume, privalome už teisingumo ieškoti tiesos[xxvi]“. Autorius nukreipia žvilgsnį į patį instrumentiškumo apmąstymą, priemonės ir tikslo atskleidimą. Priežastis yra ir gali būti tikslas, kurio įgyvendinimui yra parenkamos priemonės, ir tai, kieno padarinys yra veiksmas, taip pat yra priežastis.

M. Heidegeris primena šimtmečių filosofijos mokymą apie tai, jog yra ketveriopos priežastys: 1) materija, t.y. medžiaga, iš kurios yra kažkas padaroma, 2) forma, kurią įgyja bet kuris daiktas ar dalykas,  3) tikslas, dėl ko yra naudojama konkreti medžiaga bei forma ir kodėl dalykas yra daromas ir 4) atlikėjas (M. Heidegeris tai įvardina kaip padarinį), kuris atlieka patį padarymą. Autorius paaiškina technikos klausimą remdamasis šiuo ketveriopu kauzalumu. Šias keturias priežastis Heidegeris įvardina kaip keturias kaltumo rūšis. Kaltumas šiame kontekste suprantamas ne kaip pražanga ar kažkoks netinkamas veiksmas, bet kaip kažkieno buvimo čia ir dabar priežastis. Kaip pažymi M. Heidegeris, „keturi kaltumo būdai kažką stumia reikštis[xxvii]“. Šios priežastys, t.y. keturi kaltumo būdai, kažkam leidžia būti čia-esatyje (čia-esinys čia-esatyje). Tai Platonas vadina pa-gaminimu: „Kiekviena paskata tam, kas nuolat pareina iš ne-čia-esaties į čia-esatį, yra poiesis, yra pa-gaminimas“[xxviii]. Pa-gaminimą reikėtų mąstyti plačia prasme, t.y. kažkieno, kas dar nėra čia-esatyte įleidimas į čia-esatį. Pagaminimas iš paslėpties iškelia nepaslėptį, t.y. pa-gaminimas yra to, kas yra paslėptyje iškėlimas į nepaslėptį. Tai yra išslaptinimas. Heidegeris teigia, jog tarp technikos ir išslaptinimo yra labai daug bendrų dalykų. Pasak jo, technikos klausimas, t.y. technikos esmė yra išslaptinimas. Technika nėra tik priemonė, bet išslaptinimas. Apmąstydami techniką kaip išlaptinimą, t.y. to, ko nėra čia-esatyje įleidimą, iškėlimą į čia-esatį, mes galim artėti prie tiesos.

Modernioji technika

Anot autoriaus, modernioji technika yra taip pat išslaptinimas. Labai įdomu pasirodo tai, jog modernioji technika, ir apskritai technika plačiąja prasme nuo pirmųjų žmonių, gali būti anaip tol ne „ėjimas į priekį“ kaip nuolatinis vis greitėjantis procesas, kurio rezultatas yra gamtos dėsnių įgalinimas veikti pagal žmogaus valią, bet priešingai – modernioji technika, nuolatinis technologinis vystymasis yra atskleidimas to, kas buvo iš pačių pradžių. „Ne tik modernioji technika, bet ir visa, kas esminga, laikosi paslėptyje ilgiausiai. Tačiau savo veikimo požiūriu tokie dalykai pranoksta viską: jie yra ankstyviausi. Apie tai žinojo jau graikų mąstytojai tardami: tai, kas veikiančiojo iškilimo požiūriu yra anksčiau, mums, žmonėms, atsiveria vėliau. Pirmapradis ankstyvumas žmonėms pasirodo paskiausiai[xxix]“. „Tai, kas pasirodo vėliau chronologiškai – modernioji technika, - joje veikiančios esmės požiūriu yra istoriškai ankstyvesnis dalykas“[xxx]. Taigi, M. Heidegeris pasiūlo idėją, jog  technologinis vystymo ir vystymosi procesas yra ne kūrimo procesas, bet atkūrimo procesas. Technika yra kaip įrankis atkurti tai, kas buvo iš pradžių. Tuo pačiu pati technika gali būti interpretuojama ir kaip rezultatas, t.y. išslaptinimas. Kuo didesni technikos laimėjimai, tuo arčiau esame visuotinės tiesos, t.y. pačių pradžios.

Kitas svarbus aspektas, kurį aptaria M. Heidegeris, yra likimas. „Moderniosios technikos esmė žmogų išveda į išslaptinimo kelią ir dėl to tikrovė apskritai – daugiau ar mažiau reflektuotai – tampa čia-stovėsena. Išvesti į kelią reiškia – išsiųsti. Tą surenkantį išsiuntimą, kuris žmogų išveda į išslaptinimo kelią, mes vadiname likimu[xxxi]“. „Kad ir kaip pasireikštų išslaptinimo likimas, nepaslėptis, kurios dėka pasirodo visa, kas yra, slepia savyje pavojų, kad žmogus nepastebi arba neteisingai suvokia nepaslėptą esinį“[xxxii]. M. Heidegeris kalba apie pavojų kaip apie neteisingai suvoktą išslaptintą esinį. Žmogui kyla grėsmė imti mąstyti tai, jog visa, kas yra, egzistuoja tik tiek, kiek tai yra sukurta žmogaus. Tuomet žmogus užsimoja tapti visatos viešpačiu, kontroliuojančiu viską. Tokiu būdu bet kuriame esinyje žmogus randa tik save patį. Bet Heidegeris pažymi, jog pati technika nėra pavojinga. Pavojus slypi tame, jog yra neteisingai suvokiama technikos esmė. Kai technikos esmė yra suvokiama tik instrumentiškai, t.y. technika naudojama tik kaip priemonė „valdyti“ visatą, tuomet tampa sudėtinga aptikti išslaptinimą, todėl kyla pavojus parasti galimybę „įeiti į pirmapradiškesnį išslaptinimą ir taip patirti pirmapradiškesnės tiesos bylojimą[xxxiii]“. Tačiau M. Heidegeris akcentuoja tai, jog ten, kur slypi pavojus, visuomet yra tai, kas gelbsti. Žmogus dalyvauja išslaptinime. Modernioji technika, kaip išlaptinimas, yra tai, kur mes aptinkame žmogų ir jo veiklą. Kaip teigia autorius, pats išslaptinimo veiksmas reikalauja žmogaus dalyvavimo, padeda jam dalyvauti išslaptinime. „Taip dalyvaudamas išslaptinime, žmogus palenkiamas tiesos vyksmui. Realizuojantis pradas, vienaip ar kitaip pasiunčiantis žmogų į išslaptinimą, pats savaime yra gelbstintis pradas. Juk jis duoda galimybę žmogui atsisukti į aukščiausią jo esmės didybę ir ją išvysti. Tokios didybės esmė – šioje žemėje puoselėti nepaslėptį, o kartu su ja ir visų pirma – puoselėti visų esybių nepaslėptį“[xxxiv]. Norėdamas suprasti technikos esmę, žmogus turi techniką suvokti ne tik kaip instrumentą, nes tokiu atveju atsiranda neišvengiamas noras valdyti instrumentą. Tokiu būdu žmogus prasilenkia su technikos esmę.

Nors Martinas Heidegeris  apie technikos ir moderniosios technikos klausimą kalbėjo XIX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, šiandien, XXI amžiuje vis dar jaučiame šio klausimo aktualumą. Gal net labiau, nei kada nors iki šiol. M. Heidegeris atskleidžia ir pasiūlo idėją, jog nuolatinis žmonijos progresas, techninis vystymas ir vystymasis,  nėra tik instrumentinė priemonė valdyti gamtą (visatą). Technika (modernioji technika) yra išslaptinimas, t.y. paslėpties atskleidimas. Kurdama, tobulindama naująsias technologijas žmonija išslaptina tai, kas yra paslėpta. Naujosios technologijos ir jų naudojimas mus artina prie pirmapradės tiesos, artina prie pirmapradžio žinojimo ir pažinimo. Ši idėja suponuoja mintį, jog nuolatinis techninis progresas ne kuria kažką naujo – prietaisus, įrankius, priemones, daiktus, bet atkuria pačių pradžią, išslaptina, iškelia nepaslėptį iš paslėpties.

Šioje perspektyvoje įdomiai atsiskleidžia pats greitėjimo (greitinimo) reiškinys. Heidegeris įvardina tai, jog technikos esmė, šalia instrumentinės dimensijos, yra išslaptinimo, atskleidimo dimensija. Siejant XXI a. greičio problematiką su šia technikos interpretacija, galima būtų reziumuoti, jog greitėjimo reiškinys ir visos dėl to kylančios problemos, netikrumai ir beprasmybės pojūčiai kyla dėl to, jog būtent technika yra suvokiama tik kaip instrumentas, t.y. instrumentas valdyti. Tačiau čia pat slypi ir galimas sprendimas – imti vertinti techniką ir visą technologinį vystymąsi ne kaip instrumentą, priemonę, kuri suteikia galimybę valdyti, bet kaip atskleidimo, pažinimo, suvokimo rezultatą. Ir iš tiesų, tokioje perspektyvoje apmąstant technologinius žmonijos laimėjimus, galime aiškiai įvardinti, jog šiandieniniame pasaulyje patys technologiniai laimėjimai yra reikšmingi, reikalingai ir prasmingi tik tiek, kiek jie yra panaudojami ar galimi panaudoti praktiškai, t.y. kiek jie yra panaudojami valdymui ir funkciniam naudojimui. Tačiau technologiniai laimėjimai ir pasiekimai nebėra vertinami patys savaime kaip „išslaptinimo“ rezultatas, kaip tam tikras žinojimas (ar su-žinojimas, pažinimas).  Toks technologijos (technikos) apmąstymas ir gali būti ta grėsmė, ar ta klaida, kurią įvardina ir Heidegeris. Toks technikos suvokimas paslepia jos esmę ir paklaidina tiek, jog žmonija ima beprasmiškai blaškytis, praranda galimybę tiesiog mėgautis labai laikinu buvimu, kuris vadinamas gyvenimu.

Lėtumo fenomenas XXI amžiuje

Stebint įvairius pokyčius visuomenėje, galime pastebėti, jog greičio kultas XXI a. susilaukia nemažai oponentų. Viena vertus, išsivysčiusių pasaulio valstybių visuomenėse vyrauja greitėjimo, efektyvumo, produktyvumo didėjimo tendencijos, tačiau šalia greitėjimo reiškinio ryškėja vis stiprėjanti alternatyva – lėtumas. Šalia jau norma tapusios nuostatos „laikas – pinigai“ atsiranda vis populiarėjančios idėjos, jog norėdamas pajusti gyvenimo džiaugsmą žmogus turi ne kaupti pinigus banko sąskaitose, tačiau pasimėgauti gyvenimu čia ir dabar – ramiai, be skubėjimo – iš lėto. Vienas žymiausių lėtumo judėjimo šalininkų ir propaguotojų yra kanadietis žurnalistas, rašytojas Karlas Honore (Carl Honore).  Savo knygoje „Garbė lėtumui: Pasaulinis judėjimas meta iššūkį greičio kultui“, išleistoje 2004 metais, pristato lėtumo, kaip alternatyvos greičio kultui, idėją bei supažindina su lėtumą propaguojančiomis pasaulinėmis organizacijomis.

Knygą „Garbė lėtumui: Pasaulinis judėjimas meta iššūkį greičio kultui“ išvertęs į lietuvių kalbą lietuvis Mindaugas Peleckis lietuviškame knygos leidime pristato, jog „lėtumo, kaip judėjimo, pradžia susijusi su protestu prieš „McDonald’s“ restorano atidarymą vienoje gražiausių Romos vietų – Piazza di Spagna. Beje, „McDonald’s“ imperija yra didžiausia fast food (greitojo maisto) kompanija pasaulyje. Vos atsiradęs, „lėtumo judėjimas“ įgijo daugybę prijaučiančiųjų ir išsiskaidė į daug atšakų. Vienas pagrindinių „lėtumo judėjimo“ ideologų – norvegas Geiras Berthelsenas, 1999 m. „nukalęs“ terminą „lėta kelionė“ ir įkūręs „Pasaulio lėtumo institutą“. Jo dėka buvo sukurta „Lėtosios planetos“ vizija. Dar vienas norvegas – filosofijos profesorius Guttormas Fløistadas – išleido kelis filosofinius veikalus apie lėtumą. Esminės jų idėjos tokios: „Vienintelis tikras dalykas yra tai, kad viskas keičiasi. Pokyčių greitis didėja. Jei norite spėti, paskubėkite. Lėtumas – šių dienų žinia. Tai – artumo, meilės, rūpesčio poreikiai. Jie patenkinami lėtumu. Kad atsinaujintume, pasikeistume, turime iš naujo atrasti lėtumą, refleksiją, buvimą kartu[xxxv]„

                      Pasaulio valstybėse egzistuoja įvairios lėtojo judėjimo organizacijos. Viena didžiausių ir gausiausių lėtojo judėjimo organizacijų yra „Lėtojo maisto judėjimas“ (Slow food). Lėtojo maisto judėjimas buvo įkurtas 1986 metais kaip alternatyva greitojo maisto kultui. Būtent nuo šio judėjimo kilo apskritai viso lėtumo judėjimo idėjos. Pagrindinis įvykis, paskatinęs atsirasti Lėtojo maisto judėjimui buvo „McDonalds“ greitojo maisto restorano atidarymas Romoje, prie Ispanijos laiptų (Italija) 1986 metais. Lėtojo maisto judėjimo idėjos autorius ir Lėtojo maisto organizacijos vadovas - Carlo Petrini. Lėtojo maisto judėjimas jungia daugiau kaip šimtą tūkstančių žmonių iš daugiau kaip šimto penkiasdešimties pasaulio valstybių. Lėtojo maisto šalininkų yra ir Lietuvoje, Vilniuje. Pagrindinės Lėtojo maisto organizacijų idėjos yra sąmoningumo apie greitojo maisto keliamą žalą didinimas, skatinimas puoselėti maisto gaminimo tradicijas, išsaugoti ir skatinti naudoti vietinius ir tradicinius maisto produktus. Taip pat Lėtojo maisto judėjimo organizacijos užsiima žmonių visuotiniu švietimu apie sveiko maisto vartojimo naudą, rengia įvairaus mąsto ir pobūdžio renginius, susijusius su sveiko maisto gaminimu, valgymu bei puoselėjimu. Šalia to, tokios organizacijos užsiima ir politine veikla, kuria siekia įtakoti šalių valdžios institucijas priimti įstatymus, puoselėjančius lėtojo maisto tradicijas ir draudžiančius greitojo maisto invaziją į žmonių kasdienius gyvenimus.

                      Šalia lėtojo maisto judėjimo pasaulyje egzistuoja tokios organizacijos kaip:

• Pasaulinis lėtumo institutas (The world institute of slowness), įkurtas 1999 metais, propaguoja lėtumo filosofijos idėjas, siekdami lėtumo revoliucijos, skatina žmonių sąmoningumą gyventi harmoningai, išmokstant derinti greitį ir lėtumą, ir taip kurti prasmę savo gyvenimuose.

• Ilgo dabar fondas (Long Now Foundation)buvo įsteigtas 1996 metais, kurio tikslas yra mąstyti ir padėti kitiems apmąstyti ilgalaikius pokyčius, siekti kurti po savo kartos kuriamus pokyčius. Ši organizacija net metus skaičiuoja penkiaženkliu skaičiumi. Pavyzdžiui, 2012 metus ši organizacija rašo taip – 02012 metai. Tokiu būdu siekia atkreipti dėmesį į tai, jog XXI a. žmonijos atstovai per mažai dėmesio skiria tolimos ateities projektavimui, scenarijų rengimui ir analizavimui. Organizacija siekia tapti lygiaverte atsvara šiuolaikinei greitėjančiai kultūrai ir pradėti mąstyti ilgalaike perspektyva. Organizacijos nariai „perspėja, jog mes esame taip užsiėmę bėgdami visu greičiu, kad atliktume kasdienį nuobodų darbą, per kurį retai atitraukiame akis nuo kito termino, kurio negalima peržengti, ar nuo kitos skaičių eilės. Jie teigia: „Civilizacija suaktyvina pačią patologiškai trumpą dėmesio trukmę. Kad galėtume sulėtėti, nukreipti akis į tolį, šis fondas kuria didelius ir sudėtingus laikrodžius, kurie tiksi kartą per metus, matuoja laiką jau daugiau kaip dešimt tūkstantmečių[xxxvi]“.

• Lėtųjų pinigų judėjimas (Slow money) siekia atkreipti dėmesį į investavimo objektus ir pradėti daugiau galvoti apie planetos išsaugojimą, sveikos gyvensenos puoselėjimą, pereiti nuo vartojimo ir beatodairiškos gamybos ekonomikos prie išsaugojimo, puoselėjimo ir atkūrimo ekonomikos. Jie siekia atkreipti investuotojų dėmesį į tai, jog pinigai turėtų būti investuojami į gamtos išsaugojimą, puoselėjimą, gyvenimo kokybės gerinimą, bet ne į dar didesnį pinigų uždirbimą.

• Savanoriško paprastumo (Voluntary Simplicity, Simple living) judėjimas, siekiantis sumažinti vartojimo filosofiją, kurios pagrindė nuostata – „daugiau yra geriau“.  

• Lėtos kavos judėjimas (Slow coffe), atkreipdamas dėmesį į tai, jog šiuolaikinė visuomenė yra vartojimo visuomenė, ragina suprasti, jog lėtumas gali sugrąžinti kokybę į žmonių gyvenimus. Siekia atkreipti dėmesį į tai, kaip produktai yra gaminami, kad lėta gamyba yra kokybiškai vertingesnė tiek produkto gamybos prasme, tiek ir moraline prasme.

• Laiko lėtinimo draugija (Society for the Deceleration of Time), įkurta profesoriaus Dr. Peter Heintel 1990 metais. Organizacija siekia atkreipti dėmesį į savo gyvenimo lėtinimą, valdyti nuolatinį greičio įsiterpimą į žmonių gyvenimus. Tai yra Lėtumo judėjimo lyderė. „Jos daugiau kaip tūkstantis narių yra pėstininkai, kovojantys prieš visko darymą greitai. Kasdieniame gyvenime tai reiškia tempo lėtinimą, kai tai daryti yra protinga. Jeigu draugijos narys yra gydytojas, jis turėtų reikalauti daugiau laiko bendrauti su savo pacientais. Vadybos konsultantas turėtų atsisakyti kelti darbo telefono ragelį savaitgaliais. Dizaineris, užuot vairavęs automobilį, galėtų į susitikimus važiuoti dviračiu. Lėtintojai pasitelkia vokišką žodį – Eigenzeit – savo pasaulėžiūrai apibendrinti. Eigen – (nuo)savas, Zeit – laikas. Kitaip sakant, kiekviena gyva būtybė, įvykis, procesas ar objektas turi sau būdingą laiką ar tempą, savą tempo giusto“[xxxvii].

• Tingumo klubas Japonijoje, kuris turi daugiau kaip septynis tūkstančius narių. Šis klubas propaguoja ne tokį skubu ir ekologiškesnį gyvenimo būdą. „Šį grupė eina į kavinę Tokijuje, kuri tiekia organinį maistą, rengia koncertus prie žvakių šviesos ir parduoda teniso marškinėlius ir kavos puodelius su užrašu „Lėtai – tai gražu“. Stalai vienas nuo kito sustatyti sąmoningai toliau nei kur kitur Japonijoje, kad žmonėms būtų drąsiau atsipalaiduoti ir pabūti ilgiau. Dėl Tingumo klubo lėtėjimas dabar Japonijoje tampa nauja mada“[xxxviii].

• Lėtojo sporto judėjimas (Super Slow), įkurtas XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje. Tai greičiau ne vien tik vienas iš Lėtumo judėjimų, tačiau ir tam tikra metodika, kuri duoda tam tikrų norimų, apčiuopiamų sportinių rezultatų. Pagrindinė idėja yra ta, jog svoriai turi būti kilnojami lėčiau nei įprastai (bemaž tris kartus lėčiau nei įprastai). „Studija, pasirodžiusi 2001-ųjų birželį „Journal of Sports Medicine and Physical Fitness“, priėjo prie išvados, kad „SuperSlow“ bent jau per trumpą laikotarpį žmonėms suteikė 50 proc. daugiau jėgos nei tradicinis svorių kilnojimas. Tačiau jėga – tik šio judėjimo dalis[xxxix]“. SuperSlow  turi tą pranašumą, kad atima nedaug laiko. Treniruotė dažniausiai trunka ne ilgiau nei dvidešimt minučių, o poilsis tarp treniruočių būna nuo trijų iki penkių dienų. Taip pat naudojant šį treniruočių metodą beveik neprakaituojama, todėl galima į treniruotes ateiti net su kostiumu tiesiai iš darbo. Taip pat svarbu tai, jog dėl lėtų ir ramių judėsiu sumažėja fizinių traumų tikimybė. Tai labai puikiai iliustruoja, kaip lėtesnis tampa geresniu.

• Lėto sekso judėjimas (Slow Sex), įsikūręs Italijoje (tame pačiame Bra mieste kaip ir Lėtojo maisto judėjimas). Šio judėjimo kūrėjas Alberto Vitale  nusprendė, jog Petrini‘o principas – daugiau laiko, skirto veiksmui atlikti, suteikia didesnį malonumą – gali būti perkeltas nuo pietų stalo į miegamąjį[xl]“.  Šio judėjimo šalininkai teigia, jog būtina išvengti greičio miegamajame, būtina skirti laiko šnabždėjimams, erotiniams žaidimams, žiūrėjimui į akis. Kaip teigia pats autorius, geriausia lėtinimą pradėti lovoje.

• Lėto miesto judėjimas (Citta Slow), įkurtas 1999 metais. Šis judėjimas vienija daugiau kaip 30 narių miestų Italijoje ir kituose pasaulio šalyse. Šio judėjimo nariai miestai „1999 metais pasirašė įsipareigojimą transformuotis į rojaus kampelius, nepaklūstančius greitam šiuolaikinio pasaulio siautuliui. Kiekvienas miesto gyvenimo aspektas dabar peržiūrėtas pagal C. Petrini‘o principus: malonumas aukščiau pelno, žmonės aukščiau valdžios, lėtumas aukščiau greičio[xli].“ Citta Slow manifeste yra 55 įsipareigojimai, tarp kurių yra įsipareigojimas sumažinti taršą ir triukšmą, didinti žaliųjų ploto kiekį, pėsčiųjų zonų skaičių, sumažinti eismą, palaikyti vietinius ūkininkus, propaguoti aplinką saugančias technologijas, puoselėti vietines tradicijas.

• Naujojo urbanizmo judėjimas, prasidėjęs XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje. Šio judėjimo tikslas yra nukreiptas į miestų projektavimą, orientuotą į žmones. Pagrindinės idėjos yra tai, jog dėmesys miestuose turėtų būti nukreiptas į žmones – turi būti miesto centre erdvės pėstiesiems, daugiau erdvių bendruomeniškumo apraiškoms, bendravimui, buvimui kartu, daugiau žaliųjų zonų, mažiau eismo, transporto ir t.t.

• Kaip atskirą tam tikrą Lėtumo judėjimo formą galima įvardinti reiškinį, kurį Niujorke esantis Tendencijų tyrimo institutas pavadino Daunšiftingu. Šio reiškinio idėjos buvo aprašytos Daunšifterių manifeste (Downshifting Manifesto), kurį parašė Tracey Smith. Jame teigiama, jog žmonės neturėtų tiek daug laiko skirti vien tik pinigų uždirbimui, o po to beatodairiškam jų leidimui. Anot daunšifterių, kuo daugiau pinigų išleidi, juo daugiau laiko reikės juos uždirbti. „Kam reikia pinigų, jei neturi kada jų išleisti? Prisimink – svarbiausia dovana yra laikas. Praleisk kuo daugiau smagaus laiko su svarbiausiais savo gyvenimo žmonėmis[xlii]“.  Daunšifteriams labiausiai rūpi ne vartotojiškumas, t.y. vis didėjantis vartojimas, bet pats gyvenimo pasitenkinimas. Anot jų, geriausi dalykai yra nemokami, todėl jie susilaiko nuo pinigų, taip norėdami daugiau laiko sau ir lėtumo.

Kaip deklaruoja patys lėtumo judėjimų atstovai, priklausymas lėtumo organizacijoms ir judėjimas nereiškia, jog viską reikia daryti lėtai. Tokie žmonės lygiai taip pat būna greiti, tačiau tik tuomet, kai reikia būti greitiems, ir būna lėti, kai reikia būti lėtiems. Lėtumo judėjimų šalininkai siekia įvairiais būdais atkreipti visuomenės narių dėmesį į greičio kultą. Kaip vienas iš socialinių akcijų pavyzdžių, kurias organizuoja Lėtumo judėjimo atstovai, „greičio spąstų“ rengimas miestų centruose. Naudojant chronometrus yra slapta matuojamas pėsčiųjų ėjimo greitis. Tų žmonių, kurie penkiasdešimt metrų nueina per mažiau nei trisdešimt septynias sekundes, yra paprašoma sustoti ir paaiškinti, kodėl tie žmonės taip skuba. Tokioms „greičio aukoms“ yra taikomos tam tikros „bausmės“ – nueiti dar penkiasdešimt metrų kartu su vėžlio marionete. Kaip bebūtų keista, tačiau tokios akcijos nelieka nepastebėtos – žmonės iš tiesų atkreipia dėmesį į nuolatinį greitį. Dauguma dažniausiai net nepagalvoja, kad eina per greitai.

Tokie Lėtumo judėjimo šalininkai yra paprasti žmonės, tarp kurių yra įvairių profesijų atstovų: gydytojų, architektų, teisininkų, konsultantų, mokytojų. Būti lėtam ir būti lėtai nereiškia likti abejingam, apatiškam viskam, atisilikusiam, technofobiškam ir užsidariusiam nuo viso pasaulio. Būti lėtam ir būti lėtai – tai mokėti atskirti tuos dalykus, kuriems reikalingas greitis, ir tuos dalykus, kuriems reikalingas lėtumas, bei atitinkamai pasirinkti.

Lėtumas darbe

                      Po XVIII a. įvykusio technologinio proveržio ir visos pramoninės revoliucijos, buvo manoma, jog netolimoje ateityje žmonėms užteks dirbti vos kelias valandas per dieną, o visą kitą laiką bus galima skirti poilsiui, laisvalaikiui ir kitiems norimiems asmeniniams, bendruomeniniams, visuomeniniams užsiėmimams. Tačiau įvyko visiškai priešingai – fabrikuose ir įvairiuose gamyklose darbuotojai būdavo priversti dirbti po penkiolika valandų per parą, o mintis apie dviejų valandų darbo savaitę buvo visiškai užmiršta. Kaip pastebi C. Honore, „Darbas suryja didžiąją dalį mūsų valandų, kai nemiegame. Viskas kitkas gyvenime – šeima ir draugai, seksas ir miegas, pomėgiai ir šventės – yra priversti lenktis prieš visagalį grafiką[xliii]“. Laisvalaikio, šeimos, draugų, pomėgių  laikas mažėja. Gyvename tokioje visuomenėje, kurioje kiekvienas turi užsidirbti pragyvenimui, bet nuolatinis ir beribis vartojimo badas mus verčia uždirbinėti vis daugiau ir daugiau, t.y. iškeisti savo šeimos, laisvalaikio, draugų, pomėgių laiką į darbo valandas – pinigus. Dėl šios priežasties patys leidome darbui „įsiskverbti“ į mūsų visas kitas gyvenimo sritis, ir džiūgaudami tai pavadinome  lanksčiu darbo grafiku, nuotoliniu darbu, darbu be konkrečių darbo valandų ir panašiomis sąvokomis. „Japonijoje yra net specialus terminas karoshi,  reiškiantis „mirtį persidirbus“. Viena žymiausių karoshi aukų buvo Kamei Šudžis, aukšto lygio brokeris, XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, Japonijos fondų biržos pakilimo meu, dirbdavęs po 90 valandų per savaitę. Jo kompanija aprašė antžmogišką K. Šudžio ištvermę savo brošiūrose ir mokomuosiuose bukletuose, paversdama jį auksiniu standartu, į kurį turėtų lygiuotis visi darbuotojai. Per retas pertraukas K. Šudžis buvo paprašytas pamokyti vyresnius kolegas, kaip parduoti meną ir tai ant jo kostiumuotų pečių užkrovę papildomo streso. Kai 1989 metais Japonijos fondų biržos muilo burbulas sprogo, K. Šudžis ėmė dar daugiau dirbti, kol 1990-aisiais staiga mirė nuo širdies smūgio. Jam tebuvo 26-eri[xliv]“ .

O kaip pažymi C. Honore „tuo tarpu technologijos įsiskverbė į kiekvieną gyvenimo kampelį. Informacijos greitkelio amžiuje nėra kur pasislėpti nuo elektroninio pašto, fakso ir telefono skambučių. Kai galite, žvelgiate į savo įmonės duomenų bazę namuose, prie interneto lėktuve arba sulaukiate vadovo skambučio, kai esate paplūdimyje, - kiekvienas atlieka savo pareigą visą parą“[xlv].

                      Tačiau įvairių apklausų rezultatai rodo, jog žmonės nori mažiau laiko skirti darbui, ir daugiau laiko skirti sau, šeimai, draugams, poilsiui, laisvalaikiui ir kitiems užsiėmimams. „Neseniai Varvicko universiteto ir Dartmuto koledžo ekonomistų atliktas tyrimas parodė, kad 70 proc. žmonių 27-iose šalyse nori darbo ir gyvenimo pusiausvyros. Jungtinėse Valstijose reakcija prieš darboholizmą stiprėja[xlvi]“. Vis daugiau įmonių pasaulyje bylinėjasi teismuose dėl neapmokėtų darbuotojų viršvalandžių. Galime matyti, jog pasaulio valstybėse kyla tendencijos prieš nuolat didėjančias darbo valandas, ieškoma daugiau laisvės ir laiko kitoms gyvenimo sritims. Pavyzdžiui, Japonijoje, kurioje tokie pokyčiai ypač ryškūs, pradėjo formuotis naujas mąstymas, jog reikia sąmoningai trumpinti darbo laiką ir daugiau laiko skirti laisvalaikiui. Taip pat ir kitose pasaulio valstybėse atsiranda pavyzdžių, kai didelės įmonės rūpinasi tuo, jog darbuotojai puoselėtų savo kitas gyvenimo sritis, skirtų joms atitinkamai savo laiko, o dėl to suteikia darbuotojams daugiau laisvės ir laiko. Laiko lėtinimo draugijos nariai mėgaujasi lėtesniu tempu darbe ir tokio darbo privalumais. „Daugelis įmonių šiuo metu stengiasi surasti darbe tinkamą pusiausvyrą tarp lėtumo ir greitumo. Tai dažnai susiję su technologijų ribų pažinimu. Elektroninis paštas, kad ir koks būtų greitas, neperteikia ironijos, kūno kalbos niuansų, o tai lemia nesusipratimus ir klaidas. Naudodami lėtesnius ryšio metodus, pavyzdžiui, nueidami pas žmogų, sėdintį kitoje biuro vietoje, ir pasikalbėdami akis į akį, galbūt sutaupysime laiko ir pinigų ir ilgainiui suformuosime kolektyvo dvasią[xlvii]“. Lėtumas gali padėti išlikti kūrybiškiems, išvengti klaidų dėl nuolatinio skubėjimo, sumažinti darbe patiriamą stresą ir nuovargį. Gali suteikti galimybę ne tik daugiau laiko skirti kitoms gyvenimo sritims faktiškai, tačiau ir kokybės prasme – per atostogas ar šeimos laiką nesijaudinti dėl darbo ir darbinių situacijų, išlikti ramiems ir laimingiems.

Lėtumo judėjimo apibendrinimas

Lėtumo judėjimo pagrindinė idėja gali būti apibrėžta vienu žodžiu – pusiausvyra. Pusiausvyra visose gyvenimo srityse. Gyventi tokioje pusiausvyroje reiškia būti greitiems, kai reikalingas greitumas, ir būti lėtiems, kai reikalingas lėtumas. Būti lėtam reiškia valdyti savo gyvenimo ritmą. Lėtumo judėjimo šalininkai neneigia greičio reikšmės ir naudos. Tie dalykai, kurie gali būti padaryti greitai ir dėl to niekas kokybiško neprarandama, turėtų būti atliekami greitai. Tuo labiau besivystančios technologijos mus įgalina tai daryti. Tačiau turime išmokti patys nuspręsti, kaip greitai ir ką galime daryti greitai. Tai ir yra lėtumo judėjimo šalininkų pagrindinė idėja. „Būti lėtam – tai kontroliuoti savo gyvenimo ritmą. Pats nusprendi, kaip greitai turi veikti vienu ar kitu atveju. Jei šiandien nori būti greitas, būk; jei norėsi būti lėtas – tebūnie taip. Mes kovojame už teisę nusistatyti savo nuosavą tempą[xlviii]“. Kai visas pasaulis gyvena nuolatiniame greitėjime, Lėtumo judėjimai pasiūlo galimybę rinktis, t.y. patiems pasirinkti tą tempą (greitį), kuris konkrečioje situacijoje ir gyvenimo srityje yra priimtinesnis kiekvienam asmeniškai. Tai nėra skatinimas ir raginimas nustoti skubėti apskritai, ir viską imti daryti tik lėtai: lėtai vaikščioti, lėtai dirbti, lėtai galvoji, lėtai elgtis ir pan. Lėtumo judėjimas skatina ieškoti balanso tarp greičio ir lėtumo, atkreipti dėmesį į tai, jog gyvenimo kokybė ir prasmės pojūtis labai priklauso nuo lėtumo, ir jeigu mes atsisakome galimybės rinktis tarp lėtumo ir greičio (greitėjimo), tai mes atsisakome galimybės gyventi kokybiškai ir prasmingai.

Kaip teigia C. Honore, “Lėtumo judėjimas vis dar neturi galutinės formos. Jis neturi centrinės būstinės ar tinklalapio, vieno lyderio ar politinės partijos, kuri skelbtų jo žinią pasauliui. Daugybė žmonių nusprendžia sulėtinti tempą nesijausdami jokios kultūrinės srovės dalimi, palikti vieni kovoti globaliame kryžiaus žygyje. Tačiau mažuma, kuri renkasi lėtumą, o ne greitį, didėja. Kiekvienas lėtinimo veiksmas papildo Lėtumo judėjimą[xlix]“. Lėtumo judėjimas nėra aiškiai organizuotas, jame nėra bendrų visiems judėjimas nuostatų, tikslų, veiklos gairių ir t.t. Nors Lėtumo judėjimai yra aiškiai įvardinę net fizinius pokyčius, kurių siekia, pvz. miestų išdėstymai, mažesnė tarša, didesnį žalieji plotai ir t.t., bet vis tik galima būtų daryti išvada, jog Lėtumo judėjimai yra paremti daugiau mąstymo, suvokimo transformavimo intencija, siekia atkreipti visuomenės dėmesį į greičio keliamą grėsmė bei pasiūlydami tam tikras alternatyvas, kaip sumažinti greitį, kaip sumažinti tempą ir išmokti pasirinkti tarp greito ir lėto – ten, kur reikalingas greitis, rinktis greitį, o ten, kur reikalingas lėtumas – rinktis lėtumą.

Greitis skirtingose kultūrose

                      Vis tik lėtumo judėjimas nėra panacėja, kuri yra vienintelė išeitis nuo vis greitėjančios pasaulio katastrofos dėl vienos esminės priežasties: kai kuriose pasaulio valstybėse, t.y. kitose kultūrose, greitis ir greitėjimo reiškinys nėra toks aktualus. Nemaža pasaulio žmonių veikiausiai net nesuprastų šiame darbe analizuojamos problematikos, o visi bandymai „sulėtėti“ ir „sulėtinti“ pasirodytų visiškai beprasmiai. Nors įvairūs tyrimai rodo, jog skirtingas visuomenėse vyraujantis gyvenimo tempas turi didelės įtakos žmonių pasitenkinimui gyvenimu, jų sveikatos būklei.

                      Dar praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje buvo atlikti tyrimai, siekiant išsiaiškinti, kurios pasaulio kultūros yra „greičiausios“ ar „lėčiausios“. Tyrimo rezultatai aprašyti Roberto Levine knygoje „Laiko geografija“ („A Geography of time“). Tyrimo metu buvo vertinami keli faktoriai skirtingose valstybėse, siekiant išsiaiškinti, kuriose šalyse gyvenimo tempas yra greičiausias, o kuriose mažiausias. Faktoriai, kurie buvo vertinami:

1. Ėjimo greitis. Tai laikas, per kurį eiliniai atsitiktiniai gyventojai nužingsniuoja 60 pėdų (kiek daugiau nei 18 metrų).
2. Darbo greitis. Tyrime buvo naudojama pašto darbuotojų darbo greitis, atliekant eilinę pašto operacija – pašto ženklo pirkimą.
3. Viešų laikrodžių tikslumas, t.y. kokia yra viešų laikrodžių paklaida.

Tyrimo rezultatai pateikti 1 lentelėje.

1 lentelė. Gyvenimo tempas pasaulio valstybėse[l].

Kaip matome lentelėje, paskutinės aštuonios šalys, kurios šio tyrimo rezultatais yra traktuojamos kaip „lėčiausio gyvenimo tempo šalys“, yra neindustrinės valstybės iš Afrikos, Azijos, Viduriniųjų rytų ir Lotynų Amerikos. Tose valstybėse, kuriose technologinis išsivystymo lygis yra didesnis, gyvenimo tempas yra greitesnis, o tose valstybėse, kuriose pramonė ir technologijos nėra taip toli pažengusios, gyvenimo tempas yra lėtesnis.

Kitas tyrimas, atliktas Jungtinėse Amerikos Valstijose 1950-aisiais atskleidė, jog pacientai, sergantys koronarinėmis širdies ligomis yra mažiau kantrūs, nuolat skuba, priešiški ir nuolat jaučia konkurenciją[li]. Tokie asmenys valgo ir vaikšto greičiau, didžiuojasi nuolat būdami punktualūs, vienu metu dirba keletą veiksmų. Jie net yra mažiau pakantūs lėtesniems žmonėms: tais atvejais, kai pašnekovai kalba lėčiau, tokie nekantrūs asmenys net ima pabaiginėti sakinius įsiterpdami ir nuolat pertraukdami.

Kaip teigia Robertas Levine, net kai kurie valstybių miestai pasižymi tokiu nuolatinio skubėjimo sindromu. Tokiuose miestuose yra didesni mirčių skaičiaus nuo širdies ligų rodikliai. Tokių miestų pavyzdžiai JAV yra Bostonas, Niujorkas. Kyla klausimas, kodėl nuolatinis skubėjimas sukelia koronarines širdies ligas ir jų sukeltas žmonių mirtis? Ar greitas vaikščiojimas ir greitas valgymas sukelia širdies ligas? Robertas Levine pateikia tokį atsakymą į šiuos klausimus: tokiose „greitose“ vietose ir „greituose“ miestuose koncentruojasi tokie žmonės, kurie linkę skubėti, daryti viską greičiau, nuolat konkuruoti. Taigi tokie „greiti“ žmonės sukuria „greičio aplinkas“. Tokios „greitos“ vietos ir miestai kelia stresą ir nuolatinį nerimą ir įtampą. Dėl to atsiranda polinkis žalingiems įpročiams – rūkymui, alkoholiui, narkotinėms medžiagoms. Taip pat pradedama nesveikai maitintis, atsiranda sveikatos sutrikimų.

Kaip teigia įvairių tyrimų autoriai, žmonių laimės pojūtis priklauso nuo ekonomikos valstybių lygio – kuo geresnės ekonominės sąlygos valstybėse, tuo žmonės jaučiasi laimingesni. „In one recent study, for example, personality psychologist Edward Diener and his colleagues at the University of Illinois found that the average life satisfaction in nations was highly correlated with a wide range of national economic indicators, including gross domestic product (GDP), purchasing power, and the fulfillment of basic needs^[lii]“ (Viename neseniai atliktame tyrime, pavyzdžiui, asmenybės psichologas Edwardas Dieneris  ir jo kolegos iš Ilinojaus universiteto nustatė, kad vidutinis gyvenimo pasitenkinimas šalyse  stipriai buvo susijęs su įvairiais nacionaliniais šalių ekonominiais rodikliais, įskaitant bendrąjį vidaus produktą (BVP), perkamają galią ir pagrindinių poreikių patenkinimą – vertimas mano M.G.).

Apibendrinant minėtų tyrimų rezultatus, galime daryti tokią išvadą, jog išsivysčiusiose pasaulio valstybėse, kur yra aukštas technologinis ir ekonominis išvystymas, kur vyrauja „greitų“ miestų kultūra, pasitenkinimas gyvenimu yra didesnis – žmonės jaučiasi laimingesni. Tai suponuoja tam tikrą paradoksą: „People in faster places are more prone to suffer coronary heart diseases, but they are also more likely to be happier with their life[liii] („Žmonės tose valstybėse ir miestuose, kuriuose vyrauja didesnis gyvenimo tempas, dažniau kenčia nuo koronarinių širdies ligų, bet jie yra labiau patenkinti savo gyvenimu. – vertimas M.G.). Tačiau logiška būtų manyti, jog nuolatinis stresas, įtampa ir nuolatinis skubėjimas, skatinantis žalingus įpročius, turėtų mažinti pasitenkinimą gyvenimu, t.y. tyrimų rezultatai turėtų teigti, jog „greituose“ miestuose žmonės jaučiasi mažiau laimingi ir mažiau patenkinti. Tačiau tyrimai rodo priešingai.

Robertas Levine paaiškinimo šiam paradoksui siūlo ieškoti kultūrų skirtumuose bei skirtingų visuomenių vertybių skirtumuose. Tose kultūrose, kuriose yra aukštinamas produktyvumas, efektyvumas, greitis ir pinigų uždirbimas, yra susiformavus tam tikras mąstymas, jog gyvenimo kokybę, laimę ir prasmę lemia materialūs dalykai – kuo daugiau turi, kuo daugiau esi pasiekęs gyvenime, tuo esi laimingesnis, tuo tavo gyvenimas yra geresnis.  Tose kultūrose, kuriose svarbios yra kitos vertybės, o ne materialinės, toks laimingo gyvenimo vertinimas netenka prasmės – žmonės nevertina ir negalvoja, ar jie yra laimingi, ar jie mažiau ar daugiau laimingi nei kiti. Jie tiesiog laimingi gyvendami.

Tačiau tai nereiškia, jog kažkuri viena kultūra yra pranašesnė už kitą. Faktas yra tai, jog jos skirtingos ir tiek. „A rapid pace of time is neither inherently better nor worse than a slow one“[liv] (Greitas gyvenimo būdas iš prigimties nėra nei geresnis nei blogesnis už lėtą gyvenimo būdą). Taigi tai, kaip mes naudojame savo laiką, yra tik pasirinkimas tarp alternatyvų. Nėra nei vieno laiko leidimo būdo, geresnio už kitą.

Lėtumo judėjimai kaip autentiškas prasmės ieškojimas

Dažnas išsivysčiusių šalių gyventojas gyvena taip, tarsi gyvenimo pabaigoje reikėtų pasieki tam tikrą rezultatą, o su kiekviena diena toks siekiamas rezultatas nuolat didėja, todėl kasdien mes patys turime nuolat didinti tempą. Tačiau žmogaus gyvenimas yra ne rezultatas, bet procesas. Nauda, kurią siūlo tempo ir visa ko lėtinimas – tai didesnis tikrumas ir prasmės jausmas. Tai galima apibūdinti įvairiai. Nėra visuotinės universalios formos, tinkančios visiems ir visiems vienodai prasmingos. Lėtumo judėjimas tokios formulės ir nesiūlo.  Pakeitus mąstymo formą iš „daugiau yra geriau“ į „mažiau yra geriau“, galima pasiekti gyvenimo kokybę, kad ir kaip mes ją suprantame. Todėl kiekvienam Lėtumo judėjimo šalininkui, lėtumo propaguotojui Lėtumo judėjimo principų pritaikymas gyvenime suteiktų ir suteikia skirtingus rezultatus – rezultatus, kuriais kiekvienas gali mėgautis savarankiškai. „Didžiulė nauda, kurią teikia tempo lėtinimas, - laiko ir ramybės susigrąžinimas, suteikiantis galimybę užmegzti prasmingus ryšius – su žmonėmis, kultūra, gamta, mūsų pačių kūnu ir protu. Kai kas tai vadina geresniu gyvenimu. Kiti tai apibūdina kaip dvasingumą^[lv]“.  Toks geresnis, kokybiškesnis gyvenimas gali būti siejamas su autentiškumo paieška, tikrumo ir prasmės apčiuopimu. Kaip siūlo C. Honore, geriausia pradėti nuo to, jog pirmiausia turėtume įvertinti savo santykį su laiku.

Įdomu išskleisti Lėtumo judėjimo idėjas greitėjimo (greičio) ir technikos (technologinio vystymosi) kontekste. Lėtumo judėjimas(ai), neatmesdami greičio ir paties greitėjimo naudos, o tai yra paties technologinio proceso ir technologinio vystymosi naudos, siūlo atkreipti dėmesį į šalutinį poveikį, kuris kyla ir gali kilti dėl technologijų perdėto ir neapdairaus naudojimo ir vartojimo. Tokiu būdu Lėtumo judėjimo šalininkai, patys propaguodami lėtojo gyvenimo principus, siekia atkreipti dėmesį į tai, jog nuolatinis greitis, greitėjimas ir skuba paslepia prasmės pojūtį, įtraukia į betikslį greitėjimo procesą. Galima daryti išvadą, jog Lėtumo judėjimas siekia atkreipti dėmesį į, kaip M. Heidegeris įvardina, technikos (technologinio vystymo) suvokimo ir interpretavimo klaidas ir grėsmes.

„Pamėginkite galvoti apie laiką ne kaip apie baigtinį išteklių, kuris visą laiką mąžta, ir ne kaip apie bulių, kurio reikia bijoti ar kurį reikia nugalėti, tačiau kaip apie mielą pasaulio elementą, kuriame gyvename[lvi]“. Laikas – ne kažkas, kuom turime pasinaudoti, ar ką turime išnaudoti geriausiai ir daugiausiai, kaip tik galime, tačiau laikas – kaip mūsų buvimo, mūsų egzistencijos įrodymas, kuriuo galime kiekvienas pasidžiaugti, mėgautis, o svarbiausia – jaustis prasmingi, patirti savo pačių autentiškumą. Aurelijus Augustinas savo Išpažinimuose įvardina, jog laikas – tai ištįsimas: „ Todėl man atrodo, kad laikas yra ne kas kita, kaip ištįsimas; tačiau ko? Nežinau, bet nustebčiau, jeigu tai nebūtų pačios sielos[lvii]“. Žmogaus sielos ištįsimas, anot Aurelijaus, yra laikas. Laikas kaip tai, ką mes turime ir galime išgyventi, rinkdamiesi pačius išgyvenimus. Lėtumo judėjimo ideologai siūlo pasirinkti tai, kas gali sukurti kiekvienam daugiau laimės, tikrumo ir prasmės. „Nesvarbu, koks Lėtumo filosofijos poveikis buhalteriniam balansui, šioje filosofijoje kalbama apie dalykus, kurie mus daro tikrai laimingus: gerą sveikatą, mums mielą aplinką, stiprias bendruomenes ir santykius, laisvę nuo nuolatinio skubėjimo[lviii]“.

Lėtumo judėjimai kaip dar viena skatinimo vartoti forma

Nors Lėtumo judėjimai siūlo gražias idėjas apie kiekvieno žmogaus gyvenimo kokybę, prasmę, didesnį džiaugsmą ir pasitenkinimą, grynesnį tikrumą ir buvimą ir net dvasingumą, tačiau galima įžiūrėti tam tikras tendencijas Lėtumo judėjimo retorikoje, kas leidžia įtarti, jog Lėtumo judėjimai vis tik yra dar vienas mados klyksmas, nukreiptas ne į ką kitą, o kaip tik į vartojimą. Arba gal net tiksliau būtų galima įvardinti kaip tam tikros POP kultūros kryptį – priešinimąsi tam, kam priešintis neįmanoma. Taip siekiant dirbtinai sukurti tam tikrą „prasmės ieškotojų ir kovotojų“ ar „pasaulio gelbėtojų“ įvaizdį. Arba netgi ir taip: būti lėtam, reiškia būti madingam, suprasti daugiau, leisti sau daugiau. Tokią mintį galima būtų pavadinti taip: Lėtumas – tai naujas greitumas. Jau dabar lėtumo judėjimų šalininkai sulaukia kritikos, jog tempo lėtinimas yra prieinamas tik aukščiausiam pasaulio elitui, kurie gali sau leisti mažai dirbti arba visai nedirbti, išleisti daug pinigų ekologiškam maistui, skirti žymiai daugiau laiko sau, poilsiui ir kitoms asmeninėms veikloms, neatsakinėti į telefono skambučius ar elektroninio pašto laiškus. Toks skatinimas lėtinti ir atgręžti gyvenimą į kokybę gali būti susijęs ir su verslo interesais. Pasauliui nuolat balansuojant tarp įvairaus mąsto ir pobūdžio krizių, staiga siūloma nauja alternatyva – lėtas gyvenimo būdas, kuris neišvengiamai taip pat yra susijęs su vartojimu, tik su kitokiu vartojimu. Niekas pasaulyje nėra pastovu, lygiai taip pat galima daryti prielaidą, jog ir vartojimo formos nėra nekintančios. Taigi lėtumo judėjimai, vis populiarėjantys daugumoje pasaulio valstybių, gali būti susieti net su naujų vartojimo formų paieška ir skatinimu. Jau dabar pasaulyje veikia net viešbučiai, kuriuose yra apribotas interneto ryšys, telefono ryšys, svečiai maitinami tik ekologiškais produktais, vežiojami po apylinkes arklių vežimais ir gali mėgautis kitomis lėto tempo apraiškomis. Savaime suprantama, jog už tokią galimybę „pabūti rojuje“ svečiai turi gerokai sumokėti.

Kita vertus, yra sunku tikėtis, jog žmonija yra pajėgi pasakyti “absoliutų stop” pačiam greitėjimui. Juk nebūtų žmonijos civilizacija ten, kur yra šiandien, jei bet kuri visuomenė iki mūsų būtų progresui ir vystymuisi pasakiusi “STOP”. Kitaip sakant, neįmanoma sustabdyti to, kas neišvengiama. Progresas pats savaime yra neišvengiamas, o visi bandymai tai nutraukti yra pasmerkti. Kaip tiksliai pastebi amerikiečių ekonomistas, politikas ir rašytojas Todd G. Buchholz,  “At what point in time in the past should people have declared , “Stop! Enought progress. Let‘s keep things simple“? Would 1 BC have been a good time to hit “pause?”[lix]. („Kuriame istorijos taške žmonija turėjo pasakyti „Stop! Užtenka progreso. Palikime viską taip, kaip yra. Ar vieni metai iki Kristaus gimimo buvo tinkamas laikas paspausti „Sustabdyti“ mygtuką?“) Šią mintį paantrina ir C. Honore: “Kritikai nežiūri rimtai į lėtumo judėjimą ir laiko jį praeinančia užgaida arba kraštutine filosofija, kuri niekada netaps daugumos filosofija. Suprantama, raginimas lėtinti tempą nesustabdė pasaulio tempo greitėjimo nuo pramonės revoliucijos laikų. O daugelis tų, kurie praktikavo lėtumą XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais, devintajame ir dešimtajame dešimtmečiais darė viską, kad pasivytų. Kai pasaulinė ekonomika vėl pradės klestėti arba kai ateis naujas internetinės prekybos vajus, ar tik visos kalbos apie tempo lėtinimą neišskris pro langą, nes visi puls stengdamiesi greičiau pralobti?[lx]

Išvados

Darbo tikslas buvo aptarti ir atskleisti greitėjimo reiškinio esmę ir poveikį visuomenei ir kiekvienam individui, panagrinėti vykstančias transformacijas visuomenėse, išanalizuoti lėtumo judėjimus, jų pagrindines intencijas, siekius, kilmės priežastis, veiklos formas ir veiklos tikslus.

Apibendrinus, galima formuluoti tokias išvadas:

1. Technologinis progresas yra neišvengiamas. Tačiau toks pokytis negali būti traktuojamas vien tik kaip teigiamas arba neigiamas. Turime atsisakyti kategoriško vertinimo, priskirdami procesams ar reiškiniams tik teigiamą ar (ir) neigiamą vertinimą. Norint iš esmės suprasti reiškinius ir vykstančius procesus, turime apmąstyti dalykus didesniame ir platesniame kontekste, matydami, suvokdami jų ryšį su kitais reiškiniais.
2. Technika pati savaime nėra bloga. Svarbu yra tinkamai ją naudoti. Techniką reiktų suprasti ne tik instrumentiškai, tačiau kaip pasaulio pažinimo procesą, kuris didiną žinojimą.
3. Prasmės paieška tampa neįmanoma nuolatiniame didėjančiame greityje, todėl žmonija tui išmokti valdyti greitėjimą ir greitį, t.y. turi išmokti atpažinti tuos dalykus, kuriems turėtų būti skiriamas „lėtasis laikas“.
4. Greitis sukelia nuolatinį nepasitenkinimą, susierzinimą ir atima galimybę pasimėgauti tiesiog buvimu „čia ir dabar“.  Būti greitam reiškia būti nuolat užsiėmusiam, agresyviam, kontroliuojančiam, veikiamam streso, paviršutiniškam, visada nekantriam, nuolat siekiančiam kažko. Būti greitai reiškia siekti daugiau kiekybės nei kokybės. Būti lėtam reiškia būti atsargiam, lėtam, tyliam, intuityviam, neskubančiam, kantriam, įžvalgiam, ramiam. Būti lėtai reiškia siekti kokybės daugiau nei kiekybės.
5. Gyventi prasmingai reiškia surasti pusiausvyrą tarp greito ir lėto. Tai reiškia, jog turime aiškiai atskirti, kuriose mūsų gyvenimo srityse turime būti lėti, o kuriose galime ir privalome būti greiti. Buvimas lėtu nereiškia visko darymą lėtai. Buvimas lėtai reiškia buvimas balanse.
6. Pats greitis nėra blogybė, kurios žūtbūt reikia vengti. Greitėjimas ir greitis yra neišvengiamas procesas, kaip ir technologinis vystymasis. Martino Heidegerio žodžiais tariant, technologinis vystymasis padeda „išslaptinti“ dalykus, juos atskleisti, juos suprasti. Dėl technologinio vystymo tampa įmanoma daugybė dalykų atlikti žymiai sparčiau nei anksčiau. Svarbu tampa vienas dalykas – neleisti greičiui užvaldyti visų gyvenimo sričių. Greitis, lygiai taip pat kaip ir lėtumas, turi turėti savo „veikimo sritis“. Todėl žmonija turi  gebėti atskirti tai, kur reikalingas greitis, o kur reikia būti lėtiems, siekiant aptikti gyvenimo prasmę.
7. Lėti žmonės – subalansuoti, harmoningi žmonės, sugebantys valdyti savo gyvenimus ir kurti juos prasmingus.
8. Lėtumo judėjimų idėjos ir pati Lėtumo filosofija gali būti sėkmingai siejama ir interpretuojama pagal M. Heidegerio technikos esmės klausimą kaip bandymas atkreipti dėmesį į galimą grėsmę, kylančią dėl neapdairaus ir beatodairiško technikos naudojimo ir vartojimo, kas paslepia pačiame greitėjimo procese tai, kas žmogaus gyvenime gali būti apčiuopiama kaip prasmės pojūtis.
9. Greičio ir greitėjimo aktualumas priklauso nuo kultūros, kurioje gyvename. Lotynų Amerikos, Afrikos ar Vidurio Rytų kraštuose  greitėjimo reiškinys nėra toks aktualus.
10. Atsižvelgiant į tai, Lėtumo judėjimai anaip tol nėra kažkokia panacėja, galinti „išgelbėti“ visą pasaulį nuo vis didėjančio greitėjimo ir to sukeltų baisių padarinių. Lėtumo judėjimai ir jų siūlomi pasirinkimai gyventi lėčiau yra lygiai tokia pati alternatyva kaip gyvenimas „greitai“.

Tai, kaip mes naudojame savo laiką, yra tik pasirinkimas tarp alternatyvų. Nėra nei vieno laiko leidimo būdo, geresnio už kitą. Žmonėms, kurie patiria daug žalos dėl nuolatinio skubėjimo ir didelio gyvenimo tempo, lėtumo judėjimai gali pasiūlyti išeitį, kaip tą tempą sumažinti pakeičiant ne tik gyvenimo būdą, bet ir mastymą. Tokiu būdu gyvenimas lėtai ir „lėtasis“ laikas gali padėti apčiuopti tuos dalykus, kurie konkrečiam žmogui gali suteikti prasmės jausmą, pasitenkinimą savo gyvenimu.

Literatūra

1. Augustinas, A., Išpažinimai, Aidai, 2004.
2. Bauman, Z., Vartojamas gyvenimas, Vilnius, Apostrofa, 2011.
3. Buchholz, Todd G., Rush: why you need and love the rat race, Hudson street press, JAV, 2011.
4. Eriksen, T.H., Akimirkos tironija, Vilnius, Tyto alba, 2004.
5. Fromm, Erich, Turėti ar būti?, Kaunas, Verba vera, 2005.
6. Heidegeris, M., Rinktiniai raštai, Vilnius, Mintis, 1992.
7. Honoré, C., Garbė Lėtumui: pasaulinis judėjimas meta iššūkį greičio kultui, Vilnius, Vaga, 2009.
8. Jonušauskas, S., Raišienė A., Organizacijų veiklos efektyvumas: elektroninio pašto

įtaka darbuotojų produktyvumui,  ISSN 1392-0561. INFORMACIJOS MOKSLAI. 2011 56.

1. Levine, R., A geography of time, Basic books, New York, 1997.
2. McLuhan, M., Kaip suprasti medijas, Vilnius: Baltos lankos, 2003.

Internetinės nuorodos:

1. Lėtojo maisto judėjimas: http://www.slowfood.com/international/1/about-us?-session=query_session:4E3CE2B40a7a01C460so7E3BA040 (žiūr. 2012-04-20)
2. Lėtos planetos judėjimas: http://www.slowplanet.com/blog/curious/ (žiūr. 2012-04-20)
3. Pasaulinis lėtumo institutas: http://www.theworldinstituteofslowness.com/ (žiūr. 2012-04-22)
4. Laiko lėtinimo draugija: http://www.zeitverein.com/english/framesets_e/fs_zeitverein_e.html (žiūr. 2012-04-28)
5. Lėtų pinigų judėjimas: http://slowmoney.com/principles (žiūr. 2012-04-28)
6. Lėtos kavos judėjimas: http://www.slowcoffee.com/ (žiūr. 2012-04-28)
7. Savanoriško paprastumo judėjimas http://www.simpleliving.net/ (žiūr. 2012-05-24)