Didelė dauguma visuomenės narių, patekusių į valdžios institucijas, bet kokiomis priemonėmis siekia patogios, niekuo neįpareigojančios ramybės, saldaus gėrėjimosi savimi ir savo buvimu valdžioje bei noru ją išlaikyti bet kokia kaina. Sovietinė sąmonė ir suvokimas, giliai įsišakniję valdžios viršūnėse, išliko, nes įvyko tik paviršinis persidažymas, panašus į tokį, kuris statyboje vadinamas „kosmetiniu remontu“. Tai persiduoda ir visuomenei, juolab kad ji per visą atgautos Nepriklausomybės laikotarpį yra bukinama bulvarinės žiniasklaidos „muilo operų“ lygio skaitalais ir vaizdais, dar ir prisodrintais žiaurumo, prievartos ir skandalų arba siekiančios sukelti sensaciją ką nors tendencingai pernelyg išgarsinus ar net apšmeižus.
Sovietmečiu buvo stengiamasi užglaistyti viską, kas buvo nepatogu sistemai, kuri žūtbūt norėjo išlaikyti „žmogišką veidą“. Dėl tos priežasties valdžios viršūnė stengėsi išsilaikyti ant vienos, teisingiausia pripažintos ir laikomos partinės linijos. Kitokios linijos negalėjo būti: visi turėjo linkčioti primestam mąstymui, paraidžiui kartoti piramidės viršūnėje pasakytus žodžius, nes tie žodžiai, pasklidę iš suvažiavimų, plenumų, pasitarimų ar susirinkimų, buvo cituojami partijos organuose – vietos ar respublikos laikraščiuose. Buvo įsigalėjęs lozungas „viena partija – viena tiesa“. Kitaip mąstyti galėjai tik užsidaręs savyje. Viešai kitaip manantys buvo nepatogūs ir nepriimtini. Juos pasmerkdavo, nuteisdavo, įkalindavo, ištemdavo. Šalis priminė visuotinį kalėjimą be realių sienų su geležine užkarda į laisvąjį pasaulį. Turėjai užsisklęsti jame pats, jei nenorėjai prievartos prieš save.
Iš tikrųjų tai priminė kurapkos elgesį pavojaus metu kišti galvą į žolę ar sniegą tiek valstybės, tiek asmens požiūriu. Dar blogiau, propagandos mašina visu aršumu siekė menkinti ir šmeižti tai, kas buvo pasiekta prieškario Lietuvoje, žeminti ir dergti tuo laikotarpiu gyvenusius ne tik valstybės veikėjus, bet ir kitaip mąstančius inteligentus ir kultūrininkus arba perdirbti jų požiūrį pagal visuotinai nustatytą ir neleistiną keisti sovietinio padorumo ir elgsenos paveikslą. Tokia rūku apjuostos netiesos sklaida persimetė į visas gyvenimo sritis. Net prieškario rašytojų kūriniai buvo pertaisomi pagal propagandos reikalavimus arba leidžiami interpretuoti tik laikantis nustatytos linijos. Ir tokia „linija“ niekur nedingo. Ji liko daugelio sąmonėje, ja naudojamasi kuriant įvaizdį, siekiant užglaistyti negeroves, ydas, nedorą elgesį.
Dar blogiau, jaunimui diegiamas požiūris į praeitį žiūrėti iš dabarties pozicijų, vertinant tai, kas vyko, ypač prieškario laikotarpiu, dabarties žvilgsniu nemokinant pamėginti mąstyti taip, kaip buvo mąstoma konkrečiu laikmečiu. Tas dabarties požiūrio skiepijimas dažniausiai yra atmiešiamas priplėkusia sovietine praeitimi, prisodrinta vergiško elgesio – pataikavimo, nuolankumo ir apglaistyto melo, kuris pateikiamas kaip pati tikriausia tiesa. Ir tokiu elgesio „modeliu“ ima vadovautis didžiausi nusikaltėliai, irgi siekiantys save išteisinti ir dar prisiteisti už garbę ir orumą. Kas tai? Praradus garbę ir orumą, jie puolami ginti siekiant dar ir pasipelnyti. Tai vergo sindromo iškrypėliškas suvešėjimas dingus atsakomybės jausmui, kuris nebuvo diegiamas vaikystėje ir jaunystėje. Taip prasideda degradavimas, panašiai kaip Romos imperijoje. Vergo sindromas labai gajus ir, tik iš paviršiaus persidažius, jis vis lenda ir lenda įvairiais pavidalais: bailumu, prisitaikėliškumu, pataikavimu arba tiesiog nutylėjimu – ignoravimu to, kas iš tikrųjų vyksta visuomenėje. Yra ir tokių atvejų, kai nutylimi ir nepatogūs žmonės, tarsi jų visai nebūtų šiandieninėje Lietuvoje. Kai kurie iš jų pasitraukė iš politinio gyvenimo pamatę, kaip ir kokie klostosi neskaidrūs dalykai.
Pagal šviesaus atminimo Nobelio premijos laureato rašytojo Česlovo Milošo paskleistą taiklią mintį apie išlaisvintą protą, atgavus Nepriklausomybę, visuomenėje palaipsniui ėmė vyrauti iškrypėliškas bolševikinis protas, kuris vadina save pažangiu, nes vaidina, kad taiko europinius standartus. O turėtų vyrauti išlaisvintas protas, tačiau jo Lietuvoje labai nedaug. Bet jis turėtų susitelkti taip, kad blaiviai būtų žiūrima į teisingumą, kad Lietuva nebūtų šmeižiama tarptautiniu mastu manipuliuojant istoriniais įvykiais, būtų argumentuotai atsikertama į propagandinius išpuolius prieš Lietuvą, kai pasitelkus miglą, praeitis nebūtų painiojama su dabartimi, Lietuvos jaunoji karta nebūtų kaltinama nebūtais dalykais (dažnai sąmoningai kaltinama net holokaustu, kuris vyko praeityje), kad žiniasklaidos priemonės būtų labiau atsakingos už tai, apie ką rašo, kaip pateikia vienokį ar kitokį gyvenimo momentą ar reiškinį. Atsakingesnio elgesio norėtųsi ir iš valstybės veikėjų bei mokslininkų, ypač istorikų, kuriems turėtų būti gėda menkinti savo šalį, eiti prieš jos interesus, už tai gaunant nežinia kokių, sumaištį šalyje keliančių jėgų palaikymą ir net protu nesuvokiamus apdovanojimus už negarbingą elgesį.
Reikliau reikėtų žiūrėti į užsieniečių pateiktą į lietuvių kalbą išverstą medžiagą, ypač holokausto tema, ir nesudaryti sąlygų iš kraupių istorinių dalykų regzti isterinę propagandą manipuliuojant žiauriais įvykiais ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu.
Atsakingiau ir apdairiau turėtų būti vertinamas ne tik pats sovietmetis kaip santvarka, bet ir lenkmetis, holokaustas, laisvės kovos, vokiečių ir sovietinė okupacija su aneksija, deportacijos į Sibirą kaip faktai, nenusileidžiant suinteresuotų jėgų daromam spaudimui, nepataikaujant priešiškoms jėgoms ar asmenims.
