Esu lyg ir filosofų gildijos narys, bent jau tą skelbia oficialūs dokumentai, bet netyčia ties savo pavarde Internete aptikau, kad „šiame semestre turėjom nerealios garbės, nes filosofijos mus univere „mokė“ patsai Saulius Kanišauskas“, kad „galutinai tapo aišku, jog filosofija yra (skirta) tik protiniams ubagams“ (
http://netiesa.lt/content/kam-reikalinga-filosofija, 2012.01.07), ir suabejojau, ar aš pats nesu proto ubagas. Juolab, kad buvęs mano studentas įsitikinęs, jog visiems filosofams (ačiū Dievui, ne man vienam!) „galutinai pavažiavęs protas“. Tiesa, suabejojau, ar „nepavažiavo protas“ ir jam pačiam, nes jis kažkodėl įsitikinęs, kad Tomas Akvinietis teigė, jog „viską sukūrė kažkoks (!) Dievas“, ir kad būtent šventasis Tomas Akvinietis tvirtino, kad „gilintis į tai nereikia“. Bet mane suneramino studento mintis, jog Sokratas „bent jau turėjo smarvės prisipažint „žinau, kad nieko nežinau“, o štai dabartinai filosofai apsimeta visažiniais, nors iš tiesų jie „nieko nežino ir tik tolsta nuo pažinimo“.
Jeigu šitaip manytų tik studentas, kuris taip ir nesugebėjo įsisavinti kai kurių elementarių tiesų (jo rašinyje apstu klaidų, bet viliuosi, kad egzaminą jis vis tiktai išlaikė; viliuosi todėl, kad pasitikrinti, ar taip įvyko, negaliu - Internete apstu anoniminių tekstų, ir šis atvejis – ne išimtis), galima būtų į tą iššūkį filosofams nekreipti dėmesio. Juolab, kad studentas piktinasi ne mano - dėstytojo – darbu, o pačia filosofija. Bet panašios (tiesa, išsakomos kultūringesne forma) mintys tiesiog sklando Lietuvos padangėje.
Jas visas galima perteikti dviem klausimais: „Kuriam galui gaišinamas studento laikas, švaistomi jo (arba jo tėvų) pinigai studijuojant tokį visiškai nereikalingą, tokį visiškai nepraktišką dalyką, kaip filosofija?“, ir „Kodėl filosofijos studijų programos tiesiog dvokia atgyvenusia senove, kodėl jose nėra nieko naujo, pažangaus, originalaus?“.
Savo „munduro garbės“ gynimas šiais liberaliais laikais nėra patrauklus dalykas, bet tą daryti mane paskatino ne tik studento rašinys, bet ir Mykolo Romerio universiteto (kuriame turiu garbės dirbti ir aš) visiškai neseniai išleista Bronislovo Kuzmicko knyga „Filosofijos istorijos apybraižos“, tiksliau sakant, šios knygos pirmasis skyrius. Nes būtent jame analizuojami aukščiau išsakyti klausimai. Tiesa, tai daroma grynai „akademiniu stiliumi“, bet esmė nuo to nesikeičia.
Pradėsiu nuo galimo atsakymo į antrąjį klausimą. Šį klausimą išgirdau vienoje radijo laidoje, jį (tiesa, kiek švelnesne forma) pateikė vienas Seimo narys, kurio pavardės neįsidėmėjau.
Esmė ta, kad filosofijos disciplina visuose universitetuose dėstoma tik kaip į v a d a s į filosofiją, ir jos tikslas – tik s u p a ž i n d i n t i studentus su reikšmingiausiomis filosofinėmis idėjomis, vienaip ar kitaip įtakojusiomis visuomenės tiek socialinę, tiek mokslinę raidą. Specifinės, o tuo pačiu naujos, originalios filosofinės idėjos, perteikiamos tik tiems studentams, kurie patys ruošiasi tapti filosofais. Ir tai daroma tik po to, kai jie giliai išnagrinėja tą „atgyvenomis dvokiančią“ senovės mąstytojų mintį.
Man sunku net įsivaizduoti, kaip aš galėčiau ką tik iš mokyklos atėjusiems pirmakursiams (o filosofija dėstoma būtent pirmame kurse, ir tik su retomis išimtimis – antrame) šnekėti taip, kaip šnekuosi su savo kolegomis arba rašau knygose, straipsniuose. Prisipažinsiu, dar būdamas „žalias“, t.y., ką tik pradėjęs dėstyti universitete, bandžiau tą daryti. Kalbėjau taip, kaip kalbu mokslinėse konferencijose ar seminaruose. Ir išgirdau atsiliepimus, kad „visa tai labai įdomu, bet mes nieko nesupratome“. Žinoma, sunku suprasti, kaip gali būti įdomu, jeigu nieko nesupranti, bet, regimai, ir taip gali būti - įdomu jau vien todėl, kad nieko nesupranti. Bet juk kiekvieno universitetuose dėstomo dalyko tikslas – ne tik sudominti, bet ir suteikti žinių, pagaliau formuoti vienokį ar kitokį pasaulėvaizdį.
O dabar bandykime įsivaizduoti tokią fantastinę situaciją: ateina į auditoriją pirmakursis būsimas fizikas, ir jau pirmosiomis dienomis jam imama aiškinti branduolio fizikos subtilybes arba kosmologinę superstygų teoriją. Arba, tarkime, nemokančiam sudėti ir atimti, juolab nemokančiam daugybos lentelės žmogui imama aiškinti diferencialinį ir integralinį skaičiavimą.
Tokia situacija tikrai fantastinė, taip fizikoje ir matematikoje nebūna. O štai iš filosofų to reikalaujama – būkite mieli ir studentams perteikite viską, kas naujausia ir originaliausia, nekartokite senų tiesų!
Bet ar įmanoma suprasti tas naujas originalias tiesas, jeigu nežinoma elementarių dalykų? Štai pora pavyzdžių. Cituoju: „Įvadas į transgresyvaus subjekto sampratą mūsų vartojama prasme buvo padarytas E. Gellnerio ir jo modulinio žmogaus idėjos“. Arba: „Substanciniai praktinio racionalumo aspektai skleidžiasi jų adekvatumu objektyvios situacijos atžvilgiu“. Gal studentas galėtų paaiškinti, apie ką čia kalbama?
Neabejoju, kad to nesugebėtų. Tuo tarpu ir vienu, ir antru atveju čia keliamos grynai praktinės žmogiškojo pažinimo problemos. Transgresija vienareikšmiškai siejama su transdisciplininiu diskursu, kurio universitetinės studijose jau oficialiai pareikalavo Europos parlamento kultūros ir švietimo komitetas. Substancinio racionalumo strategija jau taikoma ne tik moksliniuose tyrimuose, bet ir priimant sprendimus strateginiame planavime, viešajame administravime ir t.t. Transgresijos terminas pirmiausiai buvo siejamas su erotizmu, ir tik vėliau buvo suvokta, kad ribų peržengimas būdingas visoms žmogiškos veiklos sritims. O Aristotelio įvestas substancijos terminas iki šiol traktuojamas nevienareikšmiškai. Dar daugiau, R. Descartes‘o pateikta šio termino traktuotė, vaizdžiai sakant, „išleido iš butelio džiną“ – plačiai atvėrė duris filosofiniam materializmui, kuris savo ruožtu pagimdė kruvinąją Rusijos revoliuciją ir sovietinį totalitarizmą.
Be abejo, galima klausti, ar ne be reikalo filosofai „išsigalvoja“ naujus sunkiai suprantamus terminus, kai tą pačią mintį galima išreikšti paprastais žodžiais? Bet galima klausti, ar tikrovė yra tokia jau paprasta, kad jai apibūdinti pakanka buityje vartojamų žodžių? Ir abu šie klausimai – tai jau filosofinė refleksija.
Bet grįžkime prie neretai girdimų kaltinimų filosofams, kad jie tik „gromuliuoja“ senas tiesas ir nieko naujo neatranda. Mano manymu, taip mąstyti gali tik žmogus, kuris su naujomis filosofinėmis idėjomis paprasčiausiai nesusipažinęs, kuris negali suvokti, kokia sudėtinga yra tikrovė ir kokios gilios (gal net bedugnės) yra žmogiškojo pažinimo gelmės.
Tačiau ne mažiau įdomus ir kitas klausimas: o ar tas senas ir, atseit, žinomas filosofines tiesas iš tiesų visi žino?
Mano atsakymas – ne!
Nes jeigu žinotų, tai teismai nedarytų nesąmonių, priimdami nagrinėti tokias bylas, kurios iš principo negali būti nagrinėjamos. Tuo tarpu tokia skambi byla buvo! (Žiūr. žinomo, fiziko ir logiko bei mokslo istoriko L. Kulvieco straipsnį „Profesoriaus V. Landsbergio aporija“, perteiktą knygoje „Liubomiras Kulviecas. Žymus XX amžiaus mokslo istorikas“). Bet kokie teiginiai, kurie prasideda faktiškai retoriniu klausimu „Kas gali paneigti...?“, yra nefalsifikuojami, o todėl beprasmiai. Gi mūsų teisėjai tokius beprasmius teiginius nagrinėja rimtu veidu! Rimtu veidu tą ir dabar daro kai kurie žurnalistai. Kodėl? Todėl, kad neturi net elementaraus filosofinio išsilavinimo, kad nežino net tų „pelėsiais dvokiančių“ elementarių tiesų, kurias, beje, dėstau pirmakursiams.
Arba štai tūlas politikas pareiškia: „Mano požiūris pragmatiškas“. Ir aiškina, kad jam pirmiausiai rūpi naftos, dujų, elektros energijos kainos, kas praktiška ir teikia žmogui bei visuomenei didžiausią naudą. Ir nesupranta, kad tokia jo „pozicija“ yra grynai marksistinė, o ne pragmatinė. Nes jau pragmatizmo „tėvas“ W. James‘as pabrėžė, jog didžiausią naudą žmogus ir visuomenė gauna ne iš gamybinės-ekonominės veiklos, o dėka tų patirčių, kurios vadinamos mokslu, švietimu, pagaliau religinėmis ir dvasinėmis patirtimis. Ir tik marksizme gamybiniai – ekonominiai santykiai buvo laikomi visuomenės egzistavimo pagrindu („baze“), o visa kita (moralė, menai, mokslai, sportas, kultūra aplamai, nekalbant apie religinius potyrius) – tai tik „antstatas“, arba tik „pelėsiai ant sveiko materijos organizmo“, kaip vaizdžiai marksistinę socialinės tikrovės sampratą apibūdino vienas garsus XX amžiaus filosofas. Bet jeigu tam save pragmatiku vadinančiam politikui pasakysi, kad jis yra marksistas, o ne pragmatikas, jis, ko gero, net įsižeis.
Mano buvęs studentas rašo: „...jei tu bandai filosofuot, tai reik sėdėt apsistačius knygom, kalt atmintinai tą, ką kiti asilai iki tavęs pasakė...“.
Kaip puiku būtų, jeigu buvę studentai, o dabar politikai, visuomenės veikėjai, valstybės tarnautojai ir t.t. būtų „apsistatę knygom“ ir nors šiek tiek pasėdėję, su tų „asilų“ mintimis būtų susipažinę! Gal tada ir įstatymuose nebūtų tiek daug painiavos, ir ginčai Seime būtų konstruktyvesni, o ir supratimas, jog ne vien duona žmogus gyvas, pagaliau ateitų.
Baigsiu savo ne visai filosofinius pamąstymus B. Kuzmicko žodžiais: „ ... filosofinio mąstymo specifika yra tokia, kad praeities palikimo pažinimas, savaime aišku, atsirenkantis, yra svarbi, jeigu ne būtina originalios kūrybos prielaida“. Pridursiu - ne tik originalios kūrybos, bet ir mūsų kasdienio gyvenimo, kuriam praeities palikimo pažinimas tiek pat svarbus, kiek ir ateities vizijos.
