Kadaise bandžiau „susigrumti“ su knyga, pripažinta geriausiu XX a. intelektualiuoju romanu. Tai Roberto Muzilio „Žmogus be savybių“. Pamenu, skaitinėjau tą be galo sunkią knygą ir niekaip negalėjau suprasti, ką reiškia būti „žmogumi be savybių“. Ne veltui sakoma, kad kai kurioms knygoms reikia „subręsti“. Atėjo laikas ir gyvenimas pats parodė – tiksliau, leido patirti, - ką reiškia susidurti su tokiu žmogumi akis į akį. Kokios savybės čia turimos galvoje?
Akivaizdu, kad jokia egzistencija negalima kitapus savybių. Kiekvienai reiškimosi formai – daiktui ar gyvai būtybei – būdingos vienokios ar kitokios savybės. Kuo sudėtingesnė reiškimosi forma, tuo daugiau savybių ji turi. Vis dėlto, jei kalba sukasi apie žmogaus ypatybę „turėti savybių“, tai tikriausiai turimos galvoje kažkokios išskirtinės savybės, būdingos tik žmogaus prigimčiai ar, tiksliau, žyminčios joje glūdinčias galimybes ir kokybiškai skiriančios žmoguje slypinčią potenciją ir idealą nuo faktinės žmogaus būklės, taip pat turbūt ir vieną žmogų nuo kito. Tai ne tos savybės, kurios, kaip sakoma, mums „duotos gamtos“ ar nesąmoningai susiformuoja veikiant aplinkai. Akivaizdu, kad šių tai mes turime per akis. Jei kalbėtume būtent apie tas žmogiškąsias savybes, kurių galime turėti arba ne, tai tik apie tokias, kurių įgyjame sąmoningomis pastangomis – ugdydami vidinį žmogų.
Suprantama, kyla klausimas: kas tas „vidinis žmogus“ ir kaip jis pasiekiamas? Vidinis žmogus – tai galutinė mano esybės riba – aukščiausias taškas, už kurį nieko nėra tikresnio. Jis pasiekiamas per vidinio tikrumo jausmą, kurio nebegali išklibinti jokios užklystančios abejonės ar išorinio pasaulio klaidinimai. Vidinis žmogus gimsta išorinės ir vidinės tikrovių trinties žaizdre – kaip žiežirba, įsiliepsnojanti į laužą. Išorinė tikrovė klaidina mus savo grimasomis, žūtbūt versdama patikėti, kad tos grimasos – tai galutinė tikrumo riba. Ji ignoruoja ir šaiposi iš mūsų vidinio tikrumo jausmo tol, kol mes patys galutinai juo neįtikim ir neperkeliam į jį savo egzistencinio svorio centro. Kartais jos spaudimas tampa neįsivaizduojamai kankinamas. Kančią sukelia netikrumas, abejonė, išsiskaidymas, vibruojantys tarp šių dviejų tikrovės plotmių. Vis dėlto kančios patyrimo negalime nusikratyti anksčiau laiko. Privalome su juo pasilikti, kol laimėsime kovą dėl savo vidinio tikrumo. Išorinės tikrovės atakos visokeriopai žeidžia ir skaudina vidinį žmogų mumyse, tačiau neturėtume palikti jo vien dėl to, kad jis sužeistas, kad jam skauda. Privalome pasilikti su juo besąlygiškai - tam, kad pažintume jį iki galo. Šitaip kultivuojamas vidinio tikrumo jausmas ilgainiui įgaus tvarios esybės pavidalą. Kai neliks netikrumo, neliks ir kančios.
Žmogaus be savybių sąmonė – tai veidrodis, kuriame atsispindi ir kaip šešėliai vienas po kito praslenka išorinio pasaulio įspūdžiai. Negali sakyti, kad jis neturi individualumo – jo individualumas gali būti net labai ryškus, tik jis nėra sąmoningas. Tam tikra prasme jis nėra jo paties – tai yra visuma sąlygų, nulėmusių jo prigimtį ir raidą.
Mes esame įpratę mąstyti mus formuojančias sąlygas kaip savo esybės pamatus, bet iš tiesų kyla klausimas: kiek tos sąlygos padeda išreikšti mus pačius – tokius, kokie esame patys savaime?
Vidiniam žmogui visos sąlygos yra klausimai ar, tiksliau, pretekstai klausimams kelti. Kodėl aš esu, o ne nesu? Kodėl esu toks, o ne kitoks? Kodėl man yra taip, o ne kitaip? Ką visa tai reiškia? Tokio pobūdžio klausimai paprastai kyla ne tuomet, kai gyvenimas mums šypsosi ir esti labai gera. Jie kyla tuomet, kai patiriame tam tikrą įtampą - jaučiamės vienaip ar kitaip suvaržyti ir nepatenkinti esama padėtimi. Nereikia manyti, kad tai galioja tik kai kuriems iš mūsų. Iš tikrųjų mūsų gyvenamasis pasaulis toks, kad visos egzistencijos sąlygos yra netobulos. Kiekvienam iš mūsų gali ateiti metas, kai jos ims trinti šonus kaip išaugtiniai rūbai ir sąmonė veršis iš jų išsinerti. Nėra tokios žmogiškos pozicijos, kuri negalėtų tapti pretekstu egzistenciniam klausimui kilti. Klausinėjimas – tai plėtotės sąlyga. Tačiau išorinis žmogus nemėgsta kelti klausimų ir vengia pasilikti su jais ilgesnį laiką. Jam maga trumpiausiu keliu nubėgti prie atsakymo. Tik atsakymas, kurio jis siekia, skirtas ne išplėtoti vidinį žmogų, o sustiprinti jį patį.
Žmogui be savybių sąlygos – tai ne vartai, pro kuriuos jis gali įžengti į savo vidinį pasaulį ir ne vietos, kuriose gimsta ir kinta prasmė. Sąlygos jam - tai tas pats, kas ir daiktai. O kas gi yra daiktas, jei ne sustingęs esinys, skirtas patenkinti išoriniam žmogui bei palaikyti jo status quo [esamą būklę] ? Žmogaus be savybių akys atgręžtos į išorinę sąlygų pusę – būtent joje jis ieško tikrumo orientyrų. Visus savo jausmus, intuicijas, įžvalgas, kurių akivaizdaus patvirtinimo neranda išorybėje, jis vertina kaip nepatikimus ir nedrįsta jais vadovautis priimdamas egzistencines nuostatas bei sprendimus. Jis, be abejo, patiria abejonių ir prieštaravimų, bet nesiima jokių veiksmų tikrovės riboms išbandyti ir pasilieka komforto zonoje, kurią sudaro išorinio pasaulio ženklai. Netikrumas pastūmėja jį į baikščią ir prisitaikėlišką poziciją, atsispindinčią visose sąveikose su kitais, kuriose susipina išorinės ir vidinės tikrovės elementai. Žmogus be savybių lengvai išduoda - ne todėl, kad iš esmės būtų „blogas žmogus“, o todėl, kad jo „tikrumo jausmas“ neišvystytas.
Žmogus be savybių – tai buitinė sąmonė, kuriai visi lygūs – tiksliau, ji visus suvienodina ir prilygina sau pačiai. Buitinė sąmonė slidinėja tikrovės paviršiais, nes vidinis žmogaus esybės matmuo jai neprieinamas. Jis nejaučia kito asmens gilumo, taip pat nenutuokia ir apie vidinio matmens galimybę savyje. Buitinė sąmonė nekvestionuoja išorinių gyvenimo formų tikrumo ir susitaiko su juo automatiškai. Visa kita jai tėra tik priedas prie šio „pamatinio“ tikrumo.
Kituose žmonėse žmogus be savybių regi save patį, tik - „su nukrypimais“. Jis jaučiasi esąs pranašesnis už kitus, nes daug lengviau ir nuosekliau palaiko padorų įvaizdį. Kitiems – ypač su juo susijusiems asmenims – nepavyksta išsaugoti jo nuoseklumo kartelės lygio. Nepavyksta todėl, kad juos labiau kankina pasaulio ir jų pačių neatpažintas „aš“. Kuo labiau mano „aš“ sužeistas neatpažinimo ir kuo aš pati jį menkiau pažįstu, tuo daugiau blaškausi nuo vieno kraštutinumo prie kito ieškodama kontakto su juo ir jo tikrumo patvirtinimo. Aš neišvengiamai maištauju prieš vyraujančias elgesio normas, nes intuityviai jaučiu, kad susitaikydama su jomis pasirašyčiau mirties nuosprendį savajam „aš“. Jau geriau ieškosiu jo netinkamose vietose ir kankinsiuosi nerasdama, nei atsisakysiu teisės ieškoti savęs taip, kaip sugebu. Kuo manasis „aš“ menkiau atpažintas, tuo labiau aš maištauju ir tuo didesnį pavojų keliu sau pačiai. Visgi aš esu arčiau savo „aš“, nei „žmogus be savybių“, nes jį egzistenciškai patiriu ir per jį gyvenu. Taigi sunku pasakyt, kas šioje trimatėje tikrovėje yra „geresnis“, o kas – „blogesnis“. Žmonės „su nukrypimais“ – tai žmonės, ieškantys kelio į save, nors patys sąmoningai galbūt šito ir nesuvokia. Jiems atrodo, kad jie ieško palengvinimo, bet patys nežino, kaip jis randamas. Jie ieško kelio ženklų, nes patys orientyrus yra pametę.
Žmogaus be savybių sąmonė sukasi aplink savo ašį tarytum voverė rate. Apsukusi lanką nuo klausimo apie sąlygų materialumą ji visada sugrįžta atgal prie materialumo. Kitaip tariant, paverčia jas niekuo – neutralia, bet užbaigta, uždara ir niekur nevedančia, todėl neperkeičiama gyvenimo dalimi, tegu ir labai kankinančia... Išorinis žmogus kvestionuoja savo egzistencijos sąlygas ne tam, kad jas pranoktų ir išplėtotų pats save, o tam, kad pats prie jų geriau prisitaikytų. Jis ieško gerovės sau vidinio žmogaus formavimo sąskaita. Todėl norom nenorom ir į kitus žmones jis žiūri kaip į daiktus.
Išorinio pasaulio ryšiai jam lengvai tampa pretekstu savintis kitą žmogų, neatsižvelgiant nei į vidinį santykį su juo, nei į faktą, kad judviejų, galimas daiktas, apskritai nesieja joks tvaresnis žmogiškas ryšys. Išorinis ryšio statusas jam yra pats svarbiausias „savų“ apibrėžimo kriterijus. Savaime suprantama, jis nusiteikęs reikalauti „santykio“ iš kito kaip savaime suprantamo dalyko. Santykį su „savais“ jis suvokia kaip palankumo prievolę, kurią primeta kitam, o ne kaip natūralią ir organišką dviejų žmogiškų būtybių sąveiką, kuriai nereikalinga jokia prievarta. Taip yra ne todėl, kad jis neturėtų jausmų ir netrokštų jausmais grįstų santykių, o todėl, kad trokštamo santykio tikisi susilaukti per statusą, tarytum tai būtų savaime suprantamas dalykas, nepriklausomas nuo jo paties indėlio. Jo sąmonė prisišvartavusi prie išorinės tikrovės kranto ir negali nuo jo atitrūkti. Jis netgi patiria savų tragedijų, kai šis „tikrumo bastionas“ ima braškėti. „Ak, mane apleido artimiausi žmonės! „Aš sužlugdytas!“, - guodžiasi jis pats sau, kai žlunga pamatiniai ryšiai. Taip atsitinka todėl, kad jis neįstengia atitrūkti nuo išorinio žmogaus ir sukurti santykių su vidine kito esybe. O kaipgi galėtų, jei neįstengia sukurti tvaraus ryšio su savo paties vidine esybe?... Lengva palaikyti mandagiai malonius santykius su aplinkiniais ir dargi jaustis geru žmogumi, jei vidinė esybė, slypinti kur kas giliau nei siekia paviršutiniškai „gero“ žmogaus sąmonė, juose nevaidina svarbaus vaidmens.
Žmogus be savybių išsisukinėja nuo atsakomybės – ir tai visai suprantama: jis nekontaktuoja su tikrove vidinio žmogaus atsakomybės lygmeniu. Šio lygmens atsakomybė jam yra pernelyg didelė našta – daug didesnė už jį patį. Kaip jis gali užsikrauti sunkesnę naštą, nei sveria pats? Todėl ir bijo akistatos su ja. Kaip jis gali būti atsakingas, jei – paradoksaliai – nėra jis pats ar, tiksliau, neturi ryšio su pačiu savimi? Taigi jame pačiame nėra kam atsakyti – nėra atsakomybės subjekto arba vidinio žmogaus. Kad ir kaip būtų keista, šis pamatinis atskirtumas gyvenime padeda jam užimti parankią poziciją.
Žmogus be savybių yra kitapus pamatinių gyvenimo prieštaravimų ir egzistencinių įtampų. Jis visada neutralus, nešališkas, todėl moralinio pranašumo ar bent jau nepriekaištingo padorumo jausmas jį lengvai užvaldo. Toks jis gali atrodyti ir aplinkiniams. Jam lengva jaustis teisiam, nes pasaulio gėris ir blogis praslenka pro šalį jo nepalytėję.
Žmogus be savybių neturi „dvasinių“ problemų, kurios „sprogdina“ iš vidaus, nebent tokių, kurios „slegia“ iš išorės – bet juk blogumo šaltinis šiuo atveju lyg ir ne jis pats, o kažkokia išorinė jėga, taigi, jam pačiam tenka ne itin sunki našta. Esant tokiai dalykų padėčiai turėti „vidinių“ problemų, jaustis kaltiems ir teisintis tenka tiems, kurie su juo susiję, ypač jei anie nuo jo priklausomi. Būdamas aklas vidiniam žmogui savyje, jis aklas jam ir kituose. Šis aklumas skatina jį žiaurumui, tegu ir nesąmoningam. Žiaurumas visada vienaip arba kitaip susijęs su vidinio tikrovės matmens ignoravimu.
Vidinis žmogus patiria daugiausia žiaurumo, nes jis – neregimas, tik subtiliai juntamas. Be to, jo tikrumu neįsitikrinsi taip, kaip gali įsitikrinti gamtos reiškinių tikrumu, todėl juo lengva manipuliuoti. Jis aiškiai regimas tik vidine akimi, išlaisvinta nuo asmeninio egoizmo priemaišų. Tačiau kas iš mūsų galėtų pasigirti gebėjimu aiškiai skirti išorinio ir vidinio žmogaus ribas? O kas galėtų pasigirti tokio lygmens aplinkinių jautrumu savo vidinei esybei? Kas galėtų drąsiai teigti, kad aplinkinių yra noriai priimamas toks, koks yra iš esmės, o ne toks, kokį jiems patiems parankiau matyti?
Išorinio žmogaus žiaurumą vidinio žmogaus atžvilgiu patiriame tuomet, kai esame įtraukiami į santykius, kuriuose ši mūsų esybės dalis ignoruojama, tarytumei neegzistuotų, tarytumei tai būtų priešas, kurį žūtbūt reikia suklaidinti ir palaužti arba – „sunorminti“.
Vis dėlto išorinio žmogaus žiaurumas kai kada gali tapti palaima tiems, kurie nuo jo kenčia. Pasaulis užsimerkia prieš mūsų vidinę esybę, kad mes patys galėtume ją apčiuopti ir apžiūrinėti. Kad ir kaip būtų apmaudu, bet į sąmoningą kontaktą su ja mus dažniausiai pastūmėja žmogiškas skausmas. Sakome: „man skaudu“, „man skauda širdį“. Akivaizdu, kad čia kalbama apie skausmą, juntamą širdies plote, bet akivaizdžiai nesusijusį su širdimi kaip fiziniu organu. Ką gi mums iš tikrųjų skauda ir kodėl?... Tai mūsų vidinis žmogus kenčia dėl to, kad aplinkiniai jo neatpažįsta... tarytumei jo egzistencija priklausytų nuo jų atpažinimo. Tačiau ar jis pakankamai gerai atpažįsta pats save? Ar jis pats tiki savo tikrumu?
Štai kur bėda: mes nepakankamai tikime savimi. Mums trūksta tikėjimo savo vidinio pasaulio tikrumu, kad galėtume juo pasikliauti ir nekentėtume dėl to, kad išorinės jėgos jo nepalaiko. Jei išsiugdytume pakankamai stiprų tikėjimą, galbūt galėtume transformuoti savo skausmą į pozityvią kuriančiąją galią. O išmokę transformuoti skausmą įgautume tikrų žmogiškų savybių.
Vargas tam, kuris sąmoningomis pastangomis neatranda savasties – ši pasilieka neišsipildžiusių lūkesčių kapinynu aukštesnės žmogaus paskirties atžvilgiu. Žmogus jame miršta taip ir neužgimęs.
Žmogus be savybių tik imituoja žmogiškąsias savybes, bet niekada pats jų neįkūnija. Pro jo sielos veidrodį praslenka daugybė žmogaus patyrimo formų, per kurias pasireiškia įvairios taurios savybės – gerumas, kilnumas, supratingumas, atjauta... Tačiau sielos veidrodyje jos atsispindi tik trumpą kontakto akimirką – tol, kol jis esti jų poveikio lauke. Nutrūkus kontaktui jo sąmonė nuslįsta tikrovės paviršiumi ir gali net blokštis į kitą kraštutinumą.
Ši sąmonė – tai veidrodis, atspindintis pasaulį, kuriame nevyksta jokie pokyčiai, virtęs suakmenėjusių vaizdinių archyvu. Jame sugulę „istoriniai dokumentai“ jam yra pats tikriausias dalykas. Žmogus be savybių tiki, kad žmogiška tikrovė, atsispindinti jo sąmonėje, visada iš esmės yra tokia pat ir neįsivaizduoja kokybinių pokyčių galimybės. Užuot tapusi langu, pro kurį žvelgiama į tikrovę, jo sąmonė virsta langinėmis, gožiančiomis dienos šviesą.
