Esu visiškai paprasta, kaip ir visos mergaitės nešioju rudą uniforminį sijonuką iki kelių ir ilgas, neaiškios spalvos kojines. Nors gal aš ir keistoka – daugokai plepu apie visokius gyvenimo ieškojimus ir šiaip, per dažnai į save žiūriu iš viršaus.
Štai ir dabar su mama einu į kažkokį suaugusiųjų pasisėdėjimą kaimynų troboje. Ir kodėl aš čia? (Ir dar su pilnu krepšiu svarbiausių man dalykų. Jį teks palikti prieškambaryje, kad ir kaip gaila.)
Kambaryje, panašiame beveik į pokylių salę, žmonių daug. Visi užsiėmę, visi kalbasi ar dirba, ar dar ką nors baisiai neįdomiai ir suaugėliškai veikia.
Tik mes dviese nuobodžiaujam: aš – į svetimą mišką atklydęs paukštelis – ir pagyvenęs, beveik senas dėdė. O jau suvargęs... Lyg šimtą metų būtų ąžuolu pelkėje augęs. Žiūrime viens į kitą ir taip viskas aišku, ir taip aišku, ir beveik ramu.
Man jau vienuolika. Žaidžiame šachmatais. Aš, matyt, tikrai keista, o nepažįstamasis dėdė vis labiau pažįstamas ir nebe toks jau labai senas. Nors akyse vis dar toks rūkas, toks nuobodumas.
Vis labiau vakarėja... Vis labiau lyg paukščiukai čiauška susirinkusieji. Lyg jau ir muzika mediniais intrumentais prabyla... (Kad tik mano krepšio iš prieškambario kas nepaimtų! Kad tik pati nepamirščiau. Oi verkčiau.)
Šokiai prasideda. Žmonės jau beveik pasibaigę. O mudviems ir vėl nuobodumas akis graužia: tai man, jau beveik panelei (jau keturiolika!), ir jam, gal triskart vyresniam. Taip ir laukiu, gal ims ir pakvies šokiui.
Besiskleidžianti mergiotė džiaugiasi – pakvietė. Šokam kaip per tūkstantį kartų matytą pražilusią pievą. Tikiu akimirka. Nebe nuobodumu.
Žmonės kambariu plaukia srautais. (Kad tik kur neprapuldintų mano prieškambario turtų! Kaži ar juos bematysiu.) Sukamės, einame, einame.. Laukiu.
Troba mažėja iki dviejų žmonių. Vyras kviečia mane pasivaikščioti prie jūros. Šokiai tebevyksta. O aš... Jau visai panelė. Sutinku, žinoma. (Bus tų daiktų, tiek to.)
Dar sako, kad čia tik šiaip, kad nebijočiau, kad tik iš mudviejų nuobodulio, kad tik pasikalbėti. Visiškai tikiu. Kaipgi kitaip? Vis dar nuvargęs manasis dėdė. Truputuką. O aš?
Lekiu namo persirengti. (Krepšys amžinątilsy.) Susitikimo vieta – paplūdimys. Keista aš vis dėlto mergiotė, ir kam čia persirenginėt? Visvien.
Ramu po viso triukšmo ir, atrodo, rytas. Jūra prašviesėjusi, pilkšva. Tik žvilgsnis pro langą – laivas!!
Baltaburinis laivas atplaukęs beveik po langais. Žinau, kad laive – manasis išvargęs žmogus. Nustebino! Skubu pasiplaukioti. Baltaburinis, medžio šviesaus ir šviesaus paminėjimo laivas. Tik pavadinimo niekaip neįžiūriu.
Lekiu per duris, kliūva veidrodis, jame – aš – suaugusi, graži ir žydinti, melsva suknele ligi kelių. Basa į pakrantę.
Laivas išplaukia. Jame vienudu – nebe senis ir vaikas – tik mes: aš ir mano nebeišvargęs, mano žmogus. Bruožai nesaldūs, neaštrūs, rankos tvirtos.
Tikiu, kaip dar niekad gyvenime. Kaip dar niekad gyvenime plaukiam. Kaip dar niekad gyvenime lūpos švelnios, kaip dar niekad saugu, be dvejonių, kaip dar niekad gyvenime MES.
