Tai, žinoma, privatu ir individualu, bet tikrų knygų skaitytojų-gurmanų tarpe vizualizacijos ir girdėjimai dažniausiai būna šiek tiek panašūs. Tai dėl autorių kūrybinių savybių ir sugebėjimų – sukurt, nutapyt ir įgarsint. Taip – įgarsint, nes kiekvieno teksto ritmika priverčia virpėt ir balso stygas beskaitant kokį bestselerį ar trilerį. Būtent, kriminaliniuse tekstuose užvedanti ritmika pradeda kinkuot galvą skaitytojui net nepajutus. Proza ir epika veikia raminančiai.
Neskubus ir neritmiškas tekstas leidžia skaitytojui giliau kvėpuot ir gėrėtis autoriaus sukurtais tapybiškais vaizdais, stabtelėt, pafantazuot. Tačiau, kur girdėta, kad rašytoją kas vadintų dar ir kompozitorium ir tapytoju? Nors kompozicijos ir dramaturgijos taisyklės mene panašios ir taikytinos visiems, ne tik čia paminėtiems trims menininkams. Tai nusakoma vienu žodžiu – kūryba, o meninė, profesinė amato sritis – kūrybinė veikla, meistrystė. Tačiau apie kalbą?
Kas kita kalbos muzika – kalbos skambesys, ritmika, intonacijos, glissando, ilgosios balsių gaidos, nudainavimai ir paklykavimai, švokščiantys, dunksintys bei šokinėjantys ir sproginėjantys priebalsiai. Kalbų skambėjimo tyrinėjimas nuo seniausiai pasaulyje atsiradusių ir išlikusių kalbų, raštų – iki vėlesnių laikų kalbų ir raštų transformacijų, kurių ženklų galima aptikti ir dabar ir kurias atsekti gali tik aukščiausios prabos tyrinėtojai, taigi – iki šių dienų ivairių kalbų skambesiai yra atkeliavę iš gilios gilios praeities. Tai ilgas kelias epochų, kultūrų ir kalbų maišalynėje, kurį atsekti nepaprastai sunku. Galime tik džiaugtis ir kas kartą džiaugiamės aptikę panašumą ir pajutę kokį nors giminingumą tai ar kitai kalbai.Tai plati dirva moksliniams kalbos muzikos tyrinėjimams, sakyčiau savotiška kalbos archeologija. Šiuo atveju mums būtų prigimtinai artimiausias ir galbūt suprantamiausias sanskrito tyrimas ir gretinimas su kitomis Europos, Azijos kalbomis, jo paplitimo ženklai, transformacijos, kitimai, virsmai ir skoliniai kitose kalbose, tarmėse, bet pirmiausiai mūsų gimtojoje lietuvių kalboje. Taigi – pažindami ir atpažindami šių kalbų panašumus ir giminystę, galim ieškot tų panašumų ir labiau nutolusiose kalbose ir kartais rast įdomių atsakymų, netikėtų atradimų – ne tik šukių, bet gal ir tikrų lobių, turint omeny tautos, kultūros ir valstybės istoriją? Tataigi, kaip sakė dr. Mataulis, – neskubėkim lėkt, ba susgurysim šnoblius. Čia juokas toks, kad verta atkreipt dėmesį net ir į mažą detalę, kuri kartais tampa svarbiu raktu bandant įmint kokią nors amžių mįslę, o tada, atrakinus, pasipila įdomiausi dalykai.
Kad ir apie krikščionybės sunaikintą ir vos nesuspėjusią tapti valstybe, jotvingių genties-tautos kalbą, kurios rašytinius paminklus aptikęs baltarusis garbingai juos pristatė Vilniun, ten, kur ir reikia. Iš nedaugelio išlikusių jotvingių kalbos (šnektos, tarmės) žodžių-raktų buvo iškoduota-atrakinta daugybė žodžių-žodelių – vietovardžių, vandenvardžių. Pagaliau – jie patys atsirakino (!). Šiandien galim ir patys bandyt kalbėt, improvizuot jotvingiškai, numetę savo, ačiūdie, tik trim šnypštukam Č, Š, Ž varneles, o veiksmažodžiam pakirpę uodegas – darid, esd, dainid, vietoj – daryti, ėsti, dainuoti. Beje, dzūkai iki šiol taip ir taria – daryt, ėst, dainuot ir t.t.
Na, dar – pasikloję žemėlapį galim bandyt restauruot – sulietuvint jotvingiškus vietovardžius ir vandenvardžius, grąžindami ant C, S, Z varneles. Bet tikrai nesižavėsim tokiais sugrąžintais sulietuvinimais – Šuvalkais, Šūduva, Šeirijais, Laždžijais, ar Žapsio, Šuvingio ežeru, kitais pavadinimais, vardais. Turbūt nustebę sustosim ties Šešupe, susimąstysim ir pripažinsim jotvingių Sesupę – sesers upę (?), nors, gal ta Sesupa kilus iš – čia (cia, se) supa, vingiuoja? O kur dar dzūkiškas sopa – skauda ?.. Tad dar neskubėkim kalt to lietuviško teisybės kuolo čia mano vardu. Dar pažiūrėkim, pagalvokim, pasverkim viską ir pasvarstykim kartu sutarę, kur tie mūsų žodeliai pasklidę, kur jų šaknys. Va, už LR sienos, rodos, čia pat, kur mūsų buvusios LDK miesteliai – Seinai (Seiny), Alštynė (Olsztyn), čia jau skaitom lenkiškus pavadinimus ir atpažįstam tas savo kalbos švokščiančias priebalses iš klausos, bet užrašytas jau kitaip, po dvi už vieną - CZ, SZ, RZ. Ir galvoji kasydamasis pakaušį – raidės ne vištos, bet čia už mūsų vieną – dvi duoda. Tai va tau, žmogau, raktai-mįslės – tik mislyk, tik suk galvęlę. O ką, jeigu lenkams paskolint, ar visai atiduot, padovanot tas mūsų tris lietuviškas šnypštukes Č, Š, Ž ? Praskaidrėtų, sutrumpėtų rašyba, sumažėtų spaudos lankų, suplonėtų knygos,.. Negi blogai atrodytų, sakykim, tokie žodžiai: kryžius – kšyž, prašau – proše, tvarka – požondek, Ščecinas – Ščecin ir t.t. Juk čia peršasi pastebima išvada, kad lenkai kaip tikri jotvingiai nenaudoja tų varnelių, bet kažkaip lenkiškai išsisuka iš šios padėties ir su savo lenkiška maniera tas varneles paslepia dvigarsiuose. Skaitai – nematai, nėra, bet tari ir girdi tą švokštimą – yra.
Toliau muzikuodami ir improvizuodami įvairiais kalbos dariniais – virsmažodžiais, išverstalais, ataudais, aidažodžiais, naujadarais, galim tęst savo garsaraštį toliau ir smagiai pasijuokt iš šitokio džiazo ir iš savęs, tačiau žaidimuose visada esti ne tik tikrovės atspindžių, bet ir netikėtų sprendimų, versijų vedančių į tikrus atradimus. Taigi improvizacijose yra daug gerų dalykų – gero, racionalaus prado, kurį reikia išgrynint, sijot, išsijot, atskirt, bet čia jau tikrų mokslinčių reikalas ir darbas, kurį reikia moksliškai atlikt.
