Mane žavi žmonės, kurie savom rakom kuria kažką naujo, kuria muziką, kuria paveikslus, sodina medžius ir augina vaikus. Aš tiesiog rašau, dėlioju padrikus žodžius ir mokausi kasdien būti laiminga. Būti laimingu yra daug sudėtingiau nei pasveikti nuo liūdesio. Kai esi liūdnas, liūdesį gali gromuluoti, maigyti rankomis, aptvarstyti ir kaskart keisti tvarsčius (priklausomai nuo to, ko tą dieną reikia). Net jei visas tavo pasaulis subyra, tu vis dar turi tuos griuvėsius, vis dar turi tai, ką gali laikyti rankose, nelyginant pažymėtą autobuso bilietą ar grąžą.
Būti laimingu reikia daug jėgų, dar daugiau drąsos, nes laimė yra plūduriuojantis jausmas. Laimė tiesiog yra. Jos negali maigyti rankomis, jos nereikia tvarstyti ar girdyti valerijonų arbata, kad būtų lengviau užmigti. Laimė laipioja stogais ir dainuoja keistas dainas, ir tai nieko nekeičia. Kiekviena tavo gyvenimo detalė turi savo laiką, savo istoriją ir savo gyvenimą. Viskas priklauso tik nuo taves, kas gausis iš kiekvieno persiko kauliuko, iš kiekvieno ryto, kai saulė atsispindi bažnyčių languose ar nulyja kačių pilnais pakampiais. Laimė yra tas neskaičiuojamas jausmas, kuris negali būti sutalpintas jokiame konteineryje, negali būti sandariai uždaromas į stiklainį ir laikomas žiemai. Laimė yra tai, kas netelpa net tavyje, todėl turi iškelti rankas į dangų, turi šypsotis, – privalai šypsotis, – ir dalintis tuo su kitais, nes visa tai, ką palieti su meile, suvokiama truputėlį lengviau, tyriau. Ir tau visai nesvarbu savintis pripažinimo, nes supranti, jog dangus nesisavina mėnulio ir tik tampa gražesniu, nušviestas sidabrinės šviesos.
Turbūt yra taip, kaip sakė Haris Poteris: laimė - ne tai, kas tu esi, o tai, ką renkiesi, todėl linkiu gražių ir tikrų, net mus pačius nustebinančių persikų ir jų kauliukų.
