Po naktį siautusios audros, nulaužtos medžių šakos į dangų tiesė sužeistas rankas ir maldavo grąžinti žalius lapus, bet dangus buvo bejėgis padėti. Reikėjo kantriai laukti kito pavasario. Nuo čerpių stogų varvėjo sužeistas lietus. Stiprus vėjas pažadino naktį, atpūtė juodus varnų riksmus, bet mieste vis dar buvo galima be rūpesčių sapnuoti. Nepastebimai šoko mieguistos lovos, girgždėjo senų laikrodžių rodyklės. Šunų apdergtose vejose vėrėsi purvinos balos. Audra ne tik ištiesino kreivas priemiesčio tvoras, bet ir nutraukė troleibusų laidus.
Tą lemtingą naktį banko vyresnysis specialistas Perkūnas Dviragis susapnavo keistą sapną. Nepažįstama mergina meldė pagalbos:
- Esu Audra Galmantaitė. Surask mane, įspėk, kad neskrisčiau lėktuvu į Dubliną!
Perkūnas pabudo išpiltas prakaito.
- Nesąmonė, prisisapnuoti gali bet kas... netikiu sapnais.
Bet vidinis jaudulys graužė kaip kirminas ir neleido užmigti. Netekęs kantrybės Dviragis atsikėlė iš lovos, įjungė kompiuterį ir užklydęs į facebook‘ą surinko merginos vardą bei pavardę. Perkūnas krūptelėjo, monitoriaus ekrane pažinęs merginos veidą – taip, tai ji, negali būti jokių abejonių. Dviragis parašė trumpą laiškelį:
„Audra, mes nepažįstami, bet aš primygtinai patariu neskristi į Dubliną. Patikėkite manimi, turiu tam rimtą pagrindą. Būčiau dėkingas, jei atsilieptum.“
- Gal padės? Pabandyti, manau, buvo verta, - sumetė Perkūnas.
Tik dabar jaunuolis ramiai užmigo. Perkūno veidu bėgo laikas, kol pasiekė kaukolės vidų ir uždegė elektros lemputę – nematomą ketvirtąją akį. Į palaimingą prieblandą nugrimzdo drumsti smegenų vingiai, patvino koloidinės svajonių upės.
Pagaliau purpuru nušvito apsiniaukęs dangus. Sidabru sublizgo langai, išbluko vienišos sienos, ryškia spektro spalva pražydo asfaltas. Ankstyvą rytą Dviragį pažadino radijas, pranešęs apie lėktuvo katastrofą. Perkūnas paklaiko. Sapnas nemelavo. Suskambo mobilus telefonas. Numeris nežinomas, bet Dviragis skubiai atsiliepė.
- Alio, klausau!
- Čia skambina Audra...
- Galmantaitė, - nudžiugo Perkūnas.
- Ta pati...
- Džiaugiuosi, kad paklausei mano patarimo.
- Deja, aš tavęs nepaklausiau ir išskridau į Dubliną...
Netikėtai ryšys nutrūko.
- Kvailas pokštas! – sušuko Dviragis ir piktai išjungė telefoną.
Apniktas liūdnų minčių, net nepapusryčiavęs, Perkūnas išslinko į gatvę.
Už greičio viršijimą Dviragiui metams buvo atimta teisė vairuoti automobilį, todėl įlipęs į sausakimšą troleibusą, jis mąstydavo tik apie finansines operacijas. Jei pavykdavo atsisėsti, Perkūnas įnikdavo į „Verslo žinias“. Perkūno vidinį pasaulį visuomet užpildydavo svetima, tariamai aktuali informacija. Išlipęs iš troleibuso, Dviragis, nesidairydamas į šalis, skubėdavo į darbą. Ne, jis visai nebijojo pavėluoti. Perkūnas saugojo save nuo gatvės, nuo nemotyvuoto, betikslio pasivaikščiojimo. Dviragis bijojo išslysti iš, jo paties sukurtos, tobulos minčių kontrolės.
Keistas sapnas ir nelauktas skambutis Perkūną išmušė iš pusiausviros. Reikia nurimti, atsipalaiduoti. Matyt, todėl, šį rytą banko vyresnysis specialistas, nutarė eiti į darbą pėsčias. Buvo jau šviesu, bet languose vis dar degė elektros lemputės. Miestas gėrė elektros srovę. Netikėtai Perkūno mintys atitrūko nuo žemės ir pradėjo skrajoti padebesiais. Kaip gera keliauti, tik galutinis tikslas kažkodėl pradėjo Dviragį nervinti. Perkūnas kvėpavo studentišku laisvės oru ir visai nenorėjo atverti stiklinių banko durų ir pasmerkti savęs dar vienai finansinei operacijai. Netikėtas rytinis pasivaikščiojimas pakreipė mintis kita linkme. Atšipo protingi, racionalūs žodžiai, bejėgė tapo logika. Dviragis nejučia priartėjo prie nematomo posūkio taško, esančio smegenyse, o gal būt dar giliau. Ilgokos kelionės metu įvyko lūžis, kažkas džiugiai baisaus. Nutrūko šilkinė karjeros kilpa. Informacija, tiksliau, jos perteklius, jau nedusino Perkūno. Jis troško, kad kelionė niekad nesibaigtų. Artėdamas prie stiklinio banko dangoraižio, Dviragis tolo nuo civilizuoto gyvenimo. Perkūnas žaibiškai ( deja, tik trumpam! ) tapo atsiskyrėliu, mistiku, piligrimu, keliautoju. Paradoksaliausia buvo tai, kad Dviragis pabudo be jokios pagalbos. Perkūnui neprireikė nei mokytojo, nei jokio guru. Nereikėjo mokytis meditacijos gudrybių, gauti iniciaciją, palaiminimą ar įstoti į slaptą išrinktųjų klubą. Dviragis dar kartą įsitikino, kad visa išmintis yra paslėpta žmogaus prote ir niekur kitur. Neveltui sakoma – pažink save ir pažinsi pasaulį.
Pėsčiomis keliaudamas į banką, Dviragis stebėjo nematomus minčių žaibus, regėjo sąmonės gaisrą, išlaisvinantį iš totalios minčių kontrolės, iš rūpestingos progreso priežiūros. Anksčiau jis naiviai tikėjo, kad iš visų kampų informacija plūsta tik tam, kad gyvenimas taptų įdomesnis. Nepailstamai dirbo spauda, radijas, televizija, bet absoliučiu minčių kontrolės čempionu tapo visagalis internetas. Galas laisvei! Dabar visi šoko pagal plazminio monitoriaus dūdelę. Tikrovę nepastebimai pakeitė virtuali imitacija, bedvasis laimės muliažas giliai įsiskverbė į smegenis ir visi nugrimzdo į iliuzijos liūną. Nenutrūkstamoje informacijos lavinoje triumfavo panika, bėgimas vietoje, trivialūs niekada neregėtų įvykių komentarai. Plūdo visiškai bereikalingos, bet sumaniai sureikšmintos žinios. Žmonės pranyko, paklydo begaliniame interneto voratinklyje, atprato gyventi paprastai, ir stenėdami it burliokai, prieš tikro gyvenimo srovę, vilko sunkią žiniasklaidos baržą.
Darbo dieną Perkūnas pradėjo atsainiai, automatiškai. Vyresnysis specialistas nepanoro bankui paaukoti savo proto. Dviragio mąstymas jau dirbo kitu režimu. Deja, negalima valtimi plaukti iš karto į dvi priešingas puses. Kabinete brendo katastrofa. Perkūnas žinojo, kad jau greitai praras pelningą, respektabilų darbą, bet šis faktas jo nė kiek nejaudino. Darbas buvo tik pinigai ir nieko aukščiau. Dviragis tingiai lenkė pirštus, skaičiavo dienas, valanda, minutes, kada gi bus atleistas iš darbo. Ir štai pagaliau išmušė laisvės valanda. Bosas pakvietė Perkūną į kabinetą.
- Kas atsitiko? Kokios problemos? – dalykiškai pasiteiravo viršininkas.
Dviragis tylėjo, nes nežinojo, ką atsakyti. Tyla išgelbėjo vyresnįjį specialistą.
- Suprantu... – geranoriškai sumykė bosas, - esi geras darbuotojas, siūlau paimti savaitę atostogų, pailsėk, atsipalaiduok... Nenusimink, visiems būna kritinės situacijos.
Dviragis nutarė nesiginčyti ir nieko neaiškinti. Apokalipsė atidėta, štai ir viskas. Aišku, sugrįžęs jis turės pademonstruoti ypatingą lojalumą, beribį atsidavimą bankui, kietą finansinį mąstymą. Bet dabar jis laisvas ir nieko nereikia daugiau.
Laisvu, neįpareigojančiu žingsniu Perkūnas nukulniavo gatve. Nežinia kiek laiko jis klaidžiojo miestu. Dviragis nebuvo įpratęs ilgai vaikščioti pėsčias, todėl greitai pakirto kojas, norėjosi kažkur prisėsti ir išgerti kavos. Visai šalia kavinės jis pamatė klientų laukiančius staliukus. Puiku, galima pailsėti. Apmąstyti tolimesnius žingsnius į nežinią. Ne, mąstyti neverta, racionalus protas greitai padiktuos alternatyvos neturintį spendimą - tuoj pat grįžti į banką. Taigi, neverta tuščiai samprotauti. Tai apie ką tuomet galvoti? Atsakymą pasufleravo prie stalelio verkianti mergina. Perkūnas pažino sapno merginą ir kažkodėl visai nenustebo ją pamatęs lauko kavinėje. Nereikia stebėtis, reikia užjausti! Štai teisingas atsakymas! Kartą pasukus savęs link, matyt, įsijungia spontaniškų sprendimų generatorius, varantis pirmyn į debesuotas pažinimo aukštumas.
- Ar galima prisėsti? – mandagiai pasiteiravo jaunuolis.
- Kavinėje daug laisvų vietų, - liūdnai paprieštaravo mergina.
- Bet jūs verkiate!
- Ar jums svarbu?
- Anksčiau būtų ne, o dabar netgi labai... gal galiu kuo nors padėti?
- Kas jūs toks?
- Aš bankininkas, - kostelėjo Perkūnas ir pasigailėjo.
- Atleiskite, dabar tiek daug sukčių, nežinau, ar galiu jumis pasitikėti.
- Štai mano vizitinė kortelė!
Mergina nubraukė ašaras ir atidžiai tyrinėjo kortelę.
- Perkūnas Dviragis, banko vyresnysis specialistas, neįtikėtina... bet aš jaučiu, kad jumis galiu pasitikėti.
- Kuo jūs vardu? – atsargiai pasiteiravo Perkūnas.
- Audra Galmantaitė, esu nevykėlė dailininkė... todėl ir verkiu. Mano darbų niekas neperka, nežinau kaip toliau gyvensiu... Eisiu dirbti į paštą, nešiosiu laiškelius.
- Ar tai jūs man paskambinote ryte? – nelauktai paklausė Dviragis.
Visai netikėtai mergina pašoko nuo kėdės, apkabino Perkūną ir leidosi bėgti. Jaunuolis numetė ant stalo dvidešimties litų banknotą (ant staliuko stovėjo du puodeliai kavos) ir puolė vytis. Ties sankryža Audra sustojo, todėl Dviragis ją greitai pavijo.
- Kur bėgate? Nejaugi aš jus išgąsdinau?
- Ne, jūs ne toks kaip kiti, bet aš nenoriu dar kartą įsibrauti į jūsų ramų gyvenimą.
- Sakyk man – tu. Mes juk draugai.
Audra pažvelgė aksominėmis, šiek tiek užverktomis akimis.
- Kokia tu graži, - nejučiom sušnibždėjo Perkūnas.
- Ar tu mane myli?
- Taip! – tvirtai tarė Dviragis, nė kiek nesuabejojęs spontaniškai gimusiu jausmu.
- Ar tikrai? - koketavo mergina.
Kažkur gilumoje stebėdamasis savo drąsiu poelgiu, jis tvirtai apkabino merginą ir pabučiavo į lūpas.
- Kur mes eisime? – paklausė Audra.
- Kur tik nori, - pažadėjo Perkūnas.
- Noriu linksmintis?
- Aš irgi.
Buvo dar pakankamai anksti. Kaip sulaukti vakaro? O kam jo laukti?
- Jei kirsi šią sankryžą, niekada negrįši atgal, - įspėjo mergina.
- Ar aš numiriau? – nusijuokė Dviragis.
- Ką tik gimei!
Užsidegė žalia šviesa. Metas keliauti į kitą pusę. Vos tik jaunuoliai nulipo nuo šaligatvio, pūstelėjo stiprus, iš kojų verčiantis vėjas. Bet tai buvo tik vėjas ir nieko daugiau. Neįvyko nieko antgamtiško, paslaptingo. Audra nebuvo nei ateivė, nei kerėtoja. Ir kodėl turi įvykti kažkas neįprasto? Kodėl žemė turi apsiversti aukštyn kojom? Be nuotykių pasiekęs kitą gatvės pusę, bankininkas juokėsi net susiriesdamas. Audra palankiai šypsojosi:
- Džiugu, kad tau linksma!
- Seniai taip nesijuokiau. Ši diena tikrai kažkokia neįprasta ir paslaptinga. Nežinau, kas pasikeitė manyje, o gal pasaulyje?
Perkūnas pasijuto visiškai laisvas, galėjo pakilti į orą ir skristi. Virš miesto stogų plaukė lengvi debesys. Sprogstantys medžiai laidojo liūdnas mintis. Virš skardinių stogų plazdėjo vėliavos ir debesys. Šviesi akimirka nuspalvino niūrų klerko gyvenimą. Dviragis suprato, kad laimė visada šalia. Meilės paslaptis didesnė už stačiakampį banką ir net už apvalų žemės gaublį. Jei nori būti laimingas, niekur nereikia keliauti, nes debesyse yra gimti namai, o danguje gyvena pažįstami žmonės.
- Man nusibodo miestas, noriu į gamtą, - paprašė Audra.
- Man atėmė vairuotojo teises, - nuliūdo Perkūnas.
- Važiuokime į mano sodybą, - pasiūlė Audra.
- Kodėl gi ne, aš iškviesiu taksi, - nudžiugo Perkūnas.
Nuo betoninių laiptų nuvirto tvirti logikos žingsniai, sudužo įkyrios mintys. Dviragis pabudo vaikystės sapne. Kelkraštyje sustojo geltonas taksi. Virš debesų plaukė asfalto upė. Šviesu! Su mylima mergina galima keliauti bet kur.
Audros senelio sodyba buvo slėnyje, dunksančiame tarp ežero ir upės. Prie namo Perkūnas pamatė daug akmenų, stogastulpių.
- Tavo senelis menininkas? – smalsavo Dviragis.
- Senelis dievadirbys, jo tolimas giminaitis buvo garsusis Galaunė.
- Aišku, talentas paveldėtas iš anapus, - nusijuokė Perkūnas.
Pasisveikinęs su seneliu, Dviragis pasijuto tarsi sutikęs senai matytą, bet jau mirusį draugą. Nekinta ateitis, nežinai kur eini kur, grįžti.
Dviragis noriai apžiūrėjo medinių skulptūrų ekspoziciją. Iš senų sudiržusių dievadirbio rankų plaukė lengvos medžio skiedros. Prašneko raukšlėti ąžuolų kamienai. Bičių auksu spindėjo mediniai aisčių dievų veidai. Perkūnas prisiminė smėlėtas runų lenteles, kadais surastas kopose. Dviragis pakėlė akis į dangų. Atgijo žalsvas debesų tolis, nukrito keli lietaus lašai. Dangiškoje upėje tekėjo paprastas šaltinio vanduo. Lietaus nebus. Šakoti dievadirbio žodžiai nubaidė gležnus debesis.
Gamta greitai suartina žmones. Perkūnas suglumo, jis užaugo mieste, buvo tikras asfalto vaikas, bet sodyboje pasijuto kaip namie. Senelis šviežiu pyragu ir namine gira. Danguje švietė lėktuvo nubrėžta kreiva tiesė. Spindėjo auksinis pienių laukas, geltona laiko akis, debesų šypsena. Į Perkūno širdį nugrimzdo juodas belapis miesto ruduo. Pavasario dangus išgėrė širdies skausmą. Kaip čia ramu, kaip gera. Sodyba – tai ne tik namas, ne aklas betono ir plytų statinys. Sodyba - tai buvo saugus gamtos uostas. Metas plaukti į laisvę. Perkūnas ir Audra nubėgo į slėnį.
Miško proskynoje siauras šviesos ruožas pravėrė debesų duris. Nusviro sunkūs pušų apsiaustai. Nutilo giria. Tai vėjas medžių šnarėjime ieškojo ramybės. Ant tako it deimantas blizgėjo pigi stiklo šukė, spindėjo paprastas smėlis. Atsargiai dairėsi liaunos pušaitės ir aštrūs kadagiai. Šilkinė pieva ieškojo mėnulio.
Platūs pievų sapnai ištiesė žalius akmenų delnus. Sunkūs rieduliai saugojo ugnies akis. Prie kelio stovėjo tuščias beržas ir laukė kada ežere nuskęs švelnus lelijos žiedas. Tyras vanduo į oro pilį plukdė debesis. Danguje nėra kliūčių. Į sausą vakaro spalvą, į aukštą žolę nėrė laimingi paukščiai.
Kaip niekad skaudžiai Perkūnas suvokė, kad negalima likti gamtoje. Be darbo neišgyvensi. Miškas ne namai. Reikėjo rasti išeitį iš keblios padėties. Kaip nepraradus savęs, žvaliai ir energingai sugrįžti į banką?
- Audra, mes ne Rytų išminties ištroškę, klajokliai bitnikai, ne svajingi gėlių vaikai, hipiai, ne maištaujantys pankai... Mes – pinigų karta...
- Nepalūžk, esi Perkūnas, - šyptelėjo Audra.
- Vaikystėje svaidžiau žaibus, prisipažinsiu, gimnazijoje rašiau eiles ir savo kūrybą nusiunčiau net į „Šiaurės Atėnus“.
- Ar išspausdino?
- Išspausdino, - liūdnai patvirtino Perkūnas, - bet pikti komentarai mene skaudžiai įžeidė. Užpykau. Mečiau rašyti eiles, nutariau padaryti karjerą, tapti pasiturinčiu ir įtakingu žmogumi. Ir kaip matai kažką pasiekiau...
- Tai kodėl nedirbi banke?
- Prisipažinsiu, vos nepražuvau... Tai tu išgelbėjai mane, - sutriko Dviragis.
- O aš maniau, kad priešingai, - nusijuokė mergina.
Perkūnas nutarė sodyboje pailsėti dar dvi dienas. Gyvenimo kreivė vėl tapo tiesi, pavojingas akrobato lynas pavirto saugiu laimės greitkeliu. Dabar galima pasidžiaugti meile ir gamta.
Greitai atėjo vakaras, bet miegoti nesinorėjo. Perkūnas ir Audra nutarė visą naktį kūrenti laužą. Į debesis kilo šlapi dūmai, degė pernykščiai obuoliai, žali pušų spygliai, rudi sudžiuvę kankorėžiai. Matinę erdvę užliejo kvapūs dūmai. Akmenys gėrė sutemų rūką. It žvaigždės nušvito akys, tyliai sprogo naktis - pilkas debesų auksas.
Prasminga naktį laukti tylos. Slėniu bėgo liekna, laukinė žolė, bangavo vėjas. Laisvė. Švelnus pievų sidabras. Mėnulis skleidė pilką šviesą. Ežere nardė žuvys. Svyravo lieptas. Akis graužė dūmai. Verta dažniau žiūrėti į debesis. Gili dangaus bedugnė, atvira visatos gelmė. Degė laužas. Lieknos pušys šukavo žilus debesis. Sunku pakilti nuo žemės ir skristi su dūmais.
Aušo rytas. Prie ežero snūduriavo sunkus smėlėtas krantas. Lengvas vėjelis laimino žuvėdras. Budo beribė gamta. Smėlyje užburtus miestus piešė varnos. Debesys jau buvo pilni ugnies, bet piliakalnio viršūnę vis dar gaubė stiklinis rūkas. Danguje neliko nė vienos žvaigždelės. Šviesa stebėjo šviesą. Perkūnas pajuto, kad miške dar neužgeso dievų ugnis. Liepsnojo aštrios belapės pušų šakos. Lauže degė žemi debesys, o danguje skrajojo laimingos įsimylėjėlių mintys. Žuvėdros gėrė tirštą rūką, meldai kėlė baltas debesų bures. Į debesis skrido kalvos.
- Danguje dūžta debesys, krenta apsunkęs lietus, - Dviragis prisiminė jaunystės eiles.
- Slėnyje miega stikliniai žaibai, - užbaigė eilėraštį Audra.
- Tu pameni mano eiles?
- Skaičiau tavo eiles „Šiaurės Atėnuose“, o šį posmelį išmokau atmintinai... netikiu, kad tu neparašei daugiau eilių.
- Rašiau apie meilę... – sutriko poetas, supratęs, kad dabar turės perskaityti savo eiles, - skiriu šias eiles tau:
Meilės sapnai
It laiko suglamžytos komikso iliustracijos.
Nedrįstu atversti paskutinį troškimų puslapį.
Bijau,
Kad jis gali būti tuščias,
Kad nerasiu šviesaus saulėtekio
Neišvysiu pastelinio peizažo,
Neregėsiu debesyse skęstančių kalnų
Sraunių upių,
Krioklių
Taku riedėjo saulė, pirmoji šviesos banga. Budo žalia minčių toluma. Debesys jau nematė žvaigždžių. Slėnyje neliko nakties aido. Ant Perkūno veido nukrito keli lietaus lašai. Virš debesų tvenkėsi ežeras, sunkesnis nei šalta naktis. Į dangų vis dar kilo ilga laužo liepsna. Iki paryčių įsimylėjėliai kūreno laužą, seno aukuro maldą. Vėjas žarstė švento laužo pelenus. Mėnuo suskaičiavo vandens lašus. Žolėje ištirpo migla. Užgeso aukuro žarijos, rasos lašeliuose pasislėpė tolimi pasauliai. Pabudusių akių šviesa – tai lengva dangaus akimirka. Giria palaimino Perkūną ir Audrą. Įsimylėjėliai sugrįžo namo, geltoname pakrantės smėlyje užkasę dangiškas ežero akis. Rugių lauku plaukė senos, supuvusios valtys. Lengvas lietus nuplovė nuo rankų žvaigždes, saujoje liko tik stebuklingos dulkės.
Dviragis įžengė į banką nugalėtojo žingsniu ir greitai buvo vadovybės pastebėtas.
- Banko kolegija vieningai jus paskyrė viceprezidentu, sveikinu... Dabar aš jūsų pavaldinys, - nuolankiai naujieną pranešė buvęs bosas.
Perkūnas net nepajuto, kaip jį įtraukė galingas finansų verpetas. Posėdžiai, tolimos verslo kelionės, pobūviai, gražuolės. Prabangus ir tviskantis gyvenimas užklupo Dviragį nelauktai. Laikas strimgalviai lėkė pirmyn, neskaičiuodamas laimingų valandų. Perkūnas pamiršo Audrai net ir paskambinti. Sunku pasakyti kiek kartų apsisuko Katedros varpinės laikrodžio rodyklė, bet viceprezidentas pasijuto senas. Norėdamas išlaikyti sportinę išvaizdą, Dviragis kasdien į darbą ir namo eidavo pėsčias ir visada ta pačia gatve. Nereikia nieko keisti, tobulinti. Gyvenimas gražus ir to pakanka. Perkūnas nekreipė jokio dėmesio į griūvančius pastatus: tegul greičiau į nebūtį pasitraukia architektūrinės senienos. Istoriniai pastatai beverčiai. Restauracija – tai blefas, geriausiu atveju, pinigų plovimas. Viceprezidentą džiugino sparčiai kylantis stiklinis dangoraižis. Tegyvuoja progresas, metalas ir matinė ateitis. Visai nelauktai dangoraižio statyba sustojo. Pastatas susigūžė ir nustojo augti į dangų. Stebėdamas vegetuojantį milžiną Dviragis prarasdavo pusiausvirą.
- Prakeikta krizė... ir kada pagaliau baigsis recesija?
Perkūnui pradėjo nesisekti darbe. Pažemino pareigose. Į jo vietą paskyrė jauną specialistą baigusį mokslus Londone. Sumažėjo ir atlyginimas. Dviragiui įkyriai į galva lindo mintis, kad visų nelaimių priežastis tai nebaigtas statyti dangoraižis.
- Reikėjo užbaigti pastatą ir nebūčiau pažemintas pareigose! – keistai samprotavo Perkūnas.
Kartą eidamas į darbą jis mestelėjo liūdną žvilgsnį į mirštantį dangoraižį ir pastebėjo būrelį vaikų, lendančių per kiaurą statybų aikštelės tvorą. Vaikai buvo apsiginklavę kastuvėliais, kibirėliais ir dar kažkokiais statybininkų įrankiais.
- Ankstoka žaisti, o gal ir ne, dabar viskas keičiasi, - sumetė Dviragis.
Grįždamas iš darbo Perkūnas apstulbo. Dangoraižis buvo jau pastatytas, neliko net tvoros ir šiukšlių krūvų. Aplinka tviskėjo švara.
- Negali būti! Nesąmonė! – sušuko Dviragis.
Ūmai jis prisiminė iliuminatus ir kitas slaptas organizacijas, tariamai, o gal išties, kontroliuojančias pasaulį.
- Masonai, grafo Sen Žermeno anūkai, indigo vaikai, koks siaubas, - išsigando Perkūnas pakėlęs baisios paslapties šydą, - sąmokslo teorijos – tai tiesa, prasmukusi pro plieninį cenzūros tinklą. Šie vaikai - mutantai, genetinių eksperimentų aukos, o gal ateivių palikuonys. Kas bus, kai jie suaugs? Normaliems, t.y. nemodifikuotiems, ateivių nepatobulintiems žmonėms žemėje neliks vietos. Mano gyvybė kabo ant plauko. Daug žinau, todėl turiu mirti. Mieste, tai jau tikrai. Gal būt provincijos gūdumoje, senoje pirkioje, pragėręs analitinį protą, aš išvengsiu skvarbaus, spindulinio ateivių žvilgsnio ir galėsiu sulaukti žilos senatvės.
Tik dabar Perkūnas prisiminė Audrą, senelio sodybą, stebuklingą naktį. Nejaugi meilė amžinai prarasta? Ir kaip galėjo jis, it patiklus karpis, užkibti ant auksinio kabliuko? Neviltis užtemdė Dviragio protą. Iš ašarotų akių tekėjo tamsa. Saulėta diena virto juodžiausia naktimi. Kaip apmaudu! Iki laimės buvo likę tik keli žingsneliai. Tirštas laikas ginė sutemas. Perkūnas jau negalėjo būti savimi. Prie būties vartų jo laukė šviežias skeletas – be rūpesčių dangus klonuoja žmones. Dviragis pasiilgo gaivaus šaltinio vandens, panoro miške skinti mėlynes, miegoti aukštoje žolėje. Deja, viskas prarasta. Tik amžinas vėjas galėjo nupūsti gyvenimo klaidas, o šventa giria gėlių kvapais nuskaidrinti mintis.
Pažemintas pareigose, Perkūnas sugrįžo į savo seną, kuklų kabinetą. Pro langą žiūrėjo tas pats stiklas. Tolumoje bangavo nepasiekiamas miškas. Tik dabar Dviragis pastebėjo, kad rudi senamiesčio stogai panašūs į dykumą. Ant plataus, popieriais apkrauto stalo, snaudė riebios dulkės. Gaudė liftas, dundėjo lubos, ant palangės vyto gėlės. Tik šaltos sienos vorams kūrė plačius pelno sapnus. Kampe Perkūno laikė užtinkuota mirtis.
Telepatinė tamsa nepajėgė apakinti Dviragio. Pro parketo plyšius brovėsi tuščiai praleistos dienos, valandos, sekundės ir meldė atleidimo. Metas sugrįžti atgal. Bet kaip? Ir visai ne atsitiktinai, Dviragiui į rankas pateko blizgus prospektas „Juventus“. Pirmajame žurnalo puslapyje spindėjo savimi patenkinto jaunuolio veidas. Perkūnas pažino save. „Jei esi turčius – gali būti ir jaunas!“ - rėkė spalvingas užrašas. Perkūnas įniko skaityti.
„Juventus“ klubas garsėjo realia galimybe, bent jau trumpam, pamiršti senatvę ir sugrįžti į jaunystę. Ant aštraus gotikinio stogo Dviragio jau laukė Audra. Jau atviros prisiminimų durys ir uždususį kabinetą užplūdo gaivus jaunystės oras.
Atvykęs į klubą Dviragis užpildęs aibę popierių, gavo naują karišką uniformą, automatinį šautuvą ir kelias apkabas šovinių. Civiliai drabužiai liko metalinėje spintelėje.
- Tikiuosi, kostiumo neprireiks, - reikšmintai tarė leitenantas.
Uniformuotų senukų būrys išsirikiavo oro uoste. Netrukus veteranų gretas papildė jauni kariai.
- Atminkite, jūs ne stovyklautojų būrys, o kovinis dalinys. Visi jūs kariai. Amžius, išsilavinimas, politinės ar religinės pažiūros neturi jokios reikšmės. Po penkių minučių išskrendame tiesiai į mūšį. Kovos lauke visi turite vienodą šansą išgyventi. Senatvė ir jaunystė prarado prasmę. Dabar jūs visi pakilote aukščiau pragyventų metų, mėnesių, dienų. Žengte marš į lėktuvą!
Perkūnas net nenutuokė, kad jis išgelbės pasaulį, tiksliau save nuo pražūties. Leitenantas įsakė šturmuoti bevardę aukštumą, pažymėtą skaičiumi 177. Ant krūmais apaugusios kalvos slapstėsi teroristai. Švilpiant kulkoms ir sprogstant sviediniams, Dviragis pagaliau įkopė į kalną. Tuščia, nieko, nei vieno kareivio, jokių teroristų. Nutilo šūviai ir sprogimai. Perkūnas neramiai apsidairė. Kur dingo visi? Staiga už krūmo Dviragis pastebėjo iš šviežių, nedažytų lentų sukaltą ešafotą. Nė kiek neišsigandęs Perkūnas užlipo į viršų. Ant grindų stovėjo žalias žmogeliukas ir valgė karamelinius ledus.
- Tu ateivis? – apstulbo kareivis.
- Kalbėk, - paragino žmogutis ir į Perkūno rankas įbruko spiegiantį telefoną
Dviragis paspaudė mygtuką ir išgirdo Audros balsą.
- O Dieve, koks aš laimingas!
- Kelkis miegaliau, - paragino mergina.
Drauge su šviesiu, permatomu debesiu į kambarį plūstelėjo snaigės. Gal būt, todėl, kad pavasarį varnos žalios, o įsimylėjėlių gyslomis teka aukšta srovė.
Perkūnas pabudo namuose jaunas, nes regėjo netikrą praeitį. Anapus liepsnojo svetimas dangus. Dar ne vėlu gyventi ir būti laimingam.
Vilnius, 2012 m.