Grupė išleido albumus „The Sheperds Tea“ (2006), „Presents: Agkaanta Asrti Parasamgate“ (2008), „The Empty Circle Part 1 – Swirling Lands of Disquiet and Catharsis“ (2008), „Auguries of Innocence / Meandering in Streams of Reflection“ (2009), „The Empty Circle Part 2 – Rastos de Sangue e Fragmentos da Tradição (2009), „The Dream of the Empty Circle“ (2010), „A Evasão das Fadas“ (2010), "The Empty Circle Part III - Anitya" (2010).
Ką tik, balandžio pradžioje, pasirodė naujausias grupės "The Joy of Nature" albumas - "My Work Was Not Yet Done". Skirtingai nuo "The Empty Circle" trilogijos, pasak Luís Couto, "šis albumas ateina iš patirties, ir ne tik pati koncepcija, kad gyvenimas yra sapnas sapne, o viskas praplaukia, praeina pro šalį". Viskas prasidėjo iš karto po „A Evasão das Fadas“, kai L.Couto surado bendraminčių - Rui Almeida (muzikantas ir dizaineris), GrMateo (iš grupės "Igniis"), Mara Neves, Helena Ferreira, Ricardo Farias. Pasak grupės lyderio L.Couto, naujasis albumas užbaigia 14 metų trukusį grupės periodą, kurio metu kompozicijos ir įrašinėjimo procesai buvo susimaišę. "Manau, kad tai geriausias "The Joy of Nature" albumas", - drąsiai sako L.Couto. Būdamas grupės gerbėjas ir mėgdamas visus jos albumus, galiu tai patvirtinti - tokio brandaus kūrinio seniai neteko girdėti. "My Work Was Not Yet Done" išleistas CD pavidalu, taip pat yra ir 50 egzempliorių riboto tiražo CD, taip pat CD + DVD "So You Want to Find a Way Out of This World". Šis ypatingas leidinys - gamintas rankomis iš vilnos. Albumą galima nusipirkti: http://thejoyofnature.bigcartel.com (Paypal naudotojams) arba www.thejoyofnature.x10.mx/store.htm (nenaudojantiems Paypal).
Plačiau apie šią nuostabią grupę: www.facebook.com/thejoyofnature, www.myspace.com/thejoyofnature, www.thejoyofnature.co.cc, http://thejoyofnature.blogspot.com.
Naujajame albume - 16 kūrinių, kurie pribloškia savo ramybe. Tai - ethereal, neofolk, ambient ir dar kažko ypatingo mišinys. Nuo pirmosios dainos "November" iki paskutiniosios "The Flow" juntamas vientisas muzikinis kūrinys, tarsi simfonija, kažkuo man priminusi M.K.Čiurlionio "Jūrą". Na, nereikia labai stebėtis - "The Joy of Nature" juk yra iš Azorų, apsuptų Atlanto vandenyno...
Į klausimus atsakė „The Joy of Nature“ siela L. Couto.
Interneto tinklalapyje http://thejoyofnature.blogspot.com rašoma, jog grupė „The Joy of Nature“ Azorų archipelage gimė 1999-aisiais kaip „The Joy of Nature and Discipline“, o 2006-aisiais pavadinimas sutrumpėjo iki „The Joy of Nature“. Kur dingo disciplina? Gal sušvelnėjo grupės stilius – jame rasime ir ambiento, ir folko, ir post roko, ir netgi klasikinės muzikos elementų.
Mano mėgstamiausias albumas, kurį sukūriau, iki naujausiojo albumo pasirodymo buvo „A Evasão das Fadas“ („Fėjų vengimas“, 2010). Negaliu atskirti savo paties gyvenimo ir „The Joy of Life“, visa tai yra giliai tarpusavyje susiję. „A Evasão das Fadas“ susijęs su periodu, kai išėjau iš tamsos, o pirmosios dvi trilogijos „The Empty Circle“ dalys atkeliavo tiesiai iš vidinės tamsos laikmečio.
„The Joy of Nature“ nėra grupė, tai labiau mano solinis studijinis projektas. Tačiau kai groju gyvai, esame nedidelė grupė. Man patinka groti kartu su kitais muzikatais.
Kas, be Jūsų, dar yra laikomi grupės nariais?
Jie keičiasi, tačiau pastoviai gyvai groju su Gianna de Toni. Su ja tikrai malonu groti, ji daug prisideda prie „The Joy of Nature“ skambesio.
Kas padarė didžiausią įtaką Jūsų skaidriam skambesiui?
Pastaruoju metu klausau nemažai klasikos – I.Stravinskio, C.Debussy, E.Griego, J.Sibelijaus. Taip pat mėgstu šiuolaikinius kompozitorius, pvz., Arvo Pärtą, Giacinto Scelsi, Johną Cage‘ą, Pauline‘ą Oliveros. Mano muzikai įtaką daro ir įvairiausios grupės bei muzikantai: nuo Davido Sylviano iki „Sonic Youth“, Vashti Bunyan, Stephan Micus. Klausau tikrai daug skirtingos muzikos, tad galėčiau vardyti labai ilgai.
Dar paminėčiau kiną. Ypač mėgstu režisierius Akirą Kurosawą, Andrejų Tarkovskį, Davidą Lynchą, Ingmarą Bergmaną, Stanley Kubricką. Taip pat gilų įspūdį man paliko amerikiečių režisieriaus Godfrey Reggio bendras darbas su kompozitoriumi Philipu Glassu – „Koyaanisqatsi“ („Gyvenimas be harmonijos“, 1982).
Dažnai mane įkvepia Williamo Blake‘o poezija. Taip pat - Mircea Eliade, Yukio Mishimos, Juliaus Evolos, René Guénono, Hermanno Hesse‘s, Yasunario Kawabatos, Ernsto Jüngerio, Fernando Pessoa, Carloso Castanedos knygos, - jos arba buvo, arba vis dar yra svarbios man.
Tam tikra prasme „The Joy of Nature“ nebūtų niekada atsiradusi, jei prieš daugelį metų nebūčiau perskaitęs M. Eliade‘s „Amžinojo sugrįžimo mito“.
Tačiau daugelio darbų vizija man ateina iš labai intensyvių patirčių. Svarbiausi dalykai gyvenime – ne knygose, filmuose ar muzikoje. Galbūt menas bendrąja prasme gali tik parodyti kelią, padaryti egzistenciją aiškesne.
Kas Jums yra egzistencija?
Esu zen budistas, nors gana gerai suvokiu, jog esu kilęs iš Vakarų Europos. Skirtingų žmonių religinės vizijos nėra tokios tolimos, kaip galėtų pasirodyti. Šventybė yra viena, o būdas susijungti su ja kiekvienam žmogui skirtingas. Jokia „religinė patirtis“ negali būti aprašyta žodžiais, todėl yra tiek daug interpretacijų. Zen budizmas į mano gyvenimą atėjo natūraliai, tiesiog savaime.
Neturiu savo gyvenimo filosofijos. Tiesiog stengiuosi suvokti, kaip viskas yra laikina, kad nebūčiau prie to prisirišęs.
Ką manote apie neofolką? Jūsų muzika jam artima. „The Joy of Nature“ taip pat yra vadinami pirmąja neofolko grupe Portugalijoje.
Kai prieš daugelį metų pradėjau klausytis muzikos, kuri dabar vadinama „neofolku“, niekas jos taip nevadino, todėl ši etiketė mane kiek trikdo, nes aš nežinau, kas iš tikrųjų yra neofolkas. Tiesiog ieškodamas informacijos apie jį internete, suradau tokias skirtingas tarpusavyje grupes, vadinamas neofolku, kaip „Death In June“ ar „16 Horsepower“. OK, man labai patinka „Nature and Organisation“, kai kas iš „Fire + Ice“, „In Gowan Ring“ ar „Death In June“ ir, taip, man patinka „16 Horsepower“, tačiau aš klausau daugiau kitokios stilistikos muzikos – nuo krautroko iki etninės muzikos, nuo klasikos iki folko.
Jei žmonės sako, kad mes – pirmoji neofolko grupė Portugalijoje, - ką gi, manęs tai neerzina, nors pats „The Joy of Nature“ neofolku nelaikau.
Gerai prisimenu tas dienas, kai viskas prasidėjo, ir tai buvo labai įdomūs laikai, tačiau mes visi keitėmės ir pradėjome daryti skirtingus dalykus.
Ar mūsų civilizacija nyksta?
Nebenoriu negatyviai žvelgti į pasaulį, tačiau, norime mes to ar ne, matome aplink save didėjantį chaosą, sumaištį ir netvarką.
Viskas, kas atsiranda, išnyksta, taigi mūsų civilizacija nėra išimtis. Turbūt niekas nežino, kiek ilgai tai truks, ir ar dabar jau yra moderniosios civilizacijos gulbės giesmė, ar dar bus geresnių laikų, kol ji pasibaigs. Kaip ji galėtų baigtis? Sunku spėti. Paprastai civilizacijas sugriauna karai, gamtos katastrofos, socialinės implozijos...
Muzika, išskyrus populiariąją, XX-ajame amžiuje patyrė taisyklių destrukciją, kuri išliks ilgam. Kai 1948 metais Pierre‘as Schaefferis (1910-1995) sukūrė musique concrète, ji nubrėžė ribą muzikos evoliucijai (ar atgalinei raidai – involiucijai; tai priklauso nuo to, koks jūsų požiūris). Kartu su musique concrète atsirado kiti žanrai, kurie nuskurdino muziką, atėmė iš jos pradinius elementus – melodiją, ritmą, net harmoniją. Dabar muzika grįžta prie savo galimos pradžios, naudodama laisvąją improvizaciją. Kas dėl populiariosios muzikos ar jos paribyje esančiosios, mes girdime vis daugiau gatavai paruošos (ready-made) muzikos ir skirtingų muzikos žanrų sukergimą (fusion).
Muzikos „darymas“ su kompiuteriais ir kitais technologijos išradimais tampa vis lengvesnis, tačiau vis dar yra daug žmonių, kurie kuria organinę muziką – nesvarbu, ar tai folkas, ar eksperimentika, tačiau esmė, kad į gyvenimą grįžta senieji instrumentai. „The Joy of Nature“ taip pat tai daro.