Žiemoti
mes du drožtiniai paukščiai
sugauti medžiuose per šaltį
mes neatsimenam savo tėvų
ir jau laisvi nuo karo
mes nesikalbam akimis
jose vien tik gruodas
tu drožtinis paukštis
tave jau šakos įsiūbavo skristi
aš drožtinis paukštis
aš pasilieku žiemoti
Sintezė
Ruduo ateina per kapų žvakutes
per seno namo sienojus
čia prie vieno stalo susėdę
gyvieji su mirusiaisiais
susiėmę už pilvų kvatoja
Kalbasi kaip kad buvo vakar
prisimena savo jaunystes, sako
viskas taip neseniai praėjo
ir šventieji kažko išsigandę
dabar paveiksluose kabo
Prie stalo šnekos nutils –
varpinės tik suklyks
kiekvienas vien sau
užspausim akis
Pa(si)kalbėti
Apie ką dabar kalbėtume
susėdę su pagonimis
gal apie Miniją, Šešupę, Nėrį?
kaip į jas niekas neįteka,
upės per šventos tekėti
Apie ką dabar kalbėtume
su tūlais krikščionimis
gal apie geometriją
ar Dievas galėtų sutverti trikampį,
kurio kampų suma nebūtų lygi 180 laipsnių?
O jei susėstume pokalbio
su savo tėvais
apie ką dabar kalbėtume?
***
Nakties komodoje daug stalčiukų
juose labai daug tylėjimo
ir žmonių, sumedėjusių kryžių.
Mes keldavomės anksti, kad
rankos sužaliuotų lapais
ir iš kryžių vėl oštume žydinčiais medžiais.
Nakties komodoje daug stalčiukų
dabar ten tik po sausą medį
ir tyla kapų.